Lietuvos teatrų direktoriai komentuoja konfliktą Panevėžio J.Miltinio dramos teatre.

„Begalinė istorija“, – atsiduso daugelis teatro mėgėjų, išgirdę, kad trečiąsyk per porą metų iš posto verčiamas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro direktorius. Ypač plačiai 2010-ųjų rudenį pagarsėjo Laimutis Sėdžius, laimėjęs Kultūros ministerijos skelbtą konkursą į teatro vadovo vietą, o po trijų dienų staiga atsitokėjęs ir gražiuoju atsistatydinęs.
O štai dabar kolektyvo nemalonėn patekęs Romualdas Vikšraitis pats atsistatydinti kol kas nežada ir atsiduoda į supratingo kultūros ministro rankas. „Įsivaizduoju, kad man mesti kaltinimai turėtų būti patikrinti. Tarkim, ar naudojuosi tarnybiniu automobiliu ne darbo metu, ar buvo neteisėtų teatro vadovo įsakymų ir panašiai. Nusikaltęs nesijaučiu, bet maža ką – gal iš tikrųjų ką nors padariau ne taip. Tik kol kas jokių auditorių negirdėti. Negi pats juos sau turėčiau išsikviesti?“ – stebisi direktorius.
Jis teigia ir taip nestokojąs darbo – teatre šiuo metu naujus spektaklius stato net du latvių režisieriai. Kol kas populiarumo nestokoja ir naujausia Panevėžio J.Miltinio dramos teatro premjera – vilniečio Dainiaus Kazlausko režisuoti „Laisvi drugeliai“. Šis spektaklis, pasak R.Vikšraičio, neseniai per gastroles Klaipėdos žvejų rūmuose surinko daugiau kaip pusę tūkstančio žiūrovų.
„Vadybininkai bando mane įtikinti, kad birželio gale nebereikia vaidinti, nes žiūrovai tuo metu jau džiaugiasi vasara. Bet aš manau, kad jaunimui patikęs spektaklis ir tuomet surinks savo publiką. Galbūt salė nebus perpildyta, tačiau gesinti naujo sėkmingo spektaklio irgi neapsimoka“, – kasdieniais rūpesčiais dalijasi teatro vadovas.
Teatro lankomumo vidurkis pastaruoju metu buvo ūgtelėjęs iki 56 proc. Tiesa, skandalas tam, direktoriaus nuomone, įtakos neturėjo: tiesiog į vienus spektaklius žiūrovai vaikšto, į kitus – ne. Konfliktas bloguoju neatsiliepė ir spektaklių kokybei: atvirkščiai, R.Vikšraitis pastebi, kad tiek aktoriai, tiek jis pats dirba labiau susikaupę, nes kiekvienas siekia įrodyti savo teisybę.
„Laisvuose drugeliuose“ vaidina du jauni kviestiniai aktoriai: Mantas Jankavičius ir Eglė Špokaitė. „Kaip ir kiti valstybiniai teatrai, stokojame jaunų aktorių. E.Špokaitę kviečiau į Panevėžį dar pernai rudenį, siūliau etatą, bet ji atsisakė – norėjo išsaugoti galimybę dalyvauti įvairiuose kūrybiniuose projektuose. Vilniuje trupės šiandien labai judrios, nes aktorius gali netikti vienam, antram režisieriui, bet įtikti trečiam, ir toks susitikimas jo karjerą smarkiai stumteli į priekį“, – pasakoja teatro vadovas.
O daugiausiai nerimo vadovui kelia viešųjų pirkimų konkursas dėl scenos įrenginių rekonstrukcijos darbų, nes anksčiau su panašiomis procedūromis neteko susidurti. „Tie įrenginiai mums tarnavo nuo 1967 m., jų gamintojo seniai nebėra. Dabartinė jų būklė kelia pavojų. Tai bus investicija mažiausiai ketvirčiui amžiaus, todėl jeigu kas nors nepavyks – mane linksniuos ilgai“, – suvokia R.Vikšraitis.
Jei tektų trauktis, ar mato kandidatų į savo vietą? „Patikėkit – neturiu kada apie tai galvoti. Neįtiko daug metų šiam teatrui vadovavęs Rimantas Teresas, neįtiko jaunesnis aktorius, neįtikau aš, atėjęs iš šalies. O kaltinimai tai iš esmės panašūs! Tuomet klausimas, ko nori žmonės, kurie tuos kaltinimus formuluoja. Atėjęs radau teatrą truputį užmigusį, laikas jau buvo pabėgęs pirmyn. Dabar turime daugiau premjerų, daugiau gastrolių. Ar tai jiems nepatinka?“ – klausia vadovas.
Ar gailisi apskritai atvažiavęs į Panevėžį? „Ką jūs, tai juk mano gyvenimas. Nesigailiu nė vienos akimirkos“, – neabejodamas sako R.Vikšraitis.

Tuščias maišelis, beviltiškas pažadas

Panevėžyje susidariusią situaciją paprašėme pakomentuoti kitų Lietuvos teatrų vadovų. Dauguma neatmeta, kad panaši situacija gali susiklostyti ir jų vadovaujamose trupėse.
Kauno valstybinio dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas puikiai prisimena, kaip 2007-ųjų rudenį iš savo postų pasitraukė buvusi to paties teatro direktorė Ina Pukelytė ir meno vadovas Gintaras Varnas. Tačiau šiandien būtent jis savo poste jaučiasi tvirčiausiai. „Bent jau mūsų teatre iš kartos į kartą perduodama teatro etika ir pagarba kūrybai dar nėra pamiršta, nors dirbame sunkiomis sąlygomis, neturėdami renovuojamos didžiosios salės. Darbas alinantis, o apmokėjimas – pats minimaliausias. Todėl teatro vadovo padėtis, bendraujant su darbuotojais, yra sudėtinga. Visi įsivaizduoja, kad atlyginimo pakėlimas ir įvairių priedų mokėjimas priklauso nuo tavęs. Iš tikrųjų turi tik tuščią biudžeto maišelį, o akyse – tylų pažadą, kuriam nėra jokio pagrindo išsipildyti. Svarbiausia, žmogui nemeluoti, nors per daugybę teatre kartu praleistų metų puikiai jį pažįsti ir jauti, kada bando išsisukinėti ar tavimi manipuliuoti“, – neslepia iš to paties teatro aktorių atėjęs vadovas.
Ar tenka pasielgti taip, kad vėliau reikia kolegų atsiprašinėti? „Dažnai taip būna, kai pats esi kūrybos žmogus, emocijų užvaldomas. Ir pagarbiau, ir padoriau nepelnytai įžeisto žmogaus atsiprašyti – nuo to tavo autoritetas nemažėja, o santykiai kolektyve tiktai gerėja“, – įsitikinęs Kauno dramos teatro vadovas.
Vis dėlto ar pajėgtų įsivaizduoti Panevėžyje susiklosčiusią situaciją savam teatre? „Viskam būna pradžia ir pabaiga. Pabaigos paprastai būna liūdnos, ir kuo daugiau jautiesi padaręs, tuo didesnis laukia „atpildas“. Jau pasiryždamas šiai sudėtingai kelionei aiškiai suvokiau tas dvi ribas. Pirmoji – kai privalai užsitarnauti trupės pasitikėjimą, antroji – kai turėsi išeiti, išsaugodamas pagarbą savam teatrui. Gal reikia sugebėti laiku išeiti?“ – tarsi pats savęs klusteli E.Stancikas.

Vadybininkai spektaklių nestatys

Nacionaliniame dramos teatre, pradėjus vadovauti Martynui Budraičiui ir meno vadovui Audroniui Liugai, prasidėjo itin ryškūs pokyčiai. Pirmiausia visus apstulbino provokuojantys sezono pradžios plakatai, apie kuriuos kalbėta kone visą sezoną. Keitėsi repertuaras, plėtėsi teatre spektaklius statančių režisierių ratas. Į trupę buvo priimta jaunų aktorių, pavyzdžiui, iš Klaipėdos dramos teatro persikėlusi Monika Vaičiulytė, Martynas Nedzinskas. „Juk negali liepti keturiasdešimtmečiams vaidinti dvidešimtmečius“, – komentuoja M.Budraitis.
Kaip tik todėl, kad teatre trūko jaunų žmonių, „Išvaryme“ vaidina tiek daug kviestinių aktorių. Bet tokie jau tie valstybiniai teatrai, kad etatiniai į kviestinius, anot direktoriaus, žvelgia nelabai džiugiai. „Aš tai jaučiu. Manau, šiame teatre dar irgi kils visokių bruzdesių“, – prognozuoja M.Budraitis.
Prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje susiruošta rengti diplomuotus meno vadybininkus: atrodė, ateis puikiai parengti jauni žmonės ir išvaduos Lietuvos kultūrą nuo elgetavimo. Jie atėjo, bet kultūros institucijų padėtis anaiptol nepagerėjo. Kodėl?
„Todėl, kad vadybininkai negali parengti menininkų. Jeigu nebus gerų menininkų – geri vadybininkai nieko nepadarys, jie už menininkus spektaklių nepastatys. Pirmiausia turėtų būti sudarytos sąlygos rengti aukšto lygio menininkus profesionalus. Nuo šito reikėtų pradėti, o ne nuo vadybininkų. Vieša paslaptis, kad profesionaliai dirbantiems teatro režisieriams Lietuvoje suskaičiuoti užtenka vienos rankos pirštų. Kodėl bent kas keletą metų neskirti valstybinės stipendijos magistro studijoms užsienyje nors porai būsimų režisierių? Labai paprasta, ir pinigai nelabai dideli. Aišku, yra tokių, kurie miegodami kažkur pakampėse ir maitindamiesi iš parduotuvių šiukšlių konteinerių patys ten studijuoja. Bet valstybės garbės reikalas būtų siųsti tuos žmones į aukščiausio lygio akademijas ir apmokėti jų pragyvenimą“, – tvirtina Nacionalinio dramos teatro direktorius.

Turtingi ir vargšai

Alytaus teatro vadovas Mindaugas Ežerskis taip pat neabejoja, kad Panevėžyje susiklosčiusi situacija gali kilti bet kuriame šalies teatre. Įdomu, kad, alytiškių akimis vertinant, Panevėžio J.Miltinio dramos teatras gyvena labai turtingai, nes gastrolių atveža spektaklius su gigantiškomis dekoracijomis. Jų pačių teatre viskas priešingai: naujam spektakliui Alytuje skiriama nuo 3 iki 20 tūkst. Lt, o už tiek prašmatnių dekoracijų nesukursi. Netgi konfliktų trupėje beveik nekyla, nes peštis nėra dėl ko. O į kviestinius aktorius, kuriems mokama po 300 Lt už spektaklį, niekas nežiūri nepatikliai, nes supranta, kad mažiausiai trečdalį šios sumos atvykėlis iš sostinės pakloja kelionei į Alytų ir atgal.
Panevėžio J.Miltinio dramos teatro direktorius viešai kaltino savo aktorius besaikiu girtavimu. Ar Alytuje panašių problemų teatro direktoriui nekyla? „Kažkur perskaičiau sentenciją, kuri man labai patiko: hipis turi būti šiek tiek apsirūkęs, o aktorius – šiek tiek įkalęs. Kai panevėžiečiai vaidindavo Alytuje, šlitinėjančių jų artistų tikrai nepastebėjau“, – atvirai pasakoja M.Ežerskis.