2010 Lapkričio 14

Paulo Coelho

“Valkirijos” – asmeniškiausia Paulo Coelho knyga

veidas.lt

"Veido" archyvas

Tikėtina, kad ši knyga atsidurs perkamiausių penketuke, kaip atsidūrė ir visos kitos šio autoriaus knygos. Juk ji parašyta žinomiausio šio laikmečio portugalų rašytojo Paulo Coelho. Taigi šį kartą su “Skaitinių” rubrika – ištrauka iš “Valkirijų”, naujausios šio autoriaus knygos, išverstos į lietuvių kalbą.

Pusantrų metų praslinkus po angelo apsireiškimo, vieną popietę gavau laišką iš Los Andželo. Rašė skaitytoja, brazilė, Rita de Freitas, sveikindama mane, pasirodžius “Alchemikui”.

Nieko nelaukdamas, parašiau jai atsakymą ir, impulso pagautas, paprašiau nuvažiuoti į Glorietos kanjoną, esantį netoli Borego Springso, ir pažiūrėti, ar tebėra mano įmūryta Švenčiausiosios Mergelės statulėlė.

Išsiuntęs laišką, pagalvojau: “Kokia kvailystė! Moteris manęs netgi nepažįsta, ji tiesiog skaitytoja, norėjo parašyti man kelis dėkingumo žodžius ir niekada nedarys to, ko prašiau. To dar betrūko, jog ji sėstų į automobilį, šešias valandas važiuotų per dykumą, kad patikrintų, ar tebėra statulėlė.”

Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintais metais, prieš pat Kalėdas, gavau Ritos laišką, kurio ištrauką čia ir pateikiu. Ji rašė:

“Reikalai susiklostė kuo palankiausiai. Padėkos šventės proga gavau vieną savaitę atostogų. Tuomet mudu su bičiuliu (vardu Andrea, italu muzikantu) nutarėme praleisti šventes kur nors toliau nuo namų. Kaip tik tuo metu gavau jūsų laišką! O ta vieta, kur jūs prašėte mane nuvažiuoti, yra visiškai netoli indėnų rezervato. Mudu nutarėme ten važiuoti. (…)

Trečią dieną išvažiavome ieškoti Glorietos kanjono ir veikiai jį radome. Tai atsitiko pačią Padėkos šventės dieną. Keisčiausia, kad statulėlės nepastebėjome, nors ir važiavome labai lėtai. Nuvažiavome iki pat kanjono galo ir užlipome ant kalno. Pastebėjome nebent kojotų pėdas. Ten ir pagalvojome, kad statulėlės nebėra. (…)

Grįždami ant vienos uolos pastebėjome gėles. Sustoję išlipome iš automobilio ir tuomet pamatėme kelias žvakutes, auksaspalvę audeklinę plaštakę ir pintinę. Pagalvojome, kad tikriausiai ten būta statulėlės, bet dabar ten jos nebuvo.

Keisčiausia, kad beveik neabejojau, jog, mums važiuojant į aną pusę, nieko panašaus nebuvo. Nufotografavome tą vietą (nuotrauką pridedu) ir važiavome toliau.

Kai buvome jau beišvažiuoją iš kanjono, staiga išvydome moterį baltais drabužiais. Ant galvos ji turėjo kažką panašaus į turbaną, vilkėjo ilga tunika, ėjo pačiu kelio viduriu. Mes labai nustebome: kaip galėjo vidury dykumos nei iš šio, nei iš to atsirasti moteris?

Pagalvojau: gal ši moteris ten padėjo gėles ir uždegė žvakutes? Aplink nepastebėjau jokio automobilio ir pagalvojau: kaip ji galėjo tenai atsigauti? Tačiau buvau taip nustebusi, kad nesusivokiau ir jos neužkalbinau.”

***

Apžiūrėjau Ritos atsiųstą nuotrauką: tai buvo ta pati vieta, kur buvau įmūrijęs statulėlę.

Buvo Padėkos diena. Nė kiek neabejojau, jog ten apsireiškė angelai.

Šią knygą rašiau 1992 metų sausio ir vasario mėnesį, vos pasibaigus Trečiajam pasauliniam karui – mūšiai buvo kur kas išradingesni nei įprastais ginklais. Tradicijos duomenimis, karas prasidėjo šeštajame dešimtmetyje drauge su Berlyno blokada ir pasibaigė griuvus sienai.

Viskas pasibaigė kaip ir įprastame kare: nugalėtojai pasidalijo sutriuškintą imperiją. Neįprasta buvo tai, kad neįvyko branduolinis holokaustas ir to niekada neatsitiks, nes Dievo kūrinija pernelyg didi, kad ją įstengtų sunaikinti žmogus.

Dabar, Tradicijos duomenimis, netrukus prasidės naujas karas. Dar išradingesnis, nes nebeliks nė vieno gyvo žmogaus – žmonijos vystymosi istorija prieis galą.

Susidurs dvi kariaunos: vienoje pusėje bus tie, kurie tebetiki žmonijos ateitimi, slaptosiomis žmogaus galiomis ir suvokia, kad dabar atėjo eilė ugdyti kiekvieno žmogaus talentą ir gebėjimus, kitoje – tie, kuriems nerūpi ateitis, kurie pripažįsta tik fizinį gyvenimą, jo pradžią ir pabaigą, ir tie, kurie, deja, tikėjimo pilna širdimi tvirtai tiki, kad rado šviesos kelią, ir nori priversti juo eiti visus žmones.

Todėl angelai grįžta, ir pridera jų klausyti, nes tik jie gali mums nurodyti kelią, ir niekas kitas. Mes galime dalytis savo patirtimi – kaip šioje knygoje aš dalijuosi savąja, – tačiau tobulėjimo receptų nėra.

Dievas nešykšti mums savo išminties ir meilės, ir lengva, labai lengva jos pasisemti. Reikia nebent mokėti atverti kanalus, o tai toks paprastas dalykas, kad aš ne iš karto jį pripažinau. Kadangi kova paprastai vyksta astralinėje plotmėje, mūsų angelams teks imtis kalavijo ir skydo, idant mus apgintų bei apsaugotų nuo pavojaus ir padėtų mums laimėti pergalę. Tačiau mes irgi esame atsakingi: šiuo istorijos momentu privalome vystyti savo galias, tikėti, kad pasaulis neapsiriboja vien mūsų kambariu, sekti pranašingus ženklus, klausyti širdies balso ir duoti valią svajonėms.

Mes atsakome už visa tai, kas vyksta šiame pasaulyje. Mes esame Šviesos Kariai. Pasitelkę savo meilės galią ir valią, galime pakeisti ne tik savo, bet ir daugelio žmonių likimą. Ateis tokia diena, kai bado neganda bus išspręsta pasitelkus duonos padauginimo stebuklą.

Ateis tokia diena, kai meilei bus atvira kiekviena širdis, ir vienatvė – pati didžiausia žmonijos neganda, baisesnė už badą, – dings nuo Žemės paviršiaus. Ateis tokia diena, kai atsidarys durys kiekvienam, kas į jas belsis, o tie, kurie verks, bus paguosti.

Žemės planetoje dar ilgai teks laukti šios dienos. Tačiau kiekvienam mūsų ši diena gali ateiti rytoj. Reikia nebent pripažinti vieną dalyką: kelią mums rodo Dievo ir artimo meilė. Neturi reikšmės nei mūsų ydos, nei dvasinės prarajos, nei slopinama neapykanta, nei silpnybės ir nevilties valandos: jei norėsime iš pradžių siekti tobulybės ir tik vėliau kilti savo svajonių sparnais, niekada nepateksime į Rojų. Priešingai, jei nepaisysime savyje susikaupusio blogio ir tikėsime, kad esame verti laimingo ir linksmo gyvenimo, plačiai atlaposime langą, pro kurį plūstelės Meilė. Pamažu savaime išnyks visos ydos, nes tik laimingieji gali žvelgti į pasaulį Meilės sklidina širdimi – ši jėga atgaivina visa, kas gyva Pasaulyje.

Knygoje “Broliai Karamazovai” Dostojevskis mums pasakoja Didžiojo Inkvizitoriaus istoriją. Trumpai ją perpasakosiu: religinių karų metu, kai Sevilijoje visi Bažnyčios priešai buvo gaudomi ir deginami gyvi, Kristus grįžo Žemėn ir įsimaišė tarp žmonių. Didysis Inkvizitorius jį pastebėjo ir įsakė suimti.

Naktį jis aplankė Kristų kalėjimo kameroje. Paklausė, kodėl jis nutarė grįžti kaip tik tokiu metu. “Tu mums trukdai, – tarė Didysis Inkvizitorius. – Be abejo, tavo idealai buvo puikūs, tačiau įgyvendinti juos tenka mums.” Jis postringavo su Jėzumi, tvirtindamas, kad inkvizicija būtina ir atlieka savo vaidmenį, nors ateityje bus griežtai smerkiama. Nesą prasmės kalbėti apie ramybę, kai žmogaus širdyje vyksta karas, nei apie geresnį pasaulį, kai žmogaus širdyje tiek daug neapykantos. Nesą prasmės aukotis žmonijos labui, nes žmogaus niekada nenustos graužti sąžinė. “Tu sakei, kad visi žmonės lygūs, kad kiekvieno širdyje dega dieviškoji ugnis, tačiau tu pamiršai, jog žmonės jaučiasi nesaugūs, jog jiems reikia vedlio. Netrukdyk mums, keliauk sveikas”, – tarė jam Didysis Inkvizitorius, išdėstęs Jėzui savo neatremiamus argumentus.

Jam baigus kalbėti, kalėjimo kameroje stojo ilga tyla. Paskiau Jėzus priėjo prie Didžiojo Inkvizitoriaus ir pabučiavo jam į skruostą.

“Galimas daiktas, tavo tiesa, – tarė Jėzus. – Tačiau mano meilė stipresnė už viską.”

Mes ne vieniši. Pasaulis keičiasi, ir mes keičiamės drauge. Angelai veda mus ir saugo. Nepaisant visos neteisybės, nepaisant nepelnytų skriaudų, nepaisant to, kad jaučiamės bejėgiai pakeisti visa tai, kas bloga mumyse ir pasaulyje, nepaisant visų neatremiamų Didžiojo Inkvizitoriaus argumentų, Meilė tebėra stipresnė už viską ir padeda mums tobulėti. Ir tik tada, kai pažengsime tobulybės keliu, gebėsime suprasti žvaigždes ir stebuklus…

Iš portugalų kalbos vertė Valdas V.Petrauskas

Apie autorių

Rašytojo Paulo Coelho talentas atsiskleidė jau mokykliniais metais – pirmasis literatūrinis apdovanojimas jam buvo įteiktas mokykloje. Tiesa, tėvai nenorėjo, kad jis taptų rašytoju, ir dėl visokių keistenybių netgi guldė į psichiatrijos ligoninę. Bet gydytojas konstatavo, kad tai ne liga, o pašaukimas. Ir šie žodžiai išsipildė.

Po įvairių veiklų ir eksperimentų, maždaug 1977–1978 m. Paulo nusprendė pradėti “normalų gyvenimą” ir atsidėti rašymui.

Iki šiol vienas skaitomiausių pasaulio rašytojų P.Coelho yra išleidęs 26 knygas. Jų parduota daugau kaip 100 mln. daugiau kaip 150 pasaulio šalių. Jos išverstos į 66 kalbas. Jo knygos tapo visų laikų perkamiausiomis knygomis portugalų kalba. P.Coelho yra gavęs daugybę įvairių šalių literatūrinių apdovanojimų.

“Valkirijos” – naujausia šio autoriaus knyga, išversta į lietuvių kalbą (iš viso išversta jau 13). Tai šiuolaikinė nuotykių istorija apie mistinį rašytojo susidūrimą su moters-kario pavidalu apsireiškusiu angelu, kuris Paulo ir jo žmonos Krisės motociklais keliavo kartu per paslaptingą Mohavės dykumą. Keturiasdešimt dienų trukusioje dvasinių ieškojimų kelionėje rašytojas ir jo žmona stoja akistaton su savo slapčiausiomis vidinėmis baimėmis ir silpnybėmis.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...