2013 Sausio 06

V.Mazuronis – demagogijos meistras ir ištikimas R.Pakso vietininkas

veidas.lt


Didelių politinių ambicijų neturintis Valentinas Mazuronis jau daugiau nei dešimtmetį yra pats ištikimiausias Rolando Pakso politinis palydovas, jo vietininkas partijoje ir viešumoje kalbantis „Tvarkos ir teisingumo“ veidas.

Sėkmingas architektas, idėjinis liberalas
Dabartinį „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininko pavaduotoją, šios partijos frakcijos Seime seniūną ir naująjį aplinkos ministrą Valentiną Mazuronį daugelis apibūdina kaip patį protingiausią iš paksistų. Tai neturėtų stebinti, nes vien jo profesija – architektas – liudija, kad jos atstovas turi turėti tiek tvirtą matematinį protą, reikalingą konstrukcijoms apskaičiuoti, tiek gerą vaizduotę ir erdvinį matymą, kad dar pradėdamas brėžti ant popieriaus lapo suvoktų, kaip turės atrodyti pastatas. Sprendžiant iš V.Mazuronio, kaip profesionalo, kūrinių – Šiaulių Vilniaus gatvės rekonstrukcijos, kelių visuomeninių, prekybinių ir komercinių pastatų, architektas jis tikrai neblogas. Nors kaip politikas jis sugeba daugiau atrodyti, negu būti.
Į politiką V.Mazuronis pasuko tikrai anksti, dar 1991-aisiais, tapdamas Šiaulių savivaldybės, kurioje posėdžiavo iki pat 2004-ųjų, nariu, tad politinį stažą ir patirtį turi pavydėtinai ilgą. Tačiau už Šiaulių miesto ribų žinomas jis tapo tik 2002 m., kai tik ką susikūrusi prezidentinių ambicijų neslepiančio Rolando Pakso įkurta Liberalų demokratų partija išsirinko jį vicepirmininku ir kartu lyderio dešiniąja ranka.
Lig tol visą laiką V.Mazuronis priklausė vienai partijai – Lietuvos liberalų sąjungai, buvo jos Šiaulių skyriaus pirmininkas. Sunku rasti atsakymą, kodėl ilgametis idėjinis liberalas 2001-ųjų rudenį, kai antrą kartą iš premjero posto atstatydintą, dar kojų partijoje apšilti nespėjusį Rolandą Paksą Liberalų sąjunga nutarė pakeisti tokiu pačiu kaip V.Mazuronis ilgamečiu liberalu Eugenijumi Gentvilu, pasirinko nuverstojo pusę. Tuomet Panevėžyje vykusiame liberalų kongrese aistrų buvo daug, senieji liberalai neslėpė nebematą prasmės laikyti pirmininko poste nuolat pralaimintį svetimkūnį R.Paksą, tegu ir davusį partijai naudos per 2000 m. Seimo rinkimus. Bet apie metimą iš partijos ar skilimą kalba tuomet nėjo – R.Paksas buvo išrinktas partijos vicepirmininku, tačiau jam to buvo per maža: jis tikėjosi, kad Liberalų sąjunga taps jo tramplinu į prezidento postą, o partija aiškiai suformulavo, kad kandidatas bus LLS pirmininkas. Tad R.Paksas trenkė durimis ir išėjo kurti savosios Liberalų demokratų partijos, kartu išsivesdamas pulkelį senųjų liberalų, tarp jų ir V.Mazuronį.

Nuėjo paskui R.Paksą
„Valentinas partijoje darė protingo, racionalaus žmogaus įspūdį, – pasakojo „Veidui“ E.Gentvilas. – Sunku pasakyti, kodėl jis tuomet pasirinko R.Paksą. Galiu tik daryti prielaidą: juodu su kitu į Liberalų demokratų partiją tuomet išėjusiu partiečiu Dailiu Barakausku abu yra iš Šiaulių. O D.Barakauskas buvo ant manęs užpykęs, kai formuojant Ministrų kabinetą aš pasisakiau prieš jo kandidatūrą į susisiekimo ministro postą ir dar pasišaipiau, pavadindamas „Misteriu Taip“. Tad gal V.Mazuroniui sukilo kokios draugiškos ar šiaulietiškos ambicijos?“
Nors greičiausiai V.Mazuronį pas R.Paksą nuvedė tas pats visų minimas jo charakterio pragmatizmas: kandidato į prezidentus R.Pakso populiarumas ir reitingai buvo aukšti, tikimybė, kad jis taps valstybės vadovu – didelė. O Liberalų sąjunga, kaip tuo metu daugelis manė, pasitraukus R.Paksui turėjo vėl kristi už patekimo į Seimą barjero ribos. Kas tuomet galėjo pasakyti, kad ji, nepaisant visų skilimų, įsitvirtins tarp nuolatinių parlamentinių partijų?
V.Mazuronis „ūkiškai“ pasirinko R.Paksą. Ir pralaimėjo, nors iš pradžių viskas atrodė atvirkščiai. 2002 m. išrinktas prezidentu R.Paksas partijos pirmininku vietoje savęs paliko V.Mazuronį, tad šio karjera atrodė įspūdinga: per pusantrų metų – iš Šiaulių savivaldybės nario į „prezidentinės“ partijos pirmininko postą. Tačiau netrukus prasidėjo skandalas po skandalo – pirma „burtininkės“ Lenos Lolišvili, paskui Jurijaus Borisovo, galiausiai atėjo apkalta.
Štai tuomet, R.Pakso Prezidentūros pamatus drebinant skandalams, plačioji visuomenė ir išvydo V.Mazuronį – paniurusiu, kančios perkreiptu veidu, lygiu balsu kartojantį tarsi mantras: Paksas nekaltas, čia sąmokslas, mes nugalėsime. Kartojo jis tai prieš apkaltą, per apkaltą, po apkaltos.
V. Mazuronis net buvo nuteistas už tai, kad 2003 m. pasirašė melagingą partijos pareiškimą, kuriame apkaltino tuometinį Seimo pirmininką Artūrą Paulauską atsiuntus į Rolando Pakso rėmėjų mitingą buvusios antivalstybinės organizacijos „Jedinstvo” lyderį Valerijų Ivanovą.
Kai R.Paksas buvo nušalintas nuo prezidento posto ir pradėjo skųstis visoms įmanomoms instancijoms, V.Mazuronio mantras papildė terminai „valstybės perversmas“ ir „Europos teismas Paksą išteisins“. Kartojo jis šitai netgi po to, kai jau visiems, bent kiek besidomintiems „paksiada“, buvo žinoma, kad joks Briuselio teismas net neketino svarstyti R.Pakso kaltumo ar nekaltumo klausimo, o tik aiškinosi, ar nebuvo teisme pažeistos jo teisės. Nutarė, kad Lietuva nubaudė jį visiškai teisėtai, bet šiek tiek per griežtai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...