2010 Balandžio 16

Raimundas Milašiūnas

Užburtas ratas suksis ir toliau

veidas.lt

Užburtas ratas sukasi vis labiau įsismagindamas, šeimos nariai išlieja susikaupusią įtampą vienas kitam, o ryte – ir savo kolegoms.

Neseniai teko išgirsti dvi, atrodytų, niekaip tarpusavyje nesusijusias istorijas. Viena moteris, dirbanti privačioje kompanijoje, pasakojo, kaip prieš kelias dienas jų įstaigą “užpuolė” tikrintojai. Ankstyvą rytą, dar ne visiems darbuotojams užėmus savo darbo vietas, kontoros vartus užtvėrė pora inspektorių automobilių, iš kurių į teritoriją sugriuvo aštuonetas vyrų. Bendravimas priminė “senus gerus laikus”: pakeltas balsas, grasinimai visus susodinti, bendravimo ne su žmonėmis, o su potencialiais nusikaltėliais nuostata ir begalinis pasitenkinimas nežabota jėga.
Ir štai kitas tos pačios dienos įvykis: Seimas svarstė, bet atmetė įstatymą, kuriuo būtų užkirstas kelias smurtui prieš vaikus. Pasirodo, vaikus mušti ne draudžiama, bet kartais net sveika – kažkuris seimūnas viešai mestelėjo, kad nė vienas be rykštės neužaugo. O dar vienas mūsų išrinktasis apskritai suprato, kad jo asmenybė tokia ryški ir “sėkminga”, nes jo šeimoje vaikų auklėjimas jėga nebuvo išimtinė priemonė.

Taigi dvi istorijos, kurias vis dėlto sieja viena bendrybė – agresija. Tačiau šįkart norėčiau kalbėti ne apie vaikus, o apie mus, suaugusiuosius, ir apie mūsų santykius.

Ne veltui užsiminiau apie santykius. Neišsiversiu ir nepaminėjęs vaikystės. Taip jau yra, kad mūsų asmenybės bręsta ir apskritai gyvena pasaulyje tik santykio su aplinkiniais kontekste. Šiandien jau įrodyta, kad be artimiausio žmogaus – motinos – joks vaikas netaps visaverčiu žmogumi. Žinoma, nutinka, kad mamos nėra, bet ir tuomet labai svarbu, jog greta būtų tėvas, seneliai, galų gale bet koks kitas mylintis žmogus. Ir vėl santykiai… Psichologai ir neuromokslininkai jau įrodė, kad tik jaučiant ryšį su kitu žmogumi formuojasi smegenys, bręsta mūsų savastis, kuri yra atsakinga tiek už vidinį žmogaus pasaulį ir jame slypinčias dvasios paslaptis, tiek už reakcijas į išorinę tikrovę. Tarp jų ir už naujus ryšius bei santykius su žmonėmis.

Ir vėl santykiai. Santykiai, kurie, deja, nebūtinai yra tik gražūs ir sėkmingi. Pastebėta, kad net ir nedidelis, nuolat vaikystėje patiriamas nuvertinimas, atstūmimas, o ką jau kalbėti apie smurtą ir fizinės jėgos naudojimą, kuria tą pačią žmogaus savastį ir asmenybę. Tą pačią, bet jau ne tokią, kuri gimtų jaučiant kitokį, meilės kupiną ryšį. Nuvertinimas ir agresija sukelia bejėgiškumą, o bejėgiškumas nuolat verčia ieškoti pagalbos.

Žmogus yra tokia būtybė, kuri, siekdama apsisaugoti, susikuria įvairių gynybos mechanizmų. Jie skirti tam, kad išliktume ir kaip nors užsigydytume žaizdas ar pasirengtume jų išvengti. Ir tai jau ne vien vaiko psichikos fenomenas. Suaugęs žmogus išlaiko pasąmonėje visą gyvenimo patirtį, taip pat ir skausmą bei sielos žaizdas. Ir ne tik vaikystėje patirtas, bet ir suaugusiojo kasdienybėje atsiveriančias. O kad jos nesikartotų, tenka kaip nors gintis. Pasijutę bejėgiai tiesiog imame ieškoti galimybių tai bejėgystei įveikti. Dažniausiai patys virsdami agresoriais, nuolat kitus nuvertinančiais žmonėmis. Vaikai ima skriausti silpnesnius už save, paaugliai ar apskritai dvasiniai nesubrendėliai imasi kankinti niekuo dėtus gyvūnus, suaugusieji “atgauna jėgas” kankindami šeimos narius.

Bėda kyla tuomet, kai į šį ratą įsitraukia vis didesnė visuomenės dalis, galiausiai ir pati valstybė. Arogantiškas, nuvertinantis požiūris į kitus visuomenės narius, nenorėjimas kalbėtis ir išgirsti įsuka galingą užburtą ratą. Tragiškiausias jos rezultatas – smurtas, raginimai susidoroti su valdžia. Tačiau nemažai patiriame ir subtilesnių bejėgystės “gydymosi” būdų.

Valdžios žmogaus neatsargiai mestas žodis gali sukelti netikėtų padarinių. Kažkada nugirdau tokį komentarą apie ir taip pakankamai nuvertintus mokytojus: “Ką? Jie žada streikuoti? Matyt, dar per mažai jiems atlyginimus sumažinome…” Ir taip sakė valdžios žmogus, kuriam teisės suteiktos galios lemti bet kurio mūsų gyvenimą. Juolab mokytojo, kuris, deja, visiškai priklauso nuo valdžios malonės. Nuolat bandantis išgyventi ir taip streso nestokojančioje mokyklinėje aplinkoje, mokytojas patiria dar vieną pažeminimą.

Prisiminkime: pažeminimas sukelia bejėgiškumą, o šis – pyktį ir agresiją. Nenustebčiau, kad toks mokytojas ras būdą, kaip nuskriausti mokinį, šis užgniaužtą pyktį išlies ant mažesnio ir silpnesnio, tas – ant dar vieno, antro, trečio… Grįžęs namo tūlas paauglys mestelės kokį bjaurų žodį savo mamai, nes gal ir ji neatjautė, kai skaudėjo, buvo liūdna ar beviltiška. O iš kur jai imti tiek jėgų ir laiko apšokinėti kiekvieną šeimos narį, jei šeimos galva nuolat užsiėmęs ir jau bebaigiantis prarasti tikėjimą ta pačia valstybe ir savo jėgomis. Užburtas ratas sukasi vis labiau įsismagindamas, šeimos nariai išlieja susikaupusią įtampą vienas kitam, o ryte – ir savo kolegoms. Ir neduok Dieve, jei toks žmogus tarnauja valstybei kurioje nors kitus kontroliuojančioje žinyboje. Ir kuo žemesnė pagal savo galias tokia tarnyba, tuo daugiau jėgų reikia savo jėgai įrodyti. Štai ir grįžtame prie to, nuo ko pradėjome – agresijos ir noro sutriuškinti niekuo dėtą įmonę ar žmogų.
Suprantu, kad nupiešiau gana dramatišką paveikslą. Tačiau drama paprastai ir prasideda nuo smulkmenų: kažkas kažkam kažką pasakė ar padarė, šis pyktį “nusinešė” kitur (juk mes kultūringi – pykti negražu, be to, pavojinga), atidavė kitam, ir taip istorija tęsiasi. Nepasakočiau tokių dalykų, jei negirdėčiau šitokių istorijų savo kabinete.

Psichoterapijoje turime tokį terminą – “karštos bulvės fenomenas”. Jei į rankas man įmetama karšta bulvė, ištraukta iš laužo, stengiuosi kuo greičiau ja atsikratyti, dažniausiai – permesti kitam. Taip tokias “karštas bulves” ir mėtome. Gerai būtų, kad tik bulves. Bėda ta, kad mėtomės pykčiu ir agresija. Ministras – pavaduotojui, tas – sekretoriui, tas – eiliniam mokytojui, šis – mokiniui, o anas ir šunelį nuo tilto numes. O dar kitas iš bejėgiškumo ir prokurorą nušaus. Užburtas ratas sukasi toliau.

Tai gal verta nemušti vaikų? Juk jie tampa suaugusiaisiais, kurie “gydosi” niekuo dėtų žmonių sąskaita. Jei tik žiūrėsime į šitą neišsemiamą nuvertinimo ir agresijos bedugnę, nepasieksime nieko. Perfrazuodamas F.Nietzschę pasakyčiau, kad tik ilgai žiūrėdami į bedugnę staiga pajusime, kad ji ima žvelgti į mus. O joje – mūsų vaikų, mūsų artimųjų skausmas, virtęs agresija, kada nors atsigręšiančia prieš mus pačius.

Raimundas Milašiūnas yra Tarptautinės psichoanalitikų asociacijos narys

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Pyhton Pyhton rašo:

    keista kad komentaru nera. o Lietuvai butent tuo dometis ir reiketu ;) beda, kad kol vakarieciai gilinosi i save, mes ryjom punkrockerio Marxo nesamones

  2. lialialia lialialia rašo:

    Komentaru nera, nes nera protingu skaitytoju. Juk daug idomiau paskaityti ir pakomentuoti kaip kokia Olialia pasididino krutine, bei isvadinti ja visokiais rusiskais ir ne tik keiksmazodziais. Kuo toliau tuo labiau, ne tik Lietuva, bet ir visa zmonija tampa totaliais beprociais ir slamsto aukomis.
    Staripsnis vertas pagarbos :)

  3. kodel senukai megsta pasenusi maista? kodel senukai megsta pasenusi maista? rašo:

    nevisi tampa tokiais, yra visada isimciu..:)


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...