2014 Gruodžio 15

Raimundas Milašiūnas

„Dėmesio ligonis“

veidas.lt

 

Kalbėdamasis su savo pacientu išgirdau jo repliką: „Aš juk esu dėmesio ligonis…“ Todėl ir šio pasakojimo pavadinimą parašiau su kabutėmis.

O manasis pacientas kalbėjo apie didelį dėmesio poreikį, nepaisant to, kad neretai tas alkis – kitaip jo ir nepavadinčiau – nuveda žmogų keistu, ne aplinkinių dėmesį patraukiančiu, bet netgi jį atimančiu keliu. O kartais nutinka ir priešingai – būna, kad neadekvatus mūsų elgesys, kuris atstumia žmones, sužadina ir labai daug jų dėmesio mums. Juk neretai sakoma: geriau blogas dėmesys nei jokio…

Dirbdamas su psichologiškai išvargusiais, dažniausiai meilės ir to paties dėmesio alkanais žmonėmis vis labiau suprantu paprastą tiesą, kurią deklaruoja šiuolaikinė, jau gerokai nuo senosios dar Sigmundo Freudo sukurtos teorijos nutolusi psichoanalizė: mums visiems reikalingas saugumas, be kurio neįmanoma nei gyventi, nei išgyventi.

Freudas manė, kad žmogaus psichiką stimuliuoja ir jo kasdienį gyvenimą pirmyn stumia malonumo siekis, todėl mes jo mąstymą dažnai priskiriame prie pernelyg didelio seksualumo sureikšminimo. Deja, mažai kas susimąsto, kad seksualumas tebuvo viena malonumo principo, kaip jį vadino klasikinė psichoanalizė, veikimo erdvių. Kita gi – mirtis. Keistai, matyt, kai kam skamba toks požiūris: mirtis – malonumo šaltinis. Tačiau nesupaprastinkime šios tiesos, nes Freudas tiesiog pakartojo tai, ką žinome visi: gimimas ir mirtis yra du taškai, kuriuose viskas prasideda ir baigiasi. Gimstame iš tylos ir ramybės, kurią mums teikia motinos įsčios, bet pakliuvę į priešišką ir šaltą pasaulį kartais nejučia imame bėgti link mirties – kito taško, kuris kai kam magiškai reiškia tą pačią tylą ir ramybę. Ratas apsisuka, ir mes, išėję iš tylos ir , vėl į ją sugrįžtame…

O kas gi ten žino, ar mirtis suteikia ramybę? Todėl negalėdami patikėti miglota viltimi pradedame malonumo ieškoti šiame pasaulyje. Vieni verčiasi per galvą stengdamiesi patirti kuo daugiau nuotykių, kiti, priešingai, traukiasi į vienatvės ir tylos zoną, treti keliauja mokslo ar karjeros labirintais, dar kiti susiranda vien jiems artimus pasitenkinimo kelius. Tačiau visi šie žmonės siekia vieno – susikurti tokį komfortą, kuris ne tik ir ne tiek teikia malonumą, kiek padeda užsitikrinti saugų funkcionavimą šiame pasaulyje. Tad šiandien mes ir manome, kad pagrindinis žmogaus siekis gyvenime yra ne malonumo potyris, bet saugumo jausmas.

Saugus tolygu maloniam. Taip teigtų ne vienas jūsų. Bet ar galime sakyti, kad malonumą patiria žmogus, kuris nutraukia santykius su aplinkiniais vien dėl to, kad netiki, jog gali būti suprastas ar mylimas? Jis kenčia vienatvėje, nepatirdamas jokio malonumo, tačiau žinodamas, kad bent jau tame bus visuomet saugus, nes nėra kam jo skriausti ar bausti…

Šiomis mintimis pereiname ir prie svarbios saugumo sąlygos – santykio su aplinkiniais. Mes gimstame vieni, tačiau ne vieniši. Jau minėta tyla ir ramybė, kurią žmogui teikia motinos įsčios, neatsiranda iš niekur. Tai motina apsupa vaisių savo kūnu, ir viliamės, kad po gimimo ji lygiai taip pat apsups kūdikį savo meile ir dvasia. Deja, gyvenimiškoji tikrovė neretai skaudžiai sudaužo tokias viltis, palikdama vaiko sieloje ne tik žaizdas, bet ir begalinį alkį – norą kompensuoti meilės ir šilumos trūkumą.

Žmogus – keistokas padaras. Viena vertus, mes suvokiame savo bejėgystę kosmoso platybėse ar Dievo akyse, tačiau pamirštame, kad esame galiūnai savo vaikų pasaulyje. Juk ne kas kitas, kaip mama, o vėliau ir tėvas, sukuria savo vaikams ne tik saugumą, bet ir jų dvasinį pasaulį, jų psichiką. Beje, padėdami vaikui pažinti save, atskleisdami aplink verdančio gyvenimo dėsningumus, suteikdami jiems tvarkymosi su pavojais būdų, tėvai sukuria ir jų vidinį saugumą. Tik patirdamas besąlyginę meilę ir dėmesį kūdikis formuoja savo psichikos padargus, atpažįsta savo pojūčius ir pradeda santykį su aplinka.

Saugus žmogus gimsta tik saugioje aplinkoje su saugiais tėvais, įtėviais ar globėjais. Bėda ta, kad mes neretai nemokame, o kartais net ir nenorime būti saugia savo vaikų gyvenimo pradžios baze. Gal taip nutinka, nes nebuvo žmogaus, kuris mylėjo mus, kai dar buvome vaikai? Ir gal atiduodami besąlyginę meilę silpnesniam už save galime staiga įsisąmoninti savo pačių skausmą ir neviltį? Tada ir imame kalbėti kvailystes: „Nė vienas vaikas neužauga nemuštas…“, „Man nereikia kitų žmonių, nes aš myliu laisvę!“

Čia norėtųsi sugrįžti prie šio pasakojimo pradžios. Pamenate – sakiau, kad neretai žmonės griauna santykius, nors stokoja meilės ir dėmesio? Tai nutinka pirmiausia saugumo stokojantiems vaikams. Nesulaukdami tinkamo dėmesio ar patirdami „teisingą“ auklėjimą diržu, jie užauga dvasiškai alkani. Tokie žmonės trokšta bent akies krašteliu pamatyti, kaip atrodo dvasinis sotumas, – jie stengiasi gauti meilės ir dėmesio, kurio negavo anksčiau, tačiau tampa ypač budrūs naujiems atstūmimo pavojams.

Tokie žmonės nėra saugūs, tačiau saugumą susikurti bando tik jiems pažįstamais būdais. Vieni pasižada sau, kad daugiau niekam neleis savęs skriausti, ir ima laikyti aplinkinius tvirtame kumštyje. Ne kartą esu girdėjęs apie tokius sakant, kad jie yra labai stiprūs žmonės: niekad neverkiantys, nerodantys gailesčio aplinkiniams. O kaip jie verks ar bus gailestingi kitiems, jei jų niekada nebuvo pagailėta ar paguosta verkiant? Kiti pradeda vengti artumo, nes bijant atstūmimo sukelto nesaugumo jausmo atrodo geriau prie nieko ir neprisirišti – nebus kam ir palikti… Treti tampa vampyrais, kurie nuolat prašo jais pasirūpinti, atjausti, pagailėti, kol galiausiai lieka vieni. Bet ir tai jiems atrodo saugu, nes bent jau žino, kaip esant tokiai situacijai išgyventi – juk jau teko tai patirti vaikystėje…

Būtų galima ieškoti ir daugiau pavyzdžių, tačiau visuomet aišku viena: kuo daugiau nesaugumo žmogaus viduje, tuo daugiau ir meilės bei dėmesio alkio. O alkis, jei jis fizinis, verčia mus jausti silpnumą. Jei jis dvasinis, irgi daro mus silpnus, tik šįkart savo siela. Todėl išorinė jėga, kurią mes klaidingai priskiriame šaltiems, rigidiškiems ar agresyviems žmonėms, tėra dvasinio silpnumo požymis. Pernelyg didelis išorinis pasitikėjimas savimi – vidinio nepasitikėjimo savimi ženklas. O po juo slypi paprastas meilės ir šilumos poreikis, vaizdžiai tariant, mūsų dvasioje apsigyvena mažas ir silpnas „dėmesio ligonis“.

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...