2015 Balandžio 29

Dainius Pavalkis

“Universitetai turės žaisti pagal taisykles: reikės susitarti su visuomene”

veidas.lt

SMM

Permainos. Švietimo ir mokslo ministras prof. Dainius Pavalkis, projektuodamas aukštojo mokslo ateitį Lietuvoje, „Veidui“ išdėsto septynis svarbiausius pokyčius. Nors kai kurie šiandien dar sunkiai įsivaizduojami, praėjus dešimtmečiui apie kelis, o ne keliasdešimt universitetų, kelis, o ne keliasdešimt mokslo žurnalų kalbėsime jau nebe puse lūpų. Septynių pokyčių laimingas skaičius, tikėtina, ilgainiui lems daugiau sėkmės Lietuvos aukštajam mokslui.

 

VEIDAS: Kaip įsivaizduojate Lietuvos aukštojo mokslo sistemą po 15–20 metų: koks galėtų būti universitetų tinklas, jų kuriamo mokslo ir studijų kokybė?

D.P.: Pirmiausia manau, kad po 15–20 metų turėsime tris keturis įvairaus profilio universitetus Vilniuje, Kaune, galbūt ir Vakarų Lietuvoje, tačiau jų struktūra, veiklos pobūdis bus labai aiškus. Jei vienas universiteto padalinys vykdys socialinius mokslus, kitas to paties universiteto padalinys negalės vykdyti tų pačių socialinių mokslų programos. Dabar egzistuojančio dubliavimo ateityje likti neturėtų. Šiandien ypač socialinių mokslų srityje turime daug mažų mokslininkų grupių, kurios kuria ir mažą, praktiškai beveik nematomą produkciją.

Įsivaizduoju, kad ateityje mūsų mokslas taps globalesnis, moksliniai darbai bus rašomi Europos kalbomis. Dabar Lietuvos mokslinę veiklą vertinę tarptautiniai ekspertai negalėjo įvertinti 46 publikacijų, nes jos parašytos lietuviškai. Kai kurie mokslininkai tuo naudojasi: esą čia Lietuvoje jie labai geri.

Ketvirta, manau, kad ateityje turėsime du, tris, gal net keturis mokslo žurnalus, skirtus biomedicinai, fizikai, elektronikai, informacinėms technologijoms. Dabar jų turime gerokai per 50, bet jų kokybė yra nepakankama, jie nematomi tarptautinėje erdvėje. Nepaisant to, kad yra nematomi, Lietuvos mokslininkai renkasi pliusiukus už publikacijas, gauna grantus ir atrodo, kad viskas gerai. Bet nėra, nes mokslas yra globalus, vadinasi, jis turi būti matomas pasaulyje.

Taip pat galiu pasvajoti, kad po 15–20 metų universitetai susitars su valstybe. Bus aišku, ką ir kaip daro universitetai, kas pavyksta ir ką už tai jiems duoda valstybė. Šią nuostatą kaip tik ir bandome įtvirtinti nauja Mokslo ir studijų įstatymo redakcija. Sutartys su universitetais ilgainiui įtvirtins universitetų atskaitomybę pagal tam tikras taisykles, dėl kurių bus iš anksto susitarta.

Tiesą sakant, iš perdėtos mūsų universitetų autonomijos užsienio ekspertai, patys buvę rektoriais ir vadovavę autonomiškiems universitetams, švelniai tariant, šaipėsi. Šaipėsi, nes Lietuvoje universitetų autonomija suprantama panašiai kaip viduramžiais, kai universitetai buvo atskirti nuo Bažnyčios, kad galėtų nepriklausomai kurti mokslą. Pavyzdžiui, buvęs vieno Vokietijos universiteto rektorius, dabar išėjęs į pensiją ir dirbantis kaip ekspertas, pasakojo, kad kasmet turėdavo atsiskaityti ir universiteto, ir mokslo tarybai. Jis sakė: „Jei būčiau daręs kažką ne taip, mūsų autonomija būtų pasibaigusi tais pačiais metais. Mano karjera – taip pat.“

Tai reiškia, kad jei universitetas parengia gerus specialistus, kuria kokybišką mokslo produkciją, dirba su verslu, visuomene ar socialiniais partneriais, viskas yra gerai, jis atlieka savo misiją visuomenei, už kurią gauna valstybės pinigus. Jeigu taip nėra, jis gali egzistuoti, veikti, bet valstybės pinigus kaipmat praranda. Manau, Lietuvoje tokia nuostata kol kas sunkiai įsivaizduojama, bet po 15 metų panašios diskusijos tikrai galėtų kilti.

Na, o paskutinis dalykas, apie kurį galėčiau pasvajoti, – kad į universitetus studijuoti ateis 30–35 proc. žmonių, likusieji savo karjerą pradės nuo profesinio rengimo ir kartu su juo įgis vidurinį išsilavinimą. Dalis stojančiųjų į aukštąją mokyklą bus baigę profesines mokyklas, bet aiškiai žinos savo tikslą ir neis į universitetą ar kolegiją vien tam, kad gautų diplomą. Dažnai viešojoje erdvėje pašiepiama ar kritikuojama vadinamoji Z karta, manau, racionaliai ir pragmatiškai vertins ir mokslus, ir politinius procesus. Taigi jaunimas teikia gražesnės ateities viltį.

VEIDAS: Autonomijos teisė turėtų reikšti, kad universitetas yra savarankiškas susimokėti mokesčius, mažinti biurokratiją, lengviau priimti kitus jam reikalingus sprendimus. O kas, jūsų nuomone, šiuolaikinėmis sąlygomis yra universitetų autonomija – vertybė ar istorinė tradicija?

D.P.: Liūdna sakyti, bet jie to nedaro. Galbūt šiek tiek parodijuoju, bet universitetų šūkis, deja, yra toks: jūs mums duokite pinigų, o ką su jais daryti, mes autonomiškai nuspręsime patys. Nori nenori gali pajusti, kad tokios nuostatos laikosi net geri, efektyviai įsijungiantys į rinką, su verslu dirbantys universitetai. Autonomija turi dvi puses: jei nori valstybės pinigų, dalį autonomijos turi atiduoti.

VEIDAS: Lygiai prieš metus, svarstydamas apie aukštojo mokslo kryptį, „Veidui“ sakėte tikintis, kad sulauksime universitetų jungimosi procesų, kurie užtikrins geresnę kokybę, didesnį matomumą pasaulyje bei geresnes vietas reitinguose. Ar per praėjusius metus pamatėte tokių procesų?

D.P.: Pamatėme tik tai, kad jei nebus politinės valios jiems sujungti, nieko nebus. Ko gero, vienintelis kelias to pasiekti yra vadovautis Danijos, Švedijos pavyzdžiu ryžtis sujungti universitetus ir padaryti juos dideliais centrais. Taip pakyla mokslo lygis, sprendžiasi finansiniai klausimai, o tada universitetas tegu jau ir naudojasi autonomija, tvarkosi viduje. Dabar, kai kiekvienas universitetas grynai kaip rinkodaros priemonę siūlo panašią ar labai panašią studijų programą, drumsčia jaunų žmonių protus ir jausmus sakydamas, kad tik jų universitete ši specialybė yra nepakartojama, manau, ne visada elgiasi sąžiningai.

Prieš metus girdėjome trijų Kauno universitetų pareiškimus dėl jungimosi, Vilniaus universitetai kalbėjo apie konsorciumą, bet manau, kad jungtis jie negali dėl savo prigimties. Kas pjautų šaką, ant kurios sėdi? Juk universitetai turi vadovus, ką jau kalbėti apie rektorius, fakultetų dekanus, institutų direktorius, kurie, vadovaudami mažesniam ar didesniam, prastesniam ar geresniam padaliniui, jaučiasi esantys patys geriausi, o staiga pasirodo, kad mokyti kalbų į tą padalinį ateina kažkas iš kito universiteto, turintis geresnę patirtį.

Sujungti universitetus nebus lengva, nes jie patys to padaryti negali. Nemanau, kad be politinės diskusijos galėtume ko nors pasiekti. Žinau, kad šios kadencijos Seime universitetų jungimo klausimo nesvarstysime, tai jau sakiau prieš porą metų. Tačiau pats faktas, kad apie tokią galimybę jau diskutuoja visuomenė, pramonininkai, ją svarsto patys universitetai, yra teigiamas.

Praėjusią savaitę Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) pristatytas mokslo vertinimas parodė, kurie karalaičiai mokslo požiūriu yra nuogi. Ilgainiui tokių duomenų atsiras vis daugiau, sulaukiame ir Europos Komisijos „U-Multirank“ reitingavimo sistemos rezultatų apie studijas. Taigi universitetų mokslo ir studijų situaciją parodys objektyvūs duomenis, to vaizdo nelems vieno ar kito ministro simpatijos kažkuriam universitetui. Ir šį kartą įvertinti mokslo situacijos kvietėme nepriklausomus ekspertus, neturinčius jokio ryšio su Lietuva, net bendrų mokslinių publikacijų su Lietuvos autoriais.

VEIDAS: Ar galima tikėtis, kad artimiausiais metais mokslo padėtis ir vadyba bus vienas didžiausių iššūkių universitetams?

D.P.: Pagal mokslo finansavimą, ko gero, galima išskirti tris jo rūšis. Visose mokslų srityse turime užtikrinti tam tikrą potencialą, kad bakalaurai, magistrantai, doktorantai turėtų darbo ir būtų nauji ugdymo pedagogai, mokysiantys ateities kartas.

Kitą mokslo segmentą, kai žinios yra panaudojamos gamybai, technologijoms ir paverčiamos verslu, demonstruoja Kauno technologijos universitetas (KTU), Fizinių ir technologijos mokslų centras, žengiantys koja kojon su verslu, pramone, naujomis technologijomis.

Kitas klausimas, kiek turime turėti bazinio, tiriamojo mokslo, kuris būtų skirtas mokslo kūrimui, domėjimuisi, bet ne pakartojimui to, kas jau padaryta. Manau, kad ateityje kiekviena iš šių trijų sričių turėtų sudaryti po 30 proc. mokslo. Sakyti, kad reikia tik taikomojo mokslo, nes jei negalima jo pritaikyti, įdiegti, kaip girdime iš Ūkio ministerijos, pramonininkų, tai jis bevertis, yra neteisinga. Mums reikia ir mokslo infrastruktūros, reikalingos studijoms, taikomiesiems mokslams ir baziniams fundamentiniams mokslams.

VEIDAS: Sakoma, kad Europos universitetai pagaliau perima verslumo ugdymo metodus, kuriuos JAV universitetai taikė prieš 10 metų. Kaip sekasi Lietuvos universitetams: vis dar perimame Europos ar iškart taikome JAV patirtį?

D.P.: Universitetai nedirba kaip JAV. Bandymai kartoti JAV Stanfordo universiteto, MIT (Masačusetso technologijos instituto) patirtį neveikia ir, ko gero, neveiks. Kad ir kaip būtų, mes, europiečiai, esame labiau socialistai, o amerikiečiai – kapitalistai. Europoje vyrauja valstybės vaidmuo, šalių narių investicijos į mokslą, infrastruktūrą, o JAV plėtra paremta privačiu kapitalu. Valstybiniam europietiškam kapitalui konkuruoti su laisvu privačiu amerikietišku šansų beveik nėra.

Pavyzdžiui, privačioje kolegijoje kvadratinio metro ploto įrengimo, apdailos darbų kaina buvo apie 2,5 tūkst. Lt, o valstybinių universitetų tokios pat kokybės darbų kainos vidurkis, ko gero, būtų apie 5 tūkst. Lt. Klausimas, kodėl susidaro toks skirtumas? Jį lemia viešieji pirkimai, įvairios istorijos, valdiškas požiūris pastatyti daugiau ir brangiau, nei mažiau, bet efektyviau. Šioje vietoje mes ir pralošiame JAV, Pietų Korėjai ir net, ko gero, Kinijai. Per daug dalykų užkraunama valstybei, nors ji negali jų visų kontroliuoti. Bet tai yra ne tik Lietuvos, o visos Europos bėda.

VEIDAS: Tikitės, kad ateityje į aukštąsias mokyklas stos trečdalis abiturientų, kiti iš pradžių pasirinks profesinį mokymą. O kokie reikalavimai bus keliami tai daliai būsimų studentų: ar didės minimalus stojamasis balas, ar keisis studijų kokybė?

D.P.: Taip, Lietuvoje jau atsiranda profesinio ugdymo kultūra, pakeitusi senus stereotipus apie „profkes“. Tai be galo svarbu, nes Lietuvoje vidurinį išsilavinimą kartu su profesija įgyja apie 30 proc. žmonių, o Vokietijoje – per 50 proc., Austrijoje – gerokai per 70 proc. Neretai jaunam žmogui sunku nuspręsti, ką jis nori veikti, todėl galimybė padirbėti, kol apsispręs, labai naudinga. Juolab kad ketverius metus vis daugėja žmonių, baigusių universitetus, kolegijas ir einančių mokytis į profesines mokyklas. Taigi, nors mūsų ekonomika priskiriama prie išsivysčiusių, turime daugiausiai aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų, ES masteliais vis tiek esame prie silpnesnių narių. Vadinasi, kažkas su mūsų sistema ne taip.

O stojamasis balas visoje studijų kokybės užtikrinimo sistemoje yra tik viena nedidelė dalis. Universitetai savo autonomija ginasi nuo visuomenės, todėl faktas, kad bent pusė universiteto tarybos narių dirba ne universitete, jau duoda teigiamą postūmį, kurį matėme ir per Vilniaus universiteto, ir per Klaipėdos universiteto rektoriaus rinkimus, žinome, kaip intensyviai dirba KTU taryba.

Kokybės motyvas – ne vien stojamasis balas: turime pamatuoti, ką universitetas priima ir už ką mes, kaip visuomenė, valstybė, mokame jam pinigus. Nesvarbu, ar tai privatūs, ar valdiški pinigai. Juk jei nusiperkame supuvusį greipfrutą, galime pasiskųsti vartotojų teisių gynėjams, o jei nusiperkame nieko vertą studijų programą, iš kurios diplomo juokiasi visi darbdaviai, nėra kam pasiskųsti.

Pavyzdžiui, net jei atitinki reikalavimus, įstoji į universitetą, bet grupėje mokosi keturi penki studentai, kokios tai studijos? Nei profesūra dirba su keliais studentais, nei jų studijų kokybė užtikrinama. Juk jei programų krypčių grupėje universitetas turi vieną profesorių, jis negali vykdyti tos krypties studijų. Jei įstatymas bus priimtas, tarsimės su universitetais, ko mokyti jie gali, o ko – ne. Tarkime, jei socialinio profilio universitetas nori dėstyti technologijų vadybą, jis nebent galės tartis su kitu universitetu, kuris dėstytų technologijas, o socialinių mokslų universitetui liktų vadybos dalis.

Kitas svarbus dalykas – absolventų kokybė: kaip jie įsidarbina, koks jų pirmas atlyginimas, kaip jie kyla karjeros laiptais. Absolventų kelią po studijų atskleis specialistų kvalifikacijų žemėlapis, tada ir pamatysime, ką visuomenei duoda aukštoji mokykla.

VEIDAS: Lietuva ne vieną šalį pralenkia studijų trukme. Ar per artimiausius metus studijos trumpės: ar bakalauro diplomą universitete bus galima įgyti ne per ketverius, o per trejus metus?

D.P.: Politinis sprendimas yra trumpinti studijas – gal ne iki trejų, o iki trejų su puse metų. Pažįstu daug žmonių, baigusių studijas užsienyje, ir galiu pasakyti, kad mūsiškiai per ketverius metus neišeina tokios programos, kuri kai kuriuose užsienio universitetuose ar koledžuose užtrunka dvejus. Žinoma, ten nėra laiko žaisti šachmatais. Klasikinis pavyzdys – Stokholmo aukštoji ekonomikos mokykla Rygoje: jokių šansų turėti papildomą darbą, nes reikia mokytis. Taigi, manau, trumpinsime ne tik bakalauro, bet profesinio mokymo programas.

VEIDAS: Kai kurios šalyje veikiančios aukštosios mokyklos prieš kelerius metus gavo neigiamą išorinės veiklos įvertinimą. Koks bus jų likimas, jei paaiškės, kad pakartotinio vertinimo išvada ta pati?

D.P.: Tos aukštosios mokyklos turi problemų, jos stebimos pro didinamąjį stiklą, bet aš visada pasisakau už tai, kad reikia suteikti antrą šansą. Jei kalbama apie visą sistemą, negalima demonstratyviai uždaryti vienos aukštosios mokyklos. Turime priimti sisteminį sprendimą, kokio universitetų modelio siekiame, ir nuspręsti. Dėl to susitarti turi visuomenė, politikai, akademinė bendruomenė.

Tarkime, aš nemanau, kad Šiaulius turėtume palikti be jokios aukštosios mokyklos: gal ten gali būti universitetas, gal kolegija, o gal universitetas su kolegija. Bet manau, kad dviejų aukštųjų mokyklų Šiauliai turėti neišgali nei pagal ekonominius, nei pagal demografinius rodiklius. Taip pat ir Klaipėdos, jūrinio miesto ir Lietuvos, formuojančios jūrinės valstybės įvaizdį, uosto, nepaliksime be aukštosios mokyklos, kuri užsiimtų jūriniais mokslais. Taigi reikia atrasti balansą įvertinant regiono dimensiją, net geopolitinę. Tai politiniai sprendimai.

Gabija Sabaliauskaitė

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...