2015 Birželio 27

Romanas Skrypinas

Ukrainos „keistoji“ žiniasklaida – visuomenės akys ir balsas

veidas.lt

Scanpix

 

Misija. „Hromadske.TV“ (tai ir interneto adresas) – ukrainietiškai reiškia tiesiog „visuomeninę televiziją“. Apibūdinimas „keista“ nelabai dera TV kanalui, kuris visą laiką nušviečia aktualijas ir turi milijoninę auditoriją Ukrainoje bei už jos ribų. Vis dėlto keistumo jausmas neapleidžia, kai žinai, jog reklamos netransliuojantis kanalas atsirado lyg iš nieko ir pinigus ima tarsi „iš oro“.

„Hromadske.TV“ neturi programų tinklelio, turinį maitina aktualijos, dalis finansavimo gaunama iš įvairių fondų ir vadinamojo kraudfandingo (angl. ~crowdfunding~), arba minios finansavimo, kai internetu ar telefonais rėmėjai sumeta po griviną.

Romanas Skrypinas, „Hromadske.TV“ idėjos autorius ir vienas steigėjų, anaiptol ne juokaudamas „Veidui“ aiškino, kad viena iš šios televizijos užduočių – valdžios „trolingas“, tai yra provokavimas ir erzinimas. Pavyzdžiui, į oficialius prašymus pateikti nuorodas apie filmuotą medžiagą atsakoma tik raštu, todėl valdininkai priversti po raidelę surinkinėti anaiptol ne trumpus interneto adresus. R.Skrypinas aiškina, kad „Hromadske.TV“ iš principo nenusistačiusi prieš reklamą, tačiau, pavyzdžiui, kačių ėdalo reklama galėtų atsirasti, jeigu ekrane pasirodytų laidos vedėjo katinas – būtų proga prasitarti, kad gyvūnas ėda „Whiskas“. Visiškai nejuokaudamas R.Skrypinas šios televizijos valdymo schemą lygina su kibucu, Izraelio žemės ūkio kooperatyvu.

VEIDAS: Kaip kitur imtis to, ką Ukrainoje darote jūs?

R.S.: Ukrainoje, net pačiuose mažiausiuose miesteliuose, manęs irgi klausinėja, kaip tai daryti. O aš atsakau: daryk, ir viskas. Stokis ir eik.

VEIDAS: O pinigai patys ateis?

R.S.: Pinigus jums mokės, jei būsite reikalingi. Kitaip sakant, klausimas – kiek jūs atliepiate socialinį poreikį. Kažką darant tiesiog imti ir sakyti „duokite man pinigų“ – ne visada suveikia. Jei jūs užkabinote auditoriją, ji jums nori mokėti. Negaliu patarti, ką žurnalistas turi sakyti, kad auditorija užkibtų, nes nežinau, ko auditorija tikisi. Tačiau svarbiausia – daryti tai, kas patinka. Žurnalistas turi kurti tokį turinį, koks jam pačiam prie širdies.

Tiesa, to nepakanka, jei esi visuomeninis kanalas. Žinoma, galima eiti autorinės žurnalistikos keliu. Tačiau kadangi mes esame visuomeninis informavimo šaltinis, mūsų misija – tarnauti visuomenei. Vesti visuomenę į priekį. Suteikti jai tai, kas būtina.

Jei norite būti visuomeninis kanalas, privalote prisiimti atsakomybę už šią misiją. Jei norite kurti autorinę žurnalistiką, galite tai daryti, tačiau pinigų jums niekas neduos – juos reikės užsidirbti.

Europoje yra pavyzdžių, kai žurnalistai kuria autorinį turinį ir gauna pinigų iš vadinamojo kraudfandingo. Tačiau tuomet privalai labai gerai perprasti savo auditoriją, suvokti, ką jai duoti ir ar už tai ji pasirengusi tave išlaikyti.

VEIDAS: Kokią dalį pajamų jūs gaunate iš kraudfandingo?

R.S.: Šiuo metu, žinoma, mažiau nei vos tik įsikūrus. Aš visuomet išsiimu mobilųjį telefoną, nes į jį ateina banko išrašai apie pinigus, kurie įplaukia į mūsų sąskaitą. Štai, žiūrėkite įnašus: šimtas, tūkstantis.

VEIDAS: Čia, žinoma, grivinomis?

R.S.: Taip. Yra ir išlaidų, tačiau galima sakyti, kad vidutiniškai per dieną gauname apie tris tūkstančius grivinų. Į valiutos kursą galima nekreipti dėmesio, nes tai, kas pas jus kainuoja dešimt eurų, pas mus gali kainuoti dešimt grivinų. Pavyzdžiui, visuomeninio transporto bilietėlio kaina – trys grivinos, arba dešimt euro centų. Pas jus yra bilietėlių po dešimt euro centų? Ko gero, ne.

Galiu pateikti rusų žurnalisto Arkadijaus Babčenkos pavyzdį. Jis paprasčiausiai atidarė sąskaitą, į kurią jo skaitytojai perveda tokią pagalbą, kokią gali. Iš to jis išlaiko šeimą ir užsiima žurnalistika. Beje, ne šiaip paprasta žurnalistika – neretai jis rizikuoja savo gyvybe. Tačiau rizikuoti verta – A.Babčenka rašo labai gerus straipsnius.

Beje, mes su juo dalyvavome „trolingo“ varžybose, tačiau jis pralaimėjo sausu rezultatu. Mes sau sėdime, alų geriame, ir jis staiga klausia: jūs ką, demokratinę valstybę čia kuriate? O aš jam atsakau: Arkadijau, nagi nereikia pavydėti. Ir jis užtyla, supranta, kad prieš mane su savo replikomis nepašokinės. Su rusais viskas paprasčiau.

VEIDAS: Tai buvo viešas pokalbis?

R.S.: Kaip dabar mūsų su jumis – prie stalo. Tai tik juokeliai. Tačiau Lvove tas žurnalistas viešėjo su visa šeima. Ir visus aprengė „vyšivankomis“, siuvinėtais ukrainietiškais marškiniais. Pasivaikščiojo, pasivaikščiojo, o išvažiuodamas viską nusivilko ir paliko Lvove. Paprasčiausiai persirengė…

VEIDAS: Tai geriausias atsakymas į klausimą apie demokratinę valstybę, ar ne?

R.S.: Na, yra vienas Rusijos žurnalistas, kuris persikėlė gyventi į Lovovą, – Ivanas Jakovina. Dabar jis Rytų separatistams aiškina, kad reikia padalyti Ukrainą – atskirti Galiciją.

VEIDAS: Separatistinis Vakarų Ukrainos atsiskyrimas?

R.S.: Taip, nors jis iš Rusijos, tačiau jis už Galicijos atskyrimą. Juokais kalbame, kad štai dabar mes tave išsiųsime pas Rytų separatistus. Tai irgi „trolingo“ lygio kalbos.

VEIDAS: Apie valdžios „trolingą“ sakėte, kad į oficialius paklausimus atsakinėjate tik raštu. Ant popieriaus.

R.S.: Bet juk interneto nuorodos ant popieriaus nepaspausi… Kitas „trolingo“ pavyzdys: mes padarėme viešą pareiškimą, kad, be kitų tikslų, norėtume, jog valstybė mums perleistų Kijevo srities televizijos ir radijo kompanijos patalpas. Žinoma, mums nieko panašaus nereikia. Mes tai paleidome kaip antį, tikėdamiesi, kad tokiu būdu pavyks pasiekti visų kitų tikslų. Tačiau valdininkai labiausiai išsigando būtent šito. Jie taip persigando, kad jiems su mumis kalbantis net rankos drebėjo. O kai paprasčiausiai pasakėme, jog patalpų mums nereikia, jie nesuprato, kad visa tai buvo juokas.

VEIDAS: Klausantis jų net gaila. Šitaip jūs bendraujate su valdžia. O kaip su savanoriais?

R.S.: Su savanoriais mes bendraujame, tai normalūs žmonės. Jie nėra nepakeičiami. Štai valdininkai nepakeičiami, o kariai tokie nėra. Jie žmonės su savo problemomis ir rūpesčiais. Mums svarbiausia buvo vengti kviesti politikus. Į mūsų studiją ateidavo paprasti žmonės, kurie nori kažką papasakoti. Tai daug svarbiau nei plepalai iš parlamento deputatų ar ministrų lūpų – intelektualiniai, populistiniai pliurpalai,  vadinamasis baltasis triukšmas.

O štai paprasti žmonės kalba apie konkrečius dalykus. Taip pat ir savanoriai.

Mane pritrenkė keletas dalykų, kurie tiesiog pakeičia mąstymą. Maždaug prieš metus mes nuvažiavome į „Dešiniojo sektoriaus“ bazę ir ten kalbėjomės su vienu vaikinu. Jis nenorėjo sakyti nei vardo, nei kas toks yra. Bet paklaustas, kuo buvo anksčiau, atsakė: IT specialistas. Tada supranti, kad šitam žmogui tiesiog sugriovė gyvenimą.

O kitas sėdi Dniepropetrovsko srities administracijoje visas tatuiruotas, merginos prie jo tiesiog limpa. Ir į klausimą, kas toks yra, atsako, kad buvo didžėjus.

VEIDAS: Prašom detaliau papasakoti apie jūsų projektą.

R.S.: Jam atiduoti dveji metai, o jūs norite, kad viską papasakočiau per šešias minutes? Turėčiau pasakoti dvejus metus.

VEIDAS: Ar pas jus vadovavimas – „slenkantis“, kitaip tariant, rotacinis?

R.S.: Ne, ne slenkantis. Manęs dažnai klausia, kas pas mus viršininkas. Nėra tokio. Kiekvienas turi savo atsakomybės sritį. Yra vykdomasis direktorius, tačiau, jei reikia sumontuoti naujus stalus, jis, kaip ir visi, surinkinėja stalus.

Prezidento administracija kartą per savaitę sukviečia pagrindinių kanalų ir leidinių vyriausiuosius redaktorius, o iš mūsų kiekvieną savaitę atvyksta naujas žmogus. Viskas prasidėjo tuomet, kai vienam mūsų redaktoriui buvo užsiminta, kad jis daugiau neateitų. Tuomet mes ir nusprendėme – jei netinka šis žmogus, tuomet kas savaitę siųsime vis kitą. Susirenkame ir tariamės, kas keliaus šį kartą. Jei yra norinčių – pirmyn.

VEIDAS: O kiek jūsų yra?

R.S.: Mūsų organizacijoje yra dvidešimt žmonių, priimančių sprendimus. Dvidešimt du, jei tiksliai. Neskaitant mūsų partnerių žurnalistų, kuriančių originalų turinį.

VEIDAS: Tai kaip pas jus priimami sprendimai? Daugumos balsais?

R.S.: Ne, ne daugumos. Du trečdaliai išrenka vadovaujančią programų tarybą, o ši taryba dviem trečdaliais balsų išrenka atstovą, vadinkime jį pirmininku. Kiekvienu atveju mes vertiname, ar žmogus tinkamas, ar ne.

VEIDAS: Kaip masonai?

R.S.: Taip, masonai. Masonų kibucas.

Arūnas Brazauskas, Rima Janužytė

„Hromadske.TV“

Ukrainos TV kanalas „Hromadske.TV“ (HTV) veikia 24 val. per parą. Tai internetinė televizija, kuri pagal Ukrainos įstatymus nėra registruota kaip žiniasklaidos priemonė. Kaip tai įmanoma? HTV – visuomeninė organizacija. Visos medžiagos skelbiamos „YouTube“ tinkle, kuris Ukrainoje nėra registruotas. Tiesioginėms transliacijoms naudojamasi JAV kompanijos „Ustream“ paslaugomis.

HTV – televizija, kuri aplenkia televizorių ekranus, bet yra pasiekiama kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais.

HTV – tinklinė organizacija, turinti autonomiškus padalinius keliuose Ukrainos miestuose. Studijoje Kijeve dirba apie 30 žmonių. Pagrindinis HTV laidų formatas – telemaratonas su studijos svečiais pramaišiui su žinių blokais ir tiesioginėmis transliacijomis iš įvykių vietos. Darbo dienomis tiesioginės laidos transliuojamos keturiskart po dvi valandas, savaitgaliais – po dvi valandas. Visą parą HTV tinklalapis papildomas medžiagomis, kurias galima matyti „YouTube“.

2015 m. balandį HTV tapo televizija tikrąja žodžio prasme: ėmė transliuoti HD (raiškiuoju) formatu per Azerbaidžano palydovą „ AzerSpace 1“ (juridiškai tai nesuteikia pagrindo laikyti „Hromadske.TV“ Ukrainos žiniasklaidos priemone).

HTV idėjos autorius – Romanas Skrypinas. Pirmoji transliacija įvyko 2013 m. lapkričio 22 d. 14 val. – keturiomis valandomis anksčiau, nei numatyta: skubėta nušviesti dieną prieš tai priimtą Ukrainos vyriausybės sprendimą pristabdyti pasirengimus Ukrainos ir ES sutarties pasirašymui.

2013 m. HTV aštuoni žurnalistai steigėjai – R.Skrypinas, Dmitrijus Gnapas, Mustafa Najomas, Julija Bankova, Serhijus Andruška, Romanas Vintonivas, Danilas Janevskis, Andrejus Baštovojus sudarė Programų radą (tarybą), HTV savivaldos organą, kurio pirmininkas renkamas vienirms metams. Šiuo metu radai vadovauja R.Skrypinas.

HTV, kaip visuomeninė organizacija, sudaryta iš narių žurnalistų, o ne darbuotojų. Nariu galima tapti po vienų metų bandomojo laikotarpio. Panašiai tvarkosi HTV regioniniai padaliniai.

2013 m. lapkričio pabaigoje HTV auditorija pasiekdavo 100 tūkst. žiūrovų. 2014 m. vasarį HTV puslapis „YouTube“ buvo peržiūrėtas 30 mln. kartų, 2014 m. balandį tą puslapį užsiprenumeravo 250 tūkst. vartotojų.

HTV išlaikoma visuomenės aukomis, yra gavusi vienkartinės paramos iš George’o Soroso fondų, JAV ir Nyderlandų vyriausybių. Viena finansavimo formų – kraudfandingas (angl. ~crowdfunding~), tai yra smulkios aukos, sumokamos internetu ar telefonu.

 

Arkadijus Babčenka

Gimė 1977 m. 1995 m. pašauktas į kariuomenę, tarnavo Šiaurės Kaukaze ryšių dalinyje, išėjo į atsargą 1995 m. Antrojo Čečėnijos karo metu pagal kontraktą tarnavo Rusijos kariuomenėje ryšininku. Demobilizavosi 2000 m.

Turi juristo diplomą, verčiasi žurnalistika, rašo karinėmis temomis. 2012 m. Rusijoje jam iškelta byla dėl masinių neramumų kurstymo (priežastis – jo tinklaraščio rašinys apie galimą demonstrantų taktiką mitinge už teisingus rinkimus).

Nemažai rašė apie karus Čečėnijoje. Apdovanotas keliomis premijomis, tarp jų – Rusijos žurnalistų sąjungos premija „Už narsą ir profesionalumą“.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...