2015 Liepos 21

Ūkininkai grasina pienovežių eismo per Lietuvos sieną blokada

veidas.lt

BFL

Trys klausimai Žemės ūkio rūmų pirmininkui Andriejui Stančikui

 

– Pieno supirkimo kaina nepatenkinti ūkininkai grasina pienovežių eismo per Lietuvos sieną blokada. Ar tai neprieštarauja laisvosios rinkos nuostatoms?

– Prancūzų ūkininko akimis, be abejo, atrodytų, kam gaminti tai, ko niekam nereikia.

Juolab kad Prancūzija, Italija perspėjo, kad jų sandėliai pilni, o tai papildoma konkurencija mūsų ūkininkams.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Lietuvos pieno gamintojų produkciją tos pačios perdirbimo įmonės superka mažesne kaina negu įsiveždamos pieną iš Latvijos ar Estijos, o šis sudaro apie 30-35 proc. viso įsigyjamo pieno.

Kalbant apie blokadą, tokių kraštutinumų, be abejo, nesinorėtų, ypač dėl santykių su latviais ir estais, su kuriais Europos rinkoje mes turime būti vieningi. Tačiau jeigu pieno gamintojai kitos išeities nemato, vadinasi, siekiant tikslo, visos priemonės pateisinamos. Nes klausimas yra lemiamas: arba reikia trauktis iš gamybos, arba dar bandyti kovoti ir išlikti. O ką reiškia pasitraukimas? Investicijos į pieno ūkį yra didelės, o įsigytos įrangos ir technikos kitame sektoriuje nepritaikysi. Be to, pieno gamintojas pagal Europos reglamentą negali suarti turimų pievų ir panaudoti jų grūdinėms kultūroms.

Žinoma, jei ES remtų pasitraukimą iš pieno sektoriaus, Lietuvoje toks sprendimas būtų priimtas labai greitai. Europai tai būtų net naudinga – pasitrauktų konkurentai, atlaisvėtų rinka. Tačiau ar tai naudinga Lietuvai? Juk kartu su žaliava iš šalies turėtų pasitraukti ir perdirbamoji pramonė.

 

– Tačiau ūkininkai, nebūtinai pieno sektoriaus, visuomet randa priežasčių reikalauti daugiau pinigų: žiema per šalta, pavasaris per ankstyvas. Ar tai nėra piktnaudžiavimas palyginti su kitais verslais?

 

– Jei nepagaminsi kėdės ar plytos, galbūt be jos šiandien išsiversi. Tačiau žemdirbys kuria produktą, be kurio neišgyvensi – maistą. O žemės ūkio sektorius išties labai priklauso nuo gamtos, kurios išdaigos kartais lemia milijoninius nuostolius. Žinoma, yra ir pelningų metų, tačiau kilimą visuomet lydi smukimas, o kartais kelerius metus iš eilės balansuojama „ant nulio“. Tuomet kyla klausimas, kaip vykdyti įsipareigojimus bankams ir Europos Sąjungai, nes savų pinigų nebeužtenka.

 

– Kodėl ūkininkai tiesiog neapsidraudžia? Juk nuostolius galėtų kompensuoti draudimo bendrovės, o ne visuomenė?

 

– Tik kvailas ūkininkas nedraudžia brangios technikos ar įrangos. Tačiau apdrausti, pavyzdžiui, pasėlius, yra labai sudėtinga. Nes patyrus nuostolius ir gavus draudimo išmoką, kitais metais draudimo kaina būtų labai didelė. Kažkada svarstėme apie galimybę įkurti savišalpos fondą, tačiau ūkininkai galiausiai tam nesiryžo, nors, matyt, tai buvo klaida. Kad ir kaip ten būtų, šiandien pasėlių draudimas yra labai problemiškas.

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...