2011 Gegužės 14

Valentinas Kabašinskas

Uigūrai šilko kelyje

veidas.lt

"Vorutos" archyvas

Gimėte Prienų apylinkėse, mokėtės Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, Kaune tapote gydytoju, sukūrėte šeimą. Kaip į tai įsiterpė ir užvaldė kelionės, kultūros paveldo pažinimo trauka?

– Norint rimtai pažinti kitas kultūras, reikia tarsi ištirpti iki tol nepažintoje aplinkoje ir stengtis jos nelyginti su savo kraštu. Nevertinti to, ką pamatai ir patiri. Tai padeda nusimesti teisuolio aureolę. Džiaugiuosi, kad remdamasis krikščioniškais įsitikinimais galėjau pažinti islamo pasaulį ir rytietišką gyvenimo būdą.

2008 m. dalyvavote tarptautiniame dviračių žygyje Šilko keliu nuo Atėnų iki olimpinio Pekino. Apie šį pusės metų ir beveik 13 tūkstančių kilometrų supermaratoną išleidote albumą „Lietuva Šilko kely“, o neseniai Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje pristatėte fotografijų parodą „Uigūrų kraštas. Neįprasta artima“. Kaip bendravimas su mums egzotiškų civilizacijų žmonėmis, pasikeitimas prigimtinėmis pasaulėjautos ir kultūros idėjomis padeda suvokti iki galo nepažinų kitų pasaulį?

– Nemanau, kad kultūros ar tautos, jų pasaulėžiūros tipai gali turėti iš protėvių paveldėtų „klaidų“. Būdamas tarp paprastų kitų tautų žmonių, suvokiau stipriuosius vertybinius jų gyvenimo aspektus. Tai, ką krikščionys jau ima prarasti – ateitį matant ir siejant su gyvybinga šeima. Europiečiai vis labiau bando įsiteikti liberalizmui, o islamo išpažinėjų kraštuose šios pagrindinės tiesos yra nepajudinamos, neginčijamos. Gali ten būti ir kitoks, bet dvasinio elito akyse neturėsi teisuolio pozicijų.

Dviratį pasirinkote ne vien kaip grūdinimosi, bet ir kaip bendravimo bei pažinimo priemonę?

– Iš tikrųjų dviratis tėra tik priemonė lėčiau pažvelgti į pasaulį. Ėjimą pėsčiom lyg Bernardo Brazdžionio per pasaulį keliaujantis žmogus dar labiau vertinčiau, bet būtų atsivėręs kur kas siauresnis akiplotis… Dviratis buvo tik tam, kad, užuot tuos atstumus apskraidęs lėktuvais, galėčiau imtis juos įveikti raumenų ir valios jėga.

Išties nei per lėta, nei itin septynmylė važiuoklė…

– Dviratis yra ir gera vizitinė kortelė bendraujant su žmonėmis. Jie tave mato tokį, koks esi ir ką su savim turi, todėl daraisi jiems artimesnis – juk ne kostiumuotas iš džipo išlipi… Taip ir keliauti saugiau, nes visi mato, kad nėra ko iš tavęs atimti.

Ar anksčiau dalyvavote trumpesniuose žygiuose?

– Esu su bičiuliais keliavęs iš Nordkapo per Suomiją, Estiją, Latviją į Lietuvą, taip pat iš Briuselio vykome į Krokuvą. Vis dėlto įsitikinau, kad daugiausia gero žmogui duoda keliavimas vienam. Po bendro važiavimo Šilko keliu ir kirtus Vidurinę Aziją per Kiniją pedalus myniau vienas. Ir dažnai pasijusdavau kaip Lietuvos dalelė, kuri apie ją priminė gal keliems tūkstančiams žmonių. Tiesa, būdavau skirtingai priimamas – buvo ir tokių, kurie su pavydu mesteldavo, kad mes jau priklausom Europai ir nėra ko lįsti, teko net iš sovietiškai apdorotųjų išgirsti, kad mūsų platumose gyvena vien fašistai… Dauguma girdėję apie mūsų taikias kovas už laisvę, „blogio imperijos“ sugriovimą, taip pat ir apie krepšinį.

Kodėl savo misijai atlikti rinkotės Šilko kelią ir prie jo istoriškai „prilipusias“ tautas?

– Dažnai jis suvokiamas kaip vien senųjų civilizacijų suformuotas prekybinis darinys. Esą į vieną pusę judėjo šilkas, prieskoniai, o į kitą – stiklas, kitos prekės… Iš tikro šiuo maršrutu keliavo ir kultūros bei religijos. Tai, kas išlieka kaip nesunaikinamos humanitarinės vertybės. Kai kurie kraštai patyrė savitų kultūros ir religijos formų kaitą, buvo paveikti zoroastrizmo, budizmo, islamo. Turkijoje pravažiavome pro graikų stačiatikių vienuolynus, kur jų tikėjimą mena tik išdaužytos buvusios puošnios freskos. Tiesa, dabar jie kultūros paveldą labai saugo, matyt, dėl turistų, neleidžia net su blykstėmis fotografuoti. Graikijoje išvydome daug atsipalaidavimo, „rausvų“ šūkių ir maištelių – akivaizdu, kad šalis nėra patyrusi „raudonojo drakono“ apkabinimų. Jie jau senokai Europos Sąjungoje, turi eurą, bet dažnai atrodė, kad mes buvom vertesni jį įsivesti. O Turkijoje kur tik akys užkliūva – kalvos, o ant jų būtinai – mečetė. Ir statoma daugybė naujų. Islamas užpildo žmonių kasdienybę, kad jie turėtų kuo remtis. Nesakau, kad ten mečetės lūžta nuo lankytojų, bet aišku, kad islamą išpažįstantys žmonės yra gerbiami. Ten buvome saugomi ir nuo kurdų kovotojų, nors jų žmonės buvo draugiškai nusiteikę. O nervingumas kyla dėl to, kad kelis kartus už mus didesnei tautai iki šiol neleidžiama susikurti valstybę. Pro Batumį įriedėjome į Gruziją, ji mums pasirodė labai susiskaldžiusi ir tarsi belaukianti Mesijo. Kažkas jiems turi duoti darbo, pamaitinti, pasirūpinti. Daug prisiminimų apie smulkių kunigaikštysčių didybę, bet tautoje trūksta vienybės. Tiesa, krikščionybę jie priėmė tūkstantmečiu anksčiau nei mes. Azerai po pralaimėto kruvino karo susirūpinę Kalnų Karabacho likimu. Akivaizdu, kad jo žaizdos niekada nebus pamirštos, o tautų priešprieša įveikta. Matėme mokyklą, kurios sienos nukabinėtos nuotraukomis tų, kurie žuvo dėl Karabacho.

Manau, lygiai tą patį, jei ne aitriau, jaustų ir seniau iš protėvių žemių išvaryti armėnai…

– Vis dėlto teritoriniai ginčai neverti žmonių gyvybių, kraujo praliejimas – ne argumentas, o ilgai lydintis prakeiksmas. Toliau riedėjome per „broliškąsias“ Vidurinės Azijos respublikas. Joms dar toloka iki demokratijos svarbos suvokimo. Manau, kad tai, kas dabar vyksta arabų šalyse, nutiks ir tuose klanų ir grupuočių valdomuose kraštuose. Pašnibždomis pakalbama, kad vakarietiška demokratija ten neįmanoma, bet kiek įmanoma kęsti tironijas? Kuo kalti dėl jų Vakarai? Tuo, kad dėl ekonominio išskaičiavimo taikstomasi su brutaliomis valdymo formomis, todėl kasdien masiškai skriaudžiami paprasti žmonės. Juk puikiai žinota ir kas dėjosi Tunise, Egipte, Libijoje, bet tekėjo pigi nafta. Kinijoje skausmingai įtempti santykiai tarp tautų ir etninių grupių, tad kontaktuojant būtinas apdairumas ir taktas. Juk žinom, kaip neramu ir Tibete, ir uigūrų krašte, kita vertus, ten jaučiausi saugiausiai, jie su manim meiliai bendravo.

Kuo vieni kitiems patikote?

– Gal tokią laimę patyriau? Ir jie visai nealpo, kad teikiasi bendrauti baltasis… Ir į namus kvietėsi, ir padėdavo pernakvoti, ir vaišindavo tuo, ką patys valgė. Kodėl taip elgėsi? Gal jiems buvau mažytis tiltukas, liudijantis pasauliui, kad jie tebėra? Manau, kad dėl to pojūčio ir mezgėsi artimesni bei gilesni kontaktai. Juk ir Lietuvoje uigūrai ne taip seniai ir ne itin gerai pažįstami.

Ką apie juos byloja istorijos šaltiniai?

– VI a. uigūrai su giminiškomis gentimis dalyje dabartinės Mongolijos sukūrė Tiurkų kaganatą. VIII a. su basmiliais ir karlukais sulipdė Uigūrų kaganatą, jis driekėsi nuo Kaspijos jūros iki Mandžiūrijos ir rėmėsi pelninga prekyba su Kinija. Ankstyvuoju laikotarpiu tiurkai rėmėsi manicheizmu – religiniu judėjimu, susijusiu su Rytų misticizmu, vėliau – budizmu. IX a. viduryje jie patyrė kirgizų genčių invaziją iš šiaurės, neteko daugybės žemių ir pasitraukė į dabartinį Uigūristaną, kur buvo sukūrę valstybinius darinius – Karachodžos kaganatą, Karachanidų valstybę ir kt.; paplito islamas. Kai valdė Čingų dinastija, 1759 m. uigūrų valstybės buvo prijungtos prie Kinijos. Smarkiai priešintasi, vyko sukilimai, 1864–1876 m. uigūrai buvo iškovoję nepriklausomybę kaip Kašgarija. Vėliau Uigūristanas vėl buvo prijungtas prie Kinijos kaip „naujoji valda“ (Sindziangas).

Šiuo metu pasaulyje gyvena apie 10 milijonų uigūrų (9 iš jų – Kinijoje), dauguma – musulmonai sunitai. Uigūrų kalba turi rašto paminklų nuo V a. Labiausiai paplitęs arabų raštas, nors naudoti ir kirilica bei lotynų abėcėle pagrįsti raidynai. Tai tauta, neturinti pavardžių rašymo tradicijos. Dabar jiems tai sudaro sunkumų, nes kinai oficialiai verčia rašytis pavardėmis. Tada jie sugalvojo rašytis tėvavardžiais, bet ir jų nedaug tėra. Ėmė naudoti ir vietovardžius, iš kur yra kilę. Pavyzdžiui, Achmedas iš Kačgaro – išvertus bus Kačgarietis. Uigūrai visai nekreipia dėmesio į draudimus turėti daug vaikų. Gimdo tiek, kiek nori. Šeima – jų tvirtovė. Nors jų gyvenamose vietovėse tarp Tian Šanio kalnų ir Takla Makano dykumos būna dažnos sausros, duonos sugeba užsiauginti užtektinai. Pagrindiniai verslai – dirbti žemę ir auginti gyvulius, nors dažnai ir nesuprasdavau, kur juos gano, nes mums įprastų žalių pievų ten išvis nėra. Miestai kuriasi lyg oazėse, prie kastinių požeminių upių, kur įdėta daug sunkaus fizinio darbo. Antai Turpane per du tūkstančius metų buvo iškasta apie penki tūkstančiai kilometrų „vandens tinklo“. Jis ten visur išvedžiotas, todėl gausiai liejami daržai – uigūrai gali auginti ir abrikosus, ir vynuoges. Tie lėtai tekantys upeliukai yra atvesti iš kalnų. Jei taip nebūtų padaryta, vanduo, tekėdamas žemės paviršiumi, nuo karščio išdegtų. Takla Makano dykumoje kai kurių upių vagose vanduo tiesiog niekur neatiteka, dingsta per karštymetį. Uigūrai tiesiog suaugę su protėvių žeme ir niekur iš ten nesiveržia.

Kokie jausmai apima atsidūrus uigūrų slėniuose ir kalnuose? Kokios vyrauja uolienos?

– Toks kietas molis. O kalnai unikalūs – jaučiausi lyg Mėnulyje, atrodė keista, kad gali be skafandro maklinėti. Kartais išties atrodė, kad į uigūrų žemes žvelgiu iš kosmoso. Kraštovaizdis – be lašo gyvybės, bet gerai žinodavau, kad kažkur netoli gyvena žmonės.

Juk tenykščiai kalnai – ne aukštikalnės?

– Jie gyvena Tian Šanio priekalnėse, kurios nėra labai stačios ir aukštos. Teko apie penkis kilometrus eiti kanjonu, kuris susidarė išgraužus vandeniui. Prieš šimtą metų ten dar kliokė galingi vandens srautai. O kas bus dar po šimto metų? Žmonės nuolat jaučia gamtos keitimąsi, yra prie to pripratę.

Vykote prie kai kurių istorijos paminklų?

– Su uigūru vedliu teko važiuoti į Tuyoq – aukštą kalną, kuriame saugomas pirmojo musulmono kapas, įrengtas prieš maždaug šešis šimtus metų. Tada uigūrai budistai priėmė islamą. Negalėdami išvykti į piligriminę kelionę į Meką, tikintieji iš įvairių vietų atkeliauja pasimelsti. Tos šventvietės aplinka dar nėra susidūrusi su civilizacija – gatvelės, namai dvelkia senove, o šventykla aptverta aukšta tvora. Kinų pareigūnai buvo sugalvoję ją išgriauti, bet, kiek besistengė, pernakt, pasak vietinių žmonių, Alachas vėl atstatydavo.

Ar menama budistinė ir dar ankstesnė praeitis?

– Gaočangas – pirmoji uigūrų sostinė. Ten dar išliko suirusios budistų šventyklos, be to, likę ir zoroastrizmo išpažinėjų pėdsakų. Senaisiais laikais religijos gebėjo gražiai sugyventi – išlikdavo moraliai tvirtos nenaikindamos kitų tikėjimų. Kol idėjų sklaidai ir jų teisingumui pagrįsti imti naudoti ginklai…

Turbūt labiausiai religiškai tolerantiška iš tolimesnių jų kaimynų išliko Indija, kai kuriose šventyklose visi kartu gali melstis kam tik nori…

– Sakiau uigūrams, kad esu katalikas, ir jie to nesuvokdavo kaip trūkumo. Tik iš jų akių ir susižvalgymų suprasdavau, kad dar nesu suvokęs tiesos, tebesu kelyje į ją. O aš išties buvau kitame kelyje – keliavau dviračiu… Prisiminiau Dalai Lamos mintis, kad katalikui svarbu būti geru kataliku, musulmonui – geru musulmonu, budistui – geru budistu, nebūtina keisti religijos.

Ką uigūrai valgo?

– Jie valgo daug daržovių ir elgiasi kaip dauguma rytiečių – valgo tai, ką išsiaugina. Todėl jų maistas nuolat šviežias. Nemokėjome vieni kitų kalbų, todėl svečiuose eidavau prie maisto atsargų ir rodydavau, iš ko man pagaminti valgyti. Jiems įprasta gaminti maistą tik tada, kai reikia. Sunku būtų ir išlaikyti, todėl daržovės iš laukų greit pakliūva į burnas. Uigūrai turi įdomių nacionalinių patiekalų, pavyzdžiui: langman – makaronai, pabarstyti aviena, pipirais, česnakais, cerik ask – bemėsiai koldūnai, nokot – avinžirniai su morkom, matang – graikinių riešutų kepalas, durap – desertas iš ledo drožlių, sirupo, jogurto. Mėgstama paukštiena, bet, aišku, po nedaug. Valgoma aviena, rečiau ožkiena, arkliena. Jaučių nedaug tesimatė.

Kas būdinga jų būstams, aprangai?

– Kelios šeimos kartos gyvena kartu. Garbingiausias kambarys namuose paskiriamas maldai. Jame įrengta speciali pakyla. Teko tokiame kambaryje miegoti, bet namiškiai to nežinojo – paslapčiom tuo pasirūpino lydintis uigūras. Svetimšaliams draudžiama gyventi pas žmones, turi eiti į viešbutį ar palapinę. Ir su nuosava mašina į Kiniją neįvažiuosi… Kai kurie uigūrai tokių draudimų nepaisė, teko patirti jų namų svetingumą. Buitis – labai minimali: gali valgyti rankomis, puodelis nepastebimai per rankas kažkur nukeliauja, greit išplaunamas, sėdima prie stalelio asloje ant demblių. Kai ko nors prašydavau, manė, kad noriu šaukšto ar pagaliukų.

Uigūrai audžia unikalų vietinį audinį, iš kurio siuvami, pavyzdžiui, vyriški marškiniai su įausta ornamentuota juostele, kuri juos išskiria iš kitų tautų.

Merginos su svečiais svetimšaliais beveik nebendrauja. Net ir mažos mergaitės. Kartą prisileido kiek arčiau, bet kai tik išsitraukiau fotoaparatą – išsklido kaip peteliškės. Joms tarsi įdiegta – neatiduok savo žavesio. O fotografavimas keliaujant – juodas darbas, nes prie žmonių turi prieiti taip, kad jų neįžeistum. Turi prieš tai padovanoti šypseną, kad norėtų ir dalele savosios pasidalyti. Juk fotografavimas – užmaskuotas lindimas į kitą žmogų.

Uigūrai pagal etninę prigimtį – ne kinai ir ne kirgizai ar turkmėnai…

– Užtenka juos pamatyti, kad suprastum, jog jie – ne kinai. Kitokie veidų bruožai, specifiškesnės akių spalvos, jų įkypumas. Nors netrūksta ir „skolinių“ – tarp jų sutikau gerai ten besijaučiantį kirgizą, šiek tiek kalbantį rusiškai. Per jų kraštą po bolševikų maišto vyko baltagvardiečių emigracija. Iš tų laikų uigūrų kalboje užsiliko keli šimtai rusiškų žodžių iki tol nepažintiems daiktams pavadinti, pavyzdžiui, „kostiumas“. O šiaip juos niokojo, įjungdavo į įvairias imperijas kas netingėjo…

Kaip ir mes, jie irgi žirniai prie istorijos skersvėjų košiamo vieškelio, kuriame nepritrūksta ginkluotų „geradarių“ ordų.

– Ir uigūrų, ir kitų tautų žmonių klausdavau, kuo mes nuo jų skiriamės. Norėjau apversti klausimą, kad jie atsakytų. Sakydavo, kad mūsų nosys labai didelės… Juos labiau pažįsti, kai nelygini su europiečiais. Uzbekų veidai pusapvaliai, kirgizų – kartais beveik trikampiai, o kinų – tikri kamuoliukai. Uigūrai sunkiau įvardijami, atrodo turintys istorinių ir genetinių sąsajų su indoeuropiečiais, jų veidai primena kažkokį tolimą bendrumą. Bendraudamas juos priimi beveik kaip savus. Daugelis yra pastebėję, kad jų veidai turi europietiškų bruožų.

Beje, Azerbaidžano Kišo kaime norvegai nustatė, kad pro ten galėjo keliauti kai kurie vikingų pirmtakai. Ten rasta apie dvidešimt dvimetrinių skeletų, panašių į aptinkamus Skandinavijoje.

Gal teko matyti uigūrų bendruomeninių ar šeimos švenčių?

– Mačiau šeimos rengimąsi vestuvėms. Moterys plovui skuta kalnus morkų, o vyrai, rodos, dėl nieko per daug nesijaudina. Jie ramiai, nuosaikiai ruošiasi šioms gana įprastoms iškilmėms – nekelia didelių bangų, tiesiog šnekučiuojasi. Taip yra ir todėl, kad jiems didelę įtaką daro 2010 m. į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktas unikalus uigūrų bendruomeninis kultūros reiškinys meshrep, kuriam būtina neatidėliotina tarptautinė apsauga. Tai nustatytoje teritorijoje vykstantys tradiciniai žmonių susirinkimai, kurių metu keičiamasi žiniomis ir patirtimi, padainuojama ir pašokama, taip pat tariamasi, kaip pagelbėti bėdų ištiktiems žmonėms, pavyzdžiui, įklimpusiems į alkoholį ar narkotikus. Meshrep forma vyksta ir derliaus nuėmimo bei vestuvių šventės, rengiama kažkas panašaus į mokymus, sprendžiami nesutarimai. Toks paprastų žmonių pamėgtas tautinis bendruomeninis sambūris, šiek tiek panašus į mūsų sovietinių laikų kraštotyrininkų sueigas, kuriose bendraminčius siejo bendri tikslai. Seniau kinai šį judėjimą stengėsi užgniaužti, bet dabar jau pripažįsta, kad tokia bendravimo forma saugotina. O šiaip uigūrų dvasinė atrama – senolių, kurie visada teisūs, išmintis, ateinanti su gyvenimo patirtimi. Gali būti laisvas, bet turi būti atviras ilgaamžei išminčiai.

Svarbios uigūrams yra namų durys, išryškinamos unikaliais puošybos elementais. Dar turima laiko jas puošti ne masinės gamybos kiniškais blizgalais, o amatininkų rankų darbo dirbiniais. Papuošalams darytis naudojami reti akmenys, mineralai, metalai. Reikšminga, kaip durys atidarytos. Jei jos uždarytos, šeimininko nėra, yra tik moterys ir gali užeiti tik moterys. Jei atvira tik viena durų pusė, tai šeimininkas yra namie ir galite užeiti. Jei atviros abidvi durų pusės, tada šeimininkas namie ir turi svečių, bet vis vien ir tu esi laukiamas.

Keliaujant į Rytus Jūsų keliai susikryžiavo su žymiojo keliautojo Antano Poškos ir kitų maršrutais?

– Šiose vietovėse lankėsi ne tik A. Poška, bet ir kiti garsūs mūsų keliautojai – Matas Šalčius, Konstantinas Aris, prof. Tadas Ivanauskas, misionierius Andrius Rudamina. Rodos, jų dvasia lydėjo mane kelionėje, o sutiktiems žmonėms ištartas žodis Lietuva drąsino ir teikė jėgų pasiekti tikslą. Be abejo, ieškojau anksčiau už mane keliavusių tėvynainių pėdsakų. Apsilankiau Kirgizijos mieste Oše, kuriame gana ilgai gyveno A. Poška – tyrinėjo tą kraštą, įsteigė muziejų. Praleidau tame svarbiame Šilko kelio punkte kelias dienas. Įdomu buvo prisiminti, kad jis bendravo su žymiu archeologu Aureliu Steinu, tyrinėjo Dunhuango Mogao urvus Kinijoje. Aptikau upeliuką, tekantį pro budistų šventyklas, ir apėmė keistas jausmas – čia irgi būta lietuvių…

Po kelionės supratau – nėra amžinų tautų, kultūrų, religijų, jas sunaikina ne stichinės nelaimės, užkariautojai ar ekonomikos krizės. Jos išnyksta, jei prarandamos moralinės vertybės.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...