2011 Liepos 02

Tvirtas suomių vabalas

veidas.lt

"Veido" archyvas

Rusijos istoriko Marko Solonino knygoje “Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?” prisimenamas menkai žinomas Sovietų Sąjungos ir Suomijos karo etapas, kuris prasidėjo prieš 70 metų – 1941 m. birželio 25-ąją. Šią vertingą knygą išleido leidykla “Briedis”, o mes siūlome ištrauką iš jos.

Nelaimė, kaip paprastai, atėjo netikėtai. 1939 m. lapkričio 3 d. “Pravdoje” pasirodė keistos formos ir itin stebėtino turinio straipsnis. Jame plačiai ir miglotai buvo kalbama, kad Suomija nenori stiprinti draugystės su didžiąja Rytų kaimyne, atkakliai atmeta Sovietų Sąjungos taikius siūlymus, pasiduoda vedžiojama kažkokių nenurodytų, bet visiems žinomų “karo kurstytojų”. O baigiamas straipsnis visiškai isterišku šūksniu: “Mes pasiųsime velniop bet kurių politinių kortuotojų žaidimus ir žengsime savu keliu, nepaisydami nieko. Mes, neatsižvelgdami į nieką, užtikrinsime SSRS saugumą ir griausime bet kokias kliūtis kelyje į tikslą.” Nesunku suprasti, kad tokie žodžiai galėjo ypač nustebinti paprastus sovietinius piliečius, kurių dauguma nelabai net įsivaizdavo, kur apskritai yra Suomija. Kokie žaidimai? Kas tie “kortuotojai”? Kur dabar reikia žengti nesidairant į šalis ir “griaunant viską kelyje į tikslą”? Ir koks tas tikslas?

Dar po trijų savaičių iš laikraščių puslapių ir juodų reproduktorių lėkščių kliustelėjo laukinės, pogromiškos antisuomiškos propagandos srautas. Suomijos vadovai jau buvo vadinami tik “juokdariais”, “politiniais sukčiais” ir “kortuotojais”. Paskutinėmis prieškario dienomis šiurkštūs laikraštiniai keiksmai, stiprėdami nuo “forte” iki “fortissimo”, virto nenutrūkstamu isterišku klyksmu: “Pamokyti įžūlius kareivas! Vargas tiems, kurie mėgins pastoti mums kelią!

Laikas pažaboti niekingą blusą, kuri šokinėja ir maivosi prie mūsų sienų! Nušluoti nuo žemės suomių avantiūristus! Atėjo metas sunaikinti šlykštų vabalą, kuris drįsta grasinti Sovietų Sąjungai!”

Įsiveržimas į Suomiją buvo apipavidalintas neregėtai triukšmingai ir teatrališkai. Kariuomenė žengė per sieną žygio kolonomis, su Stalino portretais ir išskleistomis vėliavomis. Iškilmingas apgaudinėjimas pasiekė tokį mastą, kad jau 1939 m. gruodžio 1-ąją, antrąją karo dieną, “Pravda” be jokios abejonės rašė: “Raudonoji armija įstengs smogti triuškinamą smūgį ne tik suomių vabalui, bet ir tiems, kurie slepiasi už šio vabalo!” Tame pačiame laikraštyje buvo pranešama, kad kalbėdama gamyklos mitinge “brokuotoja drg. Kukuškina” išreiškė tvirtą įsitikinimą, jog “baltagvardietiškam pragarui”, kuriame dvidešimt metų kankinosi suomių darbininkai, atėjo galas…

Du šimtai tūkstančių aukų

Štai kaip, šiurkščiu gatvinio farso stiliumi, pasityčiojamai žviegiant parsidavėliams rašeivoms, plojant apgautiems ir išgąsdintiems gyventojams, prasidėjo baisi dviejų tautų tragedija.

Stalino suplanuotas “mažas pergalingas karas” virto sunkiomis, daugiametėmis, kruvinomis skerdynėmis. Sovietinės ir suomių kariuomenės kovos su ilgomis pertraukomis vyko nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1944 m. rugsėjo 5 d. Beveik penkerius metus. 1944 m. Maskvoje pasirašytas dokumentas buvo tik “Susitarimas dėl paliaubų”, o taikos sutartis, juridiškai įforminusi Suomijos karo su sąjunginėmis valstybėmis pabaigą, pasirašyta 1947 m. vasario 10 d., SSRS aukščiausiosios tarybos ratifikuota tik 1947 m. rugpjūčio 29 d.

Aktyviausi kovos veiksmai iš viso truko ne mažiau kaip aštuonis mėnesius: Žiemos karas (nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1940 m. kovo 13 d.), 1941 m. vasaros kampanija (nuo liepos pradžios iki spalio pabaigos), 1944 m. vasaros kampanija (nuo birželio 10 d. iki rugpjūčio vidurio). Raudonosios armijos nuostoliai Sovietų Sąjungos ir Suomijos kare siaubingi. Tikslūs skaičiai nežinomi iki šiol. Duomenys, kuriuos pateikia autoritetingiausias ir “konservatyviausias” (gerąja šio žodžio reikšme) šaltinis, leidžia teigti, kad sovietinės kariuomenės negrįžtamieji nuostoliai – žuvusieji, mirusieji ligoninėse nuo žaizdų, žuvusieji nelaisvėje, dingę be žinios – sudarė daugiau kaip 200 tūkst. žmonių.

Deja, Sovietų Sąjungos žmonių netektys kare su Suomija anaiptol nėra vien veikiančiosios kariuomenės nuostoliai. Leningrado blokada, pasiglemžusi daugiau kaip milijoną taikių žmonių gyvybių, tapo įmanoma tik dėl Raudonosios armijos pralaimėjimo 1941 m. vasaros kampanijoje, kai Suomijos kariuomenė, pasiekusi Sortavalą ir Keksholmą (Priozerską), nutraukė Leningrado susisiekimą su “didžiąja žeme” geležinkeliu aplenkiant Ladogos ežero šiaurinę pakrantę. Pagaliau be įmanomų apskaičiuoti tiesioginių žmonių ir materialinių vertybių nuostolių, beprasmis ir žiaurus karas su Suomija padarė Sovietų Sąjungai netiesioginę, bet ne mažiau skaudžią politinę žalą. 1939 m. gruodį kaip tik dėl agresijos prieš Suomiją Sovietų Sąjunga buvo pašalinta iš Tautų Lygos, o dėl sovietinės aviacijos bombarduojamų suomių miestų JAV prezidentas F.Ruzveltas nusprendė Sovietų Sąjungai taikyti vadinamojo “moralinio embargo” režimą (uždrausti tiekti aviacijos ginkluotę ir neleisti naudoti amerikietiškų technologijų). Visa tai dar labiau padidino SSRS tarptautinę izoliaciją, taip pat sudarė naujų problemų sovietinei aviacijos pramonei, be to, tai vyko didelio karo, sunkiausių Sovietų Sąjungai teksiančių išbandymų, išvakarėse…

Totalitarinis nutylėjimas

Sunku, jei nesakysime neįmanoma, įsivaizduoti amerikietį ar kanadietį, kuris nieko nežino apie tai, kad jo šalies kariuomenė Antrojo pasaulinio karo metais kariavo Vakarų Europoje. Vargu ar įmanoma įsivaizduoti prancūzą ar anglą, nežinantį, jog 1940 m. Prancūzija buvo vermachto okupuota, o 1944 m. vasarą išvaduota Normandijoje išsilaipinusios sąjungininkų kariuomenės. Žmonių aukų skaičiumi Sovietų Sąjungos ir Suomijos karą visai galima palyginti su karinėmis kampanijomis Vakarų Europoje, tačiau sovietinių universitetų istorijos fakultetuose sunku rasti žmogų, kuris galėtų bent apytikriai pasakyti šio karo pradžios ir pabaigos datas, išvardyti svarbiausius etapus bei rezultatus. Tuo labiau iš esmės neįmanoma rasti tokių “žinovų” tarp paprastų gyventojų, savo veikla nesusijusių su karo istorijos tyrimais. Ir tai visiškai neatsitiktinis dalykas.

Totalitarinėje valstybėje tirti ir aiškinti praeities įvykius yra tik valdančiosios viršūnėlės ir jos propagandinės tarnaitės teisė. Kaip tik todėl totalitarinės visuomenės istorija visada yra “nenuspėjama”. Stalininės brežnevinės SSRS vadovybei Suomijos karas – tas epizodas, kurį ji mažiausiai norėjo prisiminti. Nei Kremliaus valdovų nusikalstamose užmačiose, nei gėdinguose Raudonosios armijos pralaimėjimuose nebuvo galima rasti informacijos, “tinkamos auklėti darbo žmones begalinės ištikimybės ir meilės brangiajai komunistų partijai dvasia”. Todėl įsakyta užmiršti. Tad viskas ir užmiršta.

Daugelį dešimtmečių karas su Suomija sovietinei visuomenei buvo “užmirštas”, “nežinomas” (kaip sakė Tvardovskis, “neišgarsėjęs”) karas. Per pusę amžiaus nesukurta nė vieno kino ar televizijos filmo, nenukaldinta nė vieno medalio karo dalyviams. Tais itin retais atvejais, kai meniniame ar dokumentiniame pasakojime užsimenama apie mūšius Suomijos fronte 1941–1944 m., priešo kareiviai vadinti tiesiog “vokiečių fašistiniais grobikais”.

Kita vertus, totalitarinis režimas reikalavo, kad “pažangus socialistinis mokslas ir tikra partinė kultūra” apimtų ir istorijos mokslą. Ir nors bet kurio istorinio tyrimo galutinė išvada žinoma iš anksto, – “Sovietų Sąjunga buvo teisi, nes ji yra teisi visada”, – storos dažnai daugiatomės istorijos knygos rašytos ir leistos. Sovietų Sąjungos ir Suomijos karui apibūdinti sukurtas, “aukščiausiu lygmeniu” sankcionuotas šis trijų punktų derinys, kurio nenukrypstamai laikytasi.

Pirma, apie šį karą kuo mažiau kalbėti. Jei galima, visai apie jį neužsiminti. Plačiam skaitytojų ratui skirtoje literatūroje galimi trumpi pasvarstymai Žiemos karo tema, bet jokiu būdu neužsiminti apie 1941–1944 m. karą.

Kur kas menkiau ištirtas Sovietų Sąjungos ir Suomijos karo etapas, kuris prasidėjo 1941 m. birželio 25 d. ir suomių istoriografijoje imtas vadinti Tęstiniu karu. Totalinio nutylėjimo tradicija ir šiuo atveju turi savo istoriją. Ją pradėjo Sovinformbiuras, kuris sovietiniams žmonėms nepranešė nei apie šio karo pradžią, nei (kas jau visiškai keista) apie jo pabaigą! 1941 m. birželio 26 d. Sovinformbiuro suvestinėje pasirodė vienintelė frazė: “Sovietų Sąjungos ir Suomijos pasienyje birželio 26 d. sausumos kariuomenių kovinių susidūrimų nebuvo.” Net gerai išmanant sovietinės propagandos žargoną, nepavyktų iš šios frazės padaryti išvados, kad kaip tik tą dieną Suomijos prezidentas oficialiai pareiškė, kad jo šalis stojo į karą su SSRS. 1944 m. rugsėjį Sovinformbiuras nė žodžiu neužsiminė apie ugnies nutraukimą, dėl kurio susitarta rugsėjo 4–5 d., ir rugsėjo 19-osios susitarimą dėl paliaubų…

Iš rusų kalbos vertė Simas Andriulis

Apie knygą ir autorių

Kaip galėjo klostytis mūsų tautos artimiausia ateitis, jei Lietuva būtų pasipriešinusi sovietinei okupacijai 1940 m.? Šį klausimą kėlė ir tebekelia politikai, mokslininkai, visuomenės veikėjai. Kaip sektinas pavyzdys pirmiausia prisimenamas nepaprastas suomių tautos ryžtas ginant savo valstybę 1939–1940 m. Žiemos kare. Tačiau kur kas mažiau žinomas kitas Sovietų Sąjungos ir Suomijos karo etapas, kuris prasidėjo 1941 m. birželio 25 d. Suomių istoriografijoje jis vadinamas Tęstiniu karu.

Žinomas dabarties istorikas Markas Soloninas sensacingai nuskambėjusioje monografijoje nagrinėja Suomijos karų su agresyvia raudonąja kaimyne aplinkybes, apžvelgiamas daugelio kovų vyksmas. Knygos tekstą papildo per 400 nuotraukų ir 60 žemėlapių.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...