2010 Birželio 14

Žurnalistika

Tuščias darbas patarinėti

Valė Čeplevičiūtė

Nebijokite, rašysiu ne apie valdžios atstovų patarėjus. Stengiuosi apie tai iš anksto įspėti, nes kartais atrodo, kad internete žmonės skaito tik pavadinimus, bet ir to jiems pakanka, kad kiltų noras pareikšti savo nuomonę ir, žinoma, patarinėti, kaip gyventi kitiems ir valstybei. Bijau, kad tai tuščias reikalas.

Praėjusią savaitę paskambino senas pažįstamas ir paprašė tarsi padėti, tarsi patarti: dukra abiturientė nori studijuoti žurnalistiką. Taigi, gal ji galėtų pamatyti „Veido“ žurnalistinę „virtuvę“, kad suprastų, ar jai viso to reikia. Labai abejoju, ar pamačiusi nedidelę grupelę žurnalistų, užgulusių kompiuterius ir telefonus, girdėdama pokalbius apie BVP, valstybės skolą, bankus ar reformas, mieloji panelė ką nors suprastų.

Tiek to, imu tardyti pašnekovą, ar abiturientė lankė kokį žurnalistinį būrelį, gal mokyklos laikraščiui ar interneto svetainei rašė? Kaip supratau iš atsakymo – ne. Tiesiog dabar laikas ją spaudžia apsispręsti dėl studijų ir gali būti, kad bendrojo priėmimo sistemoje registruodama savo pageidavimus pirmuoju įrašys žurnalistiką. Man norisi sakyti – ne. Nors ką gali žinoti, – sprendžiant iš tėvų visuomeniškumo, tą savo „ne“ adresuoju būsimai puikiai žurnalistei? O juk jau esu ne kartą panašiai patarinėjusi – netgi labiau tėvams nei jų vaikams, kad žurnalistika nėra vien tai, ką jie mato televizoriaus ekrane.

Kita, jau studijuojanti panelė, parašė laišką, prašydama atsakyti į keletą klausimų – apie spaudos žurnalistikos etapus, apie žiniasklaidos konvergenciją. Viso to jai reikia universitetiniam darbui. Priešokiais mėginau galvoti apie etapus ir netgi kažką formuluoti, bet visa siela priešinosi svarstymams apie konvergenciją. Redakcijos koridoriuje penktadienio pavakarę paklausiau savaitės darbų išsunktos kolegės, ar ji kada nors yra susimąsčiusi apie konvergenciją? Jai atrodė, kad nevykusiai juokauju. Nei jai, nei man nėra laiko galvoti apie nusitrinančias medijų ribas. Nežinau, ką tai turi bendra su tuo, apie ką rašė Albertas Camus: „Kaip šiame pasaulyje būtų galima atsakyti į nusikaltimus, daromus su siaubingu atkaklumu, jeigu ne atkakliai liudyti?“ Nežinau, koks skirtumas, kur liudysi – periodinės spaudos puslapyje, videobloge ar knygoje, svarbu – kaip, apie ką, ar tai pasieks žmogaus protą ir sielą.

Liudijimo žurnalistikoje vis mažiau, ir tai jau mūsų visų, dirbančių joje, bėda. Galvodama apie tai atsisakiau malonaus kvietimo dalyvauti kelionių knygos pristatyme, nes tą vakarą rūpėjo pažiūrėti laidą, kurios anonse buvo skelbiama, kad kažkas nauja (!) bus atskleista apie žurnalisto Vito Lingio nužudymo bylą. Nagi nagi… Neatsakytų klausimų, kaip teigė autoriai, iš tiesų yra likę. Bet pirma laidos dalis kol kas pakartojo tai, kas buvo žinoma. Lauksiu antros su ta pačia viltimi. Kai spaudos dienos išvakarėse, būdama tolokai nuo Lietuvos, internete perskaičiau, kad žurnalisto žudikas vėl veržiasi į laisvę, užvirė kraujas: kai kurios bylos neturi senaties ir jose negali būti padėtas taškas, patenkinus malonės prašymą.

Prieš kelerius metus studentai žurnalistai spaudos dienos proga išleido laikraštį, minėdami V.Lingį ir, patys to nenujausdami, paliudijo, formalų požiūrį į temą. Ją pasiūliusi dėstytoja turėjo geriausių ketinimų, bet naudos iš viso to, tikiuosi, buvo bent tiek, kad studentai tikrai įsiminė žuvusio kolegos pavardę. Jie tikriausiai jau baigė studijas ir man šiek tiek rūpi, ar kas nors iš jų žiūrėjo laidą – jiems galbūt joje ir buvo dar nežinomų dalykų.

Ir laidą, ir abiturientę, ir konvergenciją praėjusį savaitgalį aptarinėjome su sena bičiule, žurnaliste iki kaulų smegenų. Deja, žurnalistinio darbo šiuo metu ji nedirba, nes žurnalą, kuriame rašė tikrai įdomius straipsnius, krizė pasmerkė išnykti. Tenka gelbėtis atsitiktiniu darbu, kurį ji stengiasi padaryti kuo įmanoma geriau, bet jis sekina jėgas ir atima laiką. Išgirdusi apie konvergenciją, ji paklausė, kas tai yra, ir savo ruožtu papasakojo apie vieno dar ganėtinai populiaraus moteriško leidinio darbuotojas, kurios redakcijoje tarp savęs konkuruoja, ar gaus rašyti reklaminį straipsnį, nes už juos redakcija moka neblogą papildomą honorarą.

Nenoriu, kad tokiu fiasko – reklaminiais straipsniais arba leidinio bankrotu – baigtųsi man nepažįstamos abiturientės žurnalistinė ateitis. Tik bijau, kad jos tėvai puikiai supras, ką noriu pasakyti, o ji – ne. Jauni žurnalistai televizoriaus ekrane su mikrofonais ir diktofonais apspitę premjerą ar ministrą tikriausiai atrodo daugiau įtikinantys, nei svetima patirtis.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti negalima.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...