2015 Rugpjūčio 09

Turtingiausiųjų lietuvių trisdešimtukas

veidas.lt

 

Koks yra statistinis Lietuvos turtuolis? Tai apie 55 metų amžiaus vilnietis vyras, valdantis maždaug 120 mln. eurų turtą. Verslą jis įkūrė pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tada po privatizacijos jam prireikė bent dešimtmečio, kad jo įmonės patektų tarp šalies lyderių. Pirmiausia iškilo prekybininkai – jie ir šiandien dominuoja turtingiausiųjų lietuvių dešimtuke.

Dovaidas PABIRŽIS

Tokį šalies turtuolio portretą galima susidaryti iš jau 11-ą kartą „Veido“ skelbiamo turtingiausiųjų lietuvių trisdešimtuko. Tiesa, į šį sąrašą iš viso pateko 36 verslininkai. Taip nutiko todėl, kad skaičiuodami verslininkų turtą, vertę apvalinome ir net 10 paskutinių į sąrašą patekusių žmonių turtas buvo vienodas. Šiemet pirmą kartą turtas pateikiamas eurais.

Vienintelis milijardierius

Tačiau kaip ir 2014-aisiais, kai šalies valiuta dar buvo litas, šiandien turime tik vieną milijardierių – pagrindinį „Vilniaus prekybos grupės“ akcininką Nerijų Numavičių. Jo turtas vertinimas 1,1 mlrd. eurų. Tai maždaug dešimtadalis Lietuvos metinio biudžeto. Arba tiek, kiek gautume kartu sudėję 2–5 vietas turtingiausiųjų sąraše užimančių verslininkų turtą. N.Numavičius yra vienintelis lietuvis, patenkantis į žurnalo “Forbes” sudaromą pasaulio milijardierių sąrašą. „Veido“ turtingiausiųjų žmonių sąraše jis pirmas jau šeštus metus iš eilės.

Iš trečiosios pozicijos į antrąją pakilo „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentas Augustinas Rakauskas ir jo sūnus Artūras Rakauskas, kurių turtas bendrai vertinamas 310 mln. eurų. Pernai prekybos tinklo pajamos gerokai išaugo ir siekė 434 mln. eurų.

Visus vienuolika metų tarp turtingiausių šalies verslininkų patenkantis 67 įmones valdančio koncerno „MG Baltic“ savininkas Darius Mockus atsidūrė trečioje vietoje, o jo turtas vertinamas 300 mln. eurų. Ketvirtas – įmonių grupės „Girteka logistics“ valdybos pirmininkas Mindaugas Raila, penktas – kitas „Vilniaus prekybos grupės“ akcininkas, šiuo metu Airijoje gyvenantis Žilvinas Marcinkevičius.

Sąraše yra ir naujų veidų. Į 13-ą vietą pakilo pagrindinis Klaipėdos terminalo grupės akcininkas Zigmas Petrauskas (80 mln. eurų). Per jo valdomą bendrovę keliauja dauguma Klaipėdos jūrų uosto konteinerių. 27-ąją sąrašo poziciją pasidalijo 2006-aisiais „Veido“ metų vadovu išrinktas Arvydas Paukštys, kuriam priklausanti bendrovė „Teltonika“ gamina ir prekiauja ryšių įranga, ir vienintelis „Marijampolės pieno konservų“ akcininkas Raimondas Karpavičius.

Šioje pozicijoje – ir Petras bei Rūta Baronai, valdantys vėdinimo įrangos gamybos ir prekybos įmonę „Salda“, bei lažybų bendrovės „Topsport“ savininkai Gintaras ir Deimantė Staniuliai. Šių verslininkų turtas siekia 35 mln. eurų.

„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa rodo, kad lietuviai turtuoliu jau laiko bet kurį, valdantį bent milijono eurų vertės turtą. Tokį atsakymą dažniausiai (41 proc.) pasirinko apklausos respondentai.

Net trečdaliui apklaustųjų turtuolis yra ir tas, kuris turi 300 tūkst. eurų vertės turto. 10 mln. eurų vertę nurodė 21 proc. respondentų. 3 proc. apklaustųjų turtuoliu laiko žmogų, kurio turtas vertinamas daugiau nei 100 mln. eurų.

Pagal „Veido“ turtingiausiųjų sąrašą, tokių mūsų šalyje yra 11.

Duomenis skelbia ne visi

Sudarydami šį sąrašą vertiname tik tai, ką objektyviai galime įvertinti – Lietuvoje veikiančias įmones. Nemėginame skaičiuoti privataus verslininkų turto – meno kūrinių, automobilių ar jiems priklausančių namų, ir nekeliame sau tokio uždavinio.

Mums talkinę profesionalūs finansų analitikai iš audito bendrovės „Moore Stephens Vilnius“ įmonių ir akcijų vertę skaičiavo, atsižvelgdami į įmonių finansinius duomenis – pardavimus, pelną iki mokesčių sumokėjimo, grynąjį pelną, įmonių skolas bei valdomų akcijų dalį. Vertinamų bendrovių akcijų vertei apskaičiuoti naudoti lyginamieji daugikliai, pritaikyti atitinkamiems bendrovės finansiniams rodikliams.

Būtina pažymėti, kad sąrašas sudaromas, skaičiuojant tik Lietuvoje veikiančių įmonių, pateikiančių savo finansines ataskaitas Registrų centrui, vertes. O juk ne paslaptis, kad daugelis verslininkų turi daug įmonių užsienyje, ten yra investavę ar net perkėlę visą savo veiklą. Tačiau realių galimybių įvertinti šiuos dėmenis žurnalas neturi.

Tik todėl, kad daugiausia veikia užsienyje, į „Veido“ sąrašą nepatenka į pačias aukščiausias turtingiausiųjų pozicijas galintis pretenduoti Šveicarijoje gyvenantis verslininkas Saulius Karosas, mobiliųjų programų platinimo bendrovės „GetJar“ savininkas Ilja Laursas ar į Estiją holdingą „Hanner“ perkėlęs Arvydas Avulis.

Naujausiais Registrų centro duomenimis, finansines ataskaitas už 2014-uosius iš viso pateikė 61,8 tūkst. įmonių (už 2013 m. – daugiau nei 66 tūkst. įmonių). Manoma, kad iš viso šalyje realiai veikia apie 70 tūkst. įmonių, kurioms taikoma prievolė viešam registrui teikti metines finansines ataskaitas.

Anot Registrų centro atstovo Aido Petrošiaus, verslininkų atsakingumas ir finansinių ataskaitų teikimas kiekvienais metais didėja, o tai atitinka ir tendencijas kitų ES šalių, kuriose viešų finansinių ataskaitų teikimo ir kitos verslo skaidrumą užtikrinančios priemonės iš pradžių buvo pasitiktos nepatikliai ar net su sunkiai slepiamu priešiškumu.

Lietuvoje šią prievolę, atsiradusią derinant Lietuvos ir ES įstatymus prieš daugiau nei dešimtmetį, pirmaisiais metais įvykdė mažiau nei pusė įmonių, tačiau ilgainiui baimės ir priešiškumas išsisklaidė.

Teisės aktai laiku finansinių ataskaitų nepateikusių įmonių vadovams numato baudas, o daugiau nei dvejus metus ataskaitų neteikiančioms įmonėms gali grėsti net priverstinis likvidavimas. Tačiau, pasak A.Petrošiaus, grasinimai baudomis ir verslininkų tąsymas po teismus nėra efektyviausias būdas siekti skaidrumo. Paveikiausias yra veiklos duomenis slepiančių įmonių sąrašų viešinimas internete. Antai kreditų biuras „Creditinfo“ šiemet paskelbė, jog finansinių rezultatų nepateikimas neigiamos įtakos pernai turėjo daugiau nei 5,3 tūkst. įmonių kredito reitingams. Į šią žinią vėluojančios įmonės sureagavo ir finansinių ataskaitų teikimas labai suaktyvėjo.

Vis dėlto, kaip nutinka kasmet, ir šįmet į „Veido“ turtingiausiųjų sąrašą nebuvo įtraukti bent keli verslininkai, kurie neabejotinai būtų tarp šalies verslo elito, tačiau Registrų centrui nėra pateikę savo valdomų įmonių konsoliduotų finansinių ataskaitų už praėjusius metus.

Dėl šios priežasties į „Veido“ sąrašą nepateko plastikinių pakuočių gamybos įmonės „Lietpak“ savininkai Pranas ir Andrius Kizniai, pernai užėmę 7-ą vietą, įmonių grupės „KG Group“ akcininkas Tautvydas Barštys (2014 m. – 13-a vieta), „Vičiūnų“ įmonių grupės akcininkai Visvaldas Matijošaitis ir Liudas Skierus bei „Vakarų  medienos grupės“ savininkas Sigitas Paulauskas.

Mažmeninės prekybos sėkmės istorija

Maždaug pusė turtingiausiųjų sąrašo dalyvių bendrovių užsiima gamyba. Tačiau pačių turtingiausiųjų pozicijų ir toliau neužleidžia didžiulius mažmeninės prekybos tinklus sukūrę šalies verslininkai. Šiuo požiūriu Lietuvos verslas yra unikalus Rytų ir Vidurio Europoje – nė vienoje šio regiono valstybių nerasime tiek daug nacionalinio kapitalo valdomų stambių mažmeninės maisto, pramonės ir drabužių prekybos tinklų.

SEB prezidento patarėjo Gitano Nausėdos teigimu, kaimyninėse valstybėse pirmąjį žingsnį šioje sferoje žengė užsieniečiai, kurie iškart užėmė visas nišas ir nacionaliniam kapitalui tiesiog neliko vietos. Lietuvoje, priešingai, pirmieji ėjimus padarė lietuviai, todėl užsieniečiams jų sėkmę liko tik stebėti.

Pavyzdžiui, „Vilniaus prekyba“ savo veiklą pradėjo vos ne pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo. Jos kūrėjai greitai suvokė, kad ateitis priklauso mažmeninei prekybai. Verslininkai laiku priėmė tuo metu labai drąsų sprendimą pradėti prekybos centrų plėtrą Lietuvoje.

Be to, mažmeninei prekybai būdinga plėtra žingsnis po žingsnio, todėl tam nėra būtinas didelis pradinis kapitalas. Kita vertus, šis sektorius pasižymi ir pavydėtinu stabilumu, nes ekonominiai ciklai jam daro mažesnį poveikį – net ir krizės laikais žmonės perka maistą.

„Tas stabilumas ir stabilios pelno maržos leido sukurti štai tokį turtą. Jei tuo metu mūsų rinka būtų susidomėję užsienio prekybos tinklų savininkai, jiems nebūtų taip pasisekę. Bet kadangi „Maxima“ savininkai startavo keletą metų anksčiau, jie turėjo tą būtiną laiko rezervą sustiprėti tiek, kad atėję užsienio tinklai jau negalėtų jų pastumti. Kita vertus, „Akropolis“ rodo, kad daug ką ši grupė darė pirmą kartą. Kai šiame versle tu kažką darai pirmas, iš karto perimi iniciatyvą“, – verslo sėkmę aiškina ekonomistas G.Nausėda.

Vytauto Didžiojo universiteto istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius įžvelgia ir gilesnes lietuviškos mažmeninės prekybos klestėjimo priežastis. Pasak jo, istoriškai susiklostė taip, kad prekybinis kapitalizmas, maisto pramonė ir alkoholio gamyba visada buvo dominuojančios šalies ūkio sritys. Priešingai nei kaimyninėje Estijoje ar Latvijoje, kur industrializacija ir pramonės proveržis įvyko jau XIX a. antroje pusėje ir čia susiformavo miestiškos visuomenės, Lietuvoje dar ketvirtajame XX a. dešimtmetyje trys iš keturių žmonių gyveno kaime, dirbo žemę, o šioje aplinkoje vyravo smulkiąja prekyba užsiimančių Lietuvos žydų verslas.

„Ar nebus taip nutikę, kad lietuviškas nacionalizmas ir verslumas, kadaise metęs pirštinę mūsų rinkoje viešpatavusiems žydams litvakams, perėmė ir tam tikrus jų papročius. Tai tik prielaida, ji gali būti sunkiai įrodoma tik kokiais nors mentaliteto istorijos metodais, bet šią įžvalgą galima atrasti dar tarpukario Lietuvoje. Kad šiandien lietuviški prekybos tinklai yra tiesiog milžiniški, auga taip greitai, apskritai lietuvių prekyba ir savotiškas „turginis“ santykis, mano manymu, yra gilesnių šaknų augalas“, – teigia istorikas.

Pirmieji žingsniai – vienodi

Dabartiniai prekybos milžinų savininkai pradinį kapitalą užsidirbo dažniausiai gabendami prekes iš Rytų ir pradėję prekybą smulkiose prekybos bazėse ar sandėliuose. „Senukų“ įkūrėjas Augustinas Rakauskas 1990 m. per SSRS paskelbtą Lietuvos ekonominę blokadą ėmėsi prekybos druska, kurią pirko Ukrainoje ir gabeno į Lietuvą. Uždirbti pinigai buvo investuojami į statybinių medžiagų, chemijos ir metalų importą. Kai šios prekės ėmė kauptis sandėliuose, 1993 m. Kaune jis atidarė pirmąją „Senukų“ parduotuvę, vėliau išaugusią į vieną sėkmingiausių šalies prekybos tinklų.

Septintojo turtingiausiųjų sąraše, prekybos centro „Norfa“ įkūrėjo Dainiaus Dundulio, kaip ir „Maximos“ savininkų, verslo ištakos siekia studijų laikus, kai jie su draugu pradėjo važinėti į Maskvą ir krepšiais vežti įvairiausias prekes, būtinas studentams. Prekes jie pristatydavo tuo metu veikusioms gausioms komiso parduotuvėms. Gautus pinigus investavę, jaunuoliai ėmėsi gabenti ir maisto produktus, cigaretes bei pardavinėti jas bazėms, o vėliau – parduotuvių tinklui „Eko“.

Kažkurią dieną, kai „Eko“ jų prekių atsisakė, D.Dundulis su bendraminčiais nusprendė atidaryti pirmąją savo parduotuvę.

Nuo prekybos avalyne ir drabužiais atsispyrė ir „Agrokoncerno“ savininkas, stambiausias Lietuvos žemės ūkio gamintojas Ramūnas Karbauskis. Pirmieji rimti būsimosios „Vilniaus prekybos“ žingsniai žengti 1992 metais, kai medicinos studentų Nerijaus Numavičiaus, Žilvino ir Gintaro Marcinkevičių bei Igno Staškevičiaus įkurta įmonė „Urdžia“ už investicinius čekius įsigijo pirmąją alkoholinių gėrimų parduotuvę Savanorių prospekte Vilniuje. Bet ir jie pradėjo nuo prekių gabenimo į Rytų turgus. Vėliau jauni verslininkai įsigijo didmeninius sandėlius, įkūrė didmenos bazę.

Sėkmės lydimi šalies gamintojai, ypač tie, kurie nedalyvavo privatizacijoje ir savo verslą kūrė nuo nulio, savo valandos turėjo laukti ilgiau. Nors daugelis jų pirmąsias gamyklas įkūrė panašiu metu, tik suradę savo nišą, atsivėrus Vakarų rinkoms kantriu darbu iškilo aukštyn.

Bendrovės „Ryterna“ vadovas Vytautas Rinkevičius automatinių garažo ir kiemo vartų gamybos ėmėsi daugiau nei prieš 20 metų. Paslaptingas Lentvaryje veikiančios cigarečių filtrų gamybos bendrovės „Nemuno banga“ savininkas Jonas Tučinskas šį verslą taip pat pradėjo prieš du dešimtmečius. „Linas Agro“ įkūrėjo Dainiaus Zubo verslo pradžia 1991 m. buvo lietuviškų rapsų eksportas į Vakarų Europą. 1990-aisiais  pirmąją ūkinę bendriją „Salda“, pradėjusią prekiauti vėdinimo įranga, su partneriais įkūrė ir P.Baronas. 1998 m. veiklą pradėjo ir A.Paukščio bevielių technologijų bendrovė „Teltonika“ – jos pirmieji gaminiai buvo telekomunikacijų įrenginiai. Visi šie verslininkai tarp turtingiausių šalies žmonių pirmą kartą pateko tik šiemet ar prieš keletą metų.

Kada turėsime savo „Skype“?

Kai kurių kitų svarbių ekonomikos sektorių atstovų tarp turtingiausiųjų nėra. Pavyzdžiui, paskutinis bankininkas į šį „Veido“ sąrašą pateko prieš trejus metus. Tai buvo liūdnai pagarsėjęs Ūkio banko savininkas Vladimiras Romanovas. Dar anksčiau iš turtingiausiųjų sąrašo iškrito valdžios uždaryto „Snoro“ akcininkai. Per šiuos metus naujų bankininkyste užsiimančių verslininkų neatsirado, o ir nepanašu, kad atsiras artimiausioje ateityje.

„Čia nėra didelio skirtumo, palyginti su kitomis Baltijos valstybėmis. Stipresnieji vietiniai bankai pamatė plėtros ribas, didžiulį užsienio kapitalo susidomėjimą, todėl jų savininkai juos pardavė. Nesu tikras, ar jiems būtų pavykę savo jėgomis įvykdyti technologinį persitvarkymą, įdiegti elektroninę bankininkystę ir suspėti koja kojon su naujausiomis tendencijomis. Teoriškai taip, tačiau buvo priimtas kitas sprendimas ir bankai buvo parduoti skandinavams“ – komentuoja G.Nausėda.

Knygos „Lietuvos verslo istorija“ sudarytojas Liudvikas Gadeikis prideda, kad ekonomikai vakariškėjant, kai ima dominuoti verslas, paremtas mažesne rizika ir mažesniais pelnais, tačiau ilgesniu planavimu ir stabilumu, kai kuriems šalies verslo sektoriams tapo sudėtinga išgyventi. Visų pirma, tai pasakytina apie sritis, kurioms plėtoti reikia didelio pradinio kapitalo, pavyzdžiui, bankininkystė, draudimas ar komunikacijos. Bandymų būta, tačiau šie sektoriai perėjo į užsienio kapitalo rankas.

„Dabar, kitaip nei pirmaisiais nepriklausomybės metais, visos rinkos yra prisotintos, norėdamas imtis verslo ar gamybos privalai parodyti išskirtinę išmonę ir įžvalgą, priešingai nei tada, kai visko trūko ir galėjai bet kuo užsiimti. Tada reikėjo ryžto, drąsos ir avantiūrizmo. Daug kas tuomet ir sužlugo, nes rizika buvo reali ir labai nesunku buvo pervertinti savo galimybes. Nemažai verslo natūraliai sužlugo ir prieš stojant į ES, kai vyko tam tikras jo civilizavimas. Dabar verslui reikia daugiau proto ir apskaičiavimo, o ne drąsos “, – sako L.Gadeikis.

Tarp turtingiausių lietuvių iki šiol nėra ir bene sparčiausiai pasaulyje augančio internetinio verslo atstovų. Priešingai nei kaimyninėje Estijoje, kur vieni turtingiausių žmonių yra trys internetinės pokalbių programos „Skype“ kūrėjai. Prie tokių Lietuvoje galėtume priskirti I.Laursą, tačiau pagrindinė jo veikla yra už Atlanto.

L.Gadeikis yra įsitikinęs, kad sunku tikėtis staigaus tokio verslo iškilimo, nes šiandien didžiosios korporacijos, suprasdamos šio sektoriaus potencialą, aktyviai medžioja talentingus jaunus programuotojus ir kompiuterinių technologijų kūrėjus. Net jiems savarankiškai sukūrus išskirtinį produktą, šis greitai būna nuperkamas didžiųjų kompanijų. Ne išimtis ir estiškas „Skype“, kurį 2011-aisiais įsigijo „Microsoft“, už jį paklojusi 8,5 mlrd. dolerių.

Anot G.Nausėdos, internetiniai verslai pamažu atsiranda, tačiau sukurti kažką  panašaus į „Facebook“ ar „Google“ ir iš karto tapti multimilijonieriais galimybių nėra daug. Kitaip nei Estijoje, šioje srityje, ekonomisto teigimu, ir mažesnis įdirbis, todėl galioja posakis, kad mažiau tręštoje žemėje ne taip greitai viskas ir sudygsta.

Socialistinis visuomenės požiūris į verslą

Lietuvoje netyla kaltinimai, kad kiekvienas turtuolis savo veiklą pradėjo nuo nešvarios privatizacijos, išnaudodamas kitus ir pasisavindamas dalį „bendro“ gėrio. Ir šiandien, kalbant apie stambųjį verslą, dažniau prisimenamos jo nuodėmės, netinkamas elgesys su darbuotojais ar neaiškios tarpusavio sąsajos, o ne į valstybės biudžetą sumokėtų mokesčių ar sukurtų darbo vietų skaičius.

Prieš keletą metų „Flash Eurobarometer“ atliktas tyrimas parodė, kad net 38 proc. lietuvių įsitikinę, jog verslas Lietuvai daro neigiamą įtaką. Kitame panašiame tyrime teiginiui „Verslininkai galvoja tiktai apie savo kišenę“ pritarė net 67 proc. lietuvių. Daugiau taip manančių žmonių iš ES šalių buvo tik Kipre.

Profesoriaus E.Aleksandravičiaus teigimu, jei šiandien amerikiečių klaustume apie žmones, kurie sukūrė šiuolaikinę Ameriką, po pirmųjų prezidentų ir Konstitucijos autorių pavardžių neabejotinai išgirstume ir didžiųjų kapitalistų – Johno Rockefellerio, Kornelijaus Vanderbilto, Henrio Fordo pavardes. Valstybės vaidmuo JAV niekada nebuvo taip smarkiai išreikštas, laisvė, rinka ir kapitalizmas visada buvo svarbiausia, todėl amerikiečiams nekyla abejonių, kad visi jie padarė tai, kas pakeitė šalies gyvenimą. Toks vaizdinys įprastas ir kitose Vakarų pasaulio valstybėse.

Lietuvoje, istoriko žodžiais tariant, pasakojimas, kaip kūrėsi mūsų ūkis, yra trūkčiojantis: net tokie kapitalistai kaip Petras Vileišis yra labiau suvokiami ir įamžinami dėl savo šviečiamosios veiklos, o ne dėl sukaupto kapitalo. Kiti kapitalistai, pavyzdžiui, alaus pramonę valdęs Volfas Engelmanas ar odų gamyba vertęsis Chaimas Frenkelis apskritai nefigūruoja mūsų istorijos pasakojime.

„Svarbiausias dalykas, kuris požiūrį į verslą šiandien paskandina migloje, pastebėtas sociologo Zenono Norkaus. Jis teigia, jog nors jau 25 metus kuriame kapitalizmą, dažniausiai maloniai vadinamą laisvąja ekonomika, mes dar nesukūrėme buržuazinės kapitalistinės sąmonės. Žmonių sąmonė tarytum vis dar yra liaudiškai nacionalistinė ir posovietinė socialistinė, pagal kurią visi turtuoliai yra blogi, o bendras gėris kuriamas nepriklausomai nuo verslo. Požiūris į verslą šiandien yra prieštaringas ir visiškai neatitinkantis to vaidmens, kurį jis vaidina. Jis daugiau vaizduoja suvokiančiųjų minios pagiežą, pavydą, kai labai patogu kiekvieną turtingą vaizduotis banditu, o kiekvieną valdžios žmogų – korumpuotu“, – apgailestauja E.Aleksandravičius.

Socialinės psichologijos eksperto Visvaldo Legkausko įsitikinimu, neigiamas požiūris į verslininkus pirmiausia ateina iš mūsų komunistinės praeities. Anot jo, 25 nepriklausomybės metai nėra daug, nes žmonių mentalitetas taip greitai nesikeičia. Per komunistų okupacijos penkiasdešimtmetį buvo įkalta, kad verslininkas yra kraujasiurbė dėlė, išnaudojanti darbo žmogų ir gyvenanti iš jo išnaudojimo.

„Laikui bėgant tai turėtų keistis, nes kuo turtingesnė tampa visuomenė, tuo ji pozityviau žiūri į verslą. Visuomenė turtėja, nes vis daugiau gyventojų vienaip ar kitaip užsiima verslu – arba kaip darbo vietų kūrimu kitiems, arba kaip individualia verslo veikla sau. Kuo tas sluoksnis yra didesnis, tuo daugiau žmonių suvokia, kad verslas irgi yra tam tikras darbas, ir pastangos, ir investicijos, siekiant uždirbti pinigus“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto psichologas.

V.Legkausko teigimu, pagal požiūrį į turtinę nelygybę visuomenės nedaug skiriasi – kuo didesnė yra turtinė nelygybė, tuo labiau ji demoralizuoja visuomenę ir kelia joje įtampas. Ne veltui vienas iš valstybių išsivystymo rodiklių yra turtinės nelygybės matmuo. Kuo ji yra mažesnė, tuo labiau pažengusia laikoma valstybė.

Nors visuomenės turtinė nelygybė turi ir motyvuojamą poveikį, nes matymas, kad kažkas kitas nuveikė daug, skatina žmogų siekti didesnių tikslų ir tikėti savo galimybės. Tačiau motyvuojamasis poveikis išnyksta, kai skirtumai tarp turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų tampa per dideli. Tuomet telieka pyktis, pavydas, o logiką, jog reikia stengtis uždirbti daugiau, keičia siekis atimti iš kito.

Neaišku, ar tai lemia motyvacijos stygius, tačiau tik kiek daugiau nei pusė lietuvių yra pasiryžę imtis verslo, net ir turėdami tam sąlygas.

Tą patvirtino „Veido“ užsakyta apklausa, kurią atliko rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovė „Prime Consulting“. Klausiami, ką rinktųsi, garantuotą 1,5 tūkst eurų rentą, kuri yra indeksuojama pagal infliaciją, ar 1,5 mln. eurų su sąlyga, kad jų nebus galima laikyti banke ir gauti palūkanų, o bus būtina visą laiką investuoti į verslą, antrąja galimybę susiviliojo vos 51 proc. apklaustųjų, o keturi iš dešimties sakė, jog verčiau pasirinktų garantuotą rentą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...