2013 Sausio 09

Ilja Laursas

“Turime apsispręsti, kiek ligšiolinių vertybių mainysime į globalizacijos gerovę”

veidas.lt


Ilją Laursą tiksliausiai ir trumpiausiai galima apibūdinti taip – tai žinomiausias pasaulyje lietuvis verslininkas, pelnantis „Žmogaus, kuris keičia pasaulį” kategorijos tarptautinius įvertinimus, sulaukęs asmeninio kvietimo Davoso ekonomikos forume pasidalyti savo įžvalgomis su pasaulio ekonomikos ir politikos elitu.
Su mobiliųjų programėlių bendrovės „GetJar” steigėju ir vienu vadovų šįsyk kalbamės ne tiek apie tai, kas 2013-aisiais keisis IT srityje, kiek apie tai, kas pakis visuomenės gyvenime, net vertybių hierarchijoje.

PROGNOZĖS: Visų pirma apie jums artimiausią sritį: ar 2013-aisiais, jūsų prognozėmis, kokius nors pokyčius IT srityje bus galima vadinti revoliucija?
I.L.: Labiau tiktų sakyti ne “revoliucija”, o “evoliucija”, tačiau, drįstu prognozuoti, žmonija dar nematė tokio naujo prietaiso bumo, kokio 2013-aisiais sulauks planšetiniai kompiuteriai. Jie stipriai tobulėja ir nenustebčiau, jei 2013-aisiais pamatytume itin plonus, lengvus, patogius, greitus „Samsung” (kuriam, manau, 2013 m. „Apple” bus priverstas užleisti IT lyderio pozicijas) planšetinius kompiuterius. Be to, jie stipriai pinga. Davoso ekonomikos forume pristatytos pirmos indiškos planšetės, tekainuojančios 20 JAV dolerių, tai yra pigiau nei knyga. Tai jau būsimo masinio vartojimo proveržio simptomas.
Planšetės, palyginti su kitais kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais, kūdikiai – joms vos dveji treji metai, tačiau jų kiekis po kokių penkerių metų bus dešimteriopai didesnis nei kompiuterių ar mobiliųjų telefonų, nes tai prietaisai, kurie dėl savo patogumo ir debesų technologijų bus naudojami viskam.
O kai taip veržliai vystosi kuri nors technologija ar prietaisas, tai neišvengiamai keičia ir kitus verslus. Šiuokart tai paveiks informacijos sklaidą, knygų leidybą, pramogas. Praktiškai viskas bus skaitmenizuota, o visu šiuo turiniu bus galima daug greičiau naudotis. Pavyzdžiui, vadovėliai mokyklose kai kuriose šalyse jau dabar po truputį keičiami į planšetinius.
PROGNOZĖS: Ar tai reiškia popierinių knygų, periodinių leidinių mirtį?
I.L.: Šie verslai stipriai sumažės, bet tai nereiškia, kad išnyks kartu su popieriniu variantu. Londone prekybos centre siūlo nemokamai imti mokamą „The Independent” ir dar suteikia nuolaidą kefyrui. Tačiau labai daug leidinių, ypač kokybiškų, atsiradus elektroninei prekybai ne tik nesunyko, bet net išsiplėtė. Pavyzdžiui, mokslo populiarinimo žurnalas „Focus” nebuvo platinamas už Didžiosios Britanijos ribų, o dabar žmonės visame pasaulyje gali elektroniniu būdu už jį sumokėti ir skaityti.
Lygia greta vyks du procesai: neišvengiamai mažės leidinių, nes didės konkurencija: juk anksčiau pusiau geras mokslinis leidinys galėjo išsilaikyti mūsų pasaulio pusėje, nes analogiškas leidinys kitoje pasaulio pusėje su juo nekonkuravo, o dabar išliks tik kokybiškiausi. Ir kokybė gerės, nes kai turinį parduoti visam pasauliui, gali daugiau uždirbti ir daugiau investuoti į tą turinį.
Kita tendencija – turinio kiekis neišvengiamai didės, ir smarkiai: anksčiau kokiam dėstytojui išleisti knygelę kelių šimtų egzempliorių tiražu buvo sudėtinga, nes reikėjo viso leidybos mechanizmo, o dabar tereikia parašytą tekstą, įkelti į planšetinį kompiuterį, ir jokių papildomų leidybos bei platinimo išlaidų.
Tokios tendencijos bus ir kitose srityse. Drįstu spėlioti, kad po trejų metų 90 proc. turinio ir pramogų bus elektroniniai. Ir stipriausias tai paskatinsiantis veiksnys bus planšetinio kompiuterio išpopuliarėjimas, nes šis prietaisas bus pigesnis nei knyga ir patogesnis.
PROGNOZĖS: Žinoma, svarbiausia – ne forma, o turinys. Bet kaip „popierinių” sričių virsmas į elektronines pakeis, pavyzdžiui, Lietuvos knygų ar leidinių lietuvių kalba padėtį, nes ji juk šiek tiek kitokia nei anglakalbių?
I.L.: Man, pavyzdžiui, keistos nuolat Lietuvoje girdimos kalbos apie bibliotekas, jų išlikimo tapatinimą su tautos išsilavinimu. Tai skamba nelogiškai, nes žinias perduoti internetu daug efektyviau. Nesakau, jog bibliotekos nėra vertybė, bet jų steigimo koncepcija buvo ta, kad vieną knygą galėtų skaityti kuo daugiau žmonių. Tačiau tą pačią funkciją galima atlikti efektyviau ir didesniais mastais visiškai nemokamai, pasitelkus internetą, visą biblioteką įrašant į kiekvieno moksleivio planšetinį kompiuterį. Tai turės daug didesnę įtaką tautos žinių lygiui.
PROGNOZĖS: Vis dėlto Lietuvoje, ypač provincijoje, interneto skvarba menkesnė nei kai kuriose kitose šalyse. Per kiek metų iki Lietuvos gali ateiti planšetinių kompiuterių bumas ir su tuo susiję pokyčiai?
I.L.: Pagrindinė priežastis, kodėl ne visi Lietuvos žmonės naudojasi internetu ir kompiuteriu, yra kai kam neįkandama jo kaina. Jei planšetinis kompiuteris kainuos 20 ar 50 Lt ir bus keturiasdešimt kartų pigesnis nei paprastas, jį galės nusipirkti daug daugiau žmonių. Pavyzdžiui, Indijoje pajamų lygis žemesnis nei Lietuvoje, bet toliausiuose kaimuose tų prietaisų skvarba didėja.
PROGNOZĖS: Sakote, „popieriniai” verslai nemirs, o pats labiau tikite internetiniais. Tačiau Lietuvoje internetas tapatinamas su nemokama informacija ir paslaugomis.
I.L.: Dabar vos ne vienintelis leidybos verslo modelis Lietuvoje yra leidinių pardavimai plius reklama, bet juk atsiranda įvairesnių galimybių užsidirbti ir dauguma jų – vartotojui teikiant nemokamą turinį. Tik pora pavyzdžių. Sakykime, turiu internetinį madų žurnalą: informaciją atiduodu nemokamai, nepaisant, kad į ją investuoju. Skaitytojai atsifiltruoja, todėl reklamos užsakovas sutiks mokėti daugiau, nes jo informacija pasieks būtent tą tikslinę auditoriją.
Kita galimybė – reklaminių žodžių pardavimas internete. Jie turi skirtingą vertę. Sakykim, raktinį žodį „žaislai” galiu nupirkti už 10 ct, o už žodžius „privati sala” ar “privatus lėktuvas” jau gali tekti mokėti tūkstantį dolerių. Sandorio vertė tokia didelė, nes už kiekvieną paspaudimą reklamos užsakovas sutinka mokėti šimtą dolerių. Pasitelkdamas naujus verslo modelius gali uždirbti daugiau nei iš tradicinių.
Dar vienas aspektas: kartu su internetu išsitrynė ir griežta riba tarp turinio kūrėjų profesionalų bei vartotojų. Vikipedijos fenomenas rodo, kad jie gali ne tik prilygti, bet net pranokti profesionalų kuriamą turinį: ne vienas tyrimas įrodė, kad Vikipedija tikslesnė, išsamesnė ir kokybiškesnė nei enciklopedija “Britannica”, šimtmetį kuriama profesionalų.
Jei kažkas kažką daro kokybiškai, ir dar nemokamai, iš noro padėti žmonėms, pasidalyti, pamatyti savo pavardę prie straipsnio ar dar dėl kokių motyvų, ir jei internetas bei naujoji ekonomika sudarė galimybes taip kurti kažkokią gerovę, vadinasi, tie, kurie iš to anksčiau uždirbdavo pinigus, nukenčia. Bet žiūrint iš visuomenės pozicijų tai pozityvu.
Apskritai žmonijos pažangos istorijoje finansinė motyvacija tikrai ne vienintelė ir net ne stipriausia. Drįsiu spėti, kad dauguma geriausių žmonijos kūrinių – nuo meno šedevrų iki „Apple” produktų – sukurta ne dėl pinigų, o Steve’as Jobsas, jau turėdamas milijardus, neturėjo vien finansinės motyvacijos užsidirbti iš naujų produktų.
PROGNOZĖS: Ką dar revoliucingi pokyčiai, susiję su naujųjų technologijų bumu, keis visuomenės gyvenime?
I.L.: Naujosios technologijos pradeda konfliktuoti jau ne tik su tradiciniais verslais, bet ir su pamatiniais dalykais – vertybių sistema. Kaip parodė tyrimas, šiuo metu 25 proc. skyrybų JAV įvyksta dėl feisbuko. Toks fenomenas, kaip visiškas žmonių atvirumas – ką darai, apie ką galvoji, kur buvai, su kuo, – jau nebėra privatumo objektas: net jei pats feisbuke neparašei, kad buvai vakarėlyje, parašys kas nors kitas.
Kitas moderniųjų technologijų skatinamos globalizacijos šalutinis požymis – nacionalinio identiteto praradimas. Pavyzdžiui, Holivudo filmų „gėrio ir blogio modelis” skleidžiamas visame pasaulyje. Arba pusę elektroninių laiškų lietuviai rašo “švepluojančia” lietuvių kalba, o vos ne pusė žodžių – tarptautinių. Bet globalizacijos laikotarpiu tai neišvengiama, nes vienas kertinių jos požymių yra standartizacija, ir tik taip galima pasiekti masto ekonomikos.
Ne mano kompetencija spręsti, kas gerai, kas blogai. Bet visuomenė, mokslininkai, politikai turėtų kelti klausimą, kiek esame pasiryžę keisti ligšiolines vertybes – tiek tautines, tiek moralines, tiek ekonomines – mainais į pasinaudojimą globalizacijos masto gerove ir kur yra identiteto išsaugojimo riba, kurios niekada neperžengsime.
PROGNOZĖS: Pavyzdžiui, ką turėtume aukoti, kad taptume inovatyvūs kaip Silicio slėnis?
I.L.: Jei iš tikrųjų to norime, tai kertasi su viena mūsų kertinių vertybių – socialinėmis garantijomis ir griežtu darbo santykių reguliavimu. Pavyzdžiui, JAV klesti naujos įmonės, nes darbo rinka ten labai liberali – darbuotojas gali bet kuriuo metu atsisakyti darbo, kaip ir darbdavys – bet kurią akimirką atleisti darbuotoją. Inovacijų pagrindas – eksperimentas, bet statistika rodo, kad nesėkmingų eksperimentų versle yra dešimtkart daugiau nei sėkmingų, tačiau jei darbdavys negali atleisti priimtų į darbą žmonių, jis eksperimentuos su mažesniu noru. Darbo rinkos liberalizavimas tiesiogiai siejasi su inovacijų skaičiumi.
Tad, kaip visuomenė, turime apsispręsti, ar geriau vystytis lėčiau, bet būti daugiau socialiai apsaugotiems. Kol į tokius klausimus neatsakysime, labai lengva tiesiog išmesti pinigus į balą, nes jei investuosime į naujų verslų atsiradimą, bet nekeisime darbo įstatymų, investicijos bus neefektyvios.
PROGNOZĖS: Darbą pradėjo nauja Lietuvos Vyriausybė. Ką jai patartumėte?
I.L.: Valstybės vaidmuo – ne remti ar skatinti verslą, bet užtikrinti žaidimo taisyklių laikymąsi. Netgi žalinga, jei taisyklių daug, bet neužtikrinama, kad jų būtų laikomasi. Klasikinis pavyzdys – algos vokelyje: kaip gali įmonė, kuri atsiskaito skaidriai, konkuruoti su ta, kuri moka vokeliuose, jei atlyginimų sąnaudos skiriasi dvigubai? Laimi nesąžiningieji. Tada jau geriau jokių įstatymų – bent jau visi konkuruos pagal tuos pačius principus.
Štai Niujorke prieš kelerius metus beveik trečdaliu sumažėjo nusikalstamumas, kai tuometis meras Rudolphas Giuliani pasakė, kad nebus jokios tolerancijos grafičiams ir šokinėjimui per metro turniketus, nes jei paauglys mato, kad nebaudžiama už mažus nusikaltimus, tai imsis ir didesnių. Ir Lietuvoje reikia spręsti banalias įstatymų laikymosi problemas.
O aštriausias klausimas Lietuvai – mokslas. Daug politikų giriasi, kad Lietuvoje dvigubai daugiau nei kitose šalyse turinčiųjų aukštojo mokslo diplomą. Tačiau svarbu ne kiekybė, bet kokybė, o ji prasta, verslo studijų – taip pat. Didžioji dalis laiko sąnaudų išeikvojama politiniams ginčams dėl finansavimo, o ne dėl mokslo kokybės. Reikia iš principo keisti švietimo principus, kurie neužtikrina kokybės, nes neišsilavinusi tauta neturi perspektyvų šiuolaikiniame pasaulyje, juolab konkuruodama inovacijų srityje.

I.Laursas: “Reikia iš principo keisti švietimo principus, kurie neužtikrina kokybės, nes neišsilavinusi tauta neturi perspektyvų šiuolaikiniame pasaulyje.”
Jei investuosime į naujų verslų atsiradimą, bet neliberalizuosime darbo įstatymų, pinigus mesime į balą.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (6)

  1. . . rašo:

    Ar būtina aukoti lietuviškus rašmenis, kad gautume “masto ekonomiką”? Visada bus terpė, kur reikės lietuviškai rašyt ir terpė kur kitomis kalbomis. Išsilavinusiam žmogui rašyti lietuviškais rašmenimis ir kai reikia “persijungti” į kitą kalbąn ėra sudėtinga. “Švepla” kalba atsirado iš tingėjimo. Jei jau bandome standartizuotis, tai tiesiog pereinam prie vieningos kalbos. Yra kalba, yra ir jos rašmenys.
    Beje, socialinio privatumo aukojimas įvardintas kaip “vertybių sistemos pakitimas”. O aš pridėčiau dar ir “žalingas”. Bet turbūt traukinys jau čia nuvažiavo. Jei vertybių sistemai pasikeisti užtenka dešimtmečio, tai žmogaus prigimčiai vis vien prireiks daugiau laiko, kad tai pasivyt. O prigimties vėlavimą galime matyti iš tų 25 procentų tarp skyrybų ;)

  2. Anonimas rašo:

    Ilja šlipsas šiek tek per trumpas pgl etiketą:)

  3. Anonimas rašo:

    Saunuolis Ilja paspaust desine reikia uz jo pasiekimus ir teisingas izvalgas, nors LT daug dar mes nesuprantam kas pasaulyje vyksta, bet ateis ir pas mus permainu laikas, oi ateis…

  4. J.J. J.J. rašo:

    Šiame interviu yra tikrai vertingos informacijos. Tačiau yra ir abejotinų dalykų, dėl kurių norėtųsi diskutuoti su kalbintu IT atstovu. Pirma, reikia aiškiai atskirti du visai skirtingos prigimties procesus: globalizaciją ir globalizmą. Globalizaciją galima vertinti kaip kultūros mainų procesą, skatinantį pažangą. Tačiau globalizmas, besidangstantis globalizacijos šydu, yra toks “…izmas”, prieš kurį fašizmas ir komunizmas atrodo lyg maži šunyčiai prieš agresyviausią vilkšunį. Taip, globalizmui iš tikrųjų nereikia nei gimtosios kalbos (netgi anglų, jau nekalbant apie lietuvių ar estų), nei tautinio, ar dorovinio paveldo. Jų peršama kalba – “Globish” žargonas, o vietoje vertybių – primityvusis vartojimas. Nesinorėtų manyti, kad norite į Orwell’o “Gyvulių ūkį”?
    Antra, asmens privatumas ir “veidaknygė” (Facebook). Vargu, ar pats interviu autorius tiki, kad privatumo nebereikia, nes… vis tiek kažkas apie jį parašys Facebook’e. Privatumas neturi nieko bendro su noru nuslėpti, ką padarei negero. Tačiau tai -jau ilgesnė ir sudėtingesnė tema.
    Trečia, Wikipedia ir profesionalai. Tik nenorintis matyti tiesos gali apsimesti, kad mums užtenka “vikipedijų”. Ar eisite operuotis pas profesionalą, ar pas tokiu besiskelbiantį Facebook’e arba “Wikipedijoje”? Mėgstame kartoti, kas ugdome “žinių visuomenę”, o iš tikrųjų ugdome diletantų visuomenę. Pavyzdžiui, studentas gavęs kūrybinę užduotį, neretai pasipiktina, kad nerado jos sprendimo “Google” paieškos sistemoje. Dar ir dekanatui apskundžia, kad dėstytojas gąsdina ir perdaug reikalauja. (Tiesa, dirbant užsienio universitetuose, tokių atvejų pasitaikė rečiau, bet pasitaikė. Taigi čia ne vien Lietuvos mokslo problema)
    Ketvirta – bibliotekų vaidmuo. Kalbėdamas apie biblioteką, interviu autorius kažkodėl vadovaujasi praeito šimtmečio vaizdiniu, kai biblioteka buvo suvokiama kaip knygų saugykla ir keitykla. Šiuolaikinė biblioteka, mąstanti apie savo viziją, tampa kūrybine laboratorija ir kultūros sklaidos bei ugdymo institucija. Taip, ji net pavojinga plintančiam diletantizmui.

  5. Tas Tas rašo:

    “Globalizacijos masto gerovę”,kaip reikėtų suprasti iš Iljos vizijų, pasieksime bene vien per IT technologijų revoliucinę plėtrą.Jeigu koks ten”Samsungas”su 1-2 kitom firmom(geriau visgi vienas)prikeps tiek gry-bų kainos visokių IT žaisliukų,kad net mažvaikiai turės po kelis-ir bus ta gerovė?Tie išmanieji,jutiminiai daugiafunkcinia ir dar ten kaž-kokie dalykėliai,bijau,perdėtai sureikšminami.Reikalingi ir naudingi-neabejotina.Bet išsimokslinimo ir kultūros bendrą lygį jie vargu kels. Greičiau smukdys,ypač moksleivijos.Be sistemingo(ir susistemintų žinių)mokymosi,vien arba ir nemaža dalimi kapstant “mokslą”iš interneto,bus mokslo/kultūros imitacija.Nereikėtų p.Iljai su IT spausti į vartotojiš-kumą-jo,vartotojiškumo,ir taip klaikiai persiėmę esam.Atsargiau ir su žavėjimusi “Wikipedija”-patys anglai skelbia,kad apie 60 proc.joje straipsnių netikslūs,neišsamūs,yra net pramanų.O jau su internetinių vadovėlių odoravimu-absurdas.Neaišku ir dėl knygų/bibliotekų rytdienos.Tai kurgi,po velnių,ta globalizacijos gerovė?

  6. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...