"Veido" archyvas

Vilniuje išleistą pirmąją neverstinę, lietuviškai parašytą ir sudarytą “Trumpą kino istoriją” kino kritikai ir pirmieji skaitytojai vadina gražia ir amžina knyga.

Sostinės “Skalvijos” kino centre pirmadienio vakarą knygą pristatė leidinį parengusios kino kritikės Auksė Kancerevičiūtė, Izolda Keidošiūtė, Živilė Pipinytė ir leidinį inicijavusi Neringa Kažukauskaitė bei knygos redaktorė Rasa Paukštytė.

Autorių kolektyvas neslėpė džiaugsmo puikiai išleista pirmąja leidinio dalimi, skirta ne tik jaunajai auditorijai, bet ir įdomia įvairaus amžiaus skaitytojams, norintiems rimčiau susipažinti su kino istorija, taip pat tai gali būti ir parankinė kiekvieno kino žiūrovo knyga.

Dvejus metus rengta pirmoji leidinio dalis aprėpia kino ištakas XIX a. pabaigoje ir raidą iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 m. Sostinės “Vaizdų kultūros studija” išleistoje, archyvinėmis nuotraukomis gausiai iliustruotoje knygoje apžvelgiami ankstyvieji kino laimėjimai ir atradimai, skaitytojai supažindinami su svarbiausiais kino kūrėjais ir aktoriais.

Pasak kino kritikės R. Paukštytės, originalių lietuviškų knygų apie kiną yra nedaug, nors pastaruoju metu jų pagausėjo. “Galiu paminėti Rūtos Oginskaitės knygą apie Robertą Verbą, taip pat knygą “Šoblė”, skirtą Henrikui Šablevičiui, tad reikalai iš tikrųjų gerėja. Kino istorija – tai nepaprastai įdomus nuotykis, tai ta upė, į kurią turbūt kiekvienas, nelygu koks esame, galime žengti labai dažnai ir patirti ten tokių nuotykių, kokių kitą kartą ir šiuolaikiniame kine nelabai patirsi”, – intrigavo R. Paukštytė, kruopščiai sudariusi leidinyje minimų pavardžių ir filmų rodykles.

Pasak N. Kažukauskaitės, Lietuvoje pagaliau išdrįsta leisti ne verstinę kino istoriją, bet originalią lietuvišką, nes visos kino istorijos knygos užsienyje atspindinčios daugiau tų šalių kontekstą ir problematiką. “Sakykim, tokioje Prancūzijoje yra įvairiausių kino (istorijos) leidinių: ir rimtų, ir žaismingų, ir trumpų žodynų ar žinynų, bet visos jos iš principo yra labai frankocentriškos, su gausybe pavardžių, kurių mums vargu ar labai reikėtų. Taigi verčiant į lietuvių kalbą reikėtų adaptuoti, pritaikyti prie lietuviškojo konteksto”, – svarstė leidinio iniciatorė.

Lietuviškoji “Trumpa kino istorija: nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo” yra suskirstyta į dvylika pagrindinių temų. Skaitytojai supažindinami tiek su istoriniu, politiniu kino atsiradimo ir vystymosi kontekstu, tiek su jam įtakos turėjusia technologine pažanga. Leidinyje pristatomi ir pirmieji kino žanrai, ir nacionalinė įvairių šalių kinematografija, tapusi šiuolaikinio kino pamatais, ir Amerikoje gimęs Holivudas bei jo sukurta kino žvaigždžių sistema.

150 puslapių leidinyje daug dėmesio skiriama stiprioms kino asmenybėms – pirmąsias kino kūrimo taisykles nustačiusiems režisieriams, aktoriams, sukūrusiems pirmuosius Tarzano, “femme fatale”, kino meilužio vaidmenis, prodiuseriams, greitai perpratusiems svarbiausius kino sklaidos ir pristatymo principus, sugalvojusius pirmuosius triukus žiūrovams pritraukti.

“Man kino istorija tai yra idėjų istorija – apskritai kinas yra įdomus kaip kažkokia nuolat kintanti idėja. Ir būtent žiūrint senus filmus tai turbūt yra akivaizdžiausia, nes matai, kaip viena ar kita idėja yra dabar traktuojama. Nes ir tie patys filmai visą laiką keičiasi, ir mes negalime pasižiūrėti kokio “Šarvuočio Potiomkino” lygiai taip pat, kaip jį žiūrėjo 1925 metais, kai jis buvo sukurtas, nes egzistuoja tas milžiniškas kontekstas ir galų gale paties režisieriaus Sergejaus Eizenšteino biografija. Net ir filmai, kurie sukurti mūsų dienomis, gali būti suvokiami kasdien vis kitaip”, – kalbėjo kino kritikė Ž. Pipinytė, leidinyje susitelkusi ties kinotyrinės minties raida.

1500 egzempliorių tiražu išleistos pirmosios dalies leidėjai užsimena apie po metų išeisiančią antrąją “Trumpos kino istorijos” dalį, aprėpsiančią laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų, taip pat ir lietuviško kino istoriją. Teigiama, kad antrajai leidinio daliai parengti bus pasitelkta dar daugiau autorių.