2011 Balandžio 08

Eugenijus Skerstonas

Trijų šimtmečių dulkės, nusėdusios vakar

veidas.lt

"Veido" archyvas

“Gražūs daiktai skirti jais naudotis, nes tik tuomet įgauna prasmę”, – tvirtina E.Skerstonas

Su knygos “Elegantiški namai” autoriumi Eugenijumi Skerstonu – apie namų dekoravimą ir kolekcininkų tykančius pavojus.

“Gal jūs man galite pasakyti, kodėl lietuviai tokie ištikimi pasteliniams, rusviems atspalviams? Kad ir kur nueisi – visur tik smėlio, dramblio kaulo, kakavos, šokolado… Negi asfalto dar nepakankamai prisižiūrite gatvėje, kad taip norite jį perkelti į savo namus?” – klausia žingsniuodamas neseniai iš sniego išsivadavusia Vilniaus gatve Eugenijus.

O gal, svarstau, grįžus namo po darbo dienos tiesiog norisi pailsėti. Pačiam atsidurti dėmesio centre, o ne būti prarytam ryškaus interjero. Juk ilgėliau pasigrožėti savo namais paprastai tegauname progos sugniuždyti ligos, nedarbo ar išėję į pensiją, kai per kambarį be lazdos jau sunkiai pereiname.

Be to, iš savo patirties priduria Eugenijus, mūsiškių naujakurių finansai dažniausiai išsenka kaip tik tuomet, kai reikia pradėti būsto dekoravimo darbus. Statybas dantis sukandę užbaigiame, o štai puošybai nei jėgų, nei pinigų nebelieka. Kas tuomet? Į naują būstą suvežami seni daiktai ir laukiama geresnių laikų. Kurie dažniausiai niekada nebeateina.

Bet juk gyvenimo būdo leidiniuose knibžda fotografijų, rodančių, kaip gražiai ir skoningai šiandien moka gyventi tautiečiai. Kokios erdvės, kokie baldai, koks interjeras! “Tik ar pastebėjote, – gudriai prisimerkęs teiraujasi E.Skerstonas, – kad aprašymai tokiuose straipsniuose labai dažnai prieštarauja vaizdui? Tekste, pavyzdžiui, tvirtinama, kad antikvarinis baldas organiškai dera šiuolaikinėje aplinkoje – o aš matau priešingai. Rašoma apie sėkmingas pastangas suderinti proporcijas – o nuotraukose tos sėkmės įrodymų akivaizdžiai pasigendi… Ir imi tada svarstyti, ar tai kompetencijos stoka, ar primityvus noras kažkam prisigerinti.”

Medžioklės be šautuvo

Pats Eugenijus save vadina pavyzdžiu, kad nuo prigimties neįmanoma pabėgti. “Prisiverčiau baigti ne itin mielas buhalterines studijas, netgi disertaciją apie prancūzų buhalterinę apskaitą (kurios principai ypatingi, nuo mūsiškių gerokai skiriasi) parašiau. Likau užkietėjęs frankofonas ir socialinių mokslų daktaras, bet potraukis gražiems daiktams nugalėjo. Ketverius metus dirbęs vertėju Europos Komisijoje Liuksemburge, sugrįžau į Lietuvą užsiimti tuo, kas labiau artima”, – neslepia pašnekovas.

Bet juk kartu teko palikti neblogai pažintus prancūzų aristokratų dvarus ir pilaites? “Nebūtinai – pas senus draugus ir dabar galiu važiuoti paviešėti. Užtat nebereikia vieną dieną gilintis į gyvulių sėklinimo procesus, kitądien – į alyvuogių derlių Toskanoje, o trečią – į avialinijų saugos terminologiją… Turint omenyje prancūzų antipatiją tarptautiniams terminams ir pomėgį visose srityse verstis savu žodynu, vertėjo darbas buvo pragariškas. Šiaip taip sulaukęs savaitgalio tą patį vakarą iš Liuksemburgo dingdavau”, – prisimena E.Skerstonas.

Kur? Dažniausiai – į Prancūziją. Eugenijus su žavesiu pasakoja, pavyzdžiui, apie šios šalies turtuolių išsaugotą karališkosios elnių medžioklės tradiciją. Šautuvai tokioje medžioklėje nenaudojami – tik trimitai, raitelių žirgai ir skalikai. Mobilusis telefonas medžiotojo kišenėje laikomas didžiausiu nesusipratimu. Elnias būna šunų užspeičiamas, o tuomet medžiotojų ekipažo vadovui, jei žvėris itin atkakliai ir sumaniai gynėsi, paliekama teisė dovanoti jam gyvybę.

Jei ne – ištraukiamas specialus durklas, pagamintas iš prabangių metalų, kuris aristokratų giminėse perduodamas iš kartos į kartą… Neatsitiktinai šventojo Huberto, medžioklės globėjo, kultas gimė tenykščiuose Ardėnų kalnuose.

“Tiesa, pastaruoju metu prieš šią tradiciją stoja gyvūnijos globėjai, aiškindami, kad žvėris sekinanti medžioklė nėra humaniška. Juk medžiotojai, kurie išlaiko nuosavus žirgynus ir specialiai apmokytų šunų būrius, šioje pramogoje dalyvauja tikrai ne iš bado. Tačiau speičiamoji elnių medžioklė Prancūzijoje laikoma istorine elito privilegija. Ji griežtai kodifikuota, turi savas apeigas ir savitą žodyną, be to, sudaro sąlygas išlikti istorinėms kalvių, odininkų ir daugeliui kitų retų profesijų. Patekti į tokių medžiotojų būrį sudėtingiau nei į uždarą klubą – ypač užsieniečiui. Pinigai čia menkai tepadės. Vienintelė galimybė – ekipažo vadovui iš anksto siųsti gyvenimo aprašymą ir tikėtis teigiamo sprendimo”, – pasakoja E.Skerstonas ir prisipažįsta porąkart jau dalyvavęs karališkoje medžioklėje.

Kolekcininko niekas negina

O mūsų kalba į medžioklę nukrypo svarstant, kiek namų interjere dera demonstruoti žmogaus profesiją ar laisvalaikio pomėgius. Anokia paslaptis, kad daugelio aukštų sovietmečio valdininkų užmiesčio vilų interjeras būdavo lengvai nuspėjamas: ant sienų – briedžių ragai, ant grindų – šerno kailis… Eugenijus tvirtina, kad mūsų ponai nebuvo labai originalūs – prancūzų medžiotojų nameliuose nuo seno tokių trofėjų pilna. Tik ten niekam nešauna į galvą, tarkim, namų židinio puošti spalvotomis kalėdinio stiliaus elektros lemputėmis. O mūsų ponams – šauna, nes lemputės jiems šviečia gražiau už natūralią ugnį.

“Dar pastebėjau lietuvių pomėgį įsigyti prabangius Liudviko XIV stiliaus baldus ir patiems bijoti ant jų prisėsti. Arba prisipirkti puošnių servizų ir laikyti juos indaujoj po stiklu, niekam neleidžiant paliesti. Gerai, jei tai originalus, kolekcinis Sevres ar Meisseno manufaktūrų porcelianas – tuomet suprantama. Jei už solidžią sumą aukcione įsigijote sidabrinį šaukštelį, kuriuo naudojosi karalius ar popiežius – turbūt juo irgi rytinės arbatos nemaišysite. Tik ar daug mūsų namuose tokių vertybių? Visais kitais atvejais nederėtų pamiršti, kad gražūs daiktai skirti jais naudotis”, – pabrėžia E.Skerstonas.

Nors pokalbyje užsimena esąs neabejingas žirgams ir juos vaizduojantiems meno kūriniams, ekspertas primena, kad kuriant namų interjerą svarbiausia – saikas: “Tikrai nepaverčiau savo svetainės žirgynu.” Kolekcininku Eugenijus savęs taipogi nevadintų: “Neturiu tam būtino polėkio ir energijos. Kolekcininko, išvydusio trokštamą daiktą, akys kaipmat užsidega, o man taip nutinka labai retai. Jau išmokau grožėtis daiktais, kurie nėra ir niekada nebus mano nuosavybė.

Pagaliau vertybėms būtina užtikrinti deramą apsaugą, o Lietuvoje, bent jau prieš porą metų, kai tuo domėjausi, nebuvo netgi draudimo kompanijos, pasirengusios apdrausti privatų meno rinkinį.”

Apskritai sunku kalbėti apie meno kolekcionavimą, kai tam stinga elementarių instrumentų. Jei vertingų daiktų, gerai paieškojus, Lietuvoje įmanoma įsigyti, tai surinkti patvirtinimus, įrodančius to daikto autentiškumą – gerokai sudėtingesnė užduotis. “Tarkim, muziejininkas paprašytas man surašė popierių, liudijantį, kad įsigytas meno kūrinys – originalas, o ne klastotė. Kaip turėčiau jam už konsultaciją atsilyginti? Muziejai oficialiai tokios paslaugos kainininkų neturi, muziejininkai privačios veiklos patentų išsiėmę – juo labiau. Taigi viskas vyksta lyg ir pogrindyje, o turimų dokumentų galiojimas teismuose – labai abejotinas. Dabar įsivaizduokime situaciją, kai pirkėjas sąmoningai, konsultantui susitarus su pardavėju, apgaunamas. Kas ir kokiu pagrindu jį apgins? O juk sumos meno rinkoje vaikšto solidžios, ir panašių bylų civilizuotame pasaulyje – šimtai. Vakarų Europoje, pavyzdžiui, praktikuojamas toks pasipelnymo būdas, kai pilies savininkas susitaria su keliais aplinkiniais antikvariatais, turinčiais abejotinos vertės baldų ar meno kūrinių, iš jų tuščioje pilyje “suimprovizuoja” neva istorinį interjerą, netgi nupurškia “senų dulkių sluoksniu” (egzistuoja specialios technologijos!) ir paskelbia skubų “paveldėto turto” išpardavimą. Jei pirkėjams vėliau pavyksta įrodyti sąmoningai organizuotą apgavystę, jie turi šansų atgauti savo pinigus. O ką apgautam kolekcininkui daryti Lietuvoje?” – klausia E.Skerstonas.

Paslaptingas receptas

Todėl prieš puošiant namus tenka pasirinkti, ko iš tikrųjų norite: saugiai investuoti pinigus ar tiesiog gyventi gražioje aplinkoje. Gerai padaryta šiuolaikinė kopija kasdieniam naudojimui tiks labiau nei išskirtinės priežiūros reikalaujantys autentiški daiktai.

Tiesa, šiuolaikiniai interjerai irgi reikalauja nuolatinės priežiūros, ir kuo jie prašmatnesni – tuo priežiūros reikia daugiau. Štai Eugenijus neslepia, kad namų interjere jam itin svarbūs atrodo audiniai – todėl ir fotosesijai pasirenka mėgstamą užuolaidų saloną. Tačiau kaip iš daugybės užuolaidų klosčių išsiurbti jose susikaupiančias dulkes?

“Grožis reikalauja aukų, jokių stebuklingų receptų čia negali būti. Jei audiniu apklijuojate sienas – iš anksto susitaikykite su mintimi, kad jas teks reguliariai siurbti, jei norite prabangių draperijų, be kurių Prancūzijoje neįsivaizduojamas joks istorinių pastatų interjeras – taipogi. Aš, tarkim, nemėgstu valyti kilimų, todėl mano namuose jų ir nėra”, – šypsosi knygos “Elegantiški namai” autorius.

"Veido" archyvas

Knygoje pristatomi įvairių istorinių laikotarpių interjerai

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...