2013 Rugpjūčio 29

Trečios kartos pianistui scenoje baisu, jei nėra publikos

veidas.lt

M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinis Paulius Anderssonas – trečios kartos pianistas, kuriam pagyrų negaili nei profesionalai, nei publika. Groti pradėjęs vos penkerių, būdamas vienuolikos jis jau pasirodė scenoje su Šv. Kristoforo orkestru.

Nepaisant įgimtų muzikinių gabumų, pats Paulius žodžio “talentas” beveik nevartoja – laikosi nuomonės, kad apie jo gabumus turėtų spręsti kiti. Juk dar Oscaras Wilde’as sakė, kad atskleisti meną, o menininką – paslėpti esąs meno tikslas.
Jaunojo talento kelias į pasaulinę sceną, atrodytų, nulemtas dinastijos: juk Pauliaus mama Aleksandra Žvirblytė ir močiutė Veronika Vitaitė – pianistės, abi dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (mama – docentė, močiutė – profesorė).
Vis dėlto išlaisvinti paveldėtus muzikinius gebėjimus Pauliui padėjo ne tik artimųjų pagalba, bet ir užsispyrimas. „Būdamas mažas per vieną dieną išmokau Pirmąją Beethoveno sonatą, ir ta proga mama mane nusivedė į „McDonald’s“, – vaikiškus žingsnius muzikoje prisimena P.Anderssonas.
Muzikuoti Paulius pradėjo nuo mušamųjų, improvizuoti iš klausos mokėsi džiazo muzikanto Olego Molokojedovo klasėje.
Pauliaus mama prisimena nuo mažų dienų stebėjusi sūnaus reakciją į muziką. Kad jis turi tinkamų duomenų groti, paaiškėjo labai anksti, o mokytis trukdė tik karštas temperamentas ir energijos užtaisas, nesvetimas Pauliui ir šiandien. „Prisipažinsiu, pagal standartinę metodiką pradžia prilygo fiasko. Jis negalėdavo nusėdėti kelių minučių, o mūsų mokslai stengiantis pažinti klavišus labiau priminė slėpynes“, – juokiasi pianistė A.Žvirblytė.
Nepaisant skatinimo pramogomis ir žaislais, būdamas vienuolikos metų pianistas jau kilo į tarptautinę sceną, o prašomas prisiminti, kaip jautėsi, kai būdamas vaikas koncertavo su Šv. Kristoforo orkestru, tvirtino nežinantis, ką reiškia scenos baimė. Pasak Pauliaus, jam baisu tik tada, kai nėra publikos.
„Po Pauliaus, kai jam buvo devyneri, pasirodymo koncerte man pasakojo: „Tavo vaikas Mocarto sonatą pagrojo žiūrėdamas į salę.“ Aš ir klausiu jo – kodėl? O Paulius į tai atsako: „Žiūrėjau, ar visi mano draugai susirinko“, – pasakoja vaikino mama ir juokiasi prisiminusi, kaip dvi minutes pagrojęs sūnus dar keturias lankstydavosi publikai.

Talentų motyvacija subręsta

Pirmieji pianisto žingsniai užtruko: Paulių bent iki trylikos metų skambinti pianinu reikėdavo jei ne varu varyti, tai bent paskatinti. Bet užteko kelerių metų, kad Paulius subręstų muzikai.
Paklaustas, kokią dalį sėkmės formulėje užima talentas ir darbas, jis gūžčioja pečiais ir sako apskaičiuoti negalintis: prieš koncertus groja po penkias valandas, o jei tik galėtų, skambintų visas septynias.
Pauliaus mama ir mokytoja A.Žvirblytė sako, kad toks virsmas natūralus, motyvacija atsiranda vėliau, tačiau jei gebėjimai neatsiskleidžia sulaukus 15–16 metų, ko gero, pastangos prakalbinti gabumus bus bevertės. Talento apraiškos gali matytis ir vaikystėje, bet pasakyti, ar jis augs žvelgiant į penkiametį vaiką – sudėtinga.
Šiandien Pauliaus klausti, ar pagaliau pamėgo muziką, nebereikia. Apie fortepijono genijus, scenos grandus ir kompozitorius jis kalba kaip apie senus pažįstamus, įvertindamas kiekvieną jų savybę ir pabrėždamas išskirtinumą.
Ar žavintis scenos maištautojais nevaržo klasikinės muzikos repertuaras? Ne, Paulius savo malonumui klasiką papildo džiazo ritmais, grodamas su dviem saksofonininkais arba su dinastija ir O.Molokojedovu projekte „Muzikinės instaliacijos“.
Dabar Paulius džiaugiasi kiekvienu kvietimu koncertuoti, išmintingai lygina Rytų ir Vakarų mokyklų atstovų stilių ir įvertina Lietuvos pedagogų profesionalumą. Laikai, kai A.Žvirblytei tekdavo raudonuoti per profesorių meistriškumo pamokas dėl sūnaus, nes šis pamindavo autoritetus arba per koncertą skambindavo, kaip jam atrodė geriau, jau praėjo.
„Anksčiau rasdavau argumentų prieštarauti, klausydavausi tokių išsišokėlių, kaip Ivo Pogoreličius, ir stengiausi juos mėgdžioti, o kopijavimas muzikoje smerkiamas, be to, nevykusi kopija tampa parodija. Vėliau supratau, kad yra tam tikras amžius, patirtis ir esminės taisyklės, kurias išmanydamas gali leisti sau 20 minučių trukmės kūrinį atlikti beveik valandą ar koncerte avėti šlepetes“, – svarsto jis.
Ne tokiu ekscentriškumu, apie kokį pasakoja, bet jaunyste ir gabumais Paulius išsiskiria pasaulio scenose. Muzikos bendruomenei, pasak Pauliaus mamos, patinka stebėti būtent jauno muzikanto karjeros pradžią ir sekti jo istoriją. Tačiau kiekviena pelnyta premija dar nėra titulas: kaip tikina muzikų šeima, toks įvertinimas tik atveria vartus pakliūti į koncertinę estradą. Žinoma, kad žiuri narys pastebėtų ir pakviestų į festivalį, nuolat reikia būti kuo geriausiai pasirengusiam, bet tie, kurie svajoja apie didžiąją sceną, lengvesnio kelio neras.
„Auklėtiniams sakau: grokite ir rodykitės, nežinai, kur pasiseks. Amerikoje vienam pianistui nesisekė „prasimušti“, tad jis padarė kelis įrašus nereikšmingoje radijo stotyje, kurios kelyje atsitiktinai klausėsi garsus dirigentas. Taip prasidėjo to pianisto karjera“,– pasakoja A.Žvirblytė.
Muzikai vardija, kad taip ir vyko dauguma Pauliaus pasirodymų. Pavyzdžiui, dalyvaudamas palyginti nedideliame konkurse Lietuvoje, sulaukė kvietimo į tarptautinį pianistų forumą „Bieszcziady bez granic“ Lenkijoje. Ten nuvykęs prieš dvejus metus šešiolikmetis iškart pelnė pagrindinį apdovanojimą – „Auksinį Parnasą“ ir kvietimą atvykti kitąmet. Negana to, tąkart dirigentas J.Bervetsky pabrėžė, kad Paulius jau turi viską, ko reikia koncertuojančiam atlikėjui.
Žinoma, malonu būti įvertintam, kai nuvyksti skambinti į Gruziją, o ten dirigentas pasižada koncertuoti drauge, kai tik Paulius panorės. Vis dėlto tobulumui ribų nėra, o užmigti ant laurų Pauliui, regis, negresia. Juo labiau kad ir jo mama, nepaisydama savo patirties scenoje, vis dar dairosi, ko nauja išmokti.
„Būna keista, kai mane sveikina ir giria, o aš negaliu pamiršti, kaip grojau, ir galvoju: visa laimė, kad negirdėjo koks kritikas“, – savikritikos nestokoja Paulius.
„Jei manai, kad viską jau pasiekei, pradedi degraduoti. Jei neisi pirmyn, eisi atgal“, – net neabejoja A.Žvirblytė.
Kaip tikram užsispyrėliui, Pauliui mokytis padeda ir svetimas pavydas. Kaltinimų, esą visi apdovanojimai – tai mamos ir močiutės nuopelnas, ir pareiškimų, kad jokio talento jis neturi, abiturientas girdėjo ne tik iš bendraamžių, bet ir iš mokytojų. „Visada atsiras tokių, kuriems nepatiksiu. Tačiau groju vienas, tuose konkursuose įtakos neturėjo nei mama, nei močiutė, jos mane lydėjo kaip pedagogės, juk buvau nepilnametis“, – skeptikams aiškina jaunuolis.
A.Žvirblytė papildo, kad muzikų šeimose mokymo procesą sudaro natūralus bendravimas ir aplinka, kurie formuoja perduodamus dalykus, todėl ir muzika tampa natūraliu reiškiniu. Ji pati sako karjerą pradėjusi nuo žaidimų po fortepijonu.
Abu muzikai pritaria, kad tėvai turi padėti puoselėti talentą. Tiesa, muzika tampa verslu, kurį domina jaunos asmenybės, todėl atsirado vunderkindų tendencija, kai gabumų puoselėjimas nuo mažumės iškreipiamas. A.Žvirblytė pasakoja, kad Maskvoje yra fenomenaliai grojančių devynmečių, kurie pasiekia kraštutinumą – nebelanko mokyklos ir mato tik instrumentą. „Taip tampama vunderkindu arba nerviniu ligoniu, bet žmogus turi vystytis organiškai“, – apibendrina Pauliaus mama.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...