2011 Balandžio 23

Robertas Plantas

Trakuose – auksinis roko balsas

veidas.lt

"Veido" archyvas

2010-ųjų R.Planto ir jo grupės albumas “Band of Joy” sulaukė labai gero kritikų ir gerbėjų įvertinimo

Liepos 25-ąją koncertą Trakų pilyje surengs vienos geriausių visų laikų roko grupių vokalistas Robertas Plantas.

Muzikos pasaulyje terminas “supergrupė” vartojamas gal šiek tiek per dažnai, bet kai kurios grupės tikrai vertos tokio epiteto. Turbūt daug kas sutiks, kad roko pasaulyje šis apibūdinimas puikiai tinka tokiems muzikantams, kaip “The Beatles”, “Deep Purple” ar “Led Zeppelin”. Kuo šios supergrupės išsiskiria iš kitų, esančių “super” lentynėlėje? Turbūt tuo, kad tokioje komandoje svarbu ne tik bendras grupės kūrybos vaisius, bet ir kiekviena muzikuojanti asmenybė.
Šių metų liepos pabaigoje turėsime galimybę pamatyti vieną tokių asmenybių – auksinį roko balsą Robertą Plantą iš “Led Zeppelin”.

Auksinis dievas

“Aš esu auksinis dievas!” – toks šūksnis nuskambėjo 1975-aisiais iš viešbučio balkono Saulėlydžio bulvare Los Andžele. Ir tai sušuko jaunas, dvidešimt septynerių metų vyras ilgais aukso spalvos plaukais. Be abejo, nekuklu ir įžūlu, bet… ne visai iš piršto laužta. 1975-ieji buvo pati “Led Zeppelin” populiarumo viršūnė: šeši fantastiškai tiek kritikų, tiek klausytojų įvertinti albumai, šlovė, pinigai, puiki šeima… Viskas, ko tik gali norėti jaunas, ambicingas ir jau pripažintas menininkas.

Tada Robertas negalėjo žinoti, kad tais pačiais metais prasidės asmeninių nelaimių virtinė, po penkerių metų pasibaigsianti grupės iširimu, nulemtu vieno iš muzikantų mirties. Nors turbūt nujautė, kad net ir nebelikus paties “Švininio cepelino” visi keturi muzikantai išliks įrašyti roko istorijoje aukso raidėmis.
Kaip paaiškėjo vėliau, būtent taip ir nutiko.

Tarp buhalterio ir muzikanto

Robertas jautė muzikos trauką nuo pat mažumės. “Vaikystėje per Kalėdas aš slėpdavausi už užuolaidų ir įsivaizduodavau esąs Elvis” – prisimena savo dešimtuosius metus dainininkas. Mėgstamiausia berniūkščio muzika buvo bliuzas ir tokie jo atlikėjai, kaip gitaros bliuzo legenda Robertas Johnsonas, kontrabosininkas Willie Dixonas, deltos bliuzo žvaigždė Skipas Jamesas ir kiti.

Baigęs vidurinę vaikinas įstojo studijuoti į koledžą, kuriame būtų įgijęs buhalterio specialybę, bet… sulaukęs vos šešiolikos metė studijas ir išėjo iš namų. “Jis buvo protingas vaikis, bet jam labiau rūpėjo ne mokykla, o mergaitės ir muzika”, – teigia rašytojas Frankas Reddonas, išleidęs knygą apie “Led Zeppelin”.

Tėvai tokiu sūnaus sprendimu, be abejo, nesižavėjo, bet pernelyg ir nemoralizavo. Tėtis net pavėžėdavo Robertą į jo mėgstamą bliuzo klubą, kuriame jaunuolis iš pradžių tik trindavosi tarp tikrų muzikantų, o galiausiai ir pats tapo nuolatinės klubo grupės nariu.

Švininis cepelinas

Išbandęs dainavimą daugelyje grupių ir gerai išmokęs bliuzo abėcėlę, Robertas kelis kartus bandė surinkti komandą ir pats. Sekėsi ne itin sėkmingai, bet vienoje neilgaamžėje grupėje dainininkas susipažino su būsimu bendražygiu “Švininio cepelino” įguloje – būgnininku Johnu Bonhamu. Abu muzikantai padarė vienas kitam gerą įspūdį, bet projektui iširus kuriam laikui išsiskyrė. Beje, po šios nesėkmės kitas Roberto bandymas buvo pavadintas tokiu vardu, kokiu dabar ir atvyksta į Lietuvą, – “Band of Joy”.

Tuo tarpu kitą grupę, šiais laikais tituluojamą žvaigždžių kalve, irgi persekiojo nesėkmės. “The Yarbirds”, kurios branduolį sudarė tokios būsimos žvaigždės, kaip Ericas Claptonas, Jeffas Beckas ir Jimmy Page’as, iširo, o pastarasis dar tebeturi ir šiokių tokių įsipareigojimų vadybininkams. Jaunasis Jimmy siekė surinkti naują komandą, ir per bendras pažintis Jimmy ir Robertas pagaliau susitiko.

Beje, iš šios grupės kūrimosi laikų atsirado ir pats grupės pavadinimas. Pasakojama, kad kol Robertas dar nebuvo pasiūlęs būgnininku pasikviesti J.Bonhamo, Jimmy į šią poziciją kalbino Keithą Mooną iš “The Who”, bet šis, skeptiškai vertindamas naujosios komandos perspektyvas, leptelėjo, kad “jūs dribsite žemyn lyg švininis balionas”. J.Page’ui frazė patiko…

Pirmuose dviejuose albumuose Jimmy buvo akivaizdus vienvaldis grupės lyderis, bet nuo 1970-ųjų padėtis šiek tiek pasikeitė: prie kūrybinio grupės proceso aktyviai prisidėjo ir kiti nariai. Galų gale “Led Zeppelin” tapo tuo, kuo jie žinomi ir dabar: dviejų stiprių, drąsių ir inovatyvių muzikantų – Jimmy ir Roberto duetu, kurį papildė tylus, bet nepaprastai gabus bosininkas Johnas Paulas Jonesas ir vienas geriausių roko būgnininkų, pasižymintis savita grojimo technika, J.Bonhamas.

Ne tik balsas

Robertas “cepelinuose” pasižymėjo ne tik unikaliu balsu, bet ir stipria idėjine puse – dainų tekstais. Dainininkas nuo vaikystės domėjosi istorija, vėliau atsirado potraukis prie mitologijos, mistikos (šiuo dalyku stipriai domėjosi ir J.Page’as). Dainininkui didelę įtaką padarė rašytojo J.R.R.Tolkieno kūryba – tą nesunkiai galima pastebėti klausantis tokių dainų, kaip “Battle of Evermore”, “No Quarter” ar “Over the Hills and Far Away”.

Muzikantas taip pat jautė didelę Velso trauką: domėjosi jo mitologija, netgi savo sūnų pavadino Karaco vardu – pirmojo amžiaus velsų karžygio ir genties vado, kovojusio prieš romėnų invaziją, garbei. R.Plantui buvo įdomūs ir skandinavų-germanų mitai – tai puikiai iliustruoja “Immigrant Song” ir “No Quarter”.

Toks ganėtinai platus interesų ratas neužgožia to, kad Robertas buvo ir roko žvaigždė, o gandai apie triukšmingus roko žvaigždžių vakarėlius ir ne itin sektiną užkulisių gyvenimą turbūt girdėti visiems. “Led Zeppelin” nebuvo išimtis, tad inteligentiška ir šiek tiek svajinga R.Planto išvaizda kartais pasirodydavo esanti apgaulinga…

Skrydis žemyn

Vis dėlto tas šūksnis apie auksinį dievą turbūt buvo pernelyg įžūlus – 1975-aisiais Robertui prasidėjo nelaimių ir nesėkmių virtinė, kuri tęsėsi dar kelerius metus. Pačiais 1975-aisiais R.Plantas su žmona pateko į avariją. Pats dainininkas nukentėjo nesunkiai, bet štai žmonos būklė buvo kritiška. Po dvejų metų įvyko dar baisesnė tragedija: kol grupė koncertavo JAV, nuo žarnyno infekcijos mirė penkerių metų R.Planto sūnus Karacas.

Vėliau išleisti ir keli mažiau sėkmingi albumai, o 1980-aisiais “Švininio cepelino” era baigėsi: mirus būgnininkui J.Bonhamui, muzikantai nusprendė grupės veiklos nebetęsti.

Kaip parodė laikas, tai nebuvo visiška tiesa. Po trylikos metų Robertas ir Jimmy vėl susitiko ir, pasivadinę tiesiog “Page and Plant”, per ketvertą metų išleido dar du albumus, iš kurių vienas buvo tiesiog kitaip skambančios “cepelinų” dainų versijos.

Sėkminga solo karjera

Po “Led Zeppelin” iširimo R.Plantas pradėjo tikrai sėkmingą solo karjerą. Įdomu tai, kad net ir sulaukęs garbaus amžiaus muzikantas “neužsikonservavo” savo sultyse, o sėkmingai žengia koja kojon su laiku, bendradarbiauja su jaunosios kartos žvaigždėmis, pavyzdžiui, kantri dainininke Alison Krauss.

Naujausias, 2010-ųjų Roberto ir jo grupės albumas “Band of Joy” sulaukė labai gero tiek kritikų, tiek gerbėjų įvertinimo. Iš tiesų – diskas melodingas, brandus, su originaliomis, bet būdingą R.Planto, o gal net “cepelinų” braižą išlaikančiomis aranžuotėmis. Stebina ir per tiek laiko beveik nepasikeitęs dainininko balsas. Žinoma, jis ne toks, koks buvo aštuntajame dešimtmetyje, bet nė kiek ne blogesnis.

Tuo Lietuva galės įsitikinti pati – liepos 25-ąją Trakų pilyje, kurioje R.Plantas kartu su “Džiaugsmo grupe” pristatys savo naujausią albumą ir neabejotinai atliks bent kelias “Led Zeppelin” dainas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...