2011 Birželio 10

Raimundas Milašiūnas

Tikro tėvo ilgesys

veidas.lt

Tėtis ne tik papildo mamą, bet ir kuria vaiko socialinį pasaulį, papildo mamos teikiamą saugumą, stabilumą ir ramybę savo jėga.

Anądien viena mano pacientė pasakė įdomią mintį: “Keista, kad mes mokykloje esame priversti mokytis fizikos, chemijos formulių, kurių reikia tik mažai daliai žmonių, o niekas nemoko visiems taip reikalingų žmonių tarpusavio santykių…” Nenorėdamas nuvertinti chemikų ar fizikų, prisipažinsiu, kad iš pradžių pasidžiaugiau tokiu savo pacientės įžvalgumu, tačiau gana greitai mane apniko abejonės. Ir tos abejonės, matyt, turi nemažai pagrindo. Ar galima iš vadovėlio išmokyti žmogų mylėti kitą, globoti kenčiantį ar tiesiog pajusti paprastą žmogišką ryšį?

Vis dėlto abejonės ir yra abejonės, nes jos tuoj pat pasiūlo ir priešingą mintį iki tol mus valdžiausiai. Štai ir šiuo atveju ėmiau svarstyti: juk mokytis galima ne tik iš knygų, bet ir iš patirties. O mokykla vaikui neretai yra vieta, kurioje jis praleidžia didelę savo ankstyvojo gyvenimo dalį, ir mokytojai kartais net perima tam tikras tėvų funkcijas.

Žodžiu, mokytis žmogiškų santykių mokykloje atrodo visai nebloga idėja. Ir vis dėlto kodėl jų mokytis reikia pradėti mokykloje? Ar tai reiškia, kad anksčiau lyg ir nieko nenutinka? Ar vaikas į mokyklą ateina ne iš šeimos, kurioje paprastai greta jo gyvena gerokai rimtesni žmogiškųjų santykių mokytojai – jo tėvai?

Čia, matyt, verta prisiminti ir paprasčiausias psichologijos tiesas, kad vaikas iki septynerių metų jau sukuria pamatinę savo asmenybės struktūrą, kurioje vėlesni ryšiai su aplinkiniais tegali daryti korektūras, tačiau sugriauti net jį žalojančių bruožų nebegali. Šiuolaikinė psichoanalizė tvirtai teigia, kad mes visi gyvename pagal tam tikrus vidinius modelius, lemiančius vienokį ar kitokį mūsų funkcionavimą, tegul kartais ir labai nevykusį, bet net ir į tą pačią psichoanalizę atėjęs žmogus negali jų sunaikinti. Mes, psichoanalitikai ir psichoterapeutai, tegalime padėti žmogui susikurti naujus gyvenimo modelius greta senųjų, o ne vietoje jų. Tad tenka pripažinti ir gana liūdną tiesą – iš naujo žmogus niekuomet negimsta, jis tegali įgyti daugiau sėkmingesnio ir laimingesnio gyvenimo galimybių, tačiau pasinaudos jomis ar ne – deja, tai jau jo paties neretai skausmingas pasirinkimas…

Taigi ir grįžtame prie paprastos ir, matyt, daugeliui jau gerokai įkyrėjusios tiesos: ne tik santykių tarp žmonių pagrindai, bet ir mūsų pačių asmenybė susiformuoja dar gerokai iki mokyklos, o mūsų tėvai yra didžiausi to kūrėjai ir mokytojai.

"veido" archyvas

Turbūt ne veltui tokie pamąstymai kyla ir minint Tėvo dieną. Ne kartą esu kalbėjęs apie tai, kad mama yra tas žmogus, kuris sukuria vaiko psichiką, tačiau mažai kas susimąsto, kaip tame dalyvauja ir vaiko tėvas. Dar visai neseniai psichoanalitikai tėvui palikdavo tik nedidelę įtakos vaikui dalį, manydami, kad jis tėra kažkoks motinos papildinys, atsirandantis vaiko pasaulyje tik tuomet, kai šis įžengia į garsųjį Edipo laikotarpį, kuriame su tėvu susitapatinantis berniukas bando varžytis su juo dėl mamos, o mergaitė siekia jo meilės, bet irgi taip bandydama įtvirtinti savo moteriškumą kovodama su mama. Gana pasyvus tėvo vaidmuo, ar ne?

Vis dėlto šiandien mes tėvą vertiname jau kitaip. Ne veltui įteisinamos tėvystės atostogos, suteikiančios galimybę tėvui nuo gimimo tapti vaiko išorinio pasaulio dalimi. Bėda ta, kad mamos kartais tokią galimybę įvertina kaip leidimą vos ne po kūdikio gimimo grįžti į darbą, pamiršdamos, kad iš pradžių tėvas tikrai tegali būti jos papildinys. Faktas yra tas, kad ryšys tarp kūdikio ir mamos sukuriamas jos įsčiose dar iki gimimo, ir naujagimiui jis išlieka gyvybiškai svarbus kaip motinos pienas ir fizinis komfortas. Todėl bet koks jo nutraukimas palieka vaiko asmenybėje neišdildomų pėdsakų. Smegenų tyrėjai sako, kad tarp šeštojo ir aštuntojo mėnesio yra kritinis periodas, kai smegenyse įsitvirtina sritys, atsakančios už artumą, atjautą, galų gale – ir už ryšį tarp žmonių. Ir jei tuomet su vaiku nuolat nebus mamos ir tėvo, sugebėjimas kurti žmogiškus santykius, prisirišti prie kitų gali būti gerokai pakitęs.

Taigi tėvas tampa svarbus nuo gimimo. Jis ne tik papildo mamą, bet ir kuria vaiko socialinį pasaulį, nes jis tampa tuo “antruoju kitu greta manęs”. Tėvas papildo mamos teikiamą saugumą, stabilumą ir ramybę savo jėga. Mama stengiasi apsaugoti vaiką nuo išorinio pasaulio trikdžių, o tėvas sukuria aktyvią pasaulio valdymo regimybę. Prisiminkime kad ir tokį vaizdą: tėvas ima vaiką ant rankų ir meta jį į orą, o paskui pagauna. Ir taip iš džiaugsmo krykštaujant vaikui kartoja dar kartą ir dar kartą… Paprasta, tačiau vaiko vidiniame pasaulyje sukuriama valdymo ir suvaldymo regimybė.

O kur dar tėvas, kuris padeda antrųjų metų vaikui atsiskirti nuo mamos ir pamažu tapti individualia asmenybe? O tėvas, kuris parodo sūnui vyriškąją tapatybę, o savo žavėjimusi dukra padeda šiai įsisąmoninti ir savo moteriškumą?

Galiausiai galime grįžti ir prie edipinio tėvo, apie kurį jau kalbėjau.

Be tėvo vargu ar galėtume tikėtis visavertės, savimi pasitikinčios asmenybės sukūrimo. Lygiai taip pat vargu ar galėtume reikalauti iš vaiko žmogiškųjų santykių patirties įsisąmoninimo. Deja, nutinka taip, kad vyrai neretai nesąmoningai pasirenka archajiškąjį psichoanalitinį savo vaidmenį – jie vaiko gyvenime atsiranda tik trečiaisiais ketvirtaisiais gyvenimo metais. Mat tuomet jau su vaiku galima ir pabendrauti, o anksčiau lyg ir nėra prasmės.

Kiek susiduriu su tokiais vyrais savo kabinete, išgirstu ir dar vieną jų pasakojamą tiesą. Dalis jų nesąmoningai jaučiasi įsižeidę, kad žmona tapusi neva abejinga, visą dėmesį dabar skiria kūdikiui ir nebemato savo vyro. Ir nors jie iš dalies yra teisūs, nes tokia kūdikius auginančių moterų nuostata nėra sąmoninga, bet būtina naujagimio raidai (prisiminkime tą dar iki gimimo užsimezgantį jos ir vaisiaus ryšį), ne vienas vyras nesugeba ir tame įžvelgti savo tėviško vaidmens būtinumo. Juk buvimas šeimoje, nors ir tampant “antruoju kitu”, jos globojimas savo stabilumu ir lemia saugumą, be kurio neįmanoma pasiekti motinos ramybės ir iš jos kylančio vaiko saugumo bei adekvataus asmenybės formavimosi.

Tuomet toks tėvas ima tolti, bėgti į darbą ar įvairius greta šeimos kuriamus santykius. O tai ir lemia, kad vaikas praranda galimybę mokytis “santykių tarp žmonių mokykloje”. Ir tuomet belieka viltis, kad tikroje mokykloje jis bus pamokytas tų santykių. Ir duok Dieve, kad užaugęs jis nesineš žaizdos savo sieloje vis dar svajodamas, kad kas nors bent jau iš vadovėlio galėtų pamokyti jį meilės, atjautos ir paties paprasčiausio žmogiško ryšio… O gal tai tebus paprasčiausias tikro tėvo ilgesys?

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...