2015 Balandžio 04

Gediminas Navaitis

Tikinčiųjų laimė

veidas.lt

Šv. Velykos – krikščionių šventė, kurios metu minimas Kristaus prisikėlimas. Yra žmonių, kuriems Velykos – dar viena proga pirkiniams ir vaišėms. Galima rinktis vieną ar kitą požiūrį, galima mėginti suderinti juos abu. Galima užduoti klausimą: ar praktiškame XXI amžiuje tikėdamas žmogus tampa laimingesnis?

 

Tikintis žmogus viliasi, kad anapusiniame pasaulyje jo laukia džiaugsmas ir atlygis už vargus šiame. Netikintis mano, kad anapusiniame pasaulyje jo niekas nelaukia, taigi ir bausmė už blogus darbus negresia. Abu šie požiūriai gali ir palengvinti, ir apsunkinti gyvenimą. Taigi vien pasvarstymų, kuris pasirinkimas sėkmingesnis, nepakaks. Teks remtis psichologiniais tyrimais ir apklausomis.

Antai JAV psichiatras K.Kendleris nustatė, kad religingumas sumažina psichinių sutrikimų tikimybę, o psichologės B.Fredrickson tyrimai parodė, kad religingi žmonės optimistiškiau žvelgia į ateitį ir galbūt dėl šios priežasties sėkmingiau įveikia problemas. Jų nuomone, religijos skatinama viltis gali padėti žmogui, patekusiam į sunkią situaciją.

Tikėjimas kartais padeda ir norintiems turtingiau gyventi. Sociologas C.Grahamas atskleidė pamaldų lankymo paauglystėje ir jaunystėje sąsajas su turtingesniu gyvenimu suaugus. Jo nuomone, lankymasis pamaldose yra paauglių ir jaunimo tarpasmeninio bendravimo šaltinis, kuris stiprina pasitikėjimo ir įsipareigojimo jausmus. Tikinčio jaunimo bendruomenė siūlo šiek tiek kitokias vertybes nei netikinčio, o jos tampa geresnio mokymosi prielaida. Suprantama, kad tie, kurie geriau mokėsi mokykloje, dažniau įgyja aukštesnį išsilavinimą. Suprantama, kad protingai tvarkančiose savo ekonomiką šalyse žmones, turintys aukštesnį išsilavinimą, gauna didesnį atlyginimą.

Tikėjimas ir malda gali pozityviai paveikti šeimos ryšius. Šeimos institutas (JAV) atliko tyrimą, kurio duomenys parodė: žmonės, besimeldžiantys už savo sutuoktinį (-ę), tampa jam atlaidesni, dažniau bendradarbiauja. Netgi psichologo įpareigojimas dažniau melstis už sutuoktinį (-ę) sukeldavo tokias pat pasekmes. Paaiškinti pozityvų maldos poveikį šeimai galima transcendentiškai, galima ir psichologiškai: jei 10–20 minučių kasdien galvosime, koks nuostabus yra mūsų sutuoktinis (-ė) ir mintyse linkėsime jam/jai gero, tai veikiausiai įžvelgsime jame/joje ir naujų teigiamų savybių ar bent jau po maldos valandą kitą nepradėsime su žmogumi, už kurį ką tik meldėmės, piktai bartis. Panašiai bendra malda veikė ir tėvų santykius su vaikais. Suprantama, jos teigiamas poveikis pasireikšdavo tik tuo atveju, kai ir vaikams, ir tėvams ji buvo bendras džiaugsmas, o ne nusiraminimas po vaikų baudimo.

Kitame tyrime, irgi atliktame (JAV), prašyta melstis už 700 pacientų, gydomų nuo įvairiausių širdies ligų. Tyrėjai tvirtina, kad net 500 pacientų sveikata pagerėjo. Šis rezultatas aiškinamas smegenų veiklos meldžiantis savitumu. Žmogaus smegenų veikla vis dar nepakankamai pažinta, tačiau galima skirti tokias jos būsenas – būdravimą, miegą, sapnus. Atrodo, kad nuoširdi malda, meditacija sukuria būseną, labai panašią į sapną. Bent jau smegenų encifalogramos liudija, kad kai kuriems žmonėms maldos, meditacijos metu keičiasi smegenų bioritmai, jie tampa panašūs į kūdikių smegenų bioritmus. „Pabuvus“ kūdikystėję, nustojus galvoti apie savo ligą, ji gali ir susilpnėti, nes širdies ligos gana dažnai susijusios su streso, įtampos išgyvenimu.

Šio tyrimo organizatoriai pabandė jį išplėsti, įvertinti maldos poveikį onkologiniams ligoniams. Gautas rezultatas ne toks aiškus, bet irgi patvirtina pozityvią maldos galią. Tikintieji, sirgę nepagydomomis onkologinėmis ligomis, gyveno ilgiau nei netikintieji. Tai galima aiškinti tuo, kad maldos tikintiesiems padėdavo įveikti ar bent susilpninti baimę.

Kita vertus, lengva pastebėti, kad minėti ar panašūs faktai susiję su visuomenės kultūra, jos tradicijomis, tad vargu ar visada ir visur pasitvirtins. Todėl ne mažiau įdomių duomenų apie tikėjimo reikšmę suteikia masinės apklausos.

Tarptautinė visuomenės nuomonės tyrimų bendrovė „Gallup“ apklausė pagrindinių pasaulinių religijų – krikščionybės, islamo, hinduizmo, budizmo ir judaizmo išpažinėjus. Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti, kokią įtaką religija daro žmonių dvasinei gerovei. Apklausta 7231 žmogus iš 49 šalių.

Apklaustieji teigė tikėjimo dėka patyrę įvairių džiugių išgyvenimų, tarp kurių dažniausiai buvo minimi laimė, meilė, dėkingumas, pasididžiavimas, romantiški jausmai. Tačiau paaiškėjo, kad religiniai jausmai tikintiesiems skatino ir neigiamus išgyvenimus – liūdesį, pyktį, kaltę, gėdą. Dėkingumas ir pasididžiavimas, be abejo, gerai, bet liūdesys ir kaltė šiuos jausmus tikrai sumenkina.

Be to, ne kiekviena pasaulinė religija vienodai supranta viltį ar optimizmą. Laimė ir kelias į ją, kurį rinksis budistas, gali iš esmės skirtis nuo, tarkim, to paties tikslo siekiančio krikščionio. Per apklausas paaiškėjo, kad dvasinę gerovę šių dviejų religijų atstovai įsivaizduoja skirtingai. Krikščionys, priešingai nei budistai, siekia patirti stipresnių emocijų. Budistai linkę labiau kontroliuoti savo emocijas ir išgyvenimus.

Panašių faktų ir tyrimų galima paminėti ne vieną. Tačiau ar tai, kas nustatyta JAV bei Vakarų Europoje, tinka ir Lietuvai?

Visuomenės nuomonės tyrimų centras „Vilmorus“ apklausė 1005 vyresnius nei 18 metų žmones iš 19 miestų ir 31 kaimo. Apklaustieji, jų nuomonė atstovauja Lietuvos visuomenei. Šia apklausa siekta sužinoti, kokios yra tikėjimo / netikėjimo ir laimės lygio sąsajos.

Laimės, kaip jau ne kartą nustatyta, Lietuvos gyventojams vis dar trūksta. Tikrai laimingų, tai yra atsakiusių, kad jiems „metai buvo laimingi, o ateityje gerovė dar labiau stiprės“, buvo tik 7,2 proc. 37,9 proc. džiaugėsi praeinančiais metais ir manė, jog „teks daug stengtis, kad gerovė išliktų“. Trečdalis praeinančiais metais nesidžiaugė, bet vylėsi permainų į gera, atsakė, kad ateitis bus geresnė. Net 20,9 proc. pasirinko atsakymą „metai nebuvo laimingi, gerų permainų nesitikiu“.

Norėtųsi, kad tokių atsakymų būtų kur kas mažiau, nes valstybės strategijoje „Lietuva 2030“ numatyta: iki 2030 m. Lietuva atsidurs tarp dešimties laimingiausių ES šalių. Kodėl jį ten turėtų atsidurti – nepaaiškinta. Bet gražios viltys vertingos pačios savaime.

Gal stipresnis tikėjimas padėtų įgyvendinti valstybės paskelbtą tikslą, paskatintų eiti jo link? Tam reikia žinoti, kiek apklausoje dalyvavo tikinčių ir netikinčių žmonių, kokioms iš paminėtų skirtingo laimės lygio grupėms jie priklauso.

Minėtas tūkstantis ir penki apklaustieji pasiskirstė taip: tikinčių, kurie reguliariai lankosi bažnyčioje ir dalyvauja tikinčiųjų bendruomenės veikloje, buvo 57; tikinčių, kurie reguliariai lankosi bažnyčioje, bet tikinčiųjų bendruomenės veikloje nedalyvauja, – 115; tikinčių, kurie bažnyčioje lankosi per didžiąsias religines šventes, taigi tikėtina, kad apsilankys ir per Velykas, – 443; tikinčių savo personalinį Dievą, nesiejančių savęs su konkrečiu tikėjimu / bažnyčia – 240; abejojančių, neapsisprendusių dėl tikėjimo – 59; netikinčių – 80 ir ateistų – 8. Pastarieji skaičiai turėtų sukelti dar gal kur nors likusių ateizmo mokytojų neviltį: tiek sovietinės valdžios metais stengtasi, tiek paskaitų perskaityta, tiek brošiūrėlių išspausdinta, ir tik aštuoni ateistai beliko.

Sugretinę tikinčių / netikinčių ir laimingų / nelaimingų žmonių grupes žinosime atsakymą į klausimą, ar tikėjimas Lietuvoje padeda jaustis laimingesniam.

Toks sugretinimas parodė, kad labiausiai save siejančių su tikėjimu, tai yra reguliariai besilankančių bažnyčioje ir dalyvaujančių tikinčiųjų bendruomenės veikloje, žmonių laimės lygis aukštesnis. O netikinčių ir ateistų grupės laimės lygis žemesnis. Tarp nurodžiusių, kad yra netikintys arba ateistai, teigiančių, jog „metai nebuvo laimingi, gerų permainų nesitikiu“, buvo 32,6 proc. O, kaip jau minėta, „nelaimingųjų“ iš viso būta 20,9 proc.

Tačiau (visada reikšmingiausias dalykas parašomas po žodžio „tačiau“) abi aptartos grupės – ir tvirtai tikintys bei dalyvaujantys tikinčiųjų veikloje, ir aiškiai netikintys – nėra gausios. Todėl belieka įvairiais būdais grupuoti apklaustuosius, skaičiuoti koreliacijas ir patikimumo intervalus tarp vienokio ar kitokio atsakymų pasiskirstymo. Šios moksliniuose tyrimuose įprastos procedūros aiškesnio ryšio tarp tikėjimo ir laimės jau neberodo. Jei visus apklaustuosius padalytume į atsakiusius, kad nors kiek tiki Dievą, tegu ir asmeninį, savarankiškai išmąstytą, ir tuos, kurie vis dar neapsisprendė, ar jau nutarė gyventi be Dievo, paaiškėtų, jog patikimai galima teigti tik tiek: Lietuvoje silpnesnis tikėjimas laimės neprideda, o netikėjimas ir abejonės ją šiek tiek sumažina.

Dar vienas duomenų gretinimas, kuris galbūt paskatins naujus tyrimus: 2015 m.  sausio pabaigoje visuomenės nuomonės tyrimų centras „Vilmorus“ tyrė, ar apklaustieji vaikystėje buvo fiziškai baudžiami. Dažnai baustų atrasta 5,8 proc., retkarčiais baustų – 31,5 proc., labai retai – 25 proc., niekada nebaustų pasirodė 34,5 proc. Šiuos duomenis įdomu sugretinti su kitais atsakymais: maniusiųjų, kad saikingos fizinės bausmės vaiko nepagadins, o jį išauklės, buvo vos daugiau nei pusė (52,1 proc.) Taigi pirmas įdomus pastebėjimas: dalis išvengusiųjų fizinių bausmių norėtų jas taikyti savo vaikams. Būtų įdomu ištirti, ar tikintieji mano, kad Dievo, kurį krikščionys laiko mylinčiu tėvu, siųstos bausmės, kitaip tariant, įvairios negandos, padaro juos doresniais žmonėmis.

 
 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Gediminas Navaitis:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...