2015 Balandžio 01

Lietuviai tolerantiški imigrantams, neperžengiantiems jų namų slenksčio

veidas.lt

 

Pakantumas. Didžioji dalis lietuvių nenorėtų dirbti ir gyventi kaimynystėje šalia kitą religiją išpažįstančių imigrantų. Kone 70 proc. jų nenuomotų savo būsto kitataučiams. „Veidas“ domėjosi, kas lemia neigiamas Lietuvos gyventojų nuostatas ir jų norą išlaikyti socialinę distanciją tautinių ar socialinių mažumų atžvilgiu. Spaudoje vyraujantys stereotipai, tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas, o gal koją kiša negebėjimas susikalbėti?

„Kodėl taip sunku išsinuomoti butą Lietuvoje?“ – klausia daugiau nei pusmetį čia gyvenanti ir dirbanti Irano pilietė. Dešimties metų tarptautinę darbo patirtį turinti ir edukologijos srityje dirbanti mokslininkė su būsto nuomos problema Lietuvoje susidūrė nusprendusi pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nė neįtarė, kad pasijus tokia nepageidaujama.

„Nenuomojame kambarių užsieniečiams. Paskambinkite, kai turėsite registracijos vietą. Tokia mūsų pozicija“, – taip „Veido“ heroję (redakcijai vardas ir pavardė žinoma) sutinka nuomos paslaugas siūlančių agentūrų atstovai.

„Juk jūs manęs nė nepažįstate, gal būsiu keliskart uolesnė nuomininkė už daugelį lietuvių?“ – palenkti juos į savo pusę mėgina imigrantė, tačiau į kalbas su ja niekas nesileidžia.

Liuksemburgo universiteto profesoriai Andreas Hadjaras ir Susanne Backes, apklausę imigrantus 30-yje Europos valstybių, nurodo, kad didžiausios priežastys, lemiančios prastą imigrantų savijautą vienoje ar kitoje šalyje, – įsidarbinimo ir sveikatos problemos, taigi nuo savęs dar galėtume pridėti gyvenamosios vietos paieškas.

Akivaizdu viena, kad angliškai bendraujantis ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis atvykėlis pasitikėjimo vietiniams gyventojams nekelia, o dažnai su juo dar ir nesusikalbama, taigi einama paprasčiausiu keliu – užuot ieškojus būdų, kaip jam padėti, sakoma „ne“.

„Norinčiųjų padėti šiuo atveju vienetai. Nebūčiau pagalvojusi, kad lietuviai tokie bailūs“, – keliais asmeniniais pavyzdžiais iš nesėkmingos buto paieškos istorijos dalijasi iranietė.

Atrodytų, sunku patikėti, bet Lietuvoje vis dar esama nemažų sunkumų bandant susikalbėti angliškai: šios kalbos nemoka būstus nuomojantys senesnės kartos gyventojai, kai kurių viešbučių darbuotojai (tarkime, save kaip nebrangų viešbutį reprezentuojantis viešbutis „Hotel Simple“ turi vos vieną darbuotoją, mokantį šią kalbą, o jam susirgus užsieniečiui pasiūloma paskambinti po savaitės) ir pan.

„Panašių atvejų Lietuvoje ne vienas ir ne du. Galima būtų daug papasakoti apie tai, ką patiria iš Čečėnijos, Irano, Afganistano ir kitų ne Europos Sąjungos valstybių atvykę piliečiai“, – sako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

Savo išvaizda nuo vietinių besiskiriantys ir lietuvių kalbos nemokantys imigrantai, mokslininko teigimu, Lietuvoje pajunta diskriminaciją. Būtent dėl to jie gana sunkiai įsidarbina ir kaip reikiant vargsta norėdami pakeisti gyvenamąją vietą.

Apie netoleranciją ir pakantumo stoką į šalį atvykusiems imigrantams „Veidui“ pasakoja ir prieglobstį užsieniečiams teikiančio Raudonojo Kryžiaus, ir Socialinių tyrimų centro darbuotojai, ir patys atvykėliai.

O štai Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Janas Vidickas laikosi nuomonės, kad užsieniečių gyvenamąja vieta Lietuvoje turėtų pasirūpinti juos į šalį pakvietę asmenys: „Jei žmogus atvyksta turėdamas leidimą dirbti ir yra aukštos kvalifikacijos specialistas, darbdavys privalėtų padėti jam susirasti būstą. Natūralu, kad emigrantas iš Irano ar Japonijos jokių pažinčių neturi, taigi juo turėtų pasirūpinti kviečiančioji pusė. Įprastai tokiais atvejais sudaromos sutartys su nekilnojamojo turto bendrovės savininku. Palikti vietinės kalbos nemokantį atvykėlį patį ieškotis būsto tikrai ne geriausias sprendimas.“

Idealiu atveju viskas išties turėtų dėliotis būtent taip, bet problemos prasideda, kai atvykėlis nori keisti gyvenamąją vietą. Priežasčių tam gali būti net keletas: per didelė nuomos kaina, triukšmingi kaimynai ir pan. Būtent tada imigrantai ir pamato, koks tikrasis Lietuvos visuomenės veidas, kiek esama pakantumo ir tolerantiškumo.

Migracijos departamento duomenimis, 2015 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 39 980 užsieniečių (jie sudaro 1,37 proc. visų Lietuvos gyventojų) iš 132 pasaulio valstybių. 18 261 iš jų turėjo ilgalaikį leidimą gyventi Europos Sąjungoje, 16 707 – laikinąjį. 4718 Europos Sąjungos valstybių narių piliečių buvo išduotos pažymos, patvirtinančios šių piliečių teisę laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje (2971 – laikinai, 1747 – nuolat), 294 užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės piliečiai, turėjo Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kortelę (266 – laikinai, 28 – nuolat).

Didžiausia užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės koncentracija šiuo metu yra Vilniuje (15 682),  Kaune (2542), Klaipėdoje (3945), Šiauliuose (1522) ir Visagine (2267).

Siekiant įvertinti, kiek didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai tolerantiški ir pakantūs šalia gyvenančių užsieniečių atžvilgiu, „Veido“ užsakymu buvo atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Ji atskleidė, kad net 70 proc. respondentų nenorėtų savo kaimynystėje matyti musulmonų ar kitų Azijos valstybių atstovų, 24 proc. respondentų per apklausą teigė atsižvelgsiantys į tai, kokie tai žmonės, o norą gyventi šalia jų išreiškė vos 4,6 proc. apklaustųjų. Akivaizdu, kad lietuviai labai nepatikliai žvelgia į bemaž visas labiau nuo jų besiskiriančias religines, etnines ar socialines grupes. Savo kaimynystėje dažnas nepageidauja nei Jehovos liudytojų, nei musulmonų, nei hinduistų, budistų ar žydų. Šiek tiek mažiau ksenofobiškų jausmų vietiniams kyla dėl lenkų, rusų ar baltarusių.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja Monika Frėjutė-Rakauskienė svarsto, kad tokius apklausos rezultatus galėjo lemti tiesioginio socialinio kontakto su minėtomis grupėmis nebuvimas: „Kadangi Lietuvos visuomenė gana homogeniška, o šalyje dominuoja viena etninė religinė grupė, suvokimas apie kitas etnines grupes gana dažnai perimamas iš viešojo diskurso. Žinant, kad žiniasklaida mėgsta tendencingai rašyti ir padidinti esamas grėsmes, nereikėtų stebėtis tokia visuomenės reakcija.“

Su tuo, kad išankstinė visuomenės nuostata formuojama žiniasklaidos, linkęs sutikti ir K.Žibas. Jo teigimu, absoliuti dauguma Socialinių tyrimų centro respondentų nurodė nesantys pažįstami su užsieniečiais, įskaitant pabėgėlius, čečėnus, musulmonus ir juodaodžius, o tai geriausiai įrodo, kad informaciją dažniausiai jie gauna iš žiniasklaidos kanalų. „Kadangi nesama tiesioginės patirties, susijusios su imigrantais, o matoma tik tai, kas atspindima Vakarų spaudoje, gyventojams kyla baimė, nesaugumas ir nepasitikėjimas tam tikromis etninėmis grupėmis“, – aiškina mokslininkas.

Jo nuomone, labiausiai pažeidžiama imigrantų grupė Lietuvoje – prieglobstį gavę užsieniečiai, bėgantys nuo karo ir pasižymintys vadinamaisiais potrauminiais psichologiniais sindromais, kita dalis – darbo imigrantai.

„Žinoma, mes neturime tokio didelio imigrantų srauto kaip Italija, Didžioji Britanija, Vokietija ar Prancūzija, tačiau tam tikrų problemų neišvengiame. Mūsų centro atlikti tyrimai rodo, kad atvykėlių išnaudojimo ir pažeidžiamumo darbo rinkoje potencialas gana didelis. Kitas aspektas, kad Lietuvoje nėra įsitvirtinusi pilietiškumo sąvoka. Mes vis dar labai kreipiame dėmesį į etninę piliečio kilmę, tačiau pamirštame, kad jis gyvena Lietuvoje“, – dėmesį atkreipia Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas.

Dar 2005–2006 m. atliktos Lietuvos gyventojų apklausos rodė, kad savo kaimynystėje musulmonų nepageidautų apie pusę respondentų, 2013–2014 m. šis skaičius sumenko iki trečdalio, tačiau akivaizdu, jog pastarojo pusmečio įvykiai Prancūzijoje ir Londone gyventojų nerimą gerokai pakurstė. Taigi, kaip matome iš „Veido“ apklausos, šiuo metu lietuviai labiausiai baiminasi kaimynystėje gyvenančių juodaodžių (77,8 proc.) ir musulmonų (70,2 proc.). Viena didžiausių bėdų galėtume vadinti tai, kad į mūsų šalį atvykstantis žmogus su savimi atsiveža jau egzistuojančius stereotipus, kurie dažnai nė nepasitvirtina.

Kelis kartus per metus arabų delegacijų sulaukianti Omano garbės konsulė Lietuvoje Boleta Senkienė neslepia, jog kai kada ir ją vietinių gyventojų reakcijos ar klausimai, užduodami atvykusiems musulmonų pasaulio atstovams, glumina. „Pasitaiko, kad atsiimdama siuntinius sulaukiu smalsių žvilgsnių: ką tie arabai mums siunčia? Ko tie teroristai nori? Visa laimė, kad Lietuvoje viešintys šios šalies atstovai sugeba iš tokių klausimų pasijuokti ir jų nesureikšmina. Tiek mūsų, tiek jų pasaulyje terorizmo išpuoliai nėra norma. Būtų gerai, jei visi tai suprastume“, – į visuomenės sąmoningumą apeliuoja konsulė.

Lietuvą kaip saugią šalį atvykėliams pristatanti B.Senkienė džiaugiasi, kad iki šiol rimtesnių problemų jai lydint arabų delegacijas Lietuvoje nekilo: „Dalis lietuvių linkę užsieniečiams rodyti daugiau dėmesio, padėti, žinoma, daug lemia žmonių išsilavinimas, platesnio akiračio turėjimas.“

Kitaip tariant, daugelio lietuvių tolerantiškumas išsenka imigrantams priartėjus ar peržengus jų namų slenkstį. Kaip rodo „Veido“ atliktas eksperimentas (skambinant pagal internete rastus butų nuomos skelbimus ir teiraujantis, ar juose galėtų gyventi užsienietis), iš dešimties atvejų vos vienas atsakymas buvo „taip“. Telefonu atsiliepusi pusamžė moteris neslėpė, kad mieliau priimtų vietinį nuomininką, bet jei užsienietis nebūsiąs tamsios spalvos, gal ir apie jį pagalvosianti. Kitais atvejais pokalbininkai, vos išgirdę, kad bute gyventų ne lietuvis, suskubdavo informuoti, jog tektų sumokėti mokestį į priekį (vidutiniškai už du ar tris mėnesius), kaip ant mielių ūgtelėdavo ir nuomos agentūrų tarpininkavimo mokestis, galiausiai pokalbis baigdavosi pareiškimu, kad jie nepageidauja užsieniečių.

Kaip pavyko išsiaiškinti, esminės tai lemiančios priežastys – jau turima neigiama patirtis: keli tokie nuomininkai dingo nesumokėję už pragyventą laiką, išsinešė raktus ir pan. Tačiau ar panašių problemų nekyla su vietiniais? Taigi dažnai nenoras nuomoti būsto imigrantams siejamas su išankstinėmis nuostatomis ir noru apsisaugoti nuo galimų nemalonumų.

Svarstydama, ko reikia, kad lietuviai taptų atviresni kitų etninių grupių atžvilgiu, disertaciją apie etninį nepakantumą Lietuvos spaudoje apgynusi M.Frėjutė-Rakauskienė mano, jog situaciją šiek tiek sušvelnintų spaudoje matomi sėkmingi imigracijos pavyzdžiai. Gal gyventojų elgseną ir požiūrį į atvykusius anglakalbius palengva keistų teigiamas viešojo diskurso kontekstas?

Sisteminių pastangų Lietuvoje mažinti ksenofobines nuotaikas iki šiol nepastebi ir kiti „Veido“ kalbinti specialistai. Pasak jų, situaciją keistų šios problemos pripažinimas politiniu lygiu.

Jei atsižvelgsime į „Pew“ tyrimų centro Religijos ir visuomeninio gyvenimo forumo tyrėjų prognozes, pamatysime, kad jau artimiausiais dešimtmečiais musulmonų pasaulyje daugės po 1,5 proc., o kitų žmonių – tik 0,7 proc. Galbūt šie skaičiai leis šiek tiek atitokti ir gana ksenofobiškai mūsų visuomenei? Paklausę savęs, ko pasieksime tapę uždara sala globaliame pasaulyje, aiškiau suvoksime rytdienos gaires.

JAV mokslininkų studijoje „Pasaulio musulmonų populiacijos ateitis“ („The Future of the Global Muslim Population“) apskaičiuota, kad jau 2030 m. musulmonai sudarys 26,4 proc. pasaulio gyventojų (šiuo metu pasaulyje islamą išpažįsta apie 6,9 mlrd. žmonių, tai sudaro 23,4 proc.), kurių tuo metu bus apie 8,3 milijardo. Taigi po dviejų gerų dešimtmečių musulmonai greičiausiai sudarys daugiau nei ketvirtadalį pasaulio gyventojų. Esminis klausimas, kaip juos priimsime, ar sugebėsime sugyventi, – atskirti juos ir diskriminuoti, ko gero, jau neišeis.

 

Gediminas Navaitis

Psichologas ir psichoterapeutas

Kadangi esame Europos Sąjungoje, siūlyčiau pasilyginti su Europos Sąjungos valstybėmis. Juk iki šiol savo šalyje nesame turėję atvejo, kad namas ar butas būtų sudegintas dėl jame gyvenančios kitos tautybės ar kito tikėjimo, nei mūsų, žmonių. Taip pat, priešingai nei Vokietijoje, Lietuvoje nėra pasitaikę atvejų, kad kažkokios grupės būtų išstumtos iš sociumo ir maištautų, priemiesčiuose degindamos tūkstančius automobilių. Šie palyginimai kaip tik ir įrodo, kad lietuviai – tolerantiški žmonės. Galbūt mums dar nepriimtina, kad šalia gyvena kitos rasės atvykėliai, kita vertus, prisiminkime, kiek lietuvių išteka už musulmonų, emigruoja ir puikiai adaptuojasi.

Žinoma, gyvenant globaliame pasaulyje būtina orientuotis kultūriniuose bendravimo koduose, išmanyti tradicijas, papročius ir jų skirtumus. Tiek iš musulmoniško, tiek iš rusiško krašto šiandien į Lietuvą atvykęs žmogus gali susidurti su priešiškomis vietinių gyventojų reakcijomis. Bet visuomet galime paklausti, kokių multikultūrinio gyvenimo privalumų iš to laimime. Tarkime, Vilniuje duris atvėrė įvairesnių restoranų ir kavinių, spalvingesnės tapo mūsų gatvės ir pan. Nesinori tikėti, kad jei imigrantai mėgina išmokti lietuvių kalbą, bando susipažinti su mūsų tradicijoms, nenusižengia šalyje galiojantiems įstatymams, vietiniai jiems būtų nepakantūs ar nepadėtų.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

VEIDAS: Kiek, jūsų nuomone, lietuviai pakantūs kaimynystėje įsikūrusių imigrantų atžvilgiu? Kaip atrodome šiuo aspektu kitų šalių kontekste?

K.Ž.: Eurobarometro duomenys rodo, kad imigrantai gali duoti ekonominės ir socialinės naudos. Tiesa, skirtingose valstybėse ta nauda suvokiama vis kitaip. Tarkime, 2006 m. vos 20 proc. lietuvių teigė tikintys, kad imigrantai gali duoti valstybei ekonominės ir socialinės naudos, o Europos Sąjungos vidurkis buvo dvigubai didesnis – 40 proc. Pastebėta tendencija, kad visuomenė tų šalių, kurių imigrantų bendruomenės didelės, linkusi labiau teigiamai vertinti imigracijos teikiamą naudą, negu tų valstybių, kuriose imigrantų bendruomenės mažos arba visai jų nėra. Šiuo atveju kaip gerąjį pavyzdį galime minėti Švediją. Vertinant pagal imigrantų politikos indeksą akivaizdu, kad joje sąlygos gyventi – vienos palankiausių: visuomenė pakankamai atvira ir gana teigiamai nusiteikusi atvykėlių iš kitų valstybių atžvilgiu.

VEIDAS: Su kokiais sunkumais ir problemomis imigrantams tenka susidurti Lietuvoje?

K.Ž.: Mūsų tyrimai atskleidžia, kad Lietuvoje su tam tikru išankstiniu nusistatymu imigrantai susiduria valstybinėse institucijose, norėdami gauti tam tikras socialines paslaugas: sveikatos apsaugą ar socialines išmokas. Galime svarstyti, kas būtent – elementarios tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas ar kalbos barjeras lemia tam tikrą nesusikalbėjimą, kuris traktuojamas kaip išankstinės neigiamos nuostatos. Užfiksuota ir keletas pavienių atvejų, kai darbo vieta nebuvo suteikta vien todėl, kad žmogus išpažįsta kitą religiją, ar dėl to negalėjo susirasti tinkamos gyvenamosios vietos (dažniausiai dėl to kenčia prieglobstį gavę užsieniečiai).

Dar 2009 m. siekdami išsiaiškinti, ar imigrantai Lietuvoje diskriminuojami, apklausėme čia dirbančius ir studijuojančius trečiųjų šalių piliečius. Didžioji jų dalis nurodė susiduriantys su neigiama vietinių gyventojų reakcija esant daugeliui situacijų: viešajame transporte, parduotuvėse ir pan. Šiuo atveju reikėtų pabrėžti, kad studentai viešajame gyvenime dalyvauja labai aktyviai, todėl neigiama jų patirtis kur kas didesnė nei darbo imigrantų.

VEIDAS: Ar galėtume detalizuoti, ko būtent lietuviai baiminasi labiausiai, kai kalbama apie imigraciją?

K.Ž.: Šiuo metu visuomenėje vyraujančias baimes būtų galima suskirstyti į dvi grupes: pirmoji – kultūrinis uždarumas (lietuviai netiki, kad imigracija gali praturtinti kultūrinį jų gyvenimą), antroje grupėje būtų tam tikras ekonominis aspektas. Vietiniai gyventojai nėra linkę pritarti integracijos priemonėms, dėl kurių jie turėtų stoti į vieną eilę šalia imigrantų: tai būtų socialinis būstas ar vienodos teisės darbe.

Didžioji dalis mūsų gyventojų tiki, kad Lietuvoje gyvenančius imigrantus išlaiko mokesčių mokėtojai (taip mano net 60 proc. respondentų). Tačiau tai – visiškas mitas, neturintis nieko bendro su realybe. Absoliuti dauguma čia atvykusiųjų dirba, kuria verslus, juose įdarbina Lietuvos piliečius, taigi kuria pridėtinę vertę Lietuvai. Gal tik labai nedidelė jų dalis naudojasi pašalpomis, bet tą gana griežtai reguliuoja Lietuvos imigracijos politika.

Dar vienas mitas, kad į Lietuvą atvykstantys imigrantai gali sukelti socialinių neramumų (taip mano daugiau nei 50 proc. apklaustųjų), tačiau tiesa ta, jog nė vienam iš mūsų nėra tekę matyti, kad imigrantai keltų kažką panašaus. Liūdniausia, kad didesnė dalis šalies visuomenės mano, jog imigrantai nėra naudingi Lietuvos ekonomikai. Mūsų tyrimai atskleidžia, kad lietuviai pritaria imigracijai iš tokių šalių, kaip Latvija, Estija ar Ukraina, tačiau nepageidauja atvykėlių iš Afrikos, Turkijos, Kinijos ir pan.

VEIDAS: Vieni imigrantai adaptuojasi lengviau, kiti patiria nepalyginti daugiau sunkumų. Kokios priežastys, jūsų nuomone, tai lemia?

K.Ž.: Tarkime, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai Lietuvoje su tokiomis problemomis, kokių patiria imigrantai iš Afrikos ar Turkijos, nesusiduria. Esminė to priežastis, kad jie nuo Lietuvos visuomenės mažai kuo skiriasi savo išvaizda. Kitas momentas būtų tas, kad absoliuti dauguma imigrantų, nepaisant jų religijos, susiduria su kalbos barjeru, o tai vienareikšmiškai apsunkina jų integraciją į darbo rinką.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...