2013 Balandžio 21

Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji

veidas.lt


“Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji” – tai istorinė knyga, kuri įtraukia kaip trileris, skirtumas tik tas, kad visa tai vyko iš tikrųjų. Netrukus ji pasirodys Lietuvos knygynuose, o mes siūlome ištrauką iš šio monumentalaus veikalo.

Europos dvasinės istorijos finalinė scena – Feuchtwangerio susitikimas su Stalinu

1937 m. sausio 8 d. 15.30–19 val. Stalinas Kremliuje priėmė Lioną Feuchtwangerį. Rytojaus dieną „Pravda“ pirmame puslapyje išspausdino jųdviejų nuotrauką lentelėmis apmuštos sienos fone. (…) Feuchtwangeris išsamiai papasakojo, kaip vyko pokalbis. Jo komentaras – lyg ir nuotraukos parašas: „Pamačiau Staliną, kai jau buvo pasibaigęs pirmosios trockininkų grupės, Zinovjevo ir Kamenevo, teismo procesas, kaltinamieji buvo nuteisti ir sušaudyti, o byla prieš antrąją trockininkų grupę, prieš Piatakovą, Radeką, Buchariną ir Rykovą, teisme dar nesvarstyta; dar tiksliai nebuvo žinoma, kuo tie žmonės bus kaltinami, kas ir kada iš jų stos prieš teismą, o gal teismo proceso iš viso nebus. Taigi tuo metu, tarp abiejų procesų, aš ir pamačiau Staliną.“
Feuchtwangeris pabrėžia portreto ir tikrovės skirtumą: „Portretuose Stalinas atrodo aukštas, plačiapetis, didingas. Iš tiesų jis yra veikiau žemaūgis, geibus; erdvioje Kremliaus menėje, kurioje jį mačiau, jis rodėsi mažas. Stalinas kalba lėtai, tyliu, dusloku balsu. Vengia dialogo trumpais gyvais klausimais ir atsakymais, replikomis, labiau mėgsta kalbėti ilgais apmąstytais sakiniais. Šneka tarsi iš rašto, kartais taip, lyg diktuotų. Kalbėdamas vis vaikštinėja, paskui ūmai prieina prie pašnekovo, nukreipia į jį dailios rankos pirštą ir moko, ir aiškina. Arba, apgalvodamas būsimus sakinius, mėlynu ir raudonu pieštuku paišo popieriaus lape lyg ir kokius ornamentus.
Nebuvo sutarta, apie ką kalbėsim su Stalinu. Iš anksto neparengiau jokių temų, ketinau apsispręsti pagal tai, kokį įspūdį man padarys tas žmogus ir kokia bus pašnekesio nuotaika. Baiminausi, kad, ko gero, bus daugiau ar mažiau oficialus, nuglaistytas pokalbis, kaip jau du ar tris kartus Stalinas yra bendravęs su Vakarų rašytojais. Maždaug panašiai pokalbis prasidėjo ir šį sykį. Išgirdau apie rašytojo vaidmenį socialistinėje visuomenėje, apie revoliucinį poveikį, kurį kai kada padaro net ir reakcingi rašytojai, pavyzdžiui, Gogolis, apie intelektualo atitrūkimą nuo klasės arba tarnavimą klasei, apie kalbos ir rašto laisvę Tarybų Sąjungoje. Iš pradžių Stalinas kalbėjo atsargiai ir bendromis frazėmis. Pamažu jo šneka tapo šiltesnė, ir netrukus įsitikinau, kad galiu kalbėti su juo be užuolankų. Šnekėjau atvirai, tuo pačiu tonu prabilo ir jis. Stalinas kalba be pagražinimų ir geba net sudėtingas mintis išreikšti paprastais žodžiais. Kartais jis šneka net per daug paprastai, kaip žmogus, pratęs taip formuluoti mintis, kad būtų suprastas nuo Maskvos iki pat Vladivostoko. Jis nejuokauja, bet humorą tikrai supranta; kai kada jo humoras nuskamba grėsmingai. Protarpiais jis nusijuokia – tyliai, dusliai, klastingai. Nusimano apie daugelį dalykų ir ekspromtu beria iš atminties vardus, datas, faktus.
Kalba pasisuko apie rašymo laisvę, apie demokratiją ir, kaip jau esu minėjęs, apie jo asmenybės garbinimą. Tik pokalbio pradžioje Stalinas kalbėjo bendromis frazėmis, pavartodamas ir šabloninius partijos žodyno posakius. Paskui iš partijos lyderio virto asmenybe, kartais prieštaringa, bet visada išmintinga, mįslinga, santūria.
Stalinas sunerimo, kai užkliudėme trockininkų bylas. Jis smulkiai papasakojo apie kaltinimus Piatakovui ir Radekui, nors daug kas dar nebuvo žinoma. Kalbėjo apie tai, kaip dėl fašizmo pavojaus supanikuoja žmonės, nesugebantys matyti toliau į priekį. Aš dar sykį užsiminiau apie blogą įspūdį, kurį pernelyg paprastas Zinovjevo bylos nagrinėjimas paliko užsienyje net palankiai nusiteikusiems stebėtojams. Stalinas pasišaipė iš tų, kurie pasigedo daugybės rašytinių dokumentų ir todėl nenorėjo patikėti buvus sąmokslą; prityrę sąmokslininkai, pasak jo, nedažnai išmėto dokumentus kur pakliuvę. Pagaliau Stalinas su kartėliu ir jauduliu prabilo apie Radeką, rašytoją, populiariausią tarp antrosios trockininkų bylos dalyvių. Kalbėjo apie savo draugiškus santykius su tuo žmogum. Jūs, žydai, – kalbėjo jis, – sukūrėte nesenstančią legendą apie Judą, – tęsė jis, ir buvo keista girdėti tokius naiviai jausmingus žodžius iš šio šiaip jau logiško blaivaus proto žmogaus lūpų. Jis pasakojo apie ilgą laišką, kurį jam parašė Radekas, – jame prisiekė esąs nekaltas ir rėmėsi krūva neįtikinamų argumentų. Rytojaus dieną, liudytojų ir netiesioginių įkalčių priremtas, jis prisipažino.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...