2011 Birželio 24

Kaip prasidėjo dviejų tironų grumtynės

veidas.lt

"Veido" archyvas

J.Stalino pretenzijos ir užmojai nebuvo kuklesni, nei A.Hitlerio – ir Maskvoje, ir Berlyne buvo kuriami ambicingi pasaulio užkariavimo planai

Lygiai prieš 70 metų Lietuva vėl pateko į karo ugnį – susikovė A.Hitlerio Vokietija ir J.Stalino SSRS.

Pirmasis pasaulinis karas, vykęs 1914–1918 m., buvo ypač baisus ir kruvinas, pareikalavęs apie 10 mln. žmonių aukų, palikęs 6 mln. invalidų, 7 mln. našlių ir 9 mln. našlaičių, sugriovęs Europos miestus. Todėl istorikai jį pavadino Didžiuoju karu, o žmonės tikėjosi, kad tokia didelė nelaimė niekada nebepasikartos, kad daugelio pasaulio politikų pastangomis įkurta Tautų Sąjunga sugebės užkirsti jai kelią.

Deja, vos dvidešimčiai metų praėjus, 1939 m. rugsėjo 1 d., Adolfo Hitlerio Vokietija užpuolė Lenkiją, pradėdama Antrąjį pasaulinį karą, kuris greitai išsiplėtė ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Afrikoje, pasiekė net tolimąją Australiją. Patys žiauriausi ir reikšmingiausi mūšiai šiame kare vyko Vokietijos ir SSRS frontuose nuo 1941 m. birželio 22 dienos ankstyvo ryto.

J.Stalino ir A.Hitlerio planai

Pirmojo pasaulinio karo istorijoje didelių paslapčių seniai nebeliko, tačiau daugelis 1941–1945 m. Vokietijos ir SSRS karo įvykių, o ypač jo pradžia, tebeskęsta miglose, nes Rusijos slaptieji archyvai istorikams lieka neprieinami. Tiesa, tebėra oficialiai nepaneigta karo pradžios versija, kurią sukūrė pats Josifas Stalinas pirmaisiais to karo mėnesiais: kad SSRS visada buvo taikinga valstybė, kurią vermachtas, iš anksto gerai pasirengęs, klastingai užpuolė, kad raudonoji armija turėjo per mažai tankų ir lėktuvų, bet labai atkakliai gynėsi, todėl vokiečiai dar 1941 m. neteko 4,5 mln. savo karių.

"Veido" archyvas

Tačiau daugeliui istorikų, ypač žlugus Maskvos imperijai, tokia versija atrodo aiškiai neteisinga, sukurta žmonėms mulkinti, tikrosioms raudonosios armijos kracho 1941 m. vasarą priežastims užmaskuoti. Jie surado daugybę tokiai versijai preištaraujančių neginčijamų faktų, todėl atsirado visai naujų karo pradžios versijų, žinoma, neturinčių pakankamai dokumentinių įrodymų, bet vis dėlto laipsniškai artinančių mus prie tiesos. Šį kartą siūlome “Veido” skaitytojams susipažinti tik su viena jų, pačia naujausia, kurią sukūrė rusų istorikas Markas Saloninas.

Jo, kaip ir daugelio kitų naujosios kartos rusų istorikų, nuomone, J.Stalinas visai nebuvo taikingai nusiteikęs, jo pretenzijos ir užmojai nebuvo kuklesni už A.Hitlerio, todėl Maskvoje, kaip ir Berlyne, buvo kuriami gana ambicingi pasaulio užkariavimo planai.

Pirmasis, susiformavęs 1939 m. rudenį, buvo labai paprastas: būtina visokeriopai, politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis paremti Vokietiją, nes būdama galinga ji, kaip ir Italija, Japonija, bus Maskvos sąjungininkė būsimajame jos kare su anglų ir prancūzų bloku. Tada raudonosios armijos strategai planavo žygius į Turkiją, Graikiją, Egiptą, net tolimąją Indiją. Tačiau netikėtai greitas Prancūzijos žlugimas 1940 m. gegužę šį rožinį planą pavertė niekais ir teko skubiai kurti naują.

Antrojo plano (ir visų vėlesnių) pagrindas – grandiozinis žygis į Vakarus, sutriuškinant vermachtą ir nepaisant tik tą pasirašyto Molotovo-Ribbentropo pakto. Svarbiausia puolimo kryptis – Liublinas–Sandomiras–Krokuva, bet tai būtų tik pradžia. Toliau buvo planuojami smūgiai Poznanės–Berlyno ar Prahos–Vienos kryptimis. Tokį svarbų istorinį žygį J.Stalinas tikėjosi sėkmingai įvykdyti tik jam gerai pasirengęs – 1942 m. vasarą ar net 1943 metais.

Bet tarptautinė padėtis tada keitėsi labai sparčiai, ir 1941 m. pavasarį Kremliaus valdovas suprato, kad tiek laiko ruoštis, kaupti resursus A.Hitleris jam neleis. Todėl teks jį sudoroti anksčiau, jau 1941 m. vasarą, greičiausiai pradėjus karą liepos mėnesį. Šitokią plano versiją patvirtina rasti kai kurie dokumentai, užuominos rusų generolų memuaruose, o svarbiausia – milžiniško masto parengiamieji darbai, kurių užmaskuoti, nuslėpti buvo neįmanoma. Prie pat Vokietijos sienos buvo sukauptos milžiniškos maisto, degalų, amunicijos, ginklų atsargos, sutelktos didžiulės kariuomenės pajėgos: į raudonąją armiją, nors ir neskelbiant visuotinės mobilizacijos, buvo pašaukta 11,8 mln. žmonių. Kalbėdamas per pokylį, surengtą Kremliuje karinių akademijų absolventams 1941 m. gegužės 5 d., J.Stalinas pareiškė: “Taikingos politikos era baigėsi ir prasidėjo nauja era – socialistinio fronto plėtimo ginklo jėga era.”

Tačiau visai be reikalo kai kurie istorikai dabar svarsto klausimą: kuris iš dviejų tironų ir tarptautinio masto galvažudžių geresnis – J.Stalinas ar A.Hitleris? Šiuo atveju tinka mūsų senolių išmintis: meška su lokiu – abu labu tokiu.

Fiureris nesutiko laukti, kol jo draugas Josifas, dar neseniai Kremliuje skelbęs tostą jo garbei, galutinai parengs jam kruviną pirtį. Jau 1940 m. jis pats tokią ruošė, planą “Barbarosa” patvirtino tų metų gruodžio 18 d. ir nedelsdamas ėmė jį vykdyti – telkti vermachtą prie SSRS sienų. Juk plane buvo aiškiai parašyta: “Sumušti Sovietų Rusiją trumpalaikės kampanijos eigoje, dar nepasibaigus karui su Anglija.”

Kuris pirmas?

Taip 1941 m. vasaros viduryje abiejose Vokietijos ir SSRS sienos pusėse atsirado tūkstančiai tankų, artilerijos pabūklų, ir jie negalėjo ilgai tylėti. Buvo tik dienų ar savaičių klausimas, kada karas prasidės ir kas jį pradės. Pirmajam, aišku, turėjo atitekti netikėtumo efekto pranašumai, bet kartu ir juoda agresoriaus kaltė. Bet dėl jos nė vienas tironas galvos sau nekvaršino, nes žinojo – nugalėtojai neteisiami.

Nėra gerai žinoma, ar J.Stalinas, turėdamas gerą slaptųjų agentų tinklą užsienyje (bet jais nelabai pasitikėdamas), skaitė “Barbarosos” planą, ar ne, bet vermachto pasirengimo pulti nepastebėti negalėjo. Todėl manoma, kad savojo karo su Vokietija pradžią jis dar žadėjo paskubinti: birželio 22-ąją surengti provokacijas pasienyje, aišku, kur kas didesnio masto nei Suomijoje 1939-ųjų rudenį, taip sukurti puolimo pretekstą, kitą dieną garsiai paskelbti visuotinę mobilizaciją, tada neskubant, po kokios savaitės, liepos 1–3 d. trenkti A.Hitleriui tokį smūgį, kokio šis neatlaikytų, ir kariauti svetimoje teritorijoje su minimaliais nuostoliais. Mat turėjo milžinišką jėgų pranašumą prieš vokiečius – vien tankų septynis kartus daugiau, o iš viso beveik 16 tūkst., žymios jų dalies kokybė gerokai viršijo priešininko tankus; 11 tūkst. lėktuvų, 3,3 mln. kareivių.

Tačiau išėjo visai kitaip – vermachto pabūklai prabilo pirmieji. Agitatoriai dešimtmečiais kalė į galvą SSRS piliečiams: A.Hitleris pradėjo agresiją klastingai, nepaskelbęs karo. Bet tai buvo melas: Vokietijos ambasadorius Maskvoje įteikė apie tai notą SSRS užsienio reikalų liaudies komisarui Viačeslavui Molotovui, tik keletą valandų vėluodamas – karas jau vyko. Bet svarbiausia – jo eiga buvo visai ne tokia, kokios tikėjosi J.Stalinas, beveik 20 metų ruošęs savo šalį šiam karui, privertęs savo žmones dėl to skursti, badauti. Tiesa, jo štabas dar bandė siųsti į frontus, divizijas kovingas direktyvas: apsupti įsibrovėlius, sutriuškinti juos, trenkti bombonešiais į Vokietijos miestus ir t.t.

Bet tų direktyvų nebuvo kam vykdyti, nes tiek metų šlovinta, nenugalimąja vadinta raudonoji armija iš karto pakriko, pasidavė panikai, gėdingai bėgo visuose frontuose, palikusi puikiausius tankus, pabūklus, milžiniškas visokių gėrybių atsargas. Tik per porą savaičių ji neteko 11,7 tūkst. tankų, 4 tūkst. lėktuvų, 19 tūkst. artilerijos pabūklų, “atsikratė” net 6,3 mln. šautuvų – dėl to vėliau maršalas Klimentas Vorošilovas siūlė ginti Leningradą savo darbo peiliais ir durtuvais. O svarbiausia, kad raudonarmiečiai masiškai dezertyravo, pasiduodavo vokiečiams į nelaisvę: 1941 m. – net 3,8 mln., nepaisant to, kad maršalas Georgijus Žukovas pažadėjo iššaudyti visų pasidavusiųjų šeimas.

Rimtai kariauti, ginti savo tėvynę SSRS piliečiai, M.Solonino nuomone, pradėjo labai negreitai, apie 1942 m. rudenį–1943 m. pavasarį, kai pamatė, kad svetimas tironas dar blogesnis už savąjį, J.Staliną.

Karas atėjo į Lietuvą

Daugelis rusų istorikų dabar pripažįsta, kad neseniai J.Stalino užgrobtos Vakarų Ukraina, Baltijos respublikos karui prasidėjus tapo spąstais raudonajai armijai, bet vertina tą nevienodai: vieni kaip tėvynės išdavystę, kiti – kaip natūralų reiškinį. Iš tų šalių rekrūtų suformuotos divizijos kaipmat išsibėgiojo, daug kur civiliai gyventojai apsiginklavo, sukilo ir puolė nekenčiamą valdžią, besitraukiančią rusų kariuomenę. Bet ar galėjo būti kitaip? Savo ruožtu enkavedistai prieš pabėgdamai žudė kalinius ir niekuo dėtus gyventojus, net gydytojus, slaugiusius sužeistus raudonarmiečius Panevėžyje.

Lietuvos gyventojai vieni pirmųjų patyrė karo negandas, bet kurį laiką tai juos ne itin baugino. Mat daugelis, patyrę tiek kančių, baimės iš svetimosios valdžios, net laukė karo. O kad jis netrukus įvyko, skelbė patys okupantai, ypač jų kariškiai, kurie iš anksto gyrėsi, kaip pergalingai žygiuos į Vakarus.

Žinoma, mūsų žmonės tikėjosi, kad bus kitaip, ir daugelis jų laiko veltui neleido. Jau 1940 m. spalį Vilniuje ir Kaune ėmė veikti patriotinis pogrindis, vėliau jis užmezgė ryšius su lapkritį Berlyne įkurtu Lietuvių aktyvistų frontu (LAF), vadovaujamu Kazio Škirpos. NKVD iš karto ėmėsi priemonių tai veiklai slopinti, bet tai pavyko tik iš dalies. Tam turėjo pasitarnauti ne tik gausūs areštai, bet ir masinis gyventojų trėmimas 1941 m. birželio 14–17 dienomis, tačiau vėliau vienas stambus Lietuvos komunistų partijos veikėjas nusiskundė, kad “išvežė ne tuos”.

Iš tiesų buvo taip, nes vos karui prasidėjus, birželio 22–23 dienomis, visa Lietuva sukilo. Tik iš dalies tai buvo LAF pastangų rezultatas, o daugiau – gaivališkas procesas, žmonių kantrybei išsekus. Sukilimas bent trumpam atgaivino tautos laisvės ir patriotizmo dvasią. Ji, tiek kartų pasaulio galiūnų pažeminta, okupantų naikinta, pajuto savo vertę ir jėgą.

Bet nelaimė, kad A.Hitlerio vokiečiai visai nenorėjo būti Lietuvos (ir Latvijos, Estijos, Ukrainos, net Rusijos) išvaduotojai: jie planavo būti čia visagaliai šeimininkai, kuriems vietos gyventojai turės vergauti. Dėl to ir mūsų tautiečių keliai su jais labai greitai išsiskyrė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...