2016 Gegužės 03

Recenzija

Tėbų trilogija be piemens (spektaklio recenzija)

Veidas.lt

menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotr.

Balandžio 29 d. didžiojoje Nacionalinio dramos teatro scenoje įvyko naujausia Gintaro Varno premjera – „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. Spektaklis kurtas pagal Sofoklio „Oidipo karaliaus“ ir „Antigonės“, Aischilo „Septyneto prieš Tėbus“ ir „Euripido „Foinikiečių“ fragmentus ir plėtoja nuoseklią Oidipo, jo žmonos Jokastės, šios brolio Kreonto, taip pat jų vaikų likimų istoriją.

Rasa Vasinauskaitė, menufaktura.lt

Istorijos liudininkas – Tėbų miestas, patyręs savo valdovų kraujomaišą, brolžudystę, savižudybes. Nepaisant skirtingų autorių ir laiko, tragedijos gulasi į vieningą epinį pasakojimą, o trys spektaklio dalys sudaro idealią trilogijos formą.

Pastaruoju metu daug dėmesio skyręs klasikinės dramaturgijos statymui (Euripido „Bakchantės“, 2013), vertimams ir kaupimui („Dramų stalčius“), Varnas pirmą kartą Lietuvos scenoje prakalbina ir tuos kūrinius bei veikėjus, kurie iki šiol mums buvo nebylūs. Atrodo, būtų užtekę vienos kurios tragedijos siaubo, dabar gi užgula kelios – tokio mirčių tirštumo mūsų scenose iki šiol irgi nebūta.

Skverbiasi į tokias jų gilumas ir akivarus, kad net scena darosi per ankšta. Ar mes pajėgūs visa apglėbti, leistis paskui režisierių ir tragedijos veidrodyje matyti save?..

Kvėpuojame apokalipsės oru, šaukiamės apsivalymo ir atleidimo? Ar taip išskydome, pasileidome, pasijautėme tokie laisvi ir nebaudžiami, kad atėjo laikas dievų rūstybei? Varnas, skirtingai nuo beveik tuo pačiu metu, tiesa, kitokią tragediją stačiusio Artūro Areimos (Friedricho Schillerio „Marija Stiuart“ Vilniaus mažajame teatre), su savo kūriniais nekoketuoja. Priešingai – skverbiasi į tokias jų gilumas ir akivarus, kad net scena darosi per ankšta. Ar mes pajėgūs visa apglėbti, leistis paskui režisierių ir tragedijos veidrodyje matyti save?..

Paslysta buvo kažkur pradžioje, kai iš gailesčio kūdikiui piemuo nenužudė Oidipo. Kad dėl visko kaltas piemuo, – mitai ir tragedijos nutyli; nekilmingųjų klaidos – ne jų sritis. Kas kita – valdovai, įsprausti į dieviškų ištarmių schemą ir priversti besąlygiškai jai paklusti. Nes jie – pavyzdys, ir jų pavyzdinės kančios didesnės ir paveikesnės už prasčiokų. Tai, kas buvo atleista piemeniui, nebuvo atleista Oidipui. O ar piemeniui tikrai buvo atleista?!..

Kodėl staiga gimė mintis apie piemenį? Kodėl spektaklio metu vos kelioms akimirkoms pasirodžiusi figūra dabar man atrodo tokia svarbi? Kodėl parūpo jo, menko, kvailo, bevardžio prastuolio, kažkada neatsilaikiusio prieš nekalto kūdikio žvilgsnį, likimas? Todėl kad iš didingo spektaklio rūmo, grėsmingo Tėbų sienų-antkapių labirinto, iš Oidipo, Jokastės, Kreonto ir jų vaikų parodomosios-pamokomosios istorijos dingo tas, kuriam šis rūmas ir buvo statytas.

Piemuo – žiūrovas. Prieš daugiau nei dešimtmetį toje pačioje scenoje rodytam Oskaro Koršunovo „Oidipe karaliuje“ vietos Piemeniui atsirado – jis priartino tragediją prie ją žiūrinčiųjų.

Žinoma, Varno spektaklio uždaviniai ir tikslas visai kitoks. Iš pradžių ketinęs statyti vokiečių dramaturgo Johno von Düffelio pjesę „Oidipo miestas“, kur autoriaus savaip sudėliotos, net perrašytos tragedijos kūrė Tėbų šlovės ir nuopuolio „mitą“, režisierius sugrįžo prie pjesės ištakų. Prie tragedijų ir tokių kanoninių, griežtų klasikos pamatų, kuriuos šiandienė scena supaprastino iki „piemens“ lygio.

Visi ir visa šioje pelenų ir degėsių spalvos erdvėje stiebiasi iki išgrynintos, ritmiškai ir cikliškai atsikartojančios balsų, garsų, paveikslų, situacijų, net jausmų schemos, tarsi „dirbtų“ dievams, lauktų jų paskutinio įsikišimo.

Neabejoju, kad buvo nuveiktas didžiulis darbas – kūrinius komponuojant, verčiant trūkstamas jų dalis, mokantis tekstus, analizuojant menkiausius įvykių ir veikėjų raidos posūkius. Šio darbo rezultatas – ne tik monumentalus, bet skrupulingas, be mažiausios techninės, vaizdinės ar garsinės „paklaidos“ spektaklio mechanizmas – juodo ir niūraus mirties / mirusiųjų miesto po švininiu dangumi vizija, kur nėra nė vieno atsitiktinio žodžio, žingsnio ar judesio. Deja, gyvenimui šiame „mechanizme“ vietos neliko. Tiksliau, neliko vietos tiems ar tokiems, kurie, kaip tie šešėliai fone, kažką veža, neša, su kažkuo susitinka ir bendrauja, laidoja ar aukojasi. O už jų – dar kiti, kurie net šoka ir linksminasi, primindami kažkada buvusius šviesius laikus.

Tad iš pirmo žvilgsnio Varno spektaklis – tai tragedijos kvintesencija, savo tamsos vertikale persmelkusi visus jo sandus – Gintaro Makarevičiaus scenovaizdį, Onutės Narbutaitės „garsovaizdį“, Aleksandros Jacovskytės kostiumus, aktorių vaidybą. Visi ir visa šioje pelenų ir degėsių spalvos erdvėje stiebiasi iki išgrynintos, ritmiškai ir cikliškai atsikartojančios balsų, garsų, paveikslų, situacijų, net jausmų schemos, tarsi „dirbtų“ dievams, lauktų jų paskutinio įsikišimo. Taip ir nutinka – Tėbai griūva, palaidodami nespėjusį kaltės išpirkti paskutinį iš gyvųjų – Kreontą.

Galima net sakyti, kad spektaklyje jaučiasi kažkokia didaktinė, net pedagoginė režisieriaus intencija – noras sugrąžinti ir išsaugoti antikinių tekstų grynumą.

Ir vis dėlto – tai labiau „knyginis“, simbolinių vaizdų ir atvaizdų spektaklis, iš kurio literatūra ir tekstas išdegino gyvą teatro prigimtį. Galima net sakyti, kad spektaklyje jaučiasi kažkokia didaktinė, net pedagoginė režisieriaus intencija – noras sugrąžinti ir išsaugoti antikinių tekstų grynumą, jų žodžių ir reikšmių universalumą; grįžti prie tokios kalbos ir kalbėjimo, kai juos gimdo intensyvus vidinis aktoriaus veiksmas ir išgyvenimas.

Patirdami ekstremalias situacijas, tarpusavio konfliktus, nepakeliamą skausmą ir kančią, įtūžį ir susitaikymą, priimdami lemtingus sprendimus ar skelbdami siaubingas ištarmes, veikėjai / aktoriai čia turi minimalias raiškos priemones – balsą, kūną ir jausmą. Deja, nepaisant nuoširdžių Valentino Novopolskio (Oidipas), Nelės Savičenko (Jokastė), Arūno Sakalausko (Kreontas), Vytauto Anužio (Teoresijas), net jaunų spektaklio artistų – Pauliaus Markevičiaus (Eteoklis), Manto Zemlecko (Polineikas), Jovitos Jankelaitytės (Antigonė) ir daugelio kitų (net tų, kurie atlieka „šešėlių“ vaidmenis) pastangų, tikrosios veikėjų aistros, o tiksliau – nuolatinis jų pasmerktumas išbandymams, taip ir nepatyrus žmogiškų ryšių ar jausmų, nepasiekia, neprisibeldžia iki publikos, tarsi už šviesmečių sėdinčios salėje. Pernelyg toli jie nuo mūsų, pernelyg suspausti ir uždusinti tragedinės schemos, kad mes, kaip tas Lajo piemuo, atpažinęs Oidipą, juose atpažintume savo klaidas, menkumą ar didingumą.

Žinoma, gali būti, kad toks aklas ir kurčias Olimpo dievų įstatymas – jis čia ypač pabrėžtas, yra varomoji veiksmo jėga; tačiau ir režisierius, susitelkęs prie tragedijų branduolių, negailestingai nukirtęs visa, kas jose galėjo atrodyti kaip veikėjų klaidos, dvejonės ar abejonės, pavertė juos vienspalviais savo skausmų, tiesų ir pozicijų, net gėrio ir blogio atstovais.

Programėlėje išrašytos esminės spektaklio temos. Apibūdinami ir trys epizodai-katastrofos – Oidipo, Oidipo sūnų, Antigonės ir Kreonto. Kiekvienas jų kreipiasi į žiūrovus monologu, dažnai scenoje – ne daugiau trijų veikėjų. Visas dalis ir smulkesnius istorijos posūkius sujungia Choro vedėjas (Povilas Budrys) – praeinantis, tarsi brėždamas orchestros ratą. Žiūrovų salę nuo scenos skiria laiptai – čia lyg įkūnydama pietą tai su Oidipu, tai su Polineiku ant kelių sustingsta Jokastė, dar vėliau – prislėgtas Kreontas. Kai jo jauniausias sūnus pasiaukoja dėl miesto, dangus nušvinta; kai laukymėje irsta išmesto Polineiko lavonas, dangų užtvindo maitvanagiai, kai Tėbai griūna, – pasklinda drugelių būrys…

Neapleidžia „piemeniška“ mintis: norėdamas, kad mes iš tikrųjų patirtume, kodėl aukojasi ir yra aukojami Tėbų nelaimėliai, režisierius pirmas turėjo sudaužyti vienintelei tiesai ir nepajudinamai tvarkai atstovaujantį tragedijos rūmą.

Visa scenos erdvė alsuoja, pulsuoja kartu su Tėbų nelaimėm – sienų-antkapių konfigūracijos, garsų lašai ir šuorai, fono vaizdai, jų spalvos ir nuotaikos kuria tai, ko žodžiais neįmanoma nusakyti. Tačiau kartu, matant šį negailestingai besisukantį likimo ratą, primygtinį spektaklio kūrėjų norą parodyti jo galią ir paveikumą, neapleidžia „piemeniška“ mintis: norėdamas, kad mes iš tikrųjų patirtume, kodėl aukojasi ir yra aukojami Tėbų nelaimėliai, kas yra dievų ir valdžios kurtumas, iš kokios nevilties gimsta dvasios stiprumas, režisierius pirmas turėjo sudaužyti vienintelei tiesai ir nepajudinamai tvarkai atstovaujantį tragedijos rūmą. O paskui, išvalęs jos šipulius, išvaikęs tarpininkus ir užčiaupęs chorą, suvesti mus akis į akį su veikėjais. Kad patys pasakotų, o mes jų istorijas priimtume kaip savas.

O piemuo? Atlikęs savo pareigą, piemuo sugrįš pažiūrėti satyrų dramos.

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 2 d.


 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...