2016 Birželio 27

Iš arčiau

Aktorė Vilija Grigaitytė: „Nepakenčiu melo scenoje“

Veidas.lt

Vilija Grigaitytė / BFL nuotr.

Vilija Grigaitytė – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė, vertėja, šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi ir „Fortūnos“ skulptūrėle už antraplanį sesers Veronikos, paaukojusios savo gyvenimą vardan brolio gerovės, vaidmenį latvio režisieriaus Valterio Silio spektaklyje „Miškinis“. Anksčiau aktorė taip pat yra pelniusi ne vieną apdovanojimą ir yra nominuota didžiųjų šalies teatro apdovanojimų kategorijose. Jos sukurti vaidmenys pasižymi gilia personažo pajauta bei siekiu kiekvienai savo kuriamai veikėjai suteikti individualumo ir originalumo.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, kamane.lt

Gimtadienine nuotaika (aktorė gimė 1960 metų gegužės 6 dieną) vis dar gyvenanti aktorė dalijasi patirtimi, kaip gimsta jos kuriami vaidmenys, kaip jie veikia jos pačios asmenybę ir kada pradeda nykti aiški takoskyra tarp pagrindinio ir nepagrindinio veikėjų kategorijų.

- Peržiūrėjus Jūsų suvaidintų spektaklių sąrašą, regis, kad daugiausia vaidmenų esate sukūrusi (o ir apdovanota) antraplanių / nepagrindinių vaidmenų kategorijoje. Ar tai tik sutapimas? Ar tame galima įžvelgti kažkokio sąmoningo sprendimo pėdsakų?

- Aktorinės karjeros pradžioje, kuomet dar nebuvo nei kristoforų, nei kryžių, esu apdovanota Kultūros ministerijos prizu už geriausią moters vaidmenį spektaklyje „Didysis geismas“. Bet taip, tai tiesa – pastarųjų metų apdovanojimai skirti už antraplanius vaidmenis. Turbūt kiti vaidmenys paprasčiausiai liko nepastebėti teatrologų arba tiesiog patys spektakliai ne taip pasisekė. Sunku pasakyti, kodėl. Teatrologai vienaip vertina spektaklius, o mes kitaip. Jie mato visai ką kita ir kartais iš tikrųjų nustembi, kad esi pastebėta, nes, atrodo, kad tą vaidmenį kuriant nereikėjo tiek daug pastangų įdėti, kaip kuriant kitą, kurio nepastebėjo. Na, o gal aš tiesiog esu antraplanė aktorė (juokiasi).

Kaip kūrėja aš turiu šį bruožą – kurti vaidmenį maksimaliai, energetikos prasme sudėti tiek, kiek galiu, ir būtinai siekiu savo personažą padaryti sodrų.

Tiesą pasakius, man gyvenime labai pasisekė, nes dauguma mano sukurtų vaidmenų buvo geruose spektakliuose. Buvau nominuota Kristoforui ir už Tėjos vaidmenį G.Varno spektaklyje „Heda Gabler“, nors apdovanojimo negavau. Tai buvo puikus rezonansinis spektaklis, teko ir po festivalius pavažinėti. Kelis kartus bandėme atsisveikinti su juo, bet vis grąžindavo į repertuarą…

- Dažnai Jūsų kuriamas nepagrindinis vaidmuo tampa tolygus ar net pranoksta pagrindiniu laikomą personažą. Tuo Jūsų veikėjos yra žavios ir stiprios. Kas tai lemia? Konkretus vaidmuo? Dramaturginė medžiaga? Jūsų charizma? O gal tiesiog kai kuriais atvejais ne visai teisinga yra toji „pagrindinis-nepagrindinis“ apibrėžtis?

- Spektaklio „Miškinis“ atveju iš tikrųjų yra painiavos, todėl, kad spektaklis padalytas į dvi dalis – kai personažai yra jauni, ir kuomet jau vyresnio amžiaus. Tad jeigu aš būčiau vaidinusi ir jauną, ir vyresnę Veroniką, tuomet būtų galima sakyti, kad tai yra pagrindinis vaidmuo. Visgi Veronika scenoje veikia tiek, kiek ir jos brolis miškinis Jonas. Tačiau tiek Eglę, kuri vaidina jauną seserį, tiek mane buvo sunku nominuoti už pagrindinį vaidmenį, nes pagrindinis veikėjas vis dėlto yra Jonas.

Aš prisijaukinu vaidmenį taip, kad jis man būtų lyg aš pati.

O tai, kad kažkuris vaidmuo galbūt pasirodė tolygus savo energija, savo svoriu, sunku pasakyti… Gal tiesiog man jį pavyko sukurti taip, kad jis būtų pakylėtas aukščiau to, kas parašyta. Kaip kūrėja aš turiu šį bruožą – kurti vaidmenį maksimaliai, energetikos prasme sudėti tiek, kiek galiu, ir būtinai siekiu savo personažą padaryti sodrų. Tenka ir pasikankinti, bet jeigu jau kuriu vaidmenį, tai jis manęs niekur nepalieka. Gaudau informaciją visur po kruopelytę, kas tas žmogus ir koks jis gali būti. Ir kol į mane neįlenda tas fantomas, tol nenurimstu, tol nesukuriu to vaidmens. Nuo tos akimirkos, kai paskiria vaidmenį, jis visur būna ir gyvena su tavimi. Nesvarbu, ar banaliai leidi dieną, ar pakylėtai – jis visą laiką šalia. Bent jau tokia mano technika. Aš prisijaukinu vaidmenį taip, kad jis man būtų lyg aš pati.

- Sakoma, kad sukurti kūriniai gyvena savarankišką gyvenimą. Ar taip yra ir su Jūsų herojėmis? Ar jos kartais nenori gyventi antraplanio gyvenimo Jūsų kūne, jau praėjus spektaklio premjerai arba kai jau spektaklis neberodomas?

- Dabar jau nebe. Anksčiau, kai dar aistringai degiau teatru, galbūt empatiškai įsijausdavau tiek, kad kartais tomis veikėjomis ir patapdavau. Dabar, jau atsiradus ir amžiaus, ir aktorystės bagažui, viskas paprasčiau. Yra toks senas pasakymas: „Išeini iš scenos, išeik ir iš vaidmens.“ Tu susitapatini su personažu, nes ne be tavęs jis gimsta. Juk tu sudedi į jį savo vidinį liūdesį, vidinę desperaciją, savo kažkokius vidinius intuicijos klodus ir pan. Jis tiesiog negali nebūti dalelė tavęs. Ir jeigu tau liūdna, tu prisimeni tą moterį, kuri gyveno kažkur su broliu, kuri slėpė jį, gyveno kasdienį gyvenimą taip, kaip tu gyveni. Kartais tiesiog susimaišo viskas – tu ir tas personažas.

Mano pagrindinis darbo principas – scenoje „padovanoti“ save žiūrovams visą, su visomis savo intymiomis emocijomis. Ir didžiausia dovana būna tada, kai ta energija grįžta.

Vaidmenis stengiuosi kurti įvairius ir atrasti vis kitokių spalvų, noriu būti kitokia, neatpažįstama. Stengiuosi atspėti, ką autorius užkodavo rašydamas ir, žinoma, būčiau be galo laiminga, jei, tarkime, klasikas H.Ibsenas pasakytų: „Va, apie tokią Tėją aš ir rašiau.“ Aš laiminga, jeigu atėję žiūrovai į spektaklį sutinka kažkokį atpažįstamą arba įsimintiną tipą. Pamenu, kai vaidinau Rozą „Šokių pamokoje“, vieną kartą prie manęs priėjo du jauni žmonės ir pasakė: „Žinokit, Jūsų personažas yra mūsų šeimos taikytojas. Kai mes susipykstam, mes pasakom Jūsų personažo kelias frazes ir susitaikom. Jūs visą laiką mūsų namuose.“ Tokie atvejai yra didžiausia dovana.

Personažus kuriu žiūrovams. Ir jeigu suvaidini spektaklį ir jauti, kaip tavo atiduota energija grįžta iš žiūrovų, o patikėkite, tai labai jaučiasi esant scenoje, tai tavo personažas tik turtėja nuo to. Mano pagrindinis darbo principas – scenoje „padovanoti“ save žiūrovams visą, su visomis savo intymiomis emocijomis. Ir didžiausia dovana būna tada, kai ta energija grįžta. O kai ji grįžta iš šešių šimtų žmonių, tai tiesiog nepakartojamas jausmas… Jausmas, kad tavo sukurtas personažas pasiekė žiūrovų širdis, kad tai, ką į jį sudėjai, vienaip ar kitaip kažką užkabino žmoguje, išprovokavo pamąstymus.

- O kalbant apie ribą tarp buvimo savimi (veido) ir vaidybos (kaukės) scenoje, kokia ji yra Jūsų atveju – trapi ar itin tvirta?

- Kadangi beveik nė vienas personažas, kurį esu sukūrusi per gyvenimą, nėra panašus į mane, kaip į Viliją, galima sakyti, kad jie visi yra sukurti tipai. Tarkime, Žana „Skėriuose“. Aš niekada gyvenime taip nepasielgčiau. Aš ją absoliučiai sukūriau. Tai yra personažas, tipas, kuris gali būtent taip pasielgti. Aš jos poelgio nei teisinu, nei smerkiu, o tiesiog parodau žmogaus studiją. Dar kitas pavyzdys – spektaklyje „Laisvė Brėmene“ vaidinau motiną, kuri išpila didžiulį butelį vandens ant dukros auklėdama, tuo tarpu aš, kaip Vilija, jokiu būdu negalėčiau taip pasielgti. Žinoma, kurdama vaidmenį, pridedu kažkokių savo spalvelių, bet tai nesu visiškai aš.

Manęs personaže yra tiek, kiek yra mano kūno, mano profesinio gebėjimo. Nors niekada taip nesielgčiau, kaip elgiasi mano kuriami personažai.

Dabar teatras kitoks nei tada, kai tik atėjau į sceną. Per trisdešimt penkerius metus pakito teatro forma, ir ne tik. Skaudžiai išgyvenu dėl vadinamojo projektinio teatro, dėl režisierių-pedagogų nebuvimo. Kai atėjau į teatrą, meno vadovas buvo Jonas Vaitkus. Jis žinojo visus spektaklius ir visus aktorių vaidmenis. Ne kartą repetuojant girdėdavau jo pasakymą kokiam nors aktoriui: „Tu toks jau tame vaidmenyje, paieškok kitų spalvų.“ Tai laimė, nes šiuolaikiniai jauni režisieriai nesivargina pažiūrėti visų, bent savo pasirinktų aktorių, spektaklių.

Šiuolaikinį teatrą teatro tyrinėtojai vadina postpsichologiniu teatru. Skaičiau kažkur tokį apibūdinimą: „Užuot interpretavęs šiandieniniame teatre aktorius kuria, užuot reprezentavęs – akumuliuoja ir skleidžia energiją. Kaip perteikti, „ištransliuoti“ šią patirtį žiūrovams, nekuriant draminio personažo – esminis uždavinys šiuolaikinio teatro kūrėjams.“

Džiaugiuosi, kad gyvenu dviejų teatrinių formų sankirtoje. Manau, V.Silio spektaklio pripažinimo esmė ir yra tas „nedramatinimas“. Nors visgi aš tos teatrinės mokyklos mokinė, kai personažas kuriamas, jis mano interpretacija. Nenurimstu, kol jaučiu, kad kalbu kaip aš, vaikštau kaip aš. Manęs personaže yra tiek, kiek yra mano kūno, mano profesinio gebėjimo. Nors niekada taip nesielgčiau, kaip elgiasi mano kuriami personažai. Na, gal arčiausiai manęs yra sekretorė Odetė spektaklyje „Tegyvuoja Bušonas“, už kurią taip pat buvau apdovanota „Fortūna“. Nors artima, tačiau buvo ilgai ieškota, daug rankiota.

- Ar vaidinate sistemingai remdamasi kuriuo nors vaidmens kūrimo metodu?

- Turėjau puikius pedagogus, kurių pagalba susiformavau savą vaidybos metodą. Kokia konkreti tai mokykla, aš nežinau. Čia nebent teatrologai gali pasakyti. Nesu pedagogė, nesu kažkokios sistemos išradėja. Kuriu pagal save – maksimaliai sąžiningai, maksimaliai perfekcionistiškai. Absoliučiai nekenčiu melo scenoje. Netgi jeigu meluoja kolegos, aukoju gerus santykius tam, kad to melo nebūtų. Jeigu aš jau dalyvauju spektaklyje, atsiduodu visa savo esybe. Yra baltas lapas ir yra juodos raidės, kurias parašė labai protingi, kartais, deja, nelabai protingi. Tas raides tu turi atrakinti. O kaip tai padarai, čia jau yra tavo technikos, komandos, režisieriaus, scenos partnerių reikalas.

Aktoriaus profesija yra unikali tuo, kad jeigu geras režisierius surenka derančią komandą, viską daryti būna lengva. Apskritai labai daug kas priklauso nuo kūrybinės atmosferos ir nuo medžiagos svarumo. Mąstant, kaip kokį raktą surasti, technika pati siūlosi. Jeigu režisierius siūlo, tarkime, brechtišką vaidybos metodą, tu bandai vaidinti būtent tuo žanru, tačiau vis tiek remiesi savo sistema, savo vaidmens kūrimo metodu.

- Ilgai tenka ieškoti tų raktinių personažo bruožų?

- Kartais tai įvyksta tik tada, kai tave aprengia kostiumu. Netgi šukuosena kartais pagimdo vienokį ar kitokį žmogaus tipą, kurį aš noriu įkūnyti. Gavusi vaidmenį, jau pirmame skaityme matau, ar yra potencijos tam tipui atsirasti, ar tai užkoduota, o gal reikės pavargti, kad tas personažas gimtų.

Deja, teko turėti ir tokios medžiagos, kai kilo didelių abejonių, kada tai įvyks. Ir netgi yra buvę, kad personažas gimė tik prieš pat premjerą. Žinoma, visi atvejai yra skirtingi. Tarkime, kompanijos „Laimingi žmonės“ kurtame spektaklyje pagal A.Čechovą vaidinau senmergę, kuri nori ištekėti, ir šis personažas negimė tol, kol spektaklyje neatsirado nebylaus kino kadrai, leidę vaidinti psichologinį teatrą. Kitaip tariant, kartais net pati spektaklio struktūra padiktuoja, kad tas personažas atsiras.

Jeigu skulptorius nukirs akmens per daug, jis jau jo nebepridės, o aktorius kiekviename spektaklyje savo vaidmenį gali taisyti.

Dirbu ir su vyresniais, ir su jaunesniais režisieriais. Dirbdama su V.Siliu pirmą mėnesį dariau etiudus, nes nebuvo medžiagos. Kadangi iš prigimties esu imli naujovėms, kiekvienas iššūkis man didžiausia laimė. Šiuo atveju V.Silis iš karto manęs paklausė: „Ar tu sutiksi dirbti tokiu metodu – be medžiagos, iš etiudų sukurti spektaklį?“ Aš atsakiau: „Kodėl gi ne?!“ Kadangi jau sutikau, dariau viską ir kažkokio pasipriešinimo nebuvo.

Tiesa, buvo abejonių, ar čia bus kažkas, ar nebus, kadangi nebuvau mačiusi nė vieno šio režisieriaus spektaklio. Tarkime, dirbant su G.Varnu, tu esi garantuotas, kad tave režisierius ves taip, kaip reikia, nes jis visada žino, į ką veda, ir esi absoliučiai ramus. O čia buvo jaunas žmogus, kurio aš nepažinojau. Reikėjo jį perprasti, juo patikėti. Tiesą sakant, aš labai klausiau jo vedimo, laukiau iki paskutinės minutės, ir, pasirodo, neapsirikau.

- Minėjote, jog esate perfekcionistė. O ar iš esmės, Jūsų akimis, įmanoma scenoje pasiekti tobulybę?

- Jeigu skulptorius nukirs akmens per daug, jis jau jo nebepridės, o aktorius kiekviename spektaklyje savo vaidmenį gali taisyti. Garantuoju, jeigu įrašytum kiekvieną spektaklį, tai pamatytum, jog nė vienas vakaras nebūna toks pats. Tai yra aktoriaus profesijos unikalumas. Žinoma, ir muzikantai tą gali daryti, dailininkai irgi gali vėliau pertapyti, bet teatras ne kinas – tu visą laiką gali dirbti su savo vaidmeniu. Tobulas jis ar ne, aš nežinau. Klausimas, ar apskritai kas nors yra sukūręs tobulą vaidmenį? Neįsivaizduoju… Džiaugiesi, kai būni įvertintas po to, kai sukūrei vaidmenį, bet vis tiek save kritikuoji, po kiekvieno spektaklio visada analizuoji visas scenas, kuriose vaidini.

Mano atveju perfekcionizmas yra reikalavimas sau ir scenos partneriams. Žinoma, dabar, sulaukusi brandos, nedarau tos klaidos, kaip kartais jaunystėje: „Ai, ateis savaime…“ Dabar tiesiog rimtai dirbu su vaidmeniu, su medžiaga, kad paskui, kai ateis premjera, būčiau rami. Turiu taip pasiruošti personažo psichologinį portretą, kad jis mane vedžiotų visus metus, kol aš jį vaidinsiu.

Tau atrodo, kad šiandien gerai praėjo spektaklis, o galbūt iš šono atrodo, kad kaip tik šiandien viskas daug prasčiau.

Būna atvejų, kai ir prieš išeinant į sceną išgirsta muzika sugrąžina emociją, kokią tu jau atradai kurdamas tą vaidmenį. Ne visada pats sau turi sukelti tai. Bet nuolat vaidinant tame pačiame spektaklyje, tiesiog natūraliai ateina momentas, kai žengiant į sceną emocija sugrįžta pati. Būni nepatenkintas, jei ji negrįžta. Tiesiog gal šiandien buvo banali diena, gal dar kažkas įvyko ir išblaškė ar pan. Bet iš tikrųjų visada stengiuosi tai, ką jau esu padariusi, tobulinti. Tačiau čia irgi trapu – tau atrodo, kad šiandien gerai praėjo spektaklis, o galbūt iš šono atrodo, kad kaip tik šiandien viskas daug prasčiau.

- Spektaklis „Miškinis“ Jums atnešė du svarbius apdovanojimus. Kaip pati vertinate apdovanojimus – ar jie Jums turi didelę reikšmę?

- Jei pasakyčiau, kad jie man yra nesvarbūs, tai būtų melas (juokiasi). Aš apskritai esu kukli, o ir, tiesą sakant, nesu gavusi labai daug dėmesio, tad visai smagu, kai tave apdovanoja. Vadinasi, tie du mėnesiai, kurių metu teko atiduoti nemažai energijos šiam darbui, nepraėjo veltui.

Nesu feministė, bet patikėkite, moterų dramaturgai nelepina, o galėtų.

Žinoma, reikia pripažinti, kad iš tikrųjų to galėjo ir nepastebėti, nes, kaip jau minėjau, kartais kitam vaidmeniui tu atiduodi daug daugiau energijos, bet kažkodėl to niekas nepastebi. Greičiausiai tai priklauso ne tik nuo vieno vaidmens, bet nuo viso spektaklio sėkmės, nuo režisieriaus charizmos ir t.t. Auksinis scenos kryžius yra kaip ir aukščiausias įvertinimas, ir, turint galvoje tai, jog mano meninė karjera jau labai nebekils, smagu, kad mane pastebėjo ir įvertino.

- Ne visus, tačiau sėkmingiausius nepagrindinius vaidmenis sukūrėte tuos, kurie buvo šalia vyriškų pagrindinių veikėjų. Ar tai irgi tik sutapimas, ar, šiuo atveju, pakankamai svarbus faktorius?

- Ne visuose – G.Varno spektaklyje „Heda Gabler“ pagrindinis personažas buvo moteris. Na, o kiti – galbūt. Tačiau tai nieko keisto vyrų dominuojamame pasaulyje, taip pat ir dramaturgijoje. Nesu feministė, bet patikėkite, moterų dramaturgai nelepina, o galėtų (juokiasi)... Šiuo palinkėjimu dramaturgams ir baikime…

Ačiū už pokalbį.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. birželio 22 d.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...