2010 Spalio 28

Antanas Smetona

Tautininkai prieš komunizmą: tarp kūjo ir priekalo

veidas.lt

Antikomunistinę laikyseną deklaravusiam prezidentui Antanui Smetonai persekioti komunistus nei labai sekėsi, nei labai norėjosi.

Prieš 70 metų, sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą, mūsų šalyje buvo “legalizuota” komunistų partija. Iki tol Lietuvoje ši partija buvo uždrausta ir persekiojama.

Šiandien žvelgiant iš laiko perspektyvos matyti, kad nors prezidento A.Smetonos režimas turėjo visus galimus svertus komunizmo idėjų plitimui sustabdyti, vis dėlto to pasiekti jam nepavyko: komunistinis pogrindis likviduotas nebuvo ir netgi ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje nepavyko užkirsti kelio komunistinėms idėjoms plisti tarp kairiosios inteligentijos.

Kodėl labai aiškią antikomunistinę programą turėję tautininkai jos nesugebėjo įgyvendinti?

1936 m. A. Smetonos karikatūra, kurią išleido Lietuvos komunistų partija


Viena ranka baudė, kita glostė?

Už raštelį “Šalin fašistų diktatūrą. Lai gyvuoja Lietuvos komunistų partija (LKP)” – keleri metai sunkiųjų darbų kalėjimo ir griežtos bausmės tiems, pas kuriuos pavykdavo rasti tokio pobūdžio komunistinių atsišaukimų. Tačiau skaityti ir laikyti komplektus Maskvoje išleistų komunistinių laikraščių, pasirodo, buvo legalu ir teisėta. Tokį ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos vaizdelį nupiešė A.Smetonos bendražygis tautininkas Valentinas Gustainis valdančiųjų tautininkų ideologiniame žurnale “Vairas”.

Čia kyla klausimas, kaip įmanoma suderinti draugišką laikyseną šalies, kuri rėmė Lietuvoje veikiantį judėjimą, norėjusį sunaikinti mūsų valstybę, atžvilgiu. Ir kaip komunistinė SSRS galėjo palaikyti draugiškus santykius su valstybe, kurios valdžia persekiojo komunistus? Antai pats A.Smetonos biografas Aleksandras Merkelis taip pat pastebėjo, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje “susidarė savotiška paradoksali būklė: kas komunistiška – draudžiama ir persekiojama, o kas prosovietiška – legalu ir net kai kurių kultūrininkų proteguojama.”

“Lietuvių spauda vengia rašyti aštrius straipsnius prieš komunizmą, klaidingai bijoma tokiais straipsniais Sovietuose sukelti nemalonaus ūpo. Tikrovėje gi reikia labai griežtai skirti tarptautinius santykius nuo vidaus santykių ir Lietuvos komunizmą nuo Sovietų komunizmo”, – 1936-aisiais rašė tautininkas V.Gustainis. Ir čia pat klaidingai pridūrė, kad Lietuva santykius su Sovietų Sąjunga “brangina ir turi branginti ir kad SSSR politikai patys supranta, jog Lietuvoje komunistinė santvarka būtų pražūtinga. <…> Dar kartą pabrėšiu, kad negalima SSSR įtarti aktyviai remiant komunistinį judėjimą Lietuvoje.”

Žinoma, tarpukario Lietuvos galingieji suvokė ir LKP laikė neabejotinai vienu pavojingiausių valdžios ir valstybės priešų, vis dėlto jie negalėjo, o ir nenorėjo šios partijos visiškai sunaikinti, nes manė, kad tai pakenktų santykiams su SSRS. Taigi A.Smetonos režimas tarsi balansavo tarp kūjo ir priekalo.

Baudė tik už aktyvią propagandą

“Nebuvo baudžiama už narystę LKP partijoje ir dalyvavimą susirinkimuose. Baudžiama buvo “tik už aktyvią propagandą, – vadovavimą įvykusiai demonstracijai, raudonosios vėliavos iškabinimą, kurstymą streikuoti ir t.t.”, – tautininkų ir A.Smetonos paradoksalią laikyseną atskleidžia buvęs Tautininkų partijos generalinis sekretorius Vincas Rastenis, liudijęs sovietiniams tardytojams.

“Nieko nuostabaus. Tai buvo tipiškas atvejis. Sovietų Sąjungos politika buvo dvilypė. Ji palaikė normalius diplomatinius santykius su daugeliu šalių, bet rėmė jose veikusias komunistų partijas. Sovietai niekada neprisipažino, kad teikia paramą kitose šalyse veikiantiems komunistams. Maskva net neleisdavo, kad tokie kaltinimai būtų pateikti”, – aiškina istorikas prof. dr. Zenonas Butkus.

Jis siūlo prisiminti vieną faktą: 1924 m. gruodžio 1-ąją Taline įvyko sovietų remiamas komunistų pučas. Ir kai kurie estai, kad ir nedrąsiai, Maskvai už tai priekaištavo. Dėl šių priekaištų Maskva pareiškė kategorišką protestą ir grasindama jėga privertė Estiją atsiprašyti bei pareikšti, kad dėl pučo Maskvai neturi jokių pretenzijų ir jos jokiu būdu nekaltina.

“Taigi tarpvalstybiniai santykiai buvo viena, o komunistų veikla – visai kas kita. Aišku, sovietai buvo nepatenkinti, kad Lietuvos valdžia represuoja komunistus ir kartais neoficialiai nusistebėdavo: kaip jūs galite palaikyti su mumis normalius santykius, jei persekiojate tuos, su kuriais mes esame vienoje partijoje? Po 1926 m. perversmo, kai Lietuvoje buvo sušaudyti keturi komunarai, sovietai tik iš pradžių reiškė nepasitenkinimą, bet vėliau su tuo susitaikė – jiems tautininkai buvo parankesni nei, pavyzdžiui, krikščionys demokratai”, – neabejoja istorikas Z.Butkus.

Tautininkas V.Gustainis atkreipė dėmesį ir į tai, kad to meto spauda nepagrįstai bijojo komunizmą smerkiančiais  straipsniais “Sovietuose sukelti nemalonaus ūpo. Tikrovėje gi reikia labai griežtai skirti tarptautinius santykius nuo vidaus santykių ir Lietuvos komunizmą nuo Sovietų komunizmo.”

Istorikas Ramūnas Labanauskas daro prielaidą, kad “komunistai tautininkų ideologų ir vadovų galėjo būti laikomi savotiška “tautine” bendrija (nors ir labai agresyvia), kuria rūpintis buvo suteikta teisė SSRS, kaip kad vokiečiais leista rūpintis Vokietijai”, ir nurodo, kad greičiausiai LKP buvo leidžiama veikti sluoksniuose, kuriuose ji jau buvo spėjusi įsitvirtintinti – visų pirma žydų visuomenėje. Tuo tarpu bandymas veikti lietuvių visuomenėje (ypač kaimo) buvo griežtai varžomas ir net baudžiamas – “tautininkų režimas, monopolizavęs sau teisę atstovauti lietuvių visuomenę, konkurentų nepakentė.”

Išties, siekiant užkirsti kelią žalingai sovietinės propagandos įtakai, diktatoriškų kovos su komunistais metodų smetoninėje Lietuvoje nebuvo matyti. Antai prezidento ketvirtajame dešimtmetyje viešai sakytose kalbose, sveikinimuose ar rašytiniuose pareiškimuose žodžiai “komunistas”, “komunizmas” ar “bolševikai” – labai reti. Apskritai galime tvirtinti, kad šios temos vengta – laikytasi gana subalansuotos retorikos.
Apibendrinti A.Smetonos viešąją poziciją formuojant visuomenės nuomonę savo kalbomis galime ir tautininko Domanto Cesevičiaus žodžiais, anot kurio, A.Smetona buvęs “klasikas”, nemėgęs visokių “-izmų”, taip pat ir komunizmo, tačiau tai išreikšdavęs gana nuosaikiai.

Sekė ir stebėjo visus

Istorikas Arvydas Anušauskas, remdamasis archyviniais dokumentais, yra nustatęs, kad kas dešimtas komunistų partijos narys buvo etatinis saugumo policijos agentas, o iš viso Lietuvos komunistų partiją sekė maždaug du šimtai agentų. Valdžiai buvo gana aiški LKP struktūra, sudėtis, o iš to aiškėdavo ir komunistinio judėjimo veiklos tendencijos. Pavyzdžiui, net CK sekretoriaus žmona Stasė Trakimaitė buvo VSD agentė.

Istoriko Mindaugo Tamošaičio teigimu, naujausiuose istorikų tyrimuose tarpukario LKP veikla nesureikšminama, tiesiog ji įvardijama kaip negausi ir neturėjusi didesnės įtakos to meto Lietuvos politiniams įvykiams. Istorikai daugiausiai dėmesio skiria Lietuvoje rezidavusiai sovietų pasiuntinybei ir diplomatams, dirbusiems žvalgybinį darbą, kontaktavusiems su kairiųjų pažiūrų inteligentais, kurie buvo skeptiškai nusiteikę A.Smetonos autoritarinio režimo atžvilgiu. “Pagal naujausią istoriografiją daroma išvada, kad ne LKP, bet sovietų pasiuntinybė išpureno dirvą sovietizacijai Lietuvoje”, – tvirtina M.Tamošaitis.

2 tūkst. – tiek narių turėjo LKP nepriklausomybės praradimo išvakarėse 1940-aisiais, ir dauguma jų buvo lietuviai, tiesa, labai jauni. Dar tūkstantį narių turėjo komjaunimas, 6 tūkst. žmonių vienijo Raudonosios pagalbos organizacija.

Tačiau iš tiesų LKP nebuvo pagrindinė komunistinių, prosovietinių idėjų skleidėja. Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti – būtent aplink šią 1929-aisiais įkurtą draugiją spietėsi prosovietiškai, kai kurie ir prokomunistiškai nusiteikę asmenys: Vincas Krėvė-Mickevičius, Justas Paleckis, rašytojai Petras Cvirka, Liudas Gira, Balys Sruoga, Kostas Korsakas, Kazys Boruta ir kt.

“Oficialiai tai draugijai komunistai nevadovavo. Komunistų veikla buvo maskuojama demokratinių jėgų priedanga. Tai buvo Josifo Stalino sugalvota taktika. Per demokratiją į komunizmą ir į prijungimą prie SSRS. Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką”, – apibendrino istorikas Z.Butkus.

Iš Vinco Rastenio, buvusio Tautininkų sąjungos generalinio sekretoriaus, parodymų sovietų tardytojams (šie parodymai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve)

“Lietuvos tarptautinės politikos vadovai noriai naudojosi Sovietų Sąjungos parama sunkiais Lietuvai tarptautinės padėties momentais, bet savo ruožtu stengėsi draugiškumą apriboti diplomatinėmis frazėms, visada palikdami sau laisvą kelią Lietuvos politikai perkelti į antitarybinę liniją, kai tik bus tinkamos aplinkybės. Tokia buvo pagrindinė tautininkų pažiūra į šį klausimą, tokia dvasia tai kartais aiškino ir partijos pirmininkas A.Smetona.”

“Gyventojų tarpe visuomet palaikoma neigiama nuomonė apie gyvenimą Tarybų Sąjungoje ir apie jos vadovų nuoširdumą, nors tų pačių gyventojų akyse Tarybų Sąjungai buvo daromi diplomatiniai gestai.”
“Kiti tautininkų veikėjai šios politikos smulkmenų nežinojo. Jiems buvo paliekama antroji veiklos šiuo požiūriu pusė – palaikyti neigiamą nuomonę apie Tarybų Sąjungą, kuri ir suteikdavo diplomatiniams santykiams laikino įsiteikimo priešininkui pobūdį.”

Įkirta
Prof. dr. Z.Butkus: “Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką”.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Idomu Idomu rašo:

    Idomu, kad istorija vel kartojasi – Komunistu partija uzdrausta vel. Ko vel bijo “pasaulines demokratijos pavyzdys” LT? TSRS?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...