2011 Vasario 18

Antanas Smetona

A.Smetonos režimas nepaklusniuosius grūdo į koncentracijos stovyklas

veidas.lt

"Veido" archyvas
"Veido" archyvas

Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklos barakas

Per 14 metų trukusį A.Smetonos autoritarinio režimo laikotarpį Lietuvoje koncentracijos stovyklos su pertraukomis veikė beveik devynerius metus, jose pabuvo daugiau nei pusseptinto tūkstančio žmonių.

Po perversmo į valdžią atėjęs Antanas Smetona turėjo daug priešų ir su jais elgdavosi be didelių ceremonijų – tiesiog grūsdavo į koncentracijos stovyklas. Beje, į jas keliaudavo tiek kriminaliniai, tiek politiniai nusikaltėliai. Gausiausia buvo būtent pastaroji grupė. Šalyje anuomet (nuo pat 1918-ųjų) vis dar galiojo karo padėties įstatymas, veikė karo komendantūros. O politines bylas spręsdavo karo teismai. Administracines bausmes taikė karo komendantūros, vėliau – ir apskričių viršininkai. Taigi patekti į lietuvišką koncentracijos stovyklą buvo nesudėtinga. Jokio ilgo ir gan brangaus teismo proceso, jokio kruopštaus įrodymų rinkimo. Taip buvo izoliuota tūkstančiai politinių priešininkų ar režimui nelojalių asmenų.

Iš viso autoritarinio režimo (1927–1940) laikotarpiu veikė trys tokio pobūdžio įstaigos: 1927–1931 m. Varnių koncentracijos stovykla; nuo 1936 m. – Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla; nuo 1939 m. – Pabradės.

Tiesa, smetonmečio priverčiamojo darbo ir koncentracijos stovyklų nei pagal žiaurumą, nei pagal kankinimus, nei pagal gyvenimo sąlygas negalima lyginti su tomis, kokios buvo to laikmečio fašistinėse Europos valstybėse.

Komunistai, krikdemai ir valkatos – kartu

Jau 1926 m., tuoj po karinio perversmo, potencialiems valstybės priešams kalinti režimas įsteigė Varnių koncentracijos stovyklą. Nors koncentracijos stovykla Lietuvoje, tiesą sakant, nebuvo naujiena – pirmoji buvo įsteigta dar 1920-aisiais Aukštosios Fredos belaisvių stovykloje ir veikė iki 1923 m.

Daugiausia į Varnius siųsta komunistų ir jų talkininkų, tad greitai ši stovykla buvo perpildyta. Tarkime, 1927-ųjų pradžioje čia gyveno 120 asmenų, o metų pabaigoje – jau 187. Per penkerius stovyklos egzistavimo metus čia pabuvo daugiau nei tūkstantis asmenų: legalių ir nelegalių partijų rėmėjų ir atstovų, greta Lietuvos komunistų partijos narių ir jo aktyvo laiką čia yra leidę ir buvusių tautininkų sąjungininkų krikščionių demokratų atstovai. Pavyzdžiui, buvęs finansų ministras, vienas krikdemų lyderių Petras Karvelis, Darbo federacijos pirmininkas dr. Kazimieras Ambrozaitis, vienas žymesnių Socialdemokratų partijos kūrėjų Andrius Domaševičius ir kiti. Varniuose teko pagyventi ir mažiau žinomiems katalikų veikėjams. Užtekdavo ne laiku ir ne vietoje tarti blogą žodį apie A.Smetoną ar Vyriausybę, ir kaipmat galėjai būti pasiųstas į Varnius.

Pačioje stovyklos egzistavimo pradžioje neišvengta nesusipratimų: šalia aistringų komunistų Varniuose atsidurdavo ir smulkūs chuliganai, karštakošiai jaunuoliai ar valkatos. Antai vienas Varniuose pabuvęs jaunuolis skundėsi, kad jį čia uždarė vien todėl, kad su draugais agitavo surengti socialdemokratų kuopos steigiamąjį susirinkimą, o, tarkime, P.Karvelis kaltintas ateitininkų kurstymu.

Varniuose asmenys buvo izoliuojami nuo trijų mėnesių iki karo padėties pabaigos. Komunistams, aišku, dažniausiai skirdavo maksimalią bausmę.

“Kameros didžiulės, jose tilpdavo 30 ir daugiau žmonių. Viduje per visą patalpą buvo išrikiuoti mediniai dviejų eilių gultai, tik sienų pakraščiais galėjai praeiti”, – taip savo memuaruose Varnius prisimena komunistas Boleslovas Baranauskas. O Jeronimas Plečkaitis, radikalus socdemų veikėjas, ir vadinamieji plečkaitininkai Varnius savo leidžiamuose laikraščiuose vaizdavo panašiai – esą čia “į drėgnus koncentracijos stovyklos mūrus sugrūsta apie 200 žmonių, iš kurių didelė dalis jau po trejus metus be teismo, be tardymo, be jokio kalinimo sėdi”.

Uždarant Varnių stovyklą valdžia guodėsi, kad ji nebuvusi veiksminga: esą komunistai čia buvo neprastai maitinami, gerai išlaikomi ir neblogai jautėsi. Maža to, stovykloje agituodavo kitus kalinčiuosius ir juos paveikdavo.

Drabužius ir patalynę reikalauta atsivežti patiems

Socialiniai neramumai, valstiečių bruzdėjimas ir streikai ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje vėl privertė galvoti apie valdžiai neparankių asmenų izoliavimą. Piniginės bausmės ir trumpalaikiai areštai nelojalių režimui asmenų nenuramindavo. To meto vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas 1936 m. oficiozui “Lietuvos aidas” aiškino apie priverčiamojo darbo stovyklas: “Jei pilietis nesupranta savo, kaip visuomenės nario, pareigos, nuklysta nuo tiesos kelio, nenori dirbti naudingo darbo valstybei ir visuomenei, jam turi būti uždėta darbo prievolė. Tačiau darbo prievolė jam uždedama ne kaip bausmė, bet kaip ir visuomeninė pareiga, kaip auklėjimo priemonė.” Taigi, kaip matyti, politinis stovyklų pobūdis nebuvo afišuojamas.

Tokiomis stovyklomis propagandiniais sumetimais labiausiai piktinosi komunistai, agresyviausiai A.Smetonos režimą puolusi jėga. “Lietuviškasis Muravjovas – generolas Čaplikas jau įnešė į fašistinį seimą projektą apie koncentracijos stovyklos įkūrimą. <…> Tai bus kankinimo, neriboto pasityčiojimo ir išnaudojimo vieta, kad žmogus išeitų iš ten invalidas”, – nelegali komunistinė periodika bandė tikinti, kad A.Smetona neva seka hitlerininkų pėdomis ir pan.

Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla, 1937-aisiais įsteigta buvusiame dvaro pastate, buvo pasirengusi priimti 200 asmenų. Tiesa, galutinis jos įrengimas šiek tiek užtruko, tad būdavo atvejų, kai nubaustieji laukdavo savo eilės, mat visi netilpdavo – vis trūko vietų.

Suskaičiuota, kad per nepilnus trejus metus Dimitrave pabuvo apie 500 asmenų. Ką siųsti į priverčiamojo darbo stovyklą, buvo aiškiai reglamentuota – ne jaunesnius nei 17 metų ir ne vyresnius nei 60 metų vyrus. Tačiau pasitaikydavo ir moterų. Dimitrave pagal reglamentą asmenys “užtrukdavo” nuo trijų mėnesių iki metų. Įdomu tai, kad būsimieji kaliniai, prieš atvykdami į priverčiamojo darbo stovyklą, patys turėjo apsirūpinti drabužiais ir patalyne, – bent jau taip skelbė Dimitravo stovyklos reglamentas. Iš tikrųjų taip nebūdavo, todėl administracijai kildavo problemų – kalinius tekdavo aprengti net kareivių uniformomis. O bausdavo irgi įvairiai: pavyzdžiui, viena bausmių buvo neleisti kelias savaites rūkyti arba klausytis radijo, skaityti laikraščius, blogesniu atveju grėsdavo karceris.

Vis dėlto sąlygos lietuviškose koncentracijos stovyklose buvo nepalyginamos, tarkime, su hitlerinėmis koncentracijos stovyklomis. Pasirodo, Varnių ir Dimitravo koncentracijos stovyklose veikė nedidelės bibliotekos. Dimitrave ir Pabradėje kaliniai turėjo galimybę skaityti laikraščius, klausytis radijo. Varniuose laisvė buvo apskritai didelė – komunistai netgi sugebėdavo kitiems kaliniams rengti ideologines paskaitas.

Varnių koncentracijos stovykloje pasitaikydavo ir nesusipratimų: kaliniai sulipę prie langų traukdavo komunistines, revoliucines dainas – greičiausiai iš nuobodulio, mat čia jiems, priešingai nei Dimitrave ar Pabradėje, nereikėjo dirbti. Per socialistines šventes Varniuose atsirasdavo ir raudonų vėliavų, tačiau ir tada komunistai išvengdavo žiaurių bausmių. Antai karo lauko teismas 1927 m. penkiems komunistams už kurstymą ir blogą elgesį stovykloje skyrė mirties bausmę, tačiau šie padavė malonės prašymus, kurie buvo patenkinti.

Tašydavo akmenis ir kaldavo paminklus

Ano meto koncentracijos stovyklos šiek tiek primena dabartines kolonijas. Ruošti valgį, skaldyti malkas, kūrenti krosnis ir palaikyti tvarką kamerose – tokia buvo pagrindinė Varnių koncentracijos stovyklos gyventojų kasdienybė.

Tiesa, pačioje stovyklos egzistavimo pradžioje tuo, pasirodo, rūpinosi patys karininkai. Varniuose kalėję komunistai tuo buvo didžiai nepatenkinti ir piktindavosi savo atsišaukimuose. Štai B.Baranauskas skelbė, kad “internuotųjų nušalinimas nuo darbų, veiklos stoka buvo sąmoningai administracijos parinktas darbščių iš proletariato kilusių asmenų psichologinio gniuždymo rezultatas”. Antai dieną kaliniai, kaip pats rašo, laisvai vaikščiodavo po kiemą, skaitydavo ir žaisdavo šachmatais, o kameros paprastai nebūdavo rakinamos.

Dimitrave buvo jau kur kas sunkiau – nuo ryto iki vakaro tekdavo tašyti akmenis, dirbti stalių dirbtuvėse ar kalvėje. Gabesni kaldindavo atminimo lentas, paminklus. Kaliniai čia sukurdavo pridėtinę vertę – gamino akmens plokštes šaligatviams kloti, skaldą. Neatsitiktinai ši stovykla vienu metu, kaip pastebi istorikas Modestas Kuodys, panėšėjo net ne į koncentracijos stovyklą, bet į intensyviai veikiančią ir pelno siekiančią įmonę, kurios vadovas rūpinosi užsakymų paieškomis, gamyba ir produkcijos reklama.

“Kasdien nuo aušros iki tamsos dvylikos kilogramų kūjais skaldėme akmenis”, – komunistai savo memuaruose tai laikė viena žiauriausių ir rafinuočiausių priemonių nubaustiesiems kankinti ir skundėsi, kad prižiūrėtojai iš jų tyčiojasi, psichologiškai kankina ir liepia akmenis kalti taip, kad net “Maskva girdėtų”.

O kalėjusieji Pabradėje miškuose kasdavo durpes, kirsdavo ir valydavo mišką. Tiesa, čia darbas pernelyg neįsibėgėjo, nes ši stovykla buvo atidaryta tik 1939-aisiais, taigi ir veikė neilgai.

Apibendrinant galima teigti, kad A.Smetonos režimas kovojo su politine opozicija, daugiausia su komunistais ir jiems prijaučiančiaisiais, tačiau žiauraus brutalumo ar kankinimų vis dėlto vengė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (8)

  1. Aurimas Aurimas rašo:

    Na, vis viena lageriai neprilygo Jozifo Stalino Gulagams ar Adolfo Hitlerio koncentracijos stovykloms.

    Autoritarinis režimas, ko norėti – nepakenčia politinių idealogijų, išskyrus vyraujančios partijos. Iš esmės, palengvino komunistams darbą. Kai Lietuvos Respublika buvo aneksuota SSRS, komunistams tereikėjo uždrausti vienintelę veikusią partiją Lietuvoje – Tautininkus, nes visas kitas Antanas Smetona jau seniausiai buvo “užraukęs”. Galima sakyti, kad juokas pro ašaras.

    Parlamentarizmas -> Prezidentinė Respublika -> Autoritarizmas -> Totalitarizmas. Kietai… daugiau nieko nepridursi… O dar čia neseniai žmonės nubalsavo, kad Antanas Smetona buvo geriausias prezidentas Lietuvoje. Gal ir geriausias, jei tu nebuvai politikas ir net nesidomėjai politika. Kitais atvejais – nelabai geriausias. Ką žinau…

  2. Arūnas Arūnas rašo:

    Ar straipsnio autoriui nepakako drąsos pasirašyti po straipsniu? Sekantį straipsnį siųlyčiau rašyti apie Mindaugo laikus ir parodyti koks jis buvo nedemokratiškas diktatorius, būtinai palyginant su šiais “demokratiškais” laikais. Pabrėžti, kad buvo baudžiava, ir kaip tai yra siaubinga. Ir užbaigti straipsnį maždaug tokia mintimi, kad tik Lietuvoje tais laikais tai buvo įmanomi tokie siaubingi dalykai…

  3. Marius Marius rašo:

    Idomu kodel bandoma taip sumenkinti pirmojo Lietuvos prezidento autoriteta? paskaicius straipsni atrodo kad sovietu laikai buvo rojus palyginti su Smetonos ziauriu valdymu. Siulyciau paskaityti Smetonos biografija, nuo mazu dienu didis Lietuvos patriotas, nepriklausomybes akto signataras, visa gyvenima dirbes Lietuvos naudai.

    Kaip zinome 1926m perversmo organizatoriai: gen. Kazys Ladyga, majoras Povilas plechavicius ir kiti Lietuvos didvyriai savo rankomis iskovoje Lietuvai nepriklausomybe, patikejo Smetonai sias pareigas tik todel, kad juo labiausiai pasitikejo.

    Smetona buvo prezidentas ne joks diktatorius, jo galios buvo aprasytos Lietuvos Respublikos konstitucijoje ir jis ju laikesi. Lietuvos valstybes valdymas nebuvo vien prezidento rankose, egzistavo vyriausybe su ministru pirmininku ir ministrais, kariuomenes vadas, teismai ir t.t.

    Siame straipsnyje o taip pat ir nemazai kitu bandoma sudaryti ispudi kad visus valstybes sprendimus priimdavo Smetona ir jis uz viska atsakingas. Jei teismas nuteise komunistu vada – atsakingas Smetona, jei nuteise chuligana – atsakingas Smetona, jei egzistavo koncentracijos stovyklos – atsakingas Smetona. Bet kyla klausimas jei visus sprendimus priimdavo tik prezidentas tai kam tada reikalingi ministrai, teisejai ir kiti vadovaujantys asmenys? Juk vistiek viska sprendzia prezidentas. Ar neatrodo toks poziuris labai banalus? Sprendimus priiminejo visi valstybes tarnautojai. Mes kalbame apie visa Lietuvos valdymo aparata kuriame prezidentas ejo tam tikras pareigas kaip ir kiti tarnautojai.

    Pabaigai jei jau kaltiname Smetona uz koncentracijos stovyklas tai kartu kaltinkime ir visus valstybes tarnautojus o taip pat ir visus lietuvius kurie mylejo tevyne ir dare viska kad ja apsaugoti nuo visokiu gaivalu.

  4. pacifistas pacifistas rašo:

    “Kaltinkim visus valstybes tarnautojus, ne Smetona”.

    Naivumo (ar net kvailumo) virsune.

  5. pacifistas pacifistas rašo:

    Grynai tokiais zodziais “kalti visi” ir Vokietijos naciai teisino savo elgesi – ir pati Hitleri. Negudraukim: Smetona buvo lietuviskas Hitlerio variantas. Ne Stalino variantas, o Hitlerio. Kodel bandom aprengti sita aisku pucista, ivedusi chuntos valdyma i Lietuva kazkokiu figos lapeliu?

    Kol nevadinsim daiktu tikrais vardais – Lietuva tik merdes.

  6. Nuomonė Nuomonė rašo:

    Dar vienas straipsnis menkinantis prezidentą Smetoną. Būtu gerai, kad autorius su tokiu užsidegimu rašytu ir apie Lietuvos valstybingumo naikintojus..

  7. Iš šalies Iš šalies rašo:

    Pakvipo sovietmečio vadovėliniu stiliumi. Ar tik ne po to, kai Valatka tapo “Veido’ vyr. redaktoriumi. Kiek vilką bešertum, vis į mišką žiūri. Taip ir su tais buvusiais komjaunuoliais. Jaunystės rašliavas prisimena.

  8. "Skaldyk ir valdyk"... "Skaldyk ir valdyk"... rašo:

    preazidentas Smetona jokiu budu ne diktatorius, nors jo rezimas buvo grieztas komunistams ir kitoms partijoms… Toks, koks buvo Smetona, labai tiko tuometinemis salygomis Lietuvoje. Smetona per trumpa laika sali isvede is nuskurdusios i viena stipriausiu Europoje… Argi visa praeiti taip jau norime nusluoti ? Kazkam naudinga musu praeities visiskas neigimas ir niekinimas… Argi niekada ir nekyla tokio itarimo? Per paskutinius keleta metu atsirado daug istorijos “revizoriu”… Jiems nerupi ta baisioji komunistine istorija, jiems rupi butent sumenkinti, PANEIGTI TA, i kuria mes lygiavomes ir atsiremdavome, kai buvome okupuoti… Juokinga – jau Smetona VISISKAI blogas, partizanai visi atseit “banditai”, tai kas dar beliko svento… Atsisakykime savo tevu, dievo, sazines tada jau busime visiskai baigti… Ar ne prie to ir einame? Kazkas daro puiku darba sitaip “balamutydami” visa tauta… “Skaldyk ir valdyk”… Senas, geras patikrintas principas. O mes juk tokie naivus. Nebukime tokie, bukime budrus!Itariu – istorija kartojasi!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...