Žurnalistas ir rašytojas Andrius Tapinas yra žiniasklaidos novatorius. Jo įsteigta „Laisvės TV“ kol kas verčiasi sutelktiniu finansavimu (angl. „crowdfunding“). Tai dalykas, kurio sėkme Lietuvoje mažai kas tikėjo. Su „Veidu“ A.Tapinas dalijasi įžvalgomis apie tėvynės ir jos žiniasklaidos perspektyvas. Jos nusakomos keliais raktiniais žodžiais: internetas ir draugystė su Skandinavija.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Koks pojūtis, kokia nuojauta pradedant 2017-uosius?

– Mano nuojauta yra neramiai optimistinė. Optimistinė dėl to, kad mes dabar gyvename aplinkybėmis, kada jos iš tiesų atitinka tą labai seną ir kvailą posakį „tu pats esi savo laimės kalvis“. Galimybės, įrankiai tau tvarkingai padėti stalčiukuose, ir tu išsitrauki, ko tau reikia. Mūsų valstybėje nėra valdžios, kuri tau už tai duotų per pirštus. Pavyzdžiui, kai tu nori ką nors daryti, bet ateina valdžia ir sako: „Ne, mes pasiimsime tavo verslą ir truputį paturėsime.“ Laimei, to nėra.

Aš sakyčiau, kad ta mūsų obsesija, įnikimas į tai, kokią valdžią išsirinkome ir kaip čia viskas toliau bus, – toks rūpestis yra gerai. Aš už tai, kad mes labai domėtumėmės, ką daro mūsų valdžia, bet manau, jog yra tęstinumas tuo atžvilgiu, kad einama į priekį dažnai nepaisant to, ką daro valdžia. Valstybės ėjimas į priekį nėra tiesiogiai susijęs su valdžios veiksmais. Mane tai džiugina.

Dėl visų mūsų plačiąja prasme – tai medijos, verslas, akademinis jaunimas ir t.t. – aš esu optimistas. Yra nerimo, kuris turbūt natūralus, tai yra tam tikra nežinomybė, tvyranti dėl geopolitinių aplinkybių ir po truputėlį skambančių pavojaus varpelių – pradedant JAV prezidento rinkimais, Europoje ką tik pamatėme italus, nuo seniau turime lenkus, tuojau sulauksime vokiečių su prancūzais. Ir visi tie rezultatai kelia šiokį tokį nerimą.

Man patiko dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus mintis, išsakyta po to, kai jis grįžo iš Maskvos, kur statė kažkurią iš savo pjesių. Įvertinęs geopolitinę situaciją, įskaitant tai, kas vyksta kaimyninėje Lenkijoje, jis pasakė, kad Lietuva tampa paskutiniu Rytų Europos laisvės židiniu. Mūsų šalis apsupta arba visiškai nedemokratinės tamsos, arba sparčiai radikalėjančios demokratijos, kokia plėtojasi pas vis čia minimus mylimus kaimynus lenkus. Dėl šių dalykų kyla šioks toks nerimas.

Optimizmas susijęs su tuo, kad tu gali pats kažką padaryti, o nerimo priežastis ta, kad tu nelabai gali kažką pakeisti, pavyzdžiui, negalima padaryti jokios įtakos didelio masto geopolitiniams procesams.

– Ar nėra taip, kad gerai sutvarkytas pasaulis, nepriklausomai nuo Lietuvos galimybių, kurios nemenkos, tas gerai sutvarkytas pasaulis yra kažkur kitur. Todėl Lietuvos piliečiui, užuot kūrus sau palankią darbo aplinką, tarkime, steigus veiksnias profsąjungas, kurios kovotų dėl atlyginimų, gal parankiau susipakuoti lagaminus ir išvažiuoti ten, kur viskas jau sutvarkyta, sudėliota į lentynas, net jeigu tenai teks rinkti braškes ar plauti tualetus. Ten su tavimi tarsi geriau elgiasi. O didelio noro kovoti už teisybę čia, Lietuvoje, nesijaučia.

– Ar tikrai?

– Galime padiskutuoti.

– Tiesą sakant, nesu tikras, kad viskas taip, kaip čia bandyta nušviesti. Aš esu beprotiškas optimistas ir lituanofilas. Man sunku objektyviai žvelgti į situaciją. Dėl visos tos emigracijos aš sutinku, kad tai neigiamas, minusinis dalykas. Lietuvoje tai labai jaučiama. Kokios permainos bent jau teoriškai galėtų ateiti iš valdžios, kuri atstovauja jėgai, galiai, – tai pagarba žmogui. Pagarba mokytojui, pagarba verslininkui, pagarba ugniagesiui, pagarba kūrėjui.

Kartais man tenka bendrauti su išvykusiais žmonėmis. Pagarba neretai yra svarbesnis dalykas nei didesnis atlyginimas ar kažkas panašaus. Pagarba individui, pagarba bendruomenei, tarkime, Skandinavijoje vystėsi daugelį metų. O mūsų demokratija teskaičiuoja 27-us metus.

– Eikime prie medijų, žiniasklaidos. Kokia yra virsmų pajauta? Kas su tomis medijomis vyksta, vartaliojasi?

– Mano galva, vyksta viena ryškiausių transformacijų, ir mes tai matome. Transformacija prasidėjo su interneto atėjimu. Su turiniu, už kurį tu lyg ir nesi linkęs mokėti.

– Nuo to nenoro mokėti prasideda visokios įdomybės.

– Tai klausimas, apie kurį diskutuoja protingiausi medijų žmonės iš „The New York Times“, CNN ir kitų informacijos tiekimo gigantų. Prognozuojant šiek tiek į ateitį galima teigti, kad socialinių tinklų įtaka tik stiprės. Jeigu jau jie, tie tinklai, išrinko Donaldą Trumpą, turbūt mažai kas gali ginčytis, kad socialinių tinklų įtaka šiuo atveju buvo didžiulė. Ateity jų poveikis bus dar didesnis. JAV dabar 62 proc. jaunų žmonių feisbuką vadina savo pirmuoju informacijos šaltiniu.

– Mama, tėtis, feisbukas?

– Veikiau feisbukas, mama, tėtis. Galbūt atsiras išvestiniai, antriniai tinklai. Žmogus taps savo paties informacijos kontrolieriumi. Ta tradicinė vartų sargo funkcija, kurią atliko tradicinė žiniasklaida, be abejo, neturėtų išnykti, nes minios žurnalistika iš esmės skiriasi nuo pilietinės žurnalistikos. Tačiau formatas pasikeitė. Žurnalistika turės labai skubiai prie šito prisitaikyti – dėl to didelio klausimo nekyla.

Apie perėjimo vien į internetą pasekmes nesužinai, kol nepabandai, – kalbu apie žiniasklaidos vadovo, redaktoriaus potyrius. Lietuvoje niekas labai rimtai nebandė to daryti. Nei interneto portalai, nei televizijos neinvestavo į turinį, kuris būtų prieinamas vien tiktai interneto vartotojams. Kodėl neinvestavo? Dėl tos priežasties, kad tai neapsimoka, tenai nėra pinigų, tai yra visai kita medija ir taip toliau. O „Laisvės TV“ bando tai daryti. Rinka mus stebi labai susidomėjusi. Ar viena peržiūra internete yra lygi vienam TV žiūrovui, kuris pažiūri TV laidą? Ar viena interneto peržiūra vertingesnė, ar mažiau vertinga? Niekas negali duoti tikslaus atsakymo.

Kitas dalykas – jeigu TV laidos gali generuoti internete apie 100 tūkst. peržiūrų, tai yra sig-nalas, kad atsirado televizinio lygio auditorija. Jeigu atsiras vis daugiau tokių laidų, jeigu atsiras prodiuserių, kurie norėtų keliauti į internetą, galbūt iš paskos ateis ir pinigai. Nežinau – niekas negali to pasakyti.

Trečias momentas, nuo kurio mes pradėjome, – tai mokamas turinys. Klasikinis posakis – internetas išlepino žmones. Jie nebenori mokėti už turinį, nenori pirkti žurnalo, nenori prenumeruoti laikraščių. Ir atrodo, kad jie gyvenime tikrai nemokės už interneto turinį. Bet „The New York Times“ uždarė savo turinį, padarė jį mokamą. Kiti, kaip „The Guardian“, bando išgyventi iš savo turimų fondų, kartu apeliuodami į pilietiškumą. Tai yra labai aiškiai politiškai angažuotas leiboristų leidinys. Tie jų fondai, tos jų pajamos ir tie jų rėmėjai turi apibrėžtą politinę priklausomybę. Viskas šiuo atveju skaidru, nematau čia didelės problemos. Lietuvoje matėme vieną rimtesnį bandymą – tai „15 minučių“ turinio apmokestinimas. Kiek žinau, bandymas nėra labai sėkmingas.

Kitas bandymas – mūsų „Laisvės TV“. Mes siūlome už turinį savanoriškai susimokėti. Tai vadinamasis sutelktinis finansavimas – angliškai „crowdfunding“. Esame viena iš kol kas kelių pasaulyje egzistuojančių platformų, turinčių televizinį modelį ir mėginančių veikti sutelktinio finansavimo principais. Yra apie 4 tūkst. žmonių, kurie mums stabiliai kas mėnesį paskiria tam tikrą pinigų sumą, nors galėtų tai gauti nemokamai. Palaikymas yra jų pilietinio apsisprendimo išraiška.

Ar tai ilgai gali veikti – niekas nežino. Ekspertai sakė, kad būtent Lietuvoje, kur žmonės labai sunkiai skiriasi su pinigais, ypač jeigu reikia mokėti už žiniasklaidą, tai neįmanoma. Mes parodėme, kad įmanoma pradėti. Klausimas, ar įmanoma tai išlaikyti. Jeigu paaiškės, kad įmanoma išlaikyti, gal rasis vis daugiau medijos projektų – specifinių, nišinių. Gal netgi žurnalinių projektų, kurie eis į internetą ir bandys su labai geru turiniu ieškoti sutelktinio finansavimo. Kiek tai bus sėkminga – nežinau. Manau, kad tradicinė žiniasklaida privalo ieškoti naujų būdų, nes ji paprasčiausiai numirs. Sutelktinio finansavimo ribos – mes esame maža valstybė, tačiau toks finansavimas yra garantija, kad liksi nepriklausomas.

Mes naudojamės „Patreon“ platforma. Esame unikalūs tuo, kad „Laisvės TV“ – vienintelis iš 40 tūkst. šia platforma besinaudojančių projektų pasaulyje yra pajamingiausių dvidešimtuke, nebūdamas anglakalbis. Mes esame devyniolikti. Tai vien lietuviškas projektas, ir didžiuma iš 100 tūkst. „Patreon“ lankytojų nesupranta, kas čia vyksta. Negalime pasinaudoti visomis galimybėmis, nes dauguma reklamos skirta anglakalbiams.

O kaip įmonė mes esame normali televizija, kuri balansuoja pajamas ir sąnaudas. Mes nekursime serialų, nekursime tokių laidų kaip „Duokim garo“. Grįžtamasis ryšys – po kiekvienos laidos sulaukiame galybės kritikos, o kiekvienas parėmęs bent doleriu gauna mūsų ataskaitą apie mūsų veiklą ir finansus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m