Tag Archive | "wunder"

„Kadaise ketinau liautis skambinti“

Tags: , ,



Po koncertų palydėtas aplodismentais ir glėbiais gėlių net ir žymiausias pasaulio atlikėjas nuo scenos grįžta į kasdienybę, kurioje tenka kovoti už siekį dirbti savo darbą bei išlikti savimi.

Prieš pusantrų metų tapęs tarptautinio F. Chopino pianistų konkurso laureatu I. Wunderis Lietuvos publikai pažįstamas jau keletą metų. Pirmasis jo koncertas 2008-aisiais Vilniuje buvo anonsuojamas kaip jauno, itin talentingo ir virtuoziško pianisto pasirodymas. Tuo tarpu pastarieji pusantrų metų gali būti vadinami I. Wunderio karjeros viršūne, kuri įeis į pasaulio fortepijono istoriją. Klausytojais perpildytose salėse skambinantis I. Wunder kovo 28 d. koncertuos Kauno valstybinėje filharmonijoje, o 29 d. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.

Jūs patyrėte, ką reiškia būti vunderkindu…

…ir kaip gerai, kad tas periodas jau baigėsi. Vunderkindo titulas mano gyvenime atsirado jau gana vėlai, kai pradėjau skambinti fortepijonu – tada buvau keturiolikos. Ačiū Dievui, kad iki tol mano vaikystė buvo normali, o muzika – tik pomėgis. Tiesa, dar būnant ketverių pradėjau mokytis griežti smuiku, mat tėvai tiesiog norėjo suteikti išsilavinimą. Smuikas nebuvo tai, ką privalau daryti.

Sulaukus keturiolikos vienas fortepijono pedagogas atsitiktinai išgirdo mane grojant pianinu. Jis ir paskatino siekti pianisto karjeros.

Dabar smuiko į rankas beveik nepaimu. Manau, fortepijonas turi daugybę privalumų. Pirmiausia tai, kad juo pavyksta išreikšti daugybę balsų ir spalvų vienu metu, jis gali atstoti orkestrą, ir tai skambinimui suteikia pilnatvę.

Ir praėjus vos metams jau koncertavote kaip solistas.

Iš mažo Austrijos kaimelio teko persikelti į Linzą, vėliau – į Vieną. Tiesa, parvažiuodavau namo pas tėvus, kad galėčiau ramiai ruoštis koncertams. Manau, labai naudinga turėti galimybę pabūti vienumoje, gamtoje. Beje, ir dabar gyvenu mažame miestelyje Šveicarijoje, nors koncertų grafikas lėmė, jog viename mieste pernai praleidau ilgiausiai vienuolika dienų.

Prieš pusantrų metų tapote Tarptautinio F. Chopino vardo pianistų konkurso antrosios vietos laureatu. Tai vienas reikšmingiausių pasaulyje pianistų konkursų. Laureato vardas, tikriausiai, įpareigoja. Kada Jums buvo lengviau – prieš ar po laimėjimo?

Ko gero – prieš. Iš tiesų gyvenimas labai pasikeitė, yra daug įtampos, bet dabar jau prie to pripratau ir tuo mėgaujuosi.

Konkurse labai svarbi sėkmė – visi aštuoniasdešimt dalyvių buvo labai stiprūs. Apskritai galiu pasakyti, kad konkursų nemėgstu. Labai svarbu neleisti, kad konkursas pakeistų tave, tavo muzikinę viziją. Ši rizika labai didelė, mat žiuri sėdi keliolika narių, kiekvienas jų turi savo skonį, tad dalis atlikėjų mėgina rasti vidurkį ir išlaviruoti tarp jų visų. Itin išsiskiriantis, genialus, bet netradicinis, ekstremalius sprendimus mėgstantis atlikėjas, konkurso niekuomet nelaimėtų, mat pusė komisijos sakytų, kad jis – genijus, o kita – jo nekęstų. Tokiam atlikėjui konkurse vietos nėra.

F. Chopino konkursas yra specifinis, nes jame konkuruojama skambinant būtent šio kompozitoriaus kūrinius. Jei atlikėjas mėgsta šį kompozitorių ir nori parodyti, kaip jį atlieka – puiku. Bet jei žmogus į konkursą eina vien tik siekdamas karjeros – požiūris nėra teisingas. Suprantama, kad konkursų neišvengsi. Jie nulemia įrašų ir koncertų kontraktus. Muzika yra ir verslo dalis. Mano manymu, tai yra problema, mat anksčiau tokio skaičiavimo, kurį konkursą reikia stengtis laimėti, kuriame – dalyvauti, anksčiau nebuvo. Šiandien sakau užtikrintai, kad mano konkursai jau praeityje.

Prizinę vietą konkurse pasidalinote su lietuviu Luku Geniušu…

Konkurse su Luku ne tik susipažinome, bet ir susidraugavome. Žurnalistai juokavo, kad abu antrosios vietos laureatai turi „lemtingas“ pavardes: vienas genijus, kitas – stebuklas (vok. wunder – stebuklas). Kalbėjome net apie bendrus projektus, deja, kol kas to padaryti nespėjome.

Tai antrasis kartas, kai dalyvavote F. Chopino konkurse. Pirmasis konkursas buvo mažiau sėkmingas. Esate minėjęs, kad po jo net svarstėte atsisveikinti su muzika.

Labai gerai, kad taip nutiko. Tai paskatina susimąstyti, viską pervertinti. Man pasisekė – buvau apsuptas tinkamų žmonių.

Prisimindamas tą sunkų laikotarpį, manau, kad tuo metu dar nebuvau tikrai suaugęs. Net nenutuokiau, kokio tai dydžio renginys. Grojau daugiau savo malonumui. Kompozitoriaus muzika man buvo graži, tačiau nesuvokiau, kaip turėčiau ją skambinti. Kai netapau laureatu, labai nenusiminiau. Ne, aš nesilioviau grojęs, na, galbūt kelioms savaitėms, bet skambinimas man kurį laiką nebeteikė malonumo, tad rimtai svarsčiau, galbūt turėčiau užsiimti kažkuo kitu.

Po konkurso dvejus metus F. Chopino nebeskambinau, bet po poros metų suvokiau, kad turiu, kad tiesiog privalau atrasti, kaip vis dėlto reikėtų skambinti šio kompozitoriaus muziką. Supratau, kad be muzikos gyventi negaliu, o F. Chopinas buvo viso to dalis. Kreipiausi į A. Harasiewicz, kuris man padėjo pasirengti antrajam konkursui. Vertindamas retrospektyviai galiu pasakyti, kad ši krizė man buvo labai naudinga.

Daug žymių atlikėjų pasakoja, kad labai retai yra patenkinti savo pasirodymu. Pavyzdžiui, žymus Lietuvos smuikininkas prof. Raimundas Katilius palyginimo atlikimo meną su tolstančia horizonto linija, kurios pasiekti neįmanoma. Ar dažnai esate patenkintas savo pasirodymu?

Manau, sau keliami tikslai visuomet turi būti itin aukšti. Pasiekti to, ką esu užsibrėžęs, beveik niekada nepavyksta – tad beveik kas kartą po koncertų esu nusivylęs.

Viena vertus, nusivylęs, bet antra vertus, džiaugiuosi, kai pavyksta perteikti mintį, kai jaučiu, kad publika suprato, ką siekiau pasakyti – o juk tai nutinka labai dažnai.

Iš savęs reikalauju daug. Toks esu. Bet man labai svarbu, kad gyvenime būtų į ką atsiremti, turiu omenyje asmeninį gyvenimą, artimus žmones. Tada galiu siekti dar daugiau.

Klausytojai dažnai mato tik paradinę atlikėjų karjeros pusę. Įdomu, kiek laisvės turite planuodamas savo programas ir koncertus?

Tai tiesa, kad kuo aukščiau žmogus kyla, kuo daugiau pasiekia, tuo daugiau atsiranda suinteresuotų pusių, siekiančių savų tikslų: tai ir vadybininkai, ir kiti šioje srityje dirbantys žmonės. To neišvengsi, bet labai svarbu šiame interesų šurmulyje neprarasti savęs, nepamiršti, kodėl apskritai kadaise pasirinkai skambinti fortepijonu.

Palyginti su kitais atlikėjais, esu labai laisvas ir laimingas, nes didelę dalį kūrinių ir būsimų programų galiu pasirinkti pats. Po konkurso buvau pakviestas pasirašyti sutartį su Deutsche Grammophon įrašų kompanija. Šiais metais ketinu įrašyti dvi kompaktines plokšteles. Vienoje – P. Čaikovskio ir F. Chopino koncertai drauge su maestro V. Ashkenazy. Kitoje – kūriniai nuo Scarlatti iki šių dienų. Tačiau šiam rinkiniui nėra jokios primestos temos. Tai tiesiog kūriniai, kurie padėjo man užaugti, kurie skatino rinktis fortepijoną.

Ar išgirsime kurį nors jų Jūsų koncertuose Lietuvoje?

W. A. Mozarto Sonata B-dur yra viena tokių. Mano pirmasis mokytojas kadaise duodavo man daugybę įrašų, sakydamas, kad galiu išsirinkti ir groti tai, ką pats labiausiai norėčiau. Ši sonata man labai daug reiškia. Ji buvo vienas kūrinių, įsirėžusių į mano gyvenimą nuo labai jaunų dienų.

Pabaigai: kokie trys dalykai, Jūsų nuomone, būtini geram muzikui?

Kuklumas, emocija, meilė muzikai. Stengiuosi jas visas ugdyti. Nemanau, kad esu žvaigždė. Man tiesiog patinka skambinti.

Kodėl kuklumas?

Turime suvokti, kad šioje žemėje esame tik svečiai. Atlikėjas turi jaustis laimingas, kad gali, kad sugeba atlikti kūrinius ir džiaugtis tuo, kad jam leidžiama tai daryti. Tai ir yra kuklumas. Tai tiesa, kad dalis žmonių turi pašaukimą groti. Bet tai neturi nieko bendro su arogancija, demonstruojant, kad esi geresnis, talentingesnis už kitus. Priešingai, tie, kuriems lemta tapti atlikėjais, turi suvokti ir atsakomybę, kuri seka šią profesiją, kaip, beje, ir bet kokį kitą darbą. Mes, atlikėjai, esame matomi, žinomi, ir tie, kurie ateityje pasirinks muzikų kelią, seks mūsų kelią ir matys mus kaip pavyzdį.

Milda Celiešiūtė

Pianisto Ingolf Wunder koncertai Lietuvoje:

Kovo 28 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje (Bilietus platina Kauno filharmonijos kasos ir www.tiketa.lt)

Kovo 29 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje (Bilietus platina www.bilietai.lt)

Daugiau informacijos apie koncertus: www.culture-live.lt

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...