Naujos Vyriausybės programoje kaip koks slaptažodis kartojama „darna“. Tačiau, atvirkščiai, darnos čia trūksta, vienos idėjos prieštarauja kitoms, o priemonės – tikslams.

Aušra LĖKA

Naujoji Vyriausybė savo programoje problemas identifikuoja teisingai, bet ko iš tikrųjų ji ketina imtis, lieka mįslė. Kas kelia nerimą ir į ką Vyriausybė turėtų atkreipti dėmesį, „Veido“ ap­­skri­tojo stalo diskusijoje įžvalgomis dalijosi tų tri­jų sri­čių, kurias premjeras Saulius Skvernelis įvardijo kaip prioritetines – švietimo, socialinės atskirties ir vie­šojo valdymo, ekspertai: dr. Mantas Bileišis, My­­­ko­lo Romerio universiteto docentas, Viešojo val­­­­dy­mo inovacijų laboratorijos vadovas; dr. Rasa Ne­­dzins­kaitė, Edukologijos universiteto asistentė; Po­vi­las Stankevičius, DNB banko analitikas; Vy­tau­tas Žu­­kauskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vice­prezidentas.

Ar iš programos aišku, ką Vyriausybė ketina daryti?

M.Bileišis: Ši Vyriausybės programa – vienas eg­zotiškesnių dokumentų. Palyginti su ankstesnių Vy­riau­sybių programomis, ši pagal ženklų skaičių pati „riebiausia“, tačiau konkretumo joje labai mažai.

Rinkimų programa – tai partijos manifestas, bet Vyriausybės programa jau turėtų būti jų išraiška, strateginio planavimo dokumentas. Tačiau naujosios Vy­riausybės programa tebėra labiau politinis manifestas nei dokumentas, kuris gali turėti kažkokių tei­­s­inių pasekmių.

Lig šiol per 26-erius metus po nepriklausomybės atkūrimo tik apie pusmetį turėjome nesisteminių partijų Vyriausybę – 2000-aisiais, kai Vyriausybę for­­mavo Naujosios politikos blokas. Rolando Pakso Vyriausybės programa buvo pati trumpiausia iš visų lig šiol – vos 27 puslapių (dabartinė – 130 p.), labai radikali, bet gana aiški, buvo galima suprasti, ką jie nori padaryti. Kitais atvejais, net kai rinkimus laimėdavo nesisteminės partijos, pavyzdžiui, „darbiečiai“ 2004 m., premjeras vis tiek būdavo ne „darbiečių“, o vadinamųjų sisteminių partijų.

Dabar rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų są­­junga – partija, labiau atitinkanti pilietinio sąjūdžio po­žymius, tai labai įvairus judėjimas, panaudojantis protesto balsus. Paprastai tokie judėjimai būna vienos idėjos, sukurti kovoti su kažkuo konkrečiai. Kai jie laimi, interesai fragmentuojasi.

S.Skvernelio Vyriausybėje matome labai stiprią depolitizaciją. Pats premjeras yra aukščiausias karjeros biurokratas, užėmęs aukščiausius postus, pa­žįs­ta sistemą iš vidaus. Turime gana unikalų atvejį: da­bar net ministrų kabinetas biu­­rokratizuojasi: viešojoje komunikacijoje tai įvelkama į profesionalumo terminiją, bet iš tikrųjų galima sakyti, kad biurokratizuojama tai, kas yra politinės atsakomybės dalykas.

Vyriausybės programa – taip pat politinės atsako­mybės dokumentas, bet naujojo ministrų kabineto pro­grama – tik abstrakčiai surašytos gairės. Nie­kas ne­gali joms nepritarti, bet niekas ir neįsivaizduoja, kas gali būti pagal programą padaryta.

V.Žukauskas: Vyriausybės programą vertinu pa­gal politinės brandos kriterijų, t.y. ar partija turi sa­vo veiklos liniją. Ji negali kiekvienoje srityje žadėti sukurti geriausią vaizdą pasaulyje, nes jei prioritetu paimsi vieną sritį, tai gali prieštarauti kitai.

Naujosios Vyriausybės programoje deklaruojama, kad politinė kryptis – socialinės atskirties mažini­mas ir tam numatyta priemonė yra progresiniai mo­kesčiai. Bet kitur rašoma apie investicijų skatinimą – ir ten tikslas tapti vos ne patraukliausia investicijoms šalimi pasaulyje. Tikriausiai vieną programos dalį rašė atskirties specialistas, kitą – investicijų, bet jie tarpusavyje nepasikalbėjo, nes jei įvesime progresinius mokesčius ir mažinsime atskirtį mo­kes­­tinėmis priemonėmis ar didesniu perskirstymu, ma­žės mūsų šalies patrauklumas investicijoms. Po­litiškai brandi jėga tai suvokia. Tačiau tokio nuoseklumo tarp naujosios Vyriausybės programos dalių pa­sigedau. Daug eklektikos, bandoma pasakyti, kad visur būsime geriausi. Labai mažai žodžių „įgyvendinsime“, bet labai daug „sieksime“, „įvertinsime galimybes“, „pasitarsime su visuomene“. Tam­pa neaišku, ką ketinama iš tikrųjų daryti, o tikslai ir prie­monės tarpusavyje nedera.

P.Stankevičius: Skaitant programą susidaro

įs­pūdis, kad visur norima idealaus varianto, o tai at­ro­do truputį utopija. Bet kokios veiklos planas – tai pirmiausia mąstymo gairės, paskui – pagal jas iškelti tikslai ir po to veiks­mų planas, kaip tuos tikslus įgy­­vendiname. Ši Vy­­riausybės programa panaši į labai ilgas gaires be konkretumo. Žinoma, tai padidi­na naujajai koalicijai laisvę manevruoti, nes ne­sant konkretumo gali da­ryti daug ką, o kad ir ką pa­darysi – privesti prie po­­litinės programos. Tad iš nau­josios Vyriausybės galima laukti netikėtumų.

R.Nedzinskaitė: Deklaruojama, kad švietimas – prioritetinė šios Vyriausybės sritis, bet kas apie tai rašoma programoje, yra plakinys. Peržvelgiau Al­­­­­girdo Butkevičiaus Vyriausybės programą, švietimo strategiją iki 2022 m., visas šios srities ataskaitas, Geros mokyklos koncepciją. S.Skvernelio Vy­riau­­sybės programa švietimo srityje yra viso to kratinys.

Kas rašė apie aukštąjį išsilavinimą, aptakiai pa­mi­nėjo, kad universitetų klausimas bus sprendžiamas pagal studijų rezultatus ir aukštųjų mokyklų po­­­tencialą. Bet kitame punkte, gal rašytame Moks­lų aka­­­demijos ar Mokslo tarybos, jau aiškinama, jog no­rint sustiprinti mokslo ir inovacijų sritį pirmiausia reikia pertvarkyti visą aukštųjų mokyklų tinklą. Tad nors tris kartus skaičiau programą, visiškai ne­aišku, kaip su universitetų tinklu bus elgiamasi iš tikrųjų. Lygiai taip pat ir su kitais dalykais.

Sunku suvokti, ir kas tas darnus švietimas ir kultū­­ra. Programos įžangoje kiekviename sakinyje kar­­­­t­o­jama: vertybinis pamatas, pamatinės, krikščioniš­­kos vertybės, dorybės. Tačiau neaišku, kas bus da­roma.

V.Žukauskas: Viena vertus, norima profesionalumo, depolitizavimo. Tačiau vis tiek reikia išsikelti kažkokią vertybę. Dešinieji akcentuoja ekonominę laisvę, kairieji –  socialinę lygybę. Naujiems valdantiesiems irgi reikia vėliavos ir jie pasirinko darnumą visur – ir ekonomikoje, ir švietime. Bet koks yra to dar­numo turinys? Jis visai neaiškus ir išskydęs, po šiuo žodžiu galima pakišti bet ką. Darnumas – tokio pat abstraktumo sąvoka kaip gėris.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m

"Dreamstime" nuotr.

Darbuotojų kvalifikacija ir švietimas – pirmučiausias naujo Seimo ir Vyriausybės prio­­­ritetas. Taip mano beveik ketvirtadalis verslo atstovų. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) pramonės įmonių vadovų apklausoje ši sritis pirmą kartą nurodyta kaip turinti būti svarbiausia tarp Vyriausybės prioritetų. „Valstybei šiandien reikia ne pigių darbininkų, o išmanių žmonių“, – pabrėžia LPK prezidentas Robertas Dargis.

Dar tarp pirmų trijų prioritetų – užsienio santykių stiprinimas, naujų rinkų paieška ir inovacijų diegimo gerinimas. Į ketvirtą poziciją nukrito 2012 m. analogiškoje apklausoje pirmas buvęs darbo santykių reguliavimas. Tačiau apklausa vyko dar iki naujajai valdžiai paskelbiant planus atidėti Darbo kodekso įsigaliojimą ir jį peržiūrėti.

R.Dargis atkreipia dėmesį, kad neprognozuoti pokyčiai pasaulyje, dabartinė Lietuvos priklausomybė nuo europinių pinigų, kurių po 2020 m. smarkiai sumažės, verčia imtis neatidėliotinų pokyčių, tad LPK XVII Vyriausybės 2016–2020 m. programai pasiūlė 10 svarbiausių darbų Lietuvos ekonomikos konkurencingumui užtikrinti.

1. Parengti 2017–2030 m. švietimo ir mokslo politikos strategines gaires ir jų įgyvendinimo programą, pradiniame etape pagrindinį dėmesį skiriant ugdymo įstaigų reformai ir mokytojų rengimui.

2. Parengti ir įgyvendinti ilgalaikes priemones demografinėms problemoms spręsti.

3. Skatinti Lietuvos ekonomikos augimą per šalies konkurencingumo didinimą, patrauklumą investicijoms ir naujų darbo vietų kūrimą.

4. Nustatyti laipsnišką darbo jėgos apmokestinimo mažėjimą, siekiant gerinti mokestinę aplinką.

5. Įgyvendinti atsakingą finansų politiką, siekiant konsoliduoto valstybės biudžeto pajamų tvarumo ir išlaidų efektyvumo.

6. Parengti atskirties tarp regionų mažinimo programą, užtikrinančią esminius regioninės politikos pokyčius: verslo sąlygų gerinimą, investicijų pritraukimą, vietinės darbo jėgos išsaugojimą ir demografinių pokyčių suvaldymą.

7. Užtikrinti nacionalinės platformos „Pramonė 4.0“ steigimą ir vystymą, siekiant savalaikio ir pilnaverčio Lietuvos dalyvavimo ketvirtosios pramonės revoliucijos procesuose.

8. Užtikrinti subalansuotą, kaštų ir naudos analize pagrįstą infrastruktūros plėtrą, efektyvų valstybės turto valdymą, gaunant maksimalią naudą piliečiams.

9. Parengti, su suinteresuotomis šalimis aptarti ir patvirtinti energetikos strategiją, užtikrinančią regiono mastu konkurencingas energijos išteklių ir infrastruktūros paslaugų kainas pramonei.

10. Užtikrinti efektyvų viešųjų pirkimų sistemos veikimą, nustatant tik būtiniausius kriterijus paslaugoms ir prekėms, įgyvendinti efektyvų teisinį reglamentavimą, nustatant tik būtiniausius kriterijus, taip pat kad pirkimuose gali dalyvauti tik įmonės, kurių mėnesio atlyginimo vidurkis sudaro ne mažiau kaip

80 proc. to regiono ar ūkio sektoriaus atitinkamos verslo srities atlyginimo vidurkio.

Apklausa

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA