Tag Archive | "Vokietijos eksportas"

Rinkos ekonomikos statusas Kinijai – pabaigos pradžia Lietuvos pramonei?

Tags: , , , , , , ,


A. Skibinski nuotr.
Kinija agresyviai, nesiruošdama vykdyti prisiimtų įsipareigojimų keisti savo politinę ir ekonominę sanklodą, siekia būti pripažinta rinkos ekonomikos valstybe. Jei toks Kinijos ekonomikos statusas iki šių metų pabaigos bus patvirtintas Europos Komisijoje, tai bus didžiausias iššūkis ne tik senųjų Europos valstybių pramonei – tai gali tapti pabaigos pradžia Lietuvos gamintojams.

 

Algimantas ŠINDEIKIS

 

Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“ neseniai pranešė, kad Kinija nebeslepia planų tiesti transporto magistrales iš Centrinės Azijos į visus pasaulio kraštus. Tai Kinijai tikrai suteiks naujų ekonominių galimybių, bet kitoms valstybėms tai reikš neigiamas ekonomines pasekmes.

Kinijos komunistų partijos vadovybei kelia nerimą išaugę darbuotojų atlyginimai, pampstantis statybų burbulas, lėtai didėjantis vidaus vartojimas. Kinijos Liaudies Respublikos prezidentas ir Komunistų partijos sekretorius Xi Jinpingas ieško naujų būdų, kaip skatinti ekonomikos augimą sukuriant naują Šilko kelią ir atgaivinant senosios prekybos arterijos tarp Rytų ir Vakarų legendą. Taip siekiama dar labiau padidinti Kinijos prekių srautą į visą pasaulį.

Kinijos komunistų partijos lyderiai kalba apie viziją įtraukti į naujojo Šilko kelio projektą 60 pasaulio valstybių ir pusę planetos gyventojų.

Kinijos komunistų partijos lyderiai kalba apie viziją įtraukti į naujojo Šilko kelio projektą 60 pasaulio valstybių ir pusę planetos gyventojų.

Kinija sieks ne tik sukurti naują transporto arteriją, bet ir išplėtoti šalia jos ekonominę infrastruktūrą bei prekybą. Šiam projektui jau skirta 40 mlrd. JAV dolerių, kurie bus investuoti į naujų kelių, geležinkelių, vamzdynų iš Lietuvos į Afriką, iš Šri Lankos į Izraelį, iš Pakistano į Iraną statybą. Dvi geležinkelio linijos sieks Vokietiją: viena iš Džengdžou į Hamburgą, kita iš Čongčingo į Duisburgą.

Kuriama ir finansinė institucija, kuri finansuos šį gigantišką projektą, – Azijos infrastruktūros investicijų bankas (AIIB). Dar 2015 m. Kinija, neslėpdama nepasitenkinimo dėl savo pernelyg mažos įtakos Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo valdymui, įkalbėjo 57 pasaulio valstybes pasirašyti AIIB steigimo dokumentus. Nepaisant JAV pasipriešinimo, prie naujojo banko milžino steigimo prisidėjo ir Prancūzija, Didžioji Britanija bei Vokietija.

Visi siekia nelikti nuošalyje ir dalyvauti didžiuosiuose Kinijos projektuose. Rusija, kuriai reikia didelių investicijų siekiant įveikti ekonominę recesiją, neslepia susidomėjimo šiuo projektu, nors Krem­lius prisibijo Kinijos augančios ekonominės ir politinės įtakos. Iranas ir Turkija palaiko naujojo Šilko kelio projektą. Pirmas traukinys iš Kinijos šių me­tų vasario mėnesį atvyko į Teheraną lydimas gausių plojimų. Iranas galėjo eksportuoti savo žaliavas į Ki­niją ir iš jos įsivežti aukštųjų technologijų produktų, kol Vakarai jam taikė sankcijas, todėl ir šiandien iš­lieka lojalus Kinijos komunistų partijos projektams.

Mūsų kaimyninėje Baltarusijoje jau dirba daugiau nei 10 tūkst. kinų, atvykusių į šalį per pastaruosius dvejus metus.

Mūsų kaimyninėje Baltarusijoje jau dirba daugiau nei 10 tūkst. kinų, atvykusių į šalį per pastaruosius dvejus metus.

Po ukrainiečių jie yra antra di­džiau­sia užsienio darbuotojų grupė. Kinijos avialinijų lėktuvai be nusileidimo iš Pekino į Minską skrenda keturis kartus per savaitę.

Didžiausias bendras Kinijos ir Baltarusijos industrinis projektas „Didysis akmuo“, įsikūręs 80 kvadratinių kilometrų teritorijoje šalia Minsko oro uosto, turi tapti rimtu pramonės centru. Čia jau pradedami pirmi miškų kirtimo ir pamatų klojimo darbai. Beveik visi 10 tūkst. Kinijos darbininkų dirba šioje gigantiškoje statybų aikštelėje, kurioje iškils biurų pastatai, mokyklos, ligoninės ir butai daugiau nei 170 tūkst. gyventojų. Greitkelis iš Maskvos į Berlyną E30 (aplenkiantis Lietuvą) eina šalia šios statybvietės. Planuojama, kad šis greitkelis turi būti pratęstas iki Pekino.

„Der Spiegel“ užduoda retorinį klausimą: ko Kinija siekia kurdama naująjį Šilko kelią? Ar ji siekia lyderystės, skatindama ekonominį augimą kaimyninėse ir toliau esančiose valstybėse, ir nori sujungti pasaulį, kaip tvirtina Kinijos komunistų partijos propaganda? Ar šio projekto tikslą lemia Kinijos eksporto bendrovių poreikis globalizuotis ir taip palaikyti stringančios ekonomikos gyvybingumą sukuriant naujas transporto arterijas savo perteklinei produkcijai eksportuoti ir žaliavoms importuoti? Ar tai Kinijos siekis įveikti Vakarų pasaulio politinį dominavimą – planuojant savo eksportu ekonomiškai užkariauti pasaulį?

Kinijos planas sukurti naujus ekonominius koridorius ambicingas ne tik finansiškai, bet ir techniškai. Keliai bus tiesiami aukštai kalnuose, kreipiant juos per Pakistaną Arabijos jūros link. Nors susiduriama su technologinėmis problemomis, viskas atrodo įveikiama, nes Kinija jau sugebėjo įrodyti savo technologinį pajėgumą nutiesdama geležinkelį į Tibetą aukštesniuose nei 5 km virš jūros lygio kalnuose.

Naujų ekonominių koridorių iš Kinijos ir jų infrastruktūros kūrimas bus didžiausias valstybinis ekonomikos skatinimo planas po Maršalo plano, kuris po Antrojo pasaulinio karo sugriautai Vokietijai bei ki­toms Vakarų Europos šalims padėjo sugrįžti į in­dust­rinių valstybių gretas.

Naujų ekonominių koridorių iš Kinijos ir jų infrastruktūros kūrimas bus didžiausias valstybinis ekonomikos skatinimo planas po Maršalo plano

Tuo pat metu naujojo Šilko kelio plėtrai Kinijos valstybinės įmonės agresyviai „apsiperka“ įsigydamos Vakarų bendroves, veikiančias aukštųjų technologijų srityje. Kinijos komunistų partija naudoja protekcines priemones, siekdama apsaugoti savo šalies įmones ir rinką nuo Vakarų konkurencijos, užsipuldinėja Vakarų bendroves. Kol kas nėra jokių požymių, kad Europos Sąjunga turėtų aiškią strategiją, kaip ji įveiks šį Kinijos valstybinį protekcionizmą. Briuselis neturi ir aiškios vizijos, kokį poveikį ES ekonomikai darys Kinijos naujasis Šilko kelias.

 

Europos Parlamentas priešinasi Kinijos reikalavimams

Perteklinis Kinijos gamybos pajėgumas jau turi didelių socialinių, ekonominių ir aplinkosauginių pa­sekmių ES. Pastaruoju metu ypač neigiamas po­vei­kis da­romas ES plieno sektoriui. Kinija – antra di­džiausia ES prekybos partnerė. Kasdien tarp ES ir Ki­nijos keliaujančių prekių ir paslaugų srautas viršija milijardą eurų. ES ir Kinijos prekybos balansas yra deficitinis, o eksportas į Kiniją sudaro tik pusę ES eksporto į JAV vertės. 2015 m. Kinijos investicijų mas­tas ES pirmą kartą viršijo ES investicijų mastą Ki­­nijoje, o Kinijos rinka yra pagrindinis įvairių ES pra­­monės sektorių ir prekių ženklų pelningumo va­rik­lis.

Kinijoje ypač didelė Vokietijos technologijų ir jų mašinų gamybos paklausa, todėl Vokietija yra nuolat didėjančio eksporto į Kiniją lyderė. Jos eksportas į Kiniją 1999–2011 m. išaugo beveik dešimt kartų – nuo 7 mlrd. eurų 1999 m. iki 64,6 mlrd. eurų praėjusiais metais. Kinijos valstybinės bendrovės siekia supirkti technologiškai pažangiausias Vokietijos įmones ir kasmet „apsiperka“ Vokietijoje už dešimtis milijardų dolerių.

Vokietijos kanclerei Angelai Merkel teko nemažai pasistengti, kad Kinijos bendrovėms nebūtų parduota strateginė skaitmeninių technologijų lyderė, pagrindinė Vokietijos pramoninių robotų gamintoja „Kuka“, nors už ją pasiūlyta 4,5 mlrd. dolerių. Kinija per pirmąjį šių metų pusmetį nusipirko 37 Vokietijos bendroves, nors 2015 m. bendras nupirktų Vokietijos bendrovių skaičius siekė tik 39.

Nepaisant šio reikšmingo ekonominio bendradar­b­iavimo ir Kinijos ekonominio bei politinio reikš­mingumo didėjimo, šių metų gegužės 12 d. Eu­ro­pos Parlamento plenarinėje sesijoje buvo priimta rezoliucija rinkos ekonomikos statuso suteikimo Ki­ni­jai klausimu. Už rezoliuciją, nepritariančią rinkos eko­nomikos statuso Kinijai suteikimui, balsavo 546 par­lamentarai, prieš – 28, o 77 susilaikė.

Belieka tikėtis, kad šis Europos Parlamento spren­dimas padarys įspūdį Europos Komisijai, kuri dar šiais metais turi priimti sprendimą dėl rinkos ekonomikos statuso suteikimo Kinijai, ir ji atsižvelgs į dabartinį Kinijos ekonomikai daromos valstybės subsidijų įtakos mastą, nes įmonių sprendimai dėl produkcijos sąnaudų ir kainų neatitinka rinkos signalų, rodančių pasiūlą ir paklausą.

Europos Parlamento rezoliucija priimta atsižvelgiant į tai, kad ES galioja antidempingo teisės aktai (2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr.1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Bendrijos narėmis nesančių valstybių), įvertinant Kinijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) protokolą, atsižvelgiant į ankstesnes Europos Parlamento rezoliucijas dėl ES ir Kinijos prekybos santykių. Konstatuota, kad Kinija nėra rinkos ekonomikos valstybė ir kad dar netenkinami penki ES nustatyti kriterijai, apibūdinantys rinkos ekonomikos valstybę, todėl Kinijai negali būti vienašališkai suteiktas rinkos ekonomikos valstybės statusas.

Kinijai siūloma aukščiausio lygio susitikime su ES atstovais aptarti klausimus, susijusius su rinkos ekonomikos valstybe, tinkamai atsižvelgti į ES pramo­nės, profesinių sąjungų ir kitų suinteresuotų sub­jektų reiškiamą susirūpinimą dėl pasekmių ES dar­bo vietoms, aplinkai, standartams bei tvariam ekono­mikos augimui visuose paveiktuose gamybos sekto­riuose ir užtikrinti, kad šiuo atveju būtų apsaugotos darbo vietos ES.

Kinija nesiunčia jokių signalų, kad planuotų derybas dėl savo ekonominės sistemos keitimo ar perteklinės gamybos stabdymo.

 

Kokios Kinijos pripažinimo rinkos ekonomika pasekmės?

Vienintelė rimta kliūtis Kinijos prekėms patekti į ES rinką yra šios šalies nepripažinimas rinkos ekonomika ir teisinė galimybė Kinijai taikyti įvairias antidempingo procedūras. Nors Kinija dar 2001 m. buvo priimta į PPO, stojimo dokumentuose pripažinta, kad prekių ir paslaugų kainos Kinijoje nėra nustatomos rinkos, yra paveiktos valstybės subsidijų, galimybės nesilaikyti aplinkosaugos reikalavimų, nepaisyti darbo rinkos reguliavimo išnaudojant nepilnamečius asmenis ir kt. Todėl Kinijos prekybos partnerėms leidžiama taikyti papildomus importo tarifus dempingo poveikiui stabdyti.

Nors po įstojimo į PPO Kinijos valstybinio kapitalizmo sistema nepasikeitė, Pekinas stojimo į PPO dokumentus aiškina savaip ir reikalauja, kad šių metų pabaigoje Kinijai rinkos ekonomikos statusas būtų suteiktas automatiškai.

Jei ES, JAV ir kitos PPO narės pripažins Kiniją rinkos ekonomikos valstybe, šių šalių gamintojai ne­be­turės galimybės apginti savo rinkų nuo valstybės sub­sidijomis remiamų Kinijos bendrovių produkcijos, atpigusios, palyginti su vietinių gamintojų produk­cija, antplūdžio į pasaulio rinkas. Kadangi Ki­ni­jo­je pagaminamų prekių kainos nustatomos nesąžiningai, joms dabar taikomi papildomi antidempingo tarifai sumažina Kinijos valstybės subsidijų poveikį kainoms.

Dėl ekspansinių Kinijos vyriausybės subsidijų šios šalies bendrovės, ištisai viešaisiais finansais sukurti pramonės sektoriai susiduria su perprodukcijos problema, kurią gali išspręsti tik eksportas. Ki­ni­jai suteikus rinkos ekonomikos statusą, jos gamintojams nebegalėtų būti taikomi specialūs antidempingo tarifai, jie galėtų dar labiau nuleisti savo kainas nesibaimindami, kad prieš juos bus imtos taikyti antidempingo priemonės.

Vašingtone įsikūręs Ekonominės politikos institutas pateikia du rinkos ekonomikos statuso suteikimo Kinijai ekonominio poveikio ES – mažo ir didelio – scenarijus. Pagal mažo poveikio scenarijų, importas iš Kinijos augs 25 proc., o didelio – 50 proc.   Pramonės produkcijos importo iš Kinijos šuolis siektų nuo 71,3 mlrd. iki 142,5 mlrd. eurų, ES bendrasis vidaus produktas sumažėtų nuo 1 iki 2 proc., sumažėtų ir darbo vietų skaičius ES bendrovėse. Di­džiau­sią smūgį patirtų tekstilės ir aprangos, kompiuterių ir elektronikos, metalo produktų sektoriai. Pa­žei­džia­miausias būtų pramonės sektorius, kuriame dar­bo netektų iki 1,5 mln. darbuotojų. Prog­no­zuo­jama, kad darbo netektų iki 22 tūkst. Lietuvos pramonės įmonių darbuotojų.

Lietuvos pramonininkų konfederacijoje dar 2015 m. buvo aptariamas Kinijos pripažinimo rinkos ekonomika 2016-aisiais ekonominio poveikio Lietuvai įvertinimas. Bendrovės „Global BOD Group“, turinčios ilgalaikių projektų Malaizijoje, kitose Pietryčių Azijos šalyse, eksportuojančios 85 proc. produkcijos, kurią sudaro saulės elementai ir moduliai, akinių lęšiai, CD, DVD, „Blu-ray“ kompaktinės plokštelės, valdybos pirmininkas Vidmantas Ja­nu­le­vi­čius Lietuvos pramonininkus informavo, kad Ki­nijai rinkos ekonomikos statusas 2016 m. gruodžio mėnesį automatiškai negali būti suteiktas, nes tiek Europos Komisija, tiek JAV prekybos departamentas antidempingo tyrimų metu rado aiškių įrodymų, jog Kinijos bendrovės veikia ne rinkos ekonomikos sąlygomis ir jos ekonomikoje negalioja visi rinkos ekonomikai taikomi reikalavimai.

Nėra ir jokių požymių, kad šių reikalavimų Kinija pradėtų laikytis artimiausioje ateityje. Verslininkas skaičiais pagrindė savo nuomonę, kad rinkos ekonomikos statuso suteikimas Kinijai smarkiai pakeistų tarptautinį prekybos balansą, neigiamai paveiktų di­delę dalį ES pramonės. Vienašališkas ES sprendimas suteikti Kinijai rinkos ekonomikos statusą turėtų negrįžtamą poveikį ir visai ES, ir Lietuvos pramonei, mažėjant jos apimčiai ir kartu darbo vietų skaičiui.

Kinijos nevaržomo eksporto pasekmės Lietuvai

Kinijos BVP struktūroje pramonės produkcija su­daro apie 44 proc. JAV šis rodiklis siekia tik 20 proc. ES ekonomikos motoras Vokietija savo BVP vis dar turi apie 30 proc. pramonės produkcijos. Pran­­cūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje šis rodiklis siekia vos 20 proc.

Lietuvoje bendras apdirbamojoje gamyboje dirbančių žmonių skaičius sumažėjo nuo 255 tūkst. iki 207 tūkst. Bet dirbančiųjų pramonės įmonėse skaičius Lietuvoje vis dar sudaro apie ketvirtį visų dirbančiųjų nefinansinėse įmonėse.

Lietuvos pramonė per visą nepriklausomybės laiko­tarpį nuolat keitėsi. Naujų technologijų diegimas, ma­žinama aplinkos tarša, sudėtingesni produktai ir nau­jų rinkų užkariavimas būdinga daugeliui Lie­tu­vos pramonės įmonių. Pramonės sektorius yra antras pagal reikšmingumą Lietuvos ekonomikoje.

Ūkio raida po sovietmečio ir pasaulio ekonomikoje vykstantys pokyčiai daro įtaką ir Lietuvos pramonės struktūrai. Beveik išnyko tam tikri pramonės šakų sektoriai – mašinų gamyba, elektrotechnika, radioelektronika. Per tą laiką atsirado naujų pramonės šakų – įvairių rūšių pakuočių gamybos, spaudos, biochemijos ir kt. Lietuvos pramonės struktūroje dominuoja chemijos pramonės produkcija. Jos gaminiai sudaro daugiau kaip 50 proc. visos pramonės produkcijos. Svarbi išlieka maisto pramonės ir medienos gaminių bei baldų gamyba.

Lietuvos politiniam elitui sunkiai sekasi suvaldyti šalyje vykstančius demografinius, ekonominius ir po­litinius reiškinius, o Lietuvos egzistencija globalia­me pasauliniame darbo pasidalijimo žemėlapyje ap­skritai nebėra Lietuvos politikos darbotvarkės da­lis. Nuolatiniai didesni ar mažesni politiniai skandalai, kurių tariamą reikšmingumą kuria ir palaiko bulva­rinė žiniasklaida, tampa svarbiausiomis dienos te­momis, užgožiančiomis bet kokį platesnį ir solidesnį požiūrį į valstybės strategijos kūrimą ir jos įgyvendinimą kuriant didelės pridėtinės vertės darbo vietas ir saugant savo pramonę nuo nesąžiningo importo.

Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ tu­rė­jo tapti visuomenes susitarimu, jos sąmoninga va­lios ir apsisprendimo raiška, kviečiančia įtvirtinti vertybes ir kartu kurti modernią, veržlią, atvirą pa­sau­liui, savo nacionalinį tapatumą puoselėjančią stip­rią valstybę.

Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ tu­rė­jo tapti visuomenes susitarimu, jos sąmoninga va­lios ir apsisprendimo raiška, kviečiančia įtvirtinti vertybes ir kartu kurti modernią, veržlią, atvirą pa­sau­liui, savo nacionalinį tapatumą puoselėjančią stip­rią valstybę.

Vadovaujantis šia strategija Lietuvos ekonomikos šerdimi turėtų tapti sumani ekonomika – lanksti ir gebanti konkuruoti pasaulyje, kurianti didelę pridėtinė vertė, grindžiama žiniomis, inovacijomis, verslumu ir socialiniu atsakingumu bei „ža­liuo­ju“ augimu. Jei ES, o kartu ir Lietuvos pramonė nebus apsaugota nuo valstybės do­tacijomis remiamo Kinijos eksporto, vietiniai ga­mintojai neturės jokių galimybių kurti ir plėtoti savo verslų, siekiančių konkuruoti globalioje rinkoje.

Minimoje Lietuvos pažangos strategijoje buvo numatoma kurti palankiausią verslui aplinką Šiaurės ir Baltijos valstybių regione, o tai leistų Lietuvos ekonomikai įgauti nors kokį ekonominį pranašumą. Svarstant Lietuvos pažangos strategiją visuomenę ir institucijos buvo aiškiai skatinamos suprasti verslo svarbą šaliai bei kiekvienam individui, adekvačiai vertinti verslininkų ir verslo įmonių vaidmenį, nepai­sant galimos rizikos pripažinti ir skatinti inovatyvias iniciatyvas. Institucinę aplinka ir infrastruktūra turėjo užtikrinti inovatyviai ir efektyviai veiklai reikalingus finansinius ir kitokius išteklius, organizacines, technines bei intelektines paslaugas, skatinti verslo plėtrą visais jo raidos etapais.

Bet vietoj Lietuvos pažangos strategijos įgyvendini­mo turime kitokią Lietuvos politinę realybę. Vil­niaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkų kurtas naujas socialinis darbo rinkos modelis, kuris tu­rė­jo tapti instrumentu, leidžiančiu kurti pažangesnę, efek­tyvesnę ir dinamiškesnę darbo rinką, šalies Pre­zi­dentės Dalios Grybauskaitės buvo vetuotas ir greita­kalbe pavadintas „nužmogėjimu“. Nors Pre­zi­den­tė Lietuvos politikoje save pozicionuoja kaip griežtą ir modernią politikę, tokia „virtuvinė“ retorika su­nai­kina bet kokius politinius debatus dėl valstybės atei­ties, jos pažangos bei modernizacijos ir neišvengia­mai nustumia Lietuvos valstybę į pasaulio ekonomi­kos patvorį, iš kurio ir toliau trauksis siekiantieji gyventi oriau ir pažangiau. Rinkos dydžio pakeisti negalime, bet kitą verslo aplinką – galime. Jei tai netaps realia šalies politikos darbotvarke, globalūs procesai, susiję ir su Kinijos planais mūsų rinkose, atims iš mūsų galimybę kurti vertingas, didelės pridėtinės vertės darbo vietas, o tai reikš ateities galimybių atėmimą iš Lietuvos valstybės ir jos piliečių.

 

Visą naują „Veido“ numerį rasite ČIA

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...