Tag Archive | "Vepriai"

Tikros ir tariamos gyvenimo Astravo atominės elektrinės pašonėje problemos

Tags: , , , , , , , , , , , , ,


Scanpix nuotr.

 

Pristojusios investicijos, pingantis nekilnojamasis turtas, mažėjantis gyventojų skaičius ir nerimas dėl savo sveikatos bei saugumo – taip galėtų atrodyti juodasis Vilniaus ir aplinkinių regionų raidos scenarijus, jo pašonėje pradėjus veikti baltarusiškai Astravo elektrinei. Tačiau analogiškų istorijų pavyzdžiai rodo, kad tai greičiausiai ir liks tik neišsipildžiusiu siaubo filmo scenarijumi.

Dovaidas PABIRŽIS

Per 50 kilometrų nuo šiuo metu statomos As­travo atominės elektrinės nutolęs Vilnius patenka į jos poveikio zoną. Be to, baltarusiai giriasi, kad stato pigiausią tokio pobūdžio jė­gainę pasaulyje, taip Lietuvai keldami tik dar daugiau nerimo.

O jo ir taip netrūksta – iki šiol elektrinės statytojai neskuba atsakyti į daugelį klausimų, susijusių su atominės saugumu: dėl jėgainės aikštelės parinkimo ir įvertinimo, galimo poveikio aplinkai, vadinamųjų streso testų, Neries vandens panaudojimo, nesibaigiančių incidentų statybų metu ir apskritai elektrinės atitikties tarptautiniams saugumo standartams.

Ir nors politikai gerokai pavėluotai suskubo griebtis kovos prieš elektrinės statybas, rinkti pi­liečių parašus ir organizuoti įvairias akcijas, sunku patikėti, kad nuo Juozapinės kalvos jau aiškiai šviečiant elektrinės kontūrams statybos staiga bū­tų sustabdytos. Daugelis ekspertų sutaria, kad, užuot kovojus su neįmanomu, dabar verčiau belieka kaip galima labiau įsitraukti į statybų procesą, įtraukti į jį tarptautinę bendruomenę ir rūpintis būsimos jėgainės saugumu.

 

Įtaka nekilnojamajam turtui nedidelė

Kaip Astravo atominė elektrinė tiesiogiai paveiks Lietuvos ekonomiką ir arčiausiai nuo jos esančius valstybės regionus? Pasaulyje netrūksta tyrimų, kokią įtaką nekilnojamojo turto kainoms ir ekonomikai daro tokie objektai. Tiesa, dažniausiai tiriama šiek tiek artimesnių, mažesnių ir tos pačios valstybės teritorijoje esančių regionų, miestų ir miestelių padėtis.

1997-aisiais atliktas tyrimas apie dviejų netoli viena kitos esančių atominių elektrinių Ka­li­fornijoje (JAV) įtaką nekilnojamojo turto kainoms parodė, kad jokio tiesioginio ryšio tarp kainų ir artumo nuo šių objektų nėra. Priešingai – tąkart pastebėta, kad namai arčiau jėgainių buvo brangesni. Rezultatai parodė, kad namų kainos pasiekė aukščiausią tašką likus 23 mylioms (apie 37 km) iki „Diablo Canyon“ atominės elektrinės ribos, o tokie kriterijai, kaip infrastruktūra, darbo vietos ir pasiekiamumas, buvo daug svarbesni už atominės artumą.

Atlikus tyrimą dėl nebenaudojamos, didesnės ir labiau matomos „Rancho Seco“ elektrinės pa­aiškėjo, kad gyvenamųjų namų kainos artėjant prie jos kilo pasiekus 11 mylių (18 km) ribą iki objekto.

Kiti moksliniai tyrimai rodo, kad nekilnojamojo turto rinka gana greitai atsigauna net ir po įvykusių pavojingų incidentų. Incidentas, kai 1979-aisiais radioaktyviosios medžiagos nutekėjo iš reaktoriaus Trijų Mylių salos branduolinėje jėgainėje Pensilvanijos valstijoje (JAV), greitai numušė nekilnojamojo turto kainas 10 mylių (16 km) atstumu nuo elektrinės ir visiškai sužlugdė jo rinką dar arčiau elektrinės. Tačiau namų ir žemės kainos grįžo į ankstesnę padėtį maždaug per du mėnesius. Mokslininkai Haysas Gamble‘as ir Rogeris Downingas kėlė prielaidą, kad galbūt taip nutiko dėl incidento padarinius pašalinti turinčių darbuotojų antplūdžio bei didelio žmonių, besitikinčių gauti valstybines kompensacijas, kiekio.

Daugelyje kitų panašių tyrimų mokslininkai gauna panašias išvadas: tokio pobūdžio objektų atsiradimo įtaka yra trumpalaikė ir nedidelė, o dažniausiai ją atperka teigiamas atėjusių investicijų, papildomų darbo vietų ir įvairių kompensacijų poveikis. Žinoma, už valstybės sienos, žyminčios ir Europos Sąjungos ribą, esantis Vilnius jokių teigiamų ekonominių pasekmių šiuo atveju tikrai nepajus.

„Astravo elektrinės įtaka Vilniaus nekilnojamojo turto rinkai būtų minimali. Be abejo, labai daug žmonių pagalvoja ir ateityje pagalvos, kad galbūt čia kažkiek nesaugu gyventi, bet jie vis tiek yra pririšti prie darbo vietų. Galbūt atsiras keletas žmonių, kurie priims sprendimą nerizikuoti ir iškeliauti, bet tai būtų pavieniai atvejai. Lygiai kaip dalis žmonių kilus Rusijos ir Ukrainos konfliktui, didėjant Rusijos grėsmei, nelabai mato savęs Lietuvoje, turi baimių ir galbūt kelia savo verslą bei pinigus į kitas šalis. Tokių iš tikrųjų yra, bet tai pavieniai atvejai. Žmonės gyvena ten, kur yra darbo vietos. Jeigu dėl Astravo verslas keltųsi kitur, žmonės keltųsi paskui. Bet kol Vilniuje bus kuriamos darbo vietos, tol tikrai nebus masinio nekilnojamojo turto pigimo“, – „Veidui“ sakė ne­kilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento va­dovas Saulius Vagonis.

Jeigu dėl Astravo verslas keltųsi kitur, žmonės keltųsi paskui. Bet kol Vilniuje bus kuriamos darbo vietos, tol tikrai nebus masinio nekilnojamojo turto pigimo

Jo teigimu, tą patį galima pasakyti ir apie kitus pavojų galinčius kelti pramoninius milžinus Lie­tuvoje, tokius kaip Kėdainių „Lifosa“, Jonavos „Achema“, Mažeikių „Orlen Lietuva“. Tuose miestuose nekilnojamojo turto kainos didesnės, ir taip yra būtent todėl, kad tai yra didieji darbdaviai, mokantys nemažus atlyginimus. Daugelis žmonių visų pirma žiūri į dabartį, savo ekonominę būklę ir pajamas, o ne į teorinę potencialią grėsmę, kuri gali niekada ir neišsipildyti.

„Būkime realistai – praktiškai bet kokia žmogaus veikla susijusi su tam tikra rizika. Labai geras palyginimas yra angliakasyba. Sakoma, kad atominės elektrinės labai pavojingos, bet nuo jų yra nukentėję kur kas mažiau žmonių nei nuo anglimis kūrenamų jėgainių. Ten žmonės miršta šachtose, atsiranda darbuotojų ir aplinkinių gyventojų sveikatos problemų, didelė tarša. Taigi lengvo at­sakymo čia nėra, visur esama rizikos. Bet investicijos kuria darbo vietas, todėl žmonės ten ir gyvena“, – teigia ekonomistas, „Nordea“ Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas.

 

Trečiaeilis veiksnys investuotojams

Ž.Mauricas įsitikinęs, kad jeigu Astravo elektrinės buvimas prie Vilniaus ir galėtų tapti kriterijumi investuotojams pasirenkant vietą savo pinigų srautams ar gamybai nukreipti, tai būtų tik papildomas veiksnys, nepatenkantis į pirmą dešimtuką. Ir nors tas veiksnys, be abejo, nebūtų teigiamas, didelio poveikio jis tikrai nedarytų.

„Jei vertinsime kažkokio incidento tikimybę, ji tikrai labai nedidelė, todėl neigiamas poveikis bus irgi nedidelis arba jo iš viso nebus. Žinoma, buvo Černobylio avarija, bet tai labiau išimtis. Pačiai Baltarusijai bet kokie incidentai nebūtų naudingi, juk ir nuo Minsko Astravo elektrinė nėra taip toli, kiek daugiau nei šimtas kilometrų, o tai juk kelių milijonų gyventojų miestas. Juolab kad vėjai pa­prastai pučia iš Vakarų“, – sako ekonomistas.

Jam antrina ir tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas. Jo teigimu, bet kokie pokyčiai yra susiję tik su faktais, kurie realiai įrodomi, t.y. kad ši elektrinė tikrai nesaugi. Apskritai pasaulyje, ypač labiau išsivysčiusioje jo dalyje, atominių elek­trinių yra daug ir investuotojų jos negąsdina, išskyrus tuos atvejus, kai tarptautiniu lygiu egzistuoja įrodymai dėl elektrinės nesaugumo.

„Kažkoks negatyvus kriterijus būtų tik tokiu atveju, jeigu tarptautiniu mastu nuskambėtų elektrinės nesaugumo įrodymai ir kažkokie incidentai. Tokie faktai, kokius dabar girdime, iki tarp­tautinio lygio mastelio neiškyla. Kadangi esa­me arti, preventyviai keliame tą problemą, nes ži­nome, kad ir maža rizika mums yra netoleruotina. Bet tarptautiniu lygiu visas pasaulis yra nusėtas tokių elektrinių ir investuotojai tokių dalykų labai neanalizuoja. Tik kažkoks incidentas, net ir smulkus, bet nuskambėjęs tarptautinėje spaudoje, tu­rėtų realią reikšmę. Force majeure rizikų yra ir daugiau – gali prasidėti karas, išsiveržti ugnikalniai ir pan.“, – komentuoja M.Katinas.

Dėl baltarusių atominės elektrinės kaimynystės nebrangs ir nekilnojamojo turto ar kitos draudimo paslaugos. Kaip „Veidui“ teigė draudimo bendrovių „If“ ir „Lietuvos draudimas“ atstovai, įvykiai, atsitikę dėl branduolinės energijos poveikio, yra nedraudžiamieji ir tiek šiuo metu, tiek, tikėtina, ateityje ši rizika ir išliks kaip nedraudžiamasis įvykis.

Ž.Maurico teigimu, Lietuvos draudėjai nebūtų pajėgūs siūlyti tokių paslaugų. O ir visoje Eu­ro­poje gausu šalia atominių elektrinių stovinčių in­dustrinių parkų, tokia elektrinė stovi netgi pačiame Briuselio priemiestyje. Todėl bet kokie galimi incidentai nėra draudžiami, nes jų tikimybė itin ma­ža, o poveikis – labai didelis. Tokiu atveju bet koks incidentas, kaip Fukušimos avarija Ja­po­nijoje, kai nuostoliai skaičiuojami dešimtimis milijardų, reikštų tokios įmonės pabaigą. Todėl kilus tokiems incidentams lieka tarpvalstybiniai susitarimai, tarptautinė pagalba ir parama.

Ž.Maurico manymu, pasienio su Baltarusija regionai, kurie nuo Astravo atominės bus nutolę vos per kelias dešimtis kilometrų, gali pajusti ir nau­dos, jeigu tik ekonominiai Lietuvos ir Bal­tarusijos santykiai bus neblogi ir pastaruoju metu stebimas savotiškas atšilimo laikotarpis tęsis. Atsiras galimybių smulkiajam verslui aptarnavimo srityje, galbūt pagerės ir infrastruktūra, o Astravas taps savotišku mini traukos centru.

Ekonomistas pabrėžia, kad net ir besivystančiose valstybėse, kuriose ekologinių reikalavimų paisoma mažiau, pramonė yra taršesnė, psichologinis atstumas nuo tokių objektų yra 10–15 km, kol matomi industrijos kaminai. O toliau, nepaisant realaus pramonės artumo, jau gali dygti ir prabangūs gyvenamieji rajonai.

 

Artumą jaučia, bet nesureikšmina

Panaši yra ir greta daug metų veikusios, šiuo metu uždarytos, tačiau pavojaus nepraradusios Ignalinos atominės elektrinės gyvenusių žmonių patirtis. Už keliolikos kilometrų nuo elektrinės esančio Turmanto miestelio seniūnas Stanislovas Stankevičius pasakoja, kad ją statant aplinkiniai gyventojai buvo labai nepatenkinti, informacijos tais laikais buvo mažai, todėl dažnai vėliau jie versdavo ant objekto visas kaltes.

„Ir orai būdavo blogi dėl elektrinės, ir sveikatos sutrikimai, ir visos kitos bėdos. Kalbėta, kad dėl to iš tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peter­burgas) ir Maskvos žmonės čia nebevažiuoja ilsėtis, turizmui tai kenkia. Nors tais laikais nekilnojamojo turto rinka nebuvo panaši į normalią, negirdėjau, kad kas nors dėl to būtų išsikraustę gyventi kitur“, – sako seniūnas.

Jo teigimu, Ignalinos atominės elektrinės artumas galėjo daryti įtaką ūkinei veiklai: kažkada kalbėta, kad dėl to „niekas nieko nesiima“, tačiau kita vertus, žemės ūkio paskirties žemė šiame regione gana prasta, nederlinga, todėl ir taip yra pigesnė.

„Dabar viskas išsilygino, iki krizės kainos rekreacinėse zonose buvo ne mažesnės nei Mo­lėtuose. Jau tada niekas į atominę nežiūrėjo. Taip pat ir prie Drūkšių ežero, kur ir dabar žmonės aktyviai kuriasi, statosi, remontuojasi namus. Kai atominę uždarė, ji šiuo požiūriu buvo pamiršta“, – tvirtina seniūnas.

S.Stankevičius prisimena, kad pradėjus veikti atominei kraštas gerokai atgijo, daug kas galėjo pakeisti gyvenimą ir nuo žemės ūkio darbų bei kolūkiečio kasdienybės pereiti prie darbininko gy­venimo, gauti butą ir darbą mieste. Padėtis gerokai pasikeitė elektrinę uždarius, todėl šio krašto gy­ventojai gana aktyviai rėmė planuotą naujos ato­minės statybos projektą.

Greta elektrinės įsikūrusio Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė Ona Zaleckienė tvirtina, kad visiškai užsimiršti, prie kokio objekto gyveni, neįmanoma. Bet, kaip pati sako, kol per daug negalvoji, tol ir gyveni ramiau. „Pati esu kilusi iš Žemaitijos, bet jau daug metų gyvenu čia. Kai nuvažiuoju kur nors į svečius, manęs ir klausia – kaip jūs ten gyvenat? Atsakau, kad kol negalvoji – viskas yra gerai. Bet šiaip, žinoma, visada tai jauti“, – pripažįsta pašnekovė.

Ji taip pat nėra girdėjusi atvejų, kad žmonės sąmoningai būtų palikę savo namus dėl atominės elektrinės kaimynystės. Tiesa, kitokia padėtis Visagine, kuris, anot O.Zaleckienės, pamažu virsta miestu vaiduokliu. Buvusio klestėjimo ten jau nematyti, o butą dabar galima įsigyti iš esmės padengus buvusių šeimininkų skolas ar sumokėjus savivaldybei visai menką sumą.

Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė pabrėžia, kad uždarius elektrinę pavojus tikrai nesumažėjo, nes branduolinė reakcija joje iki šiol vyksta, žmonės ten dirba. Be to, ne mažiau grėsmės kelia ir branduolinių atliekų saugojimo aikštelė.

„Daug yra tekę visokių darbų dirbti. Dar tuomet, kai buvo kuriamos civilinės saugos priemonės, modeliuojama, kas ką turėtume daryti, tai atrodė juokingai. Pati asmeniškai esu apgalvojusi, ką turėčiau daryti, bet sudarytoje darbo grupėje, kuri turėtų organizuoti evakuaciją ir padėti žmonėms susiorientuoti, buvau atsakinga už gyvulius. Esą turėčiau organizuoti gyvulių išvežimą iš užkrėstos teritorijos. Toje komisijoje visada sakydavau – liaukitės kalbėję nesąmones, aš ne kaimyno gyvulius vešiu, o susirinksiu savo vaikus ir lėksiu į pajūrį“, – pasakoja O.Zaleckienė, kurios ma­nymu, kiekvienas, tarp jų ir vilniečiai, ateityje apie tai, ką darytų nelaimės atveju, turėtų galvoti asmeniškai.

 

Pasimiršta ir nelaimės

1989-ųjų kovo 20 d. tragiškas pramonės gigantų scenarijus Lietuvoje išsipildė Jonavos „Ache­moje“. Sprogus izoterminei saugyklai iš gamyklos rezervuaro išsiliejo 7,5 tūkst. tonų amoniako, kilo didžiulis gaisras. Į atmosferą išsiskyrė cheminių medžiagų, nuodingas debesis nuslinko Ukmergės link. Likviduojant avarijos padarinius žuvo septyni žmonės, kelios dešimtys buvo sužeista. Kiek tiksliai žmonių nuo avarijos nukentėjo, vėliau prarado sveikatą ar mirė anksčiau laiko, dabar jau nepasakys niekas.

Nepaisant atsainaus sovietinės valdžios požiūrio, apie 5 tūkst. Jonavos miesto ir rajono gyventojų buvo evakuota į Kauną. Tačiau labiausiai nuo avarijos nukentėjo į šiaurės rytus nuo gamyklos esantys miesteliai – Vepriai, Deltuva ir kiti aplinkiniai kaimai.

Romas Petras Šaulys, organizacijos „SOS Vepriuose“ įkūrėjas, sako, kad avarijos padariniai jaučiami iki šiol, tačiau žmonės linkę greitai pamiršti tokius įvykius. Pašnekovui nežinomi ir tokie atvejai, kad dėl incidento žmonės miestelyje būtų visam laikui palikę savo namus ir pardavę turtą. Iš esmės čia nesikeitė ir nekilnojamojo turto kainos.

„Ne, tokių atvejų nebuvo. O ką žmonėms daryti – jų namai, gyvuliukai, jie ir kentėjo. Statistiškai nuo šios nelaimės numirė gal penki žmonės. Buvo tokių, kurie po avarijos vaikščiojo po ežerą, o vanduo sugeria ir laiko tuos nuodus, tai jie greitai susirgo. Aplink išgaišo triušiai, kiek išdvėsė šunų ir kačių. Deltuvoje buvo lapių ferma, tai didžioji dalis jų išdvėsė. Bet šiandien namų kainos nesiskirtų – žmonės labai greitai viską pamiršta, juolab praėjo tikrai nemažai laiko. Dabar žmonės atvažiuoja, vieną kitą sodybą nusiperka senatvei. Juk čia labai gražus kraštas, Pliaterių kažkada įsteigtas dvaras, parkas, miškai, ežeras, greta teka Šventoji. Nors iki šiol vėjai neša į mūsų pusę „brudus“ visokius“, – pasakoja vėpriškis, ėmęsis iniciatyvos ieškoti paramos nuo avarijos nukentėjusiam kraštui.

 

Nuo tikėjimo pažanga iki kovos už teisę į švarią aplinką

Lietuvos istorijos instituto istorikas Saulius Grybkauskas, analizuodamas sovietinio ūkio raidą ir ekonominę politiką, pabrėžia, kad įvairiais laikotarpiais į pramonės gigantų augimą lietuviai reaguodavo skirtingai. Nikitos Chruščiovo laikotarpio pabaigoje statomi chemijos pramonės gigantai buvo parodomi kaip sveikintina iniciatyva ir žemės ūkio pažanga. Šaltinių apie kažkokį to meto pasipriešinimą ar nepasitenkinimą istorikui neteko aptikti.

Lietuva ilgą laiką buvo agrarinė valstybė, todėl investicijos buvo sutinkamos gana palankiai. Be to, planingas pramonės išdėstymas nebuvo sutelktas vien Vilniuje – didelės pramonės gamyklos iškilo Kėdainiuose, Mažeikiuose, Jonavoje ir kitur.

S.Grybkausko teigimu, N.Chruščiovo ir ankstyvuoju Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu buvo juntama didesnė euforija, tikėjimas pažanga. Tik vėliau, maždaug aštuntajame praėjusio am­žiaus dešimtmetyje, įvyko savotiškas posūkis į kai­mą, lietuvių literatūroje atsirado žemės kultas, gamtos ilgėjimasis. Visiškai kitaip situacija jau klostėsi atgimimo išvakarėse, kai kova už ekologiją ir gamtosaugą tapo vienu pagrindinių Sąjūdžio atsiradimo šaltinių.

„To meto sovietinės valdžios požiūris į vadinamąją Sniečkaus atominę elektrinę buvo nevienareikšmiškas: iš pradžių sovietinė valdžia jos lyg ir prašė, bet kai prasidėjo reaktorių statymas, 1982–1983 m. jau yra Plano komiteto pirmininko Aleksandro Drobnio raštai su prašymais stabdyti statybas ir toliau jų neplėsti. Tačiau tai sprendė sovietinio karinio komplekso ministerijos, tai priklausė partijos Centrinio komiteto jurisdikcijai, todėl kažką suvaldyti, sukontroliuoti ar išspręsti problemas buvo labai sudėtinga. Apskritai požiūris tada buvo visai kitoks: pirma eina gamyba, o žmonės, kaip darbo jėga, tik paskui“, – „Veidui“ sakė istorikas.

Tačiau, pasak jo, konkrečių istorinių tyrimų ir duomenų apie tai, kaip žmonės sovietinės okupacijos metais elgėsi greta išdygus pramonės gigantams, nėra.

1987-aisiais  įkurto žaliųjų judėjimo „Atgaja“ pro­jektų vadybininkas Linas Vainius, daugelį metų dalyvaujantis visuomeninėje aplinkosaugos veikloje, teigia, kad šiuo atveju būtina atskirti so­vietinį palikimą, kai taršūs pramonės milžinai iš­kildavo nepaisant žmonių nuomonės, ir dabartinius laikus, kai supratimo apie aplinkosaugą, taršos poveikį gyvenimui ir sveikatai esama kur kas daugiau.

Šiandien statant bet kokią įmonę, kuri gali teršti aplinką, aplinkiniai gyventojai, nenorėdami tokios kaimynystės, reaguoja labai jautriai ir energingai. Tačiau net ir išdygus tokiam objektui jie tampa situacijos įkaitais, kenčia, tačiau nepalieka savo namų. Todėl, S.Grybkausko manymu, neverta tikėtis kažkokių pokyčių ir Vilniuje ar jo apylinkėse.

 

Tolsta nuo miestų

„Atominės elektrinės kaimynystė niekur nėra pageidaujama. Reikia pažiūrėti plačiau po pasaulį – daugelyje valstybių gretimos kaimynės tam priešinasi. Pavyzdžiui, Danija, kai nuo Kopenhagos „Undinėlės“ giedrą dieną matydavosi jėgainė Švedijoje, nuolat keldavo šį klausimą, dalyvaudavo įvairiose diskusijose. Austrija aktyviai priešinasi atominių statybai Slovakijoje ir pan. Tas požiūris visur yra vienodas, ir Astravo atominė nėra išimtis. Tai didesnės rizikos šaltinis. Viskas gerai, kol nieko neįvyko, bet kai jau įvyks, tada bus labai blogai“, – padėtį vertina L.Vainius.

Pašnekovas atmeta argumentą, esą tokių ob­jektų Vakarų Europoje galima atrasti ir kai kurių didelių miestų priemiesčiuose. Pasak jo, lyginti dabartines tendencijas su objektais, iškilusiais prieš 50 ar daugiau metų, nėra logiška: greičiausiai statant atominę jėgainę tuo metu ten dar buvo tuščias plotas, bet ilgainiui miestas išsiplėtė, gyventojų padaugėjo. Be to, apskritai pasikeitė žinios, grėsmių vertinimas ir požiūris į atominę energetiką.

Todėl šiandien visos didžiosios valstybės savo atomines elektrines, kaip ir kitus stambius pramoninius objektus, stato pasienyje, toliau nuo apgyvendintų teritorijų. Kadaise taip elgėsi Rytų ir Vakarų Vokietijos, kurioms susijungus sunkioji pramonė staiga atsidūrė praktiškai valstybės viduryje.

„Lietuva priekaištauja Baltarusijai, kad As­travo atveju nesilaikoma TATENA rekomendacijų vengti didelių urbanizuotų teritorijų, kuriose gy­vena daug gyventojų. Šis reikalavimas tikrai ne­išlaikytas. Visos valstybės atomines elektrines sta­to toli nuo apgyvendintų teritorijų, taip darė ir SSRS su Ignalinos atomine“, – tvirtina L.Vainius.

Žmonės ilgainiui užmirš ir apskritai nebus jokio Astravo poveikio Vilniaus gyvenimui. Čia tik dabar kilęs priešrinkiminis vajus, nors visas projektas vyksta dar nuo 2009-ųjų.

Už 50 kilometrų dygstančių Astravo atominės elektrinės blokų nuo Vilniaus kalvų nematyti, todėl ir ateityje tik pasąmonėje nujausime netoliese esantį galimą pavojų. O galbūt ilgainiui ir tai bus pamiršta.

„Bazinis scenarijus yra toks, kad žmonės ilgainiui užmirš ir apskritai nebus jokio Astravo poveikio Vilniaus gyvenimui. Čia tik dabar kilęs priešrinkiminis vajus, nors visas projektas vyksta dar nuo 2009-ųjų“, – įsitikinęs Ž.Mauricas.

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...