Kasmet Lietuvoje išardoma apie 50-60 tūkst. tonų automobilių, iš kurių lieka maždaug 18 tūkst. tonų nevertingų atliekų, dažnai išmetamų tiesiog į pakelėse arba pamiškėse arba nukeliaujančių į buitinių atliekų sąvartynus.

Išardžius seną automobilį, maždaug trečdalį jo svorio sudaro rinkoje vertės neturintys plastiko ar gumos gaminiai ir kitokios automobilių dalys, kurios patenka į sąvartynus, pamiškes ir nesuyra net per keletą šimtų metų. Buitinių atliekų sąvartynuose, o dažnai tiesiog pamiškėse ar kitose nuošalesnėse vietose išmetami senuose automobiliuose esantys rinkoje vertės neturintys plastiko ar gumos gaminiai, kurie patekę į aplinką nesuyra net per keletą šimtų metų. Kai kurie nelegalūs automobilių ardytojai likusį plastiką įsigudrina deginti, taip pavojingais degimo produktais užteršdami atmosferą.
Specialistai įspėja, kad artimiausiu metu nepakeitus situacijos, Lietuva gali tapti senų automobilių dalių sąvartynu. Aplinkosaugininkams kelia nerimą tai, kad Lietuvoje nelegaliai ardomų automobilių kiekiai mažėja labai lėtai.
Gamintojų ir Importuotojų asociacijos direktorius Alfredas Skinulis sako, jog tokia situacija susiklostė dėl to, kad Lietuvoje iki šiol tinkamai neveikia automobilių atliekų tvarkymo sistema, nes ne visi importuotojai finansuoja tą sistemą.
„Visi seni automobiliai turi būti tinkamai surenkami ir išardomi, dalys naudojamos pakartotinai arba perdirbamos, bet tvarkymo sistemai įgyvendinti labai trukdo neatsakingi transporto priemonių importuotojai, kurie neprisideda ir nefinansuoja transporto priemonių tvarkymo sistemos“ – sako Gamintojų ir Importuotojų Asociacijos direktorius Alfredas Skinulis.
Tam, kad kuo mažiau atliekų užterštų mūsų aplinką, o kiemuose seni, nevažiuojantys automobiliai nebeužimtų reikalingų stovėjimo vietų, šiemet, kaip ir kiekvieną rudenį, organizuojama akcija „Mes rūšiuojam. Daugiau erdvės kiemuose“. Ji šiemet vyks nuo rugsėjo 4 iki lapkričio 29 dienos, jos metu ne tik galima atsikratyti seno automobilio, bet ir laimėti prizų – „Lietuvos draudimo“ vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą metams, apsilankymą pramogų parke, kino bilietų, elektrinių virdulių, kelionės krepšį, ir pan.
Asmenys, norintys priduoti savo seną automobilį arba pateikti informaciją apie viešose vietose paliktą nebenaudojamą transporto priemonę ar nelegalia veikla užsiimančius asmenis, gali kreiptis mob. tel. 8 600 90030 arba elektroniniu paštu atliekos@gia.lt. Daugiau informacijos apie projektą „Mes rūšiuojam. Daugiau erdvės kiemuose“ galima rasti internete http://mesrusiuojam.lt/nuostatai/daugiau-erdves-kiemuose/.
Kaip žinoma, naudojimui netinkamas, nevažiuojantis automobilis yra laikomas atliekomis. Iš jo į dirvožemį gali ištekėti kuro, alyvos likučiai, įvairios rūgštys. Išdaužyti automobilio stiklai ne tik teršia aplinką, bet ir gali sužeisti greta žaidžiančius vaikus. Plastikas, guma ar kitos automobilyje esančios medžiagos, pakliuvę į aplinką, ilgai nesuyra, o netinkamai deginamos dar ir užteršia orą. Gyventojai ir įmonės, kiemuose laikantys nebenaudojamus automobilius, nusižengia teisės aktų reikalavimams ir gali būti baudžiami už aplinkos taršą, todėl rekomenduojame visiems pasinaudoti galimybe ir akcijos metu atsikratyti nebevažiuojančio automobilio.
Daugiau informacijos:

Vakariečiai jau seniai įprato per pasivaikščiojimus surinkti savo keturkojų paliktas krūveles, tačiau lietuviai gyvūnų augintojai stoja į didžiausių ES apsileidėlių gretas.

Kol politikų mintyse sukasi artėjantis Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, paprasti gyventojai turi kas kas žemiškesnių rūpesčių. Pavyzdžiui, kaip iškėlus koją iš namų į pavasarėjančio Vilniaus gatves neįlipti į keturkojų š…, o kalbant kultūringai – į gyvūnų ekskrementus, kurie nutirpus sniegui visu gražumu atsivėrė daugiabučių namų kiemuose, pievelėse, vaikų žaidimo aikštelių prieigose.
Vilniaus, kuriame jau po kelių mėnesių rinksis ES politikos viršūnės, daugiabučių kiemai ir kitos viešosios vietos šį pavasarį skęsta keturkojų išmatose. Kai kurių mikrorajonų gyventojai, vedantys savo vaikus į naujai įrengtas žaidimų aikšteles prie daugiabučių, vejose neberanda švaraus lopinėlio kojai padėti. „Vaizdas baisus. Visur vien šunų išmatos. Man gaila mūsų vaikų, kurie turi žaisti tokiomis antisanitarinėmis sąlygomis. Kaip jiems paaiškinti, kodėl mes tokie apsileidę?“ – baisėjosi viena mama sostinės Naujininkų rajone.
Ir iš tikrųjų – kodėl? Kodėl Vakarų Europa – Vokietija, Austrija, Didžioji Britanija, Airija, Olandija, Švedija ar Danija jau seniai įpratino gyventojus surinkti savo augintinių paliktas krūveles, o Lietuva, matydama aplink tiek gerų pavyzdžių, nesugeba net ir tokios menkos, tik labai nemaloniai kvepiančios, problemos išspręsti. Ką darome ne taip ir ką galėtume pakeisti?

Atsiliekame keliasdešimt metų

Lietuviai myli šunis: vien Vilniuje jų oficialiai registruota apie 9 tūkst., bet manoma, kad tikrasis šių keturkojų skaičius gali siekti net 30–40 tūkst.
O dabar pasižiūrėkime, kiek vilniečių pernai buvo nubausta už tai, kad viešose vietose nesurinko savo augintinių ekskrementų. Skaičius juokingas – 46, juolab kad piniginę baudą iš jų gavo dar mažiau, nes nemažai prasižengusiųjų atsipirko įspėjimu.
Tokius skaičius dar galima būtų suprasti, jei sostinės vejos spindėtų tvarka, bet dabar jos nusėtos šunų išmatų. Taip yra todėl, kad gyvūnų laikymo taisyklės daugelyje Lietuvos miestų šiandien dar realiai neveikia: šalyje sukurta kontrolės sistema yra neįgali, o ir patys lietuviai pagal savo elgesį su keturkojais bei atsakomybės lygį, kad ir kaip sunku tą pripažinti, nuo vakariečių vis dar atsilieka mažiausiai trisdešimčia metų.
Daugelyje Lietuvos miestų padėtis panaši: už kontrolę, kad būtų paisoma gyvūnų laikymo taisyklių, didžiųjų miestų savivaldybėse atsakingi nuo vieno iki kelių pareigūnų, bet jie dar turi daugybę kitų pareigų. Vilniuje tokių viešosios tvarkos specialistų pajėgos didžiausios, tačiau vaizdas kiemuose anaiptol ne gražiausias.
Taigi kontrolės praktiškai nėra, o rizika, kad tavo keturkojui tuštinantis pakrūmėje būsi pričiuptas, minimali. Antra vertus, patys gyventojai, priešingai nei kokie švedai ar vokiečiai, skųsti tokių pažeidėjų nėra linkę. O Vakarų patirtis rodo, kad būtent baudos yra viena efektyviausių priemonių, padedančių sudrausminti netvarkingus šunų šeimininkus. Todėl tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija ar Airija, prie kiekvieno kampo stovi stulpai su įspėjimais apie gresiančias baudas už šiukšlinimą ar paliktus gyvūnų ekskrementus, ir baudos iš tiesų įspūdingos – iki tūkstančio svarų sterlingų Anglijoje ir iki trijų tūkstančių eurų Airijoje. Na, o kontrolei užtikrinti čia pasitelkiamos ne tik savivaldybių ar policijos, bet ir gausios visuomeninių organizacijų bei savanorių pajėgos.
Kitas dalykas, kurio galime pasimokyti iš šiuo požiūriu labiau pažengusių ES šalių, yra nuolatinis visuomenės švietimas, gausios visuomeninės akcijos ir informacijos kampanijos, per kurias gyventojai mokomi atsakingo elgesio su gyvūnais. Nors Didžiosios Britanijos miestai šunų išmatomis užteršti gerokai mažiau nei Lietuvos, viešai pateikiamos informacijos, specialių plakatų ir socialinės reklamos, kodėl keturkojo padarytą krūvelę palikti yra negerai ir kaip tai žalinga sveikatai, ten nepalyginti daugiau. Britai pastebi, kad jau gerus penkiolika metų visiems – nuo vaikų darželiuose iki senjorų – intensyviai kalama informacija iš tiesų duoda rezultatų: gatvės ir kiemai tapo pastebimai švaresni.
Tokios šviečiamosios akcijos vyksta ir Lietuvoje, bet tik didmiesčiuose ir pernelyg retai. Nors pasitelkus savanorius ir nevyriausybines organizacijas tokių akcijų sąnaudos būtų minimalios, savivaldybių valdininkai tokių iniciatyvų imtis neskuba.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Lietuvos ežerų užterštumas – tai problema, kuri egzistuoja, tačiau jos nesimato, kol nepaneri po vandeniu“, – sako šiandien atidarytos parodos autorius Gintautas Krakauskas. Profesionalaus naro ir povandeninės fotografijos meistro parodoje užfiksuoti neįtikėtini vaizdai iš Lietuvos ežerų dugno – senose padangose įsikūrę vėžiai, tarp butelių bei kepsninių plaukiojančios žuvys.

„Kaskart panėrę į ežero dugną randame daugeliui tikriausiai sunkiai suvokiamą šiukšlių kiekį. Kiekvieną kartą būdamas po vandeniu užduodu sau tą patį klausimą – ar žmonės tikrai maudytųsi šiame ežere, jei pamatytų, kas „gyvena“ jo dugne? Tikiuosi, kad ši paroda visus mėgstančius poilsį gamtoje paskatins nors šiek tiek būti sąmoningesniais“, – sako parodos autorius G. Krakauskas.

Parodoje įamžintas ne tik gyvenimas po vandeniu, bet ir praėjusiais metais vykdytos Trakų Galvės ežero valymo akcijos, prie kurios prisijungė 50 narų ir dar tiek pat „Coca-Cola“ savanorių, akimirkos. Akcijos metu iš vieno gražiausių ir labiausiai turistų lankomų ežerų dugno ištraukta daugiau kaip 100 maišų įvairių šiukšlių.

Anot akcijos iniciatoriaus G. Krakausko, visus nustebino tiek šiukšlių kiekis, tiek jų įvairovė – iš dugno ištraukta žoliapjovė, kepsninė, 200 litrų statinė, didžiuliai plastikiniai lango rėmai, tarybinė špižinė šiukšliadėžė, metalinė lova ir kiti po vandeniu pasislėpę „eksponatai“. Visa tai – įamžinta parodoje.

Naro parodą nemokamai šiuo metu turi galimybę apžiūrėti vilniečiai bei Vilniaus svečiai, apsilankę prekybos ir pramogų centre „Akropolis“. Vėliau paroda keliaus į Klaipėdą ir Šiaulius.

BFL

“Ar sugebėtumėte skalbti automatine skalbimo mašina, neturėdami vandentiekio? Vilniečiai nemokėtų, o mūsiškiai – moka. Mūsų žmonės iš to vargo išmoko pagal skalbyklės leidžiamus garsus atskirti, kada reikia į ją pilti vandenį, ir kuo puikiausiai išsiskalbia”, – Žagarės (Joniškio r.) gyventojų išradingumu neatsistebi seniūnė Stasė Eidukienė.
“Eurostato” duomenimis, 17,2 proc. lietuvių naudojasi lauko tualetu, o 15,9 proc. gyvena be vonios ar dušo – tai yra kone pirmykščių žmonių sąlygomis, kaip pasakytų Vakarų europiečiai, nes senosiose Europos Sąjungos šalyse lauko tualetai dvidešimt pirmame amžiuje yra visiška retenybė. Apie du tūkstančius gyventojų turinčioje Žagarėje – toli gražu ne. Čia vandentiekio ir tualeto savo namuose vis dar neturi dauguma gyventojų. Šiandien vos 6 proc. Žagarės gyventojų yra centralizuoto vandentiekio ir nuotekų surinkimo tinklų vartotojai. Priežastis paprasta: nebuvo techninių galimybių, nes ligšioliniai vandentiekio ir nuotekų tinklai apėmė tik itin mažą dalį miesto.

Visą publikacijos tekstą ateinantį pirmadienį skaitykite savaitraštyje “Veidas”, įsigykite elektroninę žurnalo versiją “veidas.lt” svetainėje arba skaitykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.