Vienas geriausių Lietuvos jaunųjų informatikų Karolis Greblikas jau tris kartus mūsų šaliai atstovavo tarptautinėse informatikos olimpiadose ir iš jų grįžo su bronzos medaliais.

Dar kartą įrodyti savo pranašumą prieš bendraamžius tarptautinėje informatikos olimpiadoje Karolis bandys po kelių savaičių. Tad šiuo metu beveik visas Vilniaus licėjaus dvyliktoko laikas skirtas pasiruošimui olimpiadai, kuri vyks Italijoje.
Nors nemažai olimpiadininkų intensyviai dirba tik paskutinį mėnesį prieš konkursą, tačiau Karolis informatikos ir matematikos uždavinius kasdien sprendė ir vasarą. Mat šiemet jo tikslas – bent jau sidabro medalis. Beje, vaikinas net neabejoja, kad jam pasiseks ir šį kartą parsivežti medalį.
Karolis be jokio pasipūtimo dėsto, kad pasitiki savo jėgomis, mat pergalės ankstesnėse olimpiadose įrodė, jog yra pranašesnis už daugelį ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių jaunųjų informatikų. Vaikinas neslepia ir to, kad nori būti pirmas, įrodyti, jog sugeba vis daugiau. Būtent todėl jam, priešingai nei daugeliui aštuoniolikmečių, neatrodo kančia iki vidurnakčio sukti galvą dėl vieno ar kito uždavinio sprendimo. Jeigu nepavyksta iškart išspręsti uždavinio, idėjų, kaip rasti sprendimą, jis gali ieškoti net tik kelias dienas, bet ir žaisdamas krepšinį ar bėgiodamas krosą. Taigi, iš kur Karoliui kyla tokios ambicijos ir kodėl vaikinui labiau patinka narplioti sudėtingus programavimo uždavinius, o ne mirkti „Facebook`e“ ar pliekti kompiuterinius žaidimus, kaip daugeliui jo bendraamžių?

Malonumą teikia mokymosi procesas

Jaunojo informatiko tėtis Martynas Greblikas sako, kad Karolį siekti aukščiausių tikslų skatina vidinė motyvacija. „Jis turi labai stiprų vidinį variklį, kuris ir stumia Karolį į priekį. Kažin ar įmanoma išugdyti tokius dalykus. Mes Karoliui neaiškindavom nei, kad reikia būtinai baigti pradėtus darbus, nei, kad būtina dirbti, kol bus pasiektas rezultatas. Taip pat ir nestūmėm į tiksliuosiuos mokslus, neskatinom labiau domėtis viena ar kita sritimi. Jis pats to nori“, – teigia M.Greblikas.
Beje, tėvai nepastebėjo, kad būdamas mažas, o ir pradinėse klasėse Karolis išsiskirtų iš bendraamžių ypatingais gabumais. Tik būdamas šeštokas jis išreiškė norą programuoti, tad tėvai pradėjo ieškoti galimybių papildomai mokytis. „Pradėjo kompiuteriu piešti atvirukus, daryti kitus darbelius ir pamatęs, kad programavimas – kūrybinis procesas, be to, galima greitai pamatyti rezultatą, užsikabino. O dar didesnį stimulą stengtis gavo pradėjęs lankyti šeštadieninę informatikos mokyklą“, – prisimena Karolio tėtis.
Pats vaikinas pasakoja, kad nuo mažų dienų turėdamas namuose kompiuterį pirmiausia pradėjo domėtis, kaip jame viskas veikia. Be to, pirmasis informatikos mokytojas, skirdamas sudėtingesnius uždavinius nei priklauso pagal bendrojo lavinimo mokyklos programą, taip pat paskatino gilintis į informatiką. „Labiausiai man patinka, kad šį mokslą galima pritaikyti praktiškai. Tiesa, šiuo metu praktinių darbų mažai atlieku, mat olimpiadose sprendžiami teoriniai programavimo uždaviniai“, – dėsto Karolis. (…)

Jaunasis informatikas studijuos matematiką

Beje, tai, kad nemažai naktų vaikinas praleidžia prie kompiuterio ir tam skiria beveik visus savaitgalius, kiti dalykai nė kiek nenukenčia. „Šiek tiek ilgiau tenka pasėdėti prie anglų kalbos ar istorijos užduočių, tačiau labai patinka klasikiniai literatūros kūriniai, tarkim E.M.Remarko, E.Hemingvėjaus knygos. Neapsiriboju tik matematika ir informatika, nes norisi būti įvairiapusiškam“, – savo požiūrį atskleidžia aštuoniolikmetis.
Karolis pats pripažįsta, kad yra netipiškas informatikas – ne toks, kokį daugelis įsivaizduoja. Mat nesėdi vien tik prie kompiuterio užsisklendęs nuo aplinkinių. Vaikiną olimpiadoms ruošiantis Vytis Banaitis taip pat pabrėžia, kad iš būrio itin talentingų jaunųjų informatikų, Karolis išsiskiria ne tik gabumais, loginiu mąstymu, sistemingu darbu bei užsispyrimu, bet ir komunikabilumu, gebėjimu su visais rasti bendrą kalbą. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iš šiemet jau aštuonioliktą kartą vykusios Lietuvos mokinių dailės olimpiados aukso medalį parsivežė nedidelio Dusetų miestelio (Zarasų r.) moksleivė Adelė Vaitukaitytė. Kitus keturis aukščiausius apdovanojimus gavo didmiesčių vaikai.

Iš viso šiųmetėje olimpiadoje dalyvavo šešiasdešimt trys 9–12 klasių mokiniai iš skirtingų Lietuvos vietų. “Veidas” iš visų nugalėtojų išskyrė Adelę – visų pirma dėl savito jos meno pojūčio ir braižo. Be to, susipažinti su šia gabia paaugle masino ir tai, kad ji – vaikas iš provincijos.

Vaiko sėkmę lemia mokytojas
“Tai, kad Adelė laimėjo dailės olimpiados auksą – pirmiausia yra jos mokytojos dailininkės Nomedos Saukienės nuopelnas. Be to, prie jos ėjimo šiuo keliu daug prisidėjo pirmieji mūsų dukters dailės ir fotografijos mokytojai Romualdas Pučekas ir Alvydas Stauskas”, – kalbinamas apie dukters laimėjimus netikėtai prabyla laureatės tėtis Rimas Vaitukaitis.
Pasak jo, tėvų nuopelnas dėl vaiko laimėjimų nėra toks didelis, na, nebent vaikai daug pasiekia toje srityje, kurios atstovai yra patys tėvai. “Mes su žmona neturime nei dailės, nei muzikinio išsilavinimo, turime tik bendrą supratimą apie meną. Aš pagal profesiją esu miškininkas, taigi gana tolimas nuo meno žmogus. Manau, tėvų nuopelnas yra tik tas, kad jie pritaria vaiko pomėgiams, palaiko jį, paskatina ir paremia finansiškai: nuperka reikalingų medžiagų, nuveža į treniruotes, renginius, – svarsto R.Vaitukaitis. – Esu tikras, kad kiekvieno vaiko sėkmė priklauso tik nuo mokytojo, pas kurį jis patenka. O Dusetose mokytojai tikrai nuostabūs: jie padeda vaikams atsiskleisti. Tarkime, pernai šioje olimpiadoje dusetiškiai taip pat laimėjo auksą, užpernai – sidabrą…” (…)

Tapymas iš natūros padeda pamatyti
Olimpiadai Adelę rengusi dailininkė N.Saukienė pasakoja, kad mergina pati to prašiusi. “Ji labai užsispyrusi siekia tikslo ir to apdovanojimo tikėjosi labiau nei aš. Iš tikrųjų toje olimpiadoje Adelės darbas buvo išskirtinis – mes visą laiką dirbome ir olimpiadoje tapėme iš natūros, o ten vyravo pseudopsichodelinis kičas: neaiškios linijos, kažkokie baubai, multiplikacija”, – su lengva ironija vardija dailininkė. Pasak Nomedos, žmogus tik tapydamas iš natūros išmoksta pamatyti ir kurti. Ir retas kuris piešėjas gali iš savo minčių sukurti puikų dailės kūrinį.
Pati Adelė mums irgi prisipažįsta, kad, pamačiusi kolegų ir konkurentų atsivežtus darbus bei kalbėdamasi su jais prieš antrąjį olimpiados etapą – tapymą, buvo šiek tiek sutrikusi. “Visi jau iš anksto žinojo, ką pieš: vieni buvo namie kartą tai jau nutapę ir olimpiadoje tik perpiešė, kiti buvo apmąstę. Aš vienintelė tapiau tai, ką matau pro langą, tad jau maniau, kad mums nepasisekė, kad mūsų niekas nesupras, – šypsosi mergina.
Tiesa, priduria, kad jai, tapančiai iš natūros, šiek tiek trūko laiko. Mat olimpiadoje buvo leidžiama tapyti tik dvi valandas. O tiems, kurie tapė iš “paruoštukų”, laiko netgi likę. (…)

Pasinėrusi dar į dešimtis skirtingų veiklų
Tiek Adelės tėtis Rimas, tiek buvusi jos pirmoji mokytoja Jolanta Kondrašovienė, tiek dabartinė klasės auklėtoja Ilona Šukienė, tiek ir gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Vanda Normantienė pabrėžia, kad Adelė, kaip ir kiti gabūs vaikai, nesėdi vien prie pamokų ruošos, o užsiima daugybe kitų prasmingų veiklų.
Štai prieš pusantrų metų A.Vaitukaitytė tapo Lietuvos moksleivių parlamento nare. “Adelė labai kūrybinga, darbšti ir užsispyrusi siekia tikslo. Pamenu, kai kandidatavo į Moksleivių parlamentą, kaip atsakingai ji tam ruošėsi: subūrė palaikymo komandą, parengė argumentuotą kalbą… – pasakoja V.Normantienė. – Beje, mes kasmet Tarptautinės mokytojų dienos proga sveikiname mokytojus, dirbusius mūsų gimnazijoje. Pernai atvirukus gamino Adelė. Tai buvo nuostabūs kūrinukai. Kalėdų proga buvo surengtas konkursas „Eglutė kitaip”. Adelės klasė laimėjo pirmą vietą, nes Adelė pasiūlė labai originalią idėją. Gėlių puokštelės, įvairios malonios smulkmenos įvairių švenčių proga dažniausiai būna Adelės sumintytos. Ji – ir puiki žurnalistė: gimnazija leidžia savo laikraštuką „45 minutės” ir kiekviename jo numeryje rasime Adelės straipsnelių. Be to, ji veda mokyklos renginius, puikiai fotografuoja, o pernai sėkmingai pasirodė vertėjų konkurse „Tavo žvilgsnis”.
Prancūzų kalbą dėstanti klasės auklėtoja I.Šukienė pastebi, kad Adelei puikiai sekasi iš esmės visos disciplinos, ji turi vienintelį aštuntuką, visi kiti pažymiai – patys aukščiausi. “Ji labai daug skaito, diskutuoja su draugais apie perskaitytas knygas, tačiau niekada nemačiau jos, kaip kitų miestelio vaikų, vaikštinėjančios miestelyje be jokio tikslo. Ji nuolatos kažkuo užsiėmusi namie. Be to, ji ir mokykloje nebijo nei draugams, nei mokytojams pasakyti savo nuomonės, jei kažkam nepritaria. Tai labai atkakliai savo tikslų siekianti mergaitė”, – apibendrina I.Šukienė.
Ir nors Adelės tėtis Rimas kuklinosi kalbėdamas apie šeimos įtaką vaiko sėkmei, visos keturios kalbintos pedagogės pabrėžė, kad ši gabi mergaitė auga išskirtinėje šeimoje. “Vaikas labai daug atsineša iš šeimos”, – sako V.Normantienė. “Vaitukaičių šeima labai darni, dvasinga, meniška: tėtis veda įvairius miestelio renginius, mama domisi folkloru, floristika, – pertaria J.Kondrašovienė. – Pamenu, kaip miestelio žmonės stebėdavosi, kai tėveliai Adelę ir jos vyresnėlį brolį, dar tik šliaužiojančius pametinukus, atsinešdavo į miestelio galerijoje atidaromas parodas, kitus renginius.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Geriausią Lietuvos tenisininką iki 18 metų Luką Mugevičių atakuoja JAV universitetai.

Septyniolikmetis Lukas Mugevičius šiandien yra pirmoji vaikinų jaunių raketė Lietuvoje ir aštuoniasdešimt trečia visame pasaulyje. Nuo pat mažų dienų pasinėręs į teniso pasaulį vaikinas gyvenimo be raketės šiandien nė neįsivaizduoja. Juk kai bendraamžiai iš pat ryto eidavo į darželius, ketverių metų Lukas su savo tėčiu, treneriu Rimvydu Mugevičiumi, skubėdavo į teniso kortus. Sulaukęs penkerių berniukas paėmė į rankas raketę, septynerių pradėjo lankyti teniso pamokas grupėje, o nuo devynerių pradėjo individualiai treniruotis su tėvu.
„Kai esi mažas, gali užsikabinti už bet ko. Tenisą žaisti patiko, supo malonūs žmonės, todėl taip ir išėjo“, – pačią pradžią prisimena L.Mugevičius.
Po kelerių metų jau pasipylė pirmieji laimėjimai teniso aikštyne, o sulaukęs vos penkiolikos metų Lukas pateko į Lietuvos teniso rinktinę žaisti dėl Daviso taurės. Luką treniruojantis R.Mugevičius teigia tuomet girdėjęs kalbų, kad jo sūnus galbūt yra jauniausias pasaulyje teniso rinktinės narys. Vėliau į rinktinę tenisininkas patekdavo kasmet, tačiau, kaip ir visiems jauniausiems ir mažiausiai patyrusiems žaidėjams, karjeros pradžioje daugiausia tekdavo sėdėti ant atsarginių suolo – galimybę rimčiau pasivaržyti ginant Lietuvos garbę Lukas gavo tik šiemet Bulgarijoje.

Kasmet vyksta į 20 turnyrų

„Tenisas man davė labai daug – visų pirma apkeliavome labai didelę pasaulio dalį. Buvau Amerikoje, Australijoje, Europoje, Azijoje, pamačiau daug kultūrų, susipažinau su daugybe žmonių, treniravomės su aukšto lygio žaidėjais. Niekada nebūčiau pamatęs tiek, kiek pamačiau, jei ne tenisas“, – teniso reikšmę savo gyvenime atskleidžia L.Mugevičius. (…)
Esant tokiai įtemptai darbotvarkei, laisvalaikis Lukui – tarsi šventė. R.Mugevičius atskleidžia, kad net ir laisvą valandėlę sūnus stengiasi išnaudoti naudingai. „Jei klausiu Luko, gal jis nori į vandens parką nueiti, mano planuose įrašyta, kad reikia paplaukioti baseine. Žinoma, kartais Lukas nueina į kiną, bet tai jam kaip šventė. Užtektų jo vieno žodžio, ir galėtų judėti laisvesnio gyvenimo link, bet nė karto gyvenime neteko versti Luko per jėgą eiti į treniruotes, tik pasakydavau – jei nori kažko pasiekti, reikia dirbti. Aš netgi reikalauju, kad jis būtinai pasakytų, jei jaučia nuovargį, kad galėčiau reguliuoti krūvius“, – tvirtina perspektyvaus jaunuolio tėtis ir treneris.
Vasarą, kai mokykloje atostogos, – Lukui proga dar daugiau treniruotis. Tiesa, R.Mugevičius tvirtina, kad šiuo metu stengiasi skirti daugiausiai dėmesio fiziniam Luko pasirengimui, nes reikia sustiprinti septyniolikmečio kūną, kad jis galėtų pakelti tenisui reikalingus krūvius.
„Kartais norisi su draugais pabūti, bet toks jau mano gyvenimo būdas: jei užsibrėži tikslą, turi jo siekti ir įgyvendinti“, – prarasto laisvalaikio visiškai nesiilgi Lukas.

Siekė žaisti aukščiausio lygio turnyruose

Šiais metais Lukas ir jo tėvas kėlė ypatingą tikslą – sužaisti svarbiausių, vadinamųjų „Didžiojo kirčio“ serijos turnyrų, jaunių varžybų atrankoje.  Pasak R.Mugevičiaus, vieni žaidėjai renkasi turnyrus, kuriuos norėtų laimėti, – šie žemesnės kategorijos, į juos susirenka silpnesni žaidėjai, o jų tikslas buvo patekti į kuo aukštesnio reitingo turnyrus.
Per metus pasaulyje vyksta keturi tokie turnyrai – dviejuose Londone ir Australijoje L.Mugevičius jau žaidė, vienas dar laukia JAV.  Beje, Vimbldono turnyras Londone, kuriame šiemet žaidė, Lukui įstrigo labiausiai iš visų iki tol vykusių turnyrų: „Pirmą kartą žaidžiau ant tikros žolės, visi buvo apsirengę baltai. Ten gyvos senos tradicijos, tad viskas labai gražiai atrodė.“ (…)

Pradės žaisti su suaugusiais

Kitąmet Luko laukia dideli pokyčiai. Gruodį jam sukaks 18 metų, vadinasi, iš jaunių lygmens tenisininkas pereis į suaugusiųjų ir pradės žaisti vyrų turnyruose. Tokių metų tenisininkų Lietuvoje lieka mažai. Pasak R.Mugevičiaus, Lietuvoje tokio amžiaus jaunuoliai baigia sportuoti, nes pritrūksta lėšų dalyvauti brangiai kainuojančiuose turnyruose. Norint rimtai važinėti po varžybas, be rėmėjų lėšų neišsiversi.
„Kitąmet išeiname į suaugusiųjų sportą ir kaip ką tik gimę pradedame nuo nulio. Ar Lukas pasirengęs? Jis vėlyvo brendimo, ir nors daugelis sakė, kad jau reikėtų pradėti žaisti suaugusiųjų lygyje, aš maksimaliai vėlinau tą laiką, nes pietiečiai, afrikiečiai anksčiau bręsta, raumenų mase lenkia Luką. Lietuviai į skandinavus panašesni. Pirmi metai bus labai sudėtingi, bet tai normalu – tai tas pat, kaip nuvykus į svečią šalį aklimatizuotis. Vyrų tenisas brandesnis, reikalauja daugiau jėgos, kantrybės. Suaugusieji kitaip mąsto nei spontaniški jaunuoliai, kurie nori visko žaibiškai“, – ko tikėtis kitais metais, dėsto R.Mugevičius.
Lukas taip pat pripažįsta, kad kitąmet bus sunkiau, tačiau kartu tikina labai laukiantis šio pokyčio. „Skirtumas bus didelis – jaunių tenisas kitoks nei vyrų, pasikeis fizinės jėgos, greičiai. Vyrai kitaip mąsto, jie turi daugiau laiko viskam sugalvoti, daugiau variacijų, daugiau arsenalo, smūgių. Porą kartą teko žaisti su vyrais – gal ir nepasisekė, bet smagu pajusti, ko laukti“, – tikina Lukas, kitais metais bandysiantis dalyvauti varžybose, vykstančiose daugiausia aplink Lietuvą.
Nors kitąmet Lukas eis dar tik į vienuoliktą klasę, apie ateitį jie su tėčiu šnekteli jau dabar. Pasak R.Mugevičiaus, daug Lietuvos jaunuolių, lankiusių tenisą, per sportą išvažiavo mokytis į JAV universitetus, tačiau pradėjęs studijuoti nukrypsti nuo profesionalaus sporto, o Lukas to nenori.  Lukas svajoja apie profesionalaus tenisininko karjerą. (…)

L.Mugevičiaus laimėjimai
2008 m. – 4 vieta 14-mečių Europos reitinge.
2010 m. – 2 vieta 16-mečių Europos reitinge.
2012 m. – pasiekta 81 vieta pasaulio jaunių iki 18 metų reitinge.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vos prieš pusantrų metų pradėjusi vykti į tarptautinius konkursus, penkiolikmetė akordeonistė Eglė Bartkevičiūtė iš visų grįžta kaip laimėtoja.

Paprastą vasaros dieną, kai kiti jaunuoliai mėgaujasi atostogomis ir net bijo pagalvoti apie naujus mokslo metus, penkiolikmetė Eglė Bartkevičiūtė beveik kasdien praveria mokyklos duris. Ją pamačiusios budėtojos jau nebeklausia, kas per atostogas atginė moksleivę, ir ištiesia klasės raktus.
Šiaulių Sauliaus Sondeckio meno mokyklos dešimtokę kasdien užsukti ten traukia akordeonas, tapęs jos gyvenimo centru. Eglė – perspektyvi akordeonininkė, tarptautinius apdovanojimus šluojanti vieną po kito. Nuosavo instrumento mergina kol kas neturi, tad repetuoti skuba į mokyklą. “Kartais užsisėdžiu ilgai, kol ateina budėtoja ir pasako, kad jau reikia eiti namo. Užsibrėžiu tikslą, kiek reikia padaryti, ir darau, kol būna gerai. Kartais valandą, kartais dvi, kartais penkias”, – tvirtina jaunoji akordeonininkė.
Prieš mažiau nei dvejus metus pradėjusi važinėti į tarptautinius konkursus, Eglė iš visų grįžta apdovanota. Per pastaruosius metus – net devynios pirmos vietos solo ir ansamblio kategorijoje tarptautiniuose konkursuose Italijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje. “Laimėti geras jausmas. Nuvažiuoji į tarptautinį konkursą, į kurį susirenka žmonės iš visos Europos ar net kitų žemynų, ir tebūdama iš mažos Lietuvėlės laimi”, – džiaugiasi Eglė.
Kiekvienas konkursas merginai palieka didelį įspūdį, bet labiausiai įsirėžė tarptautinis akordeono muzikos konkursas “Kubok belagorija” Rusijoje. Šioje šalyje atlikėjai toli pažengę, o akordeonas labai populiarus. “Buvau apskritai pirma lietuvė, dalyvavusi šiame konkurse, ir laimėjau. Ten pilnos salės žiūrovų, nežinau, ar kada taip bus Lietuvoje. Konkursas labai didelis, instrumentas Rusijoje labai populiarus, o muzikantai profesionalūs. Ten garbė laimėti pirmą vietą. O štai tarptautiniame konkurse Lenkijoje daug lietuvių yra dalyvavę, bet vis dėlto aš buvau pirma, laimėjusi pirmą vietą”, – kaip skinasi kelią nepramintais takais, pasakoja mergina.
O Italija jaunajai muzikantei įsiminė dėl patirtų netikėtumų. Į konkursą lietuviai vyko autobusu, tad tris paras beveik nemiegoję pasiekė miestelį, išsimaudė ir susiruošė ilsėtis. Konkursas turėjo vykti kitą dieną, tačiau staiga įbėgusi lietuvių kuratorė sušuko: “Egle, po valandos turi groti konkurse!”. “O aš tris dienas negrojusi…” – patirtą šoką prisimena Eglė. Tačiau viskas baigėsi gerai: mergina  pasirodė puikiai ir konkurse laimėjo pirmą vietą.
Eglės grojimo akordeonu mokytoja, išugdžiusi jau ne vieną garsų akordeonininką, Marytė Markevičienė mano, kad jos mokinė jau praaugusi savo bendraamžių lygį. Kategorijoje iki 16 metų Lietuvoje ji pirma. “Pirmą kartą Eglę grojančią išgirdau, kai ji buvo antroje klasėje – jos grojimas išsiskyrė emocingumu, išraiškingumu, įtakingumu. Tai nebuvo paviršutiniškas grojimas. Dar būdama mažas vaikas ji jautriai išgyveno muziką”, – mokinę charakterizuoja M.Markevičienė. – Eglė groja ir virtuoziškai, ir protingai, ir išraiškingai. Ji jau šiandien atlieka suaugusiųjų repertuaro kūrinius.”

Konkursai įpūtė drąsos ir pasitikėjimo savimi

Į muziką Eglė linko nuo mažumės. Merginos mama Diana Bartkevičienė prisimena, kad dar darželyje muzikos vadovė patarė mergaitę leisti į muzikos mokyklą, nes Eglė dainavo, šoko ir visuose renginiuose buvo kone aktyviausia.
Ji dainavo folkloro klube, grojo liaudies instrumentais, o įstojusi į muzikos mokyklą iš pradžių pasirinko fortepijono specialybę. Po metų draugės įkalbėta Eglė nuėjo į akordeono muzikos festivalį. Ji padarė tokį stiprų įspūdį, kad nieko nelaukusi mergina metė fortepijono pamokas ir perstojo į akordeono klasę. Gabiai mokinei taip gerai sekėsi groti naujuoju instrumentu, kad kitąmet ji jau peršoko vienus metus.
Beje, įdomi detalė – D.Bartkevičienė pasakojo, kad jos mama labai norėjusi, jog duktė grotų akordeonu, tačiau ponia Diana gabumų tam neturėjo, ir seniai mirusios močiutės norus tarsi išgirdo anūkė.
“Akordeonu galiu labiau save išreikšti, bet savo malonumui ir pianinu groju daug. Akordeonas turi daugiau galimybių – visas simfoninis orkestras viduje, tad muzikantas vienas groja už jį visą”, – šypsosi akordeonininkė.
Nors patinka akordeonu groti ir džiazą, ir kitokią lengvą muziką, labiausiai merginą žavi klasika – būtent ji įsiskverbia iki širdies gelmių.
Merginos mokytoja mano, kad norint pasiekti aukštumų grojant akordeonu reikia ir įgimtų gabumų, ir daug darbo, o Eglei netrūksta nė vieno šių dviejų sėkmės komponentų.
Mergina sako, kad maža svajojo būti žinoma ir rodyti savo gabumus kitiems, bet dabar ji nori rodyti akordeono galimybes, jo muziką ir save, kaip grojančią merginą, nes tokių labai mažai. Eglė niekada nemaniusi, kad jos pasirinktas instrumentas yra vyriškas, tačiau pastaruoju metu prisipažįsta pradedanti apie tai galvoti. “Kad ir į kokį konkursą nuvažiuoju, visur esu vienintelė panelė”, – stebisi Eglė.
Mergina prisipažįsta, kad akordeonas jai suteikė labai daug dvasinių dalykų. “Jau vien kiek reiškia išėjus į sceną užplūdęs adrenalinas, žinant, kad sėdi vienas basas plikas ir turi įrodyti masei žmonių, ką sugebi… Akordeonas suteikė pasitikėjimo savimi, labai daug dvasinio gilumo, nes grodamas kūrinį turi pasakoti istoriją – taip pat, kaip rašytojas rašydamas knygą. Muzika man įpūtė nemažai drąsos”, – tvirtina gabi muzikantė.

Darbotvarkė – įtempta

Visas Eglės laisvalaikis, kurio lieka ne tiek jau daug, taip pat susijęs su menais. “Man malonu, kad Eglės talentas nevienpusis. Ji ir dainuoja, ir groja, ir piešia, ir kuria. Mergina daug bendradarbiauja su kitų menų atstovais: dalyvauja projektuose su šokėjais, skaitovais, aktoriais. Štai su pastaraisiais yra pristačiusi Justino Marcinkevičiaus poeziją. Tiesiog Eglė – ne tik gabi akordeonininkė, bet ir labai kūrybinga mergaitė, save realizuojanti visose meno srityse”, – mokinę giria jos mokytoja M.Markevičienė.
Eglė prisipažįsta, kad su buvusiais klasės draugais, su kuriais mokėsi prieš ateidama į meno mokyklą, dabar ji nebelabai rastų bendros kalbos – per daug skirtingi tikslai ir siekiai. “Vieniems įdomiau nueiti su draugais “patūsavoti” kažkokiame bare, o mano bendraminčiams – nueiti į koncertą, pasėdėti vakare ir paimprovizuoti. Yra viena kavinė, kurioje renkasi muzikantai, ten grojame, dainuojame”, – apie laisvalaikį pasakoja mergina.
Eglė ne tik važinėja po tarptautinius konkursus ir dalyvauja įvairiuose projektuose, bet ir daug koncertuoja Šiaulių mieste – seminaruose, šventėse, parodose, minėjimuose. Tačiau beveik kas mėnesį vykstantys tarptautiniai konkursai, repeticijos ir koncertai palieka pėdsaką – kaip prisipažįsta mergina, kitiems mokslams ir būreliams (anksčiau lankytam dainavimo, taip pat etnografiniam klubui) laiko pritrūksta. “Į mokyklą ateini aštuntą valandą ryto, kartais net ir septintą, kad pagrotum prieš pamokas, o išeini tik po devynių vakare”, – savo aktyvią darbotvarkę atskleidžia moksleivė.
Mama Diana prisipažįsta, kad kartais net bando stabdyti dukterį: “Kai kada sakau: “Eglute, gal pavargai? Juk dar ir paauglystė…” Bet ji visur spėja, visur pirma.”
Užsiėmusi Eglė net vasarą, kuri irgi pripildyta muzikos – mergina vyko į muzikinę stovyklą Estijoje, rugpjūčio pradžioje važiuos į seminarą Palangoje.
Ar nesinori vasarą nuo muzikos pailsėti? “Ne, man priešingai. Galvoju: oi, kaip smagu, nebus bendrojo lavinimo pamokų, tad galėsiu programą kitiems metams paruošti, kūrinius išmokti. Ką kitaip veikčiau? Na, sėdėčiau namie, gal prie ežero. Bet laimėjimai konkursuose tarsi naujas postūmis – žinai, dėl ko visa tai darai ir kad ne be reikalo stengiesi. Net ir vasarą kasdien, išskyrus savaitgalius, nes mokykla užrakinta, pagroju”, – tikina Eglė, savo ateitį siejanti tik su muzika.
O atsisveikinant vis dar bandau iškvosti – negi jaunai merginai visai netenka prisiversti imti instrumentą? “Jei reikėtų, šiandien su jumis tikriausiai nekalbėčiau”, – šypsodamasi atsako jaunoji akordeonininkė.

Eglės Bartkevičiūtės laimėjimai

2010 m. tarptautiniame akordeono muzikos konkurse Italijoje laimėjo antrą vietą, Estijoje – pirmą vietą (solo kategorijoje) ir antrą vietą (ansamblių kategorijoje). Tarptautiniame akordeono muzikos konkurse “Linksmasis akordeonas” Lietuvoje pelnė du Grand Prix (solo kategorijoje ir ansamblių kategorijoje).
2011 m. tarptautiniame akordeono muzikos konkurse Latvijoje laimėjo Grand Prix (ansamblių kategorijoje), Baltarusijoje – pirmą vietą, Italijoje – pirmą vietą (solo classica ir solo varjetė kategorijose), Estijoje – pirmą vietą (solo ir ansamblių kategorijose), Rusijoje (“Kubok belagorija” konkurse) – pirmą vietą. Respublikiniame akordeono muzikos konkurse “Vilnius 2011″ – pirmą vietą (solo ir ansamblių kategorijose), tarptautiniame akordeono muzikos konkurse “Vilnius 2011″ – pirmą vietą (ansamblių kategorijoje) ir antrą vietą (solo kategorijoje).
Įteikta Šiaulių UNESCO klubo nominacija ir premija, Šiaulių miesto savivaldybės “Jaunojo menininko” stipendija už laimėjimus, Karalienės Mortos premijos diplomas.
2012 m. tarptautiniame akordeono muzikos konkurse Baltarusijoje laimėjo Grand Prix, tarptautiniame akordeono muzikos konkurse Lietuvoje “Ascoltate” – Grand Prix (solo ir ansamblių kategorijose), tarptautiniame akordeono muzikos konkurse “Sanok” Lenkijoje – pirmą vietą.