"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Vyriausybė savo programoje, kituose strateginiuose dokumentuose pažadėjo sukurti baigiamųjų egzaminų pertvarkos ir kaupiamojo kriterinio vertinimo koncepciją. Kitaip tariant, jau turėjo atsirasti kažkas panašaus į abituriento portfolio – kompetencijų aplanką su formaliojo ir neformaliojo ugdymo pasiekimais, su 12 metų darbais ir nuopelnais. Vietoj to – privalomas matematikos valstybinis brandos egzaminas. Išvengti jo nebeįmanoma, o ką galima laimėti matematikos egzaminą išlaikius?

Kad jau šiemet matematikos egzaminas bus privalomas, jei nori pretenduoti į valstybės finansuojamą studijų vietą, buvo aišku dar prieš dvejus metus. O šių mokslo metų išvakarėse reikalavimas sušvelnėjo – pakanka šį egzaminą išlaikyti. Nepaisant palengvinimo nuo 36 iki 16 balų ribos, likus geram mėnesiui iki abiturientų brandos egzaminų maratono prabudo nematantieji jo naudos, o tik sukeliamą stresą: egzaminui dar reikia pasiruošti, būtina jį atidėti.

Be matematikos balo galimybių pasirinkti studijų programą gerokai sumažėja.

Tačiau specialistai ramina, kad išlaikyto matematikos egzamino nauda bus didesnė, nei vien galimybė studijuoti už valstybės lėšas. Pats abiturientas, turėdamas jo įvertinimą, kovoje dėl svajonių karjeros ar studijų gali laimėti daugiau. Pagal reikalaujamą konkursinį balą, jo dalykų įvertinimų sandarą, matyti, kad be matematikos balo galimybių pasirinkti studijų programą gerokai sumažėja. Ką jau kalbėti apie tai, kad nelaikius ar neišlaikius matematikos valstybinio brandos egzamino užsiveria durys į valstybės finansuojamą studijų vietą (išskyrus menų studijas).

„Nesinori, kad jaunas žmogus mąstytų ciniškai: einu studijuoti į mokamą vietą, tad įveiksiu slenkstį vien su metiniais dalykų pažymiais, nes į mokamas studijas priima visus. Juk kalbame apie aukštąjį mokslą, išsilavinimą ir stiprią karjerą“, – matematikos egzamino nauda neabejoja Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas prof. Pranas Žiliukas.

Po to, kai neva 34 proc. abiturientų neišlaikė bandomojo matematikos egzamino, atvirą laišką išplatino Nacionalinis aktyvių mamų sambūris: „Abejojame, kad privalomas matematikos egzaminas atneš naudos, adekvačios patiriamam papildomam stresui“, „korepetitorių samdymas tėvams kainuoja nemažus pinigus, o vaikai eikvoja laiką, kurį turėtų skirti kitų žinių tobulinimui“.  Suprask, valstybei pirmame bakalauro studijų kurse mokyti matematikos ant rankų pirštų nekainuoja.

Iš tiesų, tie 34 proc. neišlaikiusiųjų, skaičiuojant nuo 4 tūkst. prisistačiusiųjų dvyliktokais, galėjo būti visi norintieji pasitikrinti matematikos žinias. Vienas iš „Egzami­natorius.lt BANDOMASIS“ partnerių – Lietuvos moksleivių parlamentas, o vienas iš mokinių pageidavimų buvo sudaryti galimybę registruotis anonimiškai, tad, bandomojo egzamino sudarytojų teigimu, dalis internete laikiusiųjų šį egzaminą yra tiesiog „Tomas Tomas“.

Šiemet egzaminą laikys 18,7 tūkst., arba 55,7 proc., abiturientų, bet pernai jį laikė ne stulbinamai mažiau – 41 proc. abiturientų.

Palyginti su praėjusių metų „Egza­minatorius.lt BANDOMASIS“ dalyvių patirtimi, bandančiųjų neišlaikiusių šio patikrinimo internete ir iš tiesų neišlaukusių realaus matematikos brandos egzamino dalis buvo panaši: interneto platformoje minimalios ribos pasiekti nepavyko 12,7 proc. abiturientų (358), o per tikrąjį matematikos valstybinį egzaminą susikirto 9,25 proc., skaičiuojant nuo maždaug 15 tūkst. jį laikiusių kandidatų. Šiemet egzaminą laikys 18,7 tūkst., arba 55,7 proc., abiturientų, bet pernai jį laikė ne stulbinamai mažiau – 41 proc. abiturientų.

„Egzaminatorius.lt BANDOMASIS“ sudarytojų teigimu, pagrindinė nuo 2014 m. veikiančio įrankio nauda – ne sužinoti, kokia dalis abiturientų neišlaikė bandomųjų egzaminų, bet gauti išvadas ir analizę, kurias galima panaudoti siekiant geriau pasiruošti tikriesiems brandos egzaminams. Iš viso šioje sistemoje yra užsiregistravę 85,6 tūkst. vartotojų, o  statistinė informacija kaupiama apie kiekvieną užduotį ir jos atlikimą.

Nežinia, ar tikrojo egzamino šiemet neišlaikys trečdalis mokinių, bet kad mokantis matematikos tobulėti dar yra kur – faktas. Pavyzdžiui, 10 klasėje atliekami pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimai rodo, kad 2014 m. tik vienoje savivaldybėje jų įvertinimų vidurkis pasiekė 7 balus iš 10-ies. Bendras šio patikrinimo vidurkis 2015 m. – 5,59 balo, o dažniausiai pasitaikantis pažymys – ketvertas.

Vis dėlto Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) nepersigalvojo: nuo šių metų matematikos egzaminas tapo privalomas, tik palengvėjo, įvertinus praėjusių metų mokinių rezultatus.

Matematikos mokytojai pritaria nuo 36 iki 16 balų nuleistai reikalavimų kartelei – reikia prašyti to, kas mokiniams įveikiama, tačiau stebisi, kad, užuot nukreipus energiją į priemones, kaip pagerinti matematikos mokymą ir mokinių žinias ne tik laikant abitūros egzaminus, bet dar ankstesnėse klasėse, vis dar sukylama prieš patį egzaminą. Todėl į tėvų nuogąstavimus jie atsako paprastai: reikia mokytis visus 12 metų, o ne pažvelgus į kalendorių ieškoti būdų išsisukti.

Mūsų visuomenėje pasitaiko, kad kilus triukšmui kažkas pasikeičia. Tad gal ir šį kartą bandoma keisti situaciją triukšmu.

„Matematikos egzamino specifika tokia, kad reikia mokytis sistemingai ir nuosekliai. Žinoma, yra daug mokinių, kurie turi spragų, tad kai kurie bando ieškoti lengvesnio kelio, – apie siūlymus dar atidėti matematikos egzaminą svarsto Lietuvos matematikos mokytojų asociacijos prezidentė Regina Rudalevičienė. – Mūsų visuomenėje pasitaiko, kad kilus triukšmui kažkas pasikeičia. Tad gal ir šį kartą bandoma keisti situaciją triukšmu, nes realiu darbu jos pakeisti jau nebeliko laiko: per mėnesį 12 metų kurso išmokti negalima. Sakyčiau, tai dėmesio nukreipimas iš nevilties: mamos, užuot paskatinusios mokytis vaikus nuo pirmos klasės ir prašiusios jų atsakomybės, 12 klasėje kelia triukšmą.“

Išlaikiusiems matematiką – daugiau studijų programų

Nors dalis abiturientų (ar jų tėvų) jaučiasi į matematikos egzaminą lyg varu varomi, patys stojantieji, turėdami šio egzamino įvertinimą (kuo daugiau balų – tuo geriau), gali laimėti daugiau. Ne tik pretenduoti į valstybės finansuojamas studijas, bet ir suplanuoti stipresnę karjerą – rinktis iš daugiau studijų programų. O nepaisant jų gausos aukštosiose mokyklose tokių, į kurias stojant konkursiniame bale nebūtų matematikos dalyko įvertinimo, likę nedaug.

Neturintieji matematikos įvertinimo gali rinktis humanitarinių mokslų programas – daugiausia kalbas.

Matematikos egzamino balas ar metinis pažymys, stojančiojo pasirinkimu, kaip trečiasis dalykas, kai reikia nurodyti bet kurio dalyko, nesutampančio su kitais pateiktais, įvertinimą, gali būti skaičiuojamas stojant į visas studijų programas.

Neturintieji matematikos įvertinimo gali rinktis humanitarinių mokslų programas – daugiausia kalbas. Iš humanitarinių mokslų, kaip antro dalyko, matematikos reikia tik stojant į filosofiją. Iš menų studijų, į kurias stojančiųjų nereikalaujama laikyti matematikos egzamino, matematikos reikia tik stojant į architektūrą.

Socialiniuose moksluose be matematikos įvertinimo konkursiniame bale galima apsieiti stojant į leidybos, informacijos, žurnalistikos, komunikacijos ir pedagogikos krypčių studijų programas. Taip pat šio įvertinimo skaičiuojant konkursinį balą nereikalaujama iš stojančiųjų į politikos mokslų, teisės, sociologijos, socialinio darbo, viešojo administravimo, turizmo ir poilsio, viešojo saugumo krypčių studijų programas, tačiau antrasis dalykas yra matematikos arba informacinių technologijų įvertinimas, kaip ir stojant į pedagogikos krypčių studijų programas, išskyrus dalyko pedagogiką, kai konkursinis balas skaičiuojamas iš atitinkamo dalyko (matematikos, fizikos ir t.t.) studijų krypčiai nustatytų konkursinių dalykų įvertinimų.

Matematika konkursiniame bale yra pirmasis dalykas stojantiesiems į verslo krypties studijų programas – verslo, vadybos, finansų, apskaitos, žmonių išteklių vadybos, ekonomikos. Šioms studijų kryptims konkursiniame bale nustatytas 0,4 svertinis koeficientas, toks pat – į psichologiją.

Daugumoje biomedicinos mokslų studijų sričių programų matematika gali būti skaičiuojama kaip antrasis dalykas. Stojant į fizikos ir technologijos mokslų studijų programas matematika yra pirmasis pagrindinis dalykas, lemiantis konkursinį balą.

„Matematikos įvertinimo konkursiniame bale reikia ir stojant į daugelį socialinių mokslų studijų programų, kai kur – tai net pirmasis dalykas, kuris sudaro 40 proc. konkursinio balo. Aišku, matematikos įvertinimas svarbiausias stojant į visas fizinių mokslų, technologijos, inžinerines studijų programas. Taigi išlaikius matematikos egzaminą šansai įstoti išauga. Šio egzamino reikalavimas nėra vien papildomas barjeras, konkurencinėje kovoje jis tikrai veikia“, – didesnę laisvę rinktis ir aplenkti konkurentus apibendrina P.Žiliukas.

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenimis, 2010 m., kai apie privalomą matematikos egzaminą dar nebuvo kalbama, 41 proc. gerai jį išlaikiusių (surinkusių 90–100 balų) abiturientų pasirinko studijuoti socialinius mokslus ir tik 24 proc. – fizinius. O pernai iš gerai išlaikiusiųjų matematikos egzaminą socialinius mokslus pasirinko tik 16 proc., fizinius – 37 proc.

Po dvejų metų reikės išlaikyti gerai

Apie privalomą matematikos egzaminą garsiau imta kalbėti pastebėjus, kaip teigiama, socialinių mokslų absolventų perprodukciją, ilgą kelią iki darbo pagal įgytą kvalifikaciją vietos, bet trumpą kelionę nuo diplomo iki darbo biržos. Privalomo matematikos egzamino ėmė reikalauti pramonininkų atstovai, verslo bendruomenė, argumentuodama, kad mokiniai verčiami rinktis mokomuosius dalykus pernelyg anksti, o pasirinkę matematiką paskutinėse klasėse mokytis bendruoju kursu dvyliktoje esą susizgrimba nežinantys, ką studijuoti, jei nelaiko matematikos egzamino. Nusprendus, kad šis patikrinimas bus privalomas, netrūko kritikos, o paskutinę minutę, prisiminus, kad jau tikrai bus, – bandymų jį dar atidėti.

Tačiau pašnekovai atkreipia dėmesį, kad daugelyje šalių dilemos, ar matematikos egzamino reikia, nekyla. Ir jo reikalaujama ne tik siekiant aukštojo išsilavinimo, bet ir norint baigti mokyklą.

Iš tiesų, dar 2011 m., „Eurydice“ duomenimis, maždaug pusėje ES šalių matematikos egzaminas buvo privalomas norint gauti mokyklos baigimo pažymėjimą. O štai Lietuvoje, kad gautum brandos atestatą, pakanka dviejų brandos egzaminų, beje, jie gali būti ir mokykliniai.

P.Žiliukas pastebi, kad kai nėra sąlygos laikyti valstybinius egzaminus, kone pusė abiturientų nė vieno tokio ir nelaiko: „Tad lyg ir turime dvi abiturientų kategorijas: vieni nori, kad jų žinios būtų įvertintos, audituotos, o kiti bando tai apeiti, bet paskui kalbama apie aukštus siekius.“

Profesoriaus teigimu, aukštųjų mokyklų atstovai viliasi, kad ilgainiui matematikos žinių ir gebėjimų patikrinimas taps privalomas ir bendrajame ugdyme.

Kad matematikos egzaminas įeis į privalomų išlaikyti egzaminų rinkinį norint gauti brandos atestatą, kol kas drąsiai dar nekalbama. Tačiau patys specialistai įsitikinę, kad tokio žinių patikrinimo reikėtų ir norintiesiems gauti atestatą.

„Vienareikšmiškai – matematikos valstybinis egzaminas turėtų tapti privalomas visiems. O štai mokytis jos 11–12 klasėse – tikrai neprivaloma. Juk yra daugybė specialybių, kurias galima įgyti po 10 klasės, tiesa, kartu gauti ir vidurinį išsilavinimą“, – apie profesinio rengimo alternatyvą užsimena Nacionalinės moksleivių akademijos Matematikos sekcijos vadovas, Kauno technologijos universiteto gimnazijos mokytojas Leonas Narkevičius.

Jis paaiškina, kad matematika nėra atskiras mokomasis dalykas, – tai abstraktaus mąstymo koncentras, kurio bent jau pagrindų reikia kiekvienam. Matematika skirta proto mankštai, ji padeda gerinti loginį mąstymą ir priimti ja pagrįstus sprendimus. „Jei sakoma: aš moku pinigus susiskaičiuoti, tai man matematikos ir gana, vadinasi, matematikos supratimas yra visiškai siauras. Nes tai – tik dalis aritmetikos, kuri yra įžanga į platesnę ir gilesnę matematiką“, – skeptikams atkerta L.Narkevičius.

Aukštesnis slenkstis

Prieš egzaminų sesiją sujudę mokiniai raminami, kad 40 proc. matematikos valstybinio brandos egzamino užduočių yra iš bendrojo kurso, tad didelė tikimybė, kad pavasarį intensyviau pazubrinęs egzaminą išlaikysi. Tačiau kai kurių pedagogų tikinimu, laisvė pasirinkti ir mokymosi lygį – bendruoju ar išplėstiniu kursu dvejus metus mokysiesi matematiką – kartais ne į naudą, nes mokiniai pervertina savo gebėjimus.

„Yra šalių, kuriose mokiniai laiko tą egzaminą, pagal kurio programą mokėsi. Ir šią pasirenka ne jie patys – programa nustatoma pagal jų gebėjimų lygį. Pas mus mokinys renkasi pats, nors ilgainiui paaiškėja, kad pridėtinės vertės iš tokio pasirinkimo nėra. Be to, neretai į egzaminą, kurį reikia laikyti tada, kai esi pasiruošęs, mokiniai eina kaip į loteriją. Kartais abiturientams susidaro įspūdis, kad pakankamai gerai moka matematiką, nes mokėsi jos nuo pat pirmos klasės, bet jie įsivaizduoja geriau, nei yra iš tikrųjų“, – pasakoja Matematikos mokytojų asociacijos vadovė R.Rudalevičienė.

Būtent įvertinus realius mokinių gebėjimus, kurių situaciją galima matyti nuo 8 klasės, iš standartizuotų pasiekimų testų, reikalavimas išlaikyti matematikos valstybinį brandos egzaminą sušvelnintas nuo 36 iki 16 balų. Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė sako, kas diskusijos partneriai – LAMA BPO, Nacionalinio egzaminų centro, studentų atstovai nepritarė reikalavimui išlaikyti matematikos egzaminą pagrindiniu pasiekimų lygiu jau 2016 m.: „Visi darbo grupės nariai sutiko, kad mokykloms reikia duoti daugiau laiko pasirengti ir atitinkamai paruošti mokinius. Todėl visų sutarimu buvo įvestas palengvinimas: svarbu tik išlaikyti egzaminą.“

Vis dėlto 2018 m. abiturientams, kurie norės studijuoti socialinius, biomedicinos, fizikos ir technologijų mokslus, matematikos egzaminą jau reikės išlaikyti pagrindiniu pasiekimų lygiu, stojantiems į humanitarinius ir pedagogikos mokslus liks ta pati 16 balų riba, o pasirinkusieji menų studijas matematikos egzamino galės nelaikyti.

R.Rudalevičienė pasakoja pati sulaukusi diskusijos dalyvių, mokinių, tėvų atstovų kreipimųsi. Tiesa, jie labiau priminė ne pagalbos norint pasirengti šauksmą, bet pritarimo paieškas: arba kad bandomojo egzamino užduotys buvo per sunkios, arba kad reikia lengvinti artėjantį egzaminą.

„Kaip matematikos mokytoja galiu pasakyti, kad jau nebėra kur dar labiau supaprastinti. Jei pasirinksime kryptį užduotis dar labiau lengvinti, mūsų mokiniai nebegalės konkuruoti su kitų šalių jaunimu. Yra dar ir kitas kelias – stiprinti mokymąsi, keisti jo metodus, trukmę, bet apie šią galimybę mokiniai kažkodėl nekalba“, – sako R.Rudalevičienė.

Stojantiesiems į valstybės finansuojamas studijų programas reikalavimas išlaikyti matematikos brandos egzaminą pagrindiniu pasiekimų lygiu atidėtas iki 2018 m., tačiau kartu su šiuo tikslu, be savieigos, kad po dvejų metų mokiniai jau bus geriau pasirengę, kitų priemonių jam pasiekti neatsirado.

„Vaikai nori greito rezultato, tačiau dirbti savarankiškai namie nelabai nori. Pagrindinis mokymasis vyksta pamokose, bet nei tėvai, nei mokiniai nekelia klausimo, kad reikėtų daugiau pamokų. Mes, mokytojai, matome, kad išmokyti sunku ir mokiniui trūksta laiko pačiam išbandyti, įtvirtinti žinias. Kalbame apie tai ir su ministerijos atstovais, bet jie atsako, kad reikia keisti mokymo metodus. Vis dėlto psichologiškai pačiam besimokančiam žmogui reikia atlikti tam tikrus veiksmus, kad galėtų išmokti matematiką. Man labai svarbu, kad mokiniai turėtų pakankamai laiko mokytis pamokose, galėtų pasirinkti, kiek dalykų jiems mokytis“, – pasakoja matematikos mokytojų atstovė R.Rudalevičienė.

Tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo PISA duomenys rodo, kad vidutiniškai Lietuvos mokiniai matematikos per savaitę mokosi 171,8 minutės, estai – 222,8, latviai – 224,4, lenkai – 198,1 minutės. Palyginimui: pusė Holivudo filmų trunka nuo 96 iki 120 minučių. Čilės mokiniai mokosi 397,6 minutės, bet pagal matematinio raštingumo rezultatus yra penkiolikti nuo pabaigos iš 65-ių 2012 m. PISA tyrime dalyvavusių EBPO šalių. Tad mokymosi trukmė toli gražu nėra vienintelis ar svarbiausias veiksnys, lemiantis matematikos pasiekimus.

BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Mokytojų, kurie per savaitę turi 27 kontaktinių valandų ar didesnį krūvį ir gali pretenduoti į didžiausius gildijos atlyginimus, šalyje yra apie tūkstantį. Bet didžioji dalis (62 proc.) pedagogų dirba turėdami 18–27 kontaktines valandas per savaitę ir uždirba nuo 518 eurų iki mokesčių. Mažiau kaip 18 valandų per savaitę dirba net ketvirtadalis pedagogų, o mažiausią krūvį – iki 9 valandų – turi beveik dešimtadalis. Kurie iš jų streikuoja?

Švietimo sistemoje kai kur dar kliaunamasi lygiavos principu: mažesnį pamokų ar mokinių skaičių siekiama padalyti nesumažėjusiam skaičiui pedagogų. Streiko priežastis, galima sakyti, yra fakto, kad per dešimtmetį mokinių šalyje sumažėjo 253 tūkst., arba trečdaliu, ignoravimo ir neefektyvios vadybos pasekmė. Mokinių sumažėjo, vadinasi, sumažėjo ir darbo. Tačiau kai kas nusprendė, kad jį gali dirbti ir daug žmonių, tik atlyginta bus po mažiau.

Mokyklų tinklo, infrastruktūros pertvarkų šaukiamasi ne vienus metus, tačiau šie esminiai darbai vis paliekami kitoms ir kitų kadencijoms. Patys mokyklų direktoriai sako, kad kol tinklas nebus optimizuotas, tol mokytojų situacija nesikeis, o vienkartinės finansinės injekcijos padės nebent tam kartui.

Mokyklų tinklo optimizavimas – politinės valios klausimas, tačiau ji pastarųjų derybų metu ryškiausiai pasireiškė, kai Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius tarstelėjo, kad pedagogų profsąjungoms įtaką daro jėgos iš Rusijos. Premjeras pernakt persigalvojo ir kitą rytą reabilitavosi: teigė nemanantis, kad pedagogai galėtų pasiduoti svetimoms įtakoms.

Kaip uždirbti bent 400 eurų?

Kuo didesnis darbo krūvis, tuo didesnį pedagogų bendruomenės masteliais atlyginimą galima gauti. Dar jį lemia kvalifikacinė kategorija, stažas ir išsilavinimas. Žinoma, krūvio – darbo valandų skaičiaus – patys mokytojai sau nepasiskiria. Pakankamu krūviu laikoma 18 kontaktinių valandų – pamokų per savaitę. Už tiek dar skiriama 4 valandos pasiruošti pamokoms, taisyti sąsiuviniams. Kuo kontaktinių valandų daugiau, tuo didesnis bendras jų skaičius.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) duomenimis, vidutinis mokytojo krūvis šalyje yra panašiai tiek – 18,25 kontaktinės valandos. Pakankamą krūvį turi du trečdaliai mokytojų, tačiau šalies vidurkio nesiekia net 40 proc. kaimuose dirbančių mokytojų savaitės darbo krūvis.

ŠMM duomenimis, už 18 kontaktinių valandų per savaitę mokytojas dalykininkas priklausomai nuo darbo stažo, kvalifikacinės kategorijos uždirba 518–952 eurus iki mokesčių. Vadinasi, jei dirbi pirmus metus ir dar nespėjai apsiginti pedagoginio vardo, realiai gausi tik apie 415 eurų. O tai labai mažai.

Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) pirmininkas Audrius Jurgelevičius sako, kad 18 kontaktinių valandų krūvis yra nepakankamas. Be to, jo teigimu, kita problema, kurią siekia spręsti mokytojai, – išsiaiškinti, už kokius darbus, kurie nėra nei pamokos, nei mokinių darbų taisymas, jiems sumokama.

„Klasikinė formuluotė, kad darbuotojas nori kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau uždirbti, gali būti taikoma ir mokytojams, tačiau netiesiogiai. Mokytojai nori dirbti ir gauti atlyginimą, kad galėtų gyventi daugmaž normaliai. Dabartinė darbo apmokėjimo tvarka tokį atlyginimą laiduoja esant didesniam pamokų krūviui. Tačiau mokytojų bendruomenė mano, kad šią sistemą reikėtų keisti ir susitarti, kokie darbai įeina į mokytojo pareigas, – aiškina A.Jurgelevičius. – Tarkime, budėjimas per pertraukas ar dalyvavimas po kelias valandas trunkančiuose tarybos posėdžiuose, kurį mes laikome mokytojų teise dalyvauti savivaldoje, bet daugelis mokyklų vadovų tai traktuoja kaip pareigą.“

Tačiau kai kurie ekspertai įsitikinę, kad pačios pedagogų profsąjungos, reikalaudamos oresnių atlyginimų ar jų apskaičiavimo tvarkos, paklodę tempia į savo pusę – mažesnį krūvį siekia padalyti kuo didesniam skaičiui pedagogų. Pavyzdžiui, nuo rugsėjo 1-osios reikalaujama sumažinti mokinių skaičių klasėse, nors vidutiniškai Lietuvoje mokytojas moko tik 10 mokinių, o kaimo pagrindinėje mokykloje – vos 5 mokinius.

„Didžioji problema šio streiko fone yra ta, kad dalis mokytojų neturi darbo krūvio. O jo nėra todėl, kad nėra mokinių. Tačiau priemonės, kurias siūlo profsąjungos, yra kitais žodžiais pasakyta mintis, kaip didesniam skaičiui mokytojų pasidalyti vis mažėjantį skaičių mokinių“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Daugiausia mokytojui galima turėti 36 kontaktines valandas, o didžiausias leistinas darbo krūvis su visomis, ne tik kontaktinėmis valandomis yra 48 valandos per savaitę. Jei šios „lubos“ bent valanda viršijamos, reikia prašyti savivaldybės Švietimo skyriaus leidimo.

Kiek mokytojų Lietuvoje dirba daug ir gali gauti orų atlyginimą? 27 ir daugiau kontaktinių valandų per savaitę turi 3,4 proc., arba maždaug tūkstantis, pedagogų. ŠMM duomenimis, už 27 kontaktinių valandų krūvį galima uždirbti nuo 777 iki 1350 eurų popieriuje, arba nuo 600 iki 1 tūkst. eurų po mokesčių.

Už didžiausią leistiną krūvį – 36 pamokas per savaitę – galima gauti didžiausią 1900 eurų (neatskaičius mokesčių) atlyginimą. Kadangi jį lemia ir kvalifikacinė kategorija, į didžiausią atlygį gali pretenduoti mokytojai ekspertai. Tokių Lietuvoje yra apie 800, mažiau kaip 3 proc.

„Problema nėra mokytojų atlyginimai apskritai. Esama daug mokytojų, kurie dirba pagal mokinių skaičių normaliose mokyklose, turi darbo krūvį. Didelis ar mažas tas atlyginimas, jau kita diskusija. Tačiau problemą kelia kita dalis pedagogų, sakančių, kad uždirba minimumą, nes turi mažiau kaip 8 pamokas per savaitę. Žinoma, kad su tokiu darbo krūviu nieko neuždirbsi“, – kelias mokytojų grupes išskiria LLRI prezidentas Ž.Šilėnas.

Jis paaiškina, kad mokytojų atlyginimai tiesiogiai susiję su mokyklos situacija, mokinių skaičiumi, krepšelių lėšomis. Tad jei mokykla valdoma gerai, pritraukia daug mokinių ir sukomplektuoja ne pustuštes klases, joje bus ir normalus darbo krūvis mokytojams. Bet jei mokinių nėra, nebus ir lėšų pakankamiems atlyginimams. Dėl svarbiausios priežasties Ž.Šilėnas primena ir švietimo sistemos esmę – tikslas yra mokyti mokinius, o ne turėti mokyklų.

„Puikiai suprantame, kad už ne visą darbo savaitę mokytojui niekada niekas nemokės tiek, kiek panašios kvalifikacijos darbuotojams už visą darbo savaitę, – sako LŠPS pirmininkas A.Jur­gelevičius. – Mano, kolegų, kai kurių švietimo ekspertų nuomone, mokytojas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi dirbti normalią darbo savaitę. Šiuo atveju mokytojo darbo savaitė trumpesnė, 36 valandų.“

Vis dėlto krūvio paskirstymo tvarka, anot A.Jurgelevičiaus, yra džiunglės, kuriose teisė nuspręsti, kokį krūvį, vadinasi, ir atlyginimą, gaus kuris mokytojas, priklauso išimtinai mokyklos direktoriui, o šis gali pamokų skaičių skirti „iš akies“ arba pagal simpatijas ir antipatijas.

„Nėra jokio reglamento, kaip ir pagal kokius kriterijus skirstyti krūvį. Mokytojai yra bejėgiai, todėl netrūksta baimės, noro įtikti ar bent neišsišokti, kad nebūtų atimta turimo krūvio. Galimybes jo gauti pakankamai riboja mokinių skaičius. Tarkime, pagrindinėje provincijos mokykloje chemikas ar fizikas, kuriam vadovas geranoriškai atiduotų visas pamokas, vis tiek turės tik 10–13 kontaktinių valandų“, – komentuoja LŠPS pirmininkas.

Panašiai jis atsako ir į klausimą, kodėl didelį darbo krūvį, ne mažiau kaip 27 kontaktines valandas, turi tik apie tūkstantį pedagogų. Tokia prabanga prieinama tik didmiesčių mokyklose, kur yra mokinių.

„Toks krūvis įmanomas mokyklose, kurių vadovai laikosi pozicijos aprūpinti pamokomis savo kolektyvo narius. Yra daug vadovų, kurie dėl įvairių priežasčių neduoda krūvio jau dirbantiems mokytojams, bet priima naujus. Tai gali lemti ir noras duoti darbo pažįstamam arba išguiti nepatinkantį mokytoją, – aiškina profsąjungos lyderis. – Vadybos požiūriu tai „balaganas“, neskatinantis motyvacijos dirbti.“

Kiek iš tikrųjų uždirba mokytojai

6954 eurai – toks gėdingas ir paskutinis Europoje yra Lietuvos mokytojo gaunamas metinis atlyginimas. Kai šį grafiką, kuriame matyti, kad geriau atlyginamas net Rumunijos mokytojų darbas, feisbuke paskelbė „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis, jis netruko tapti diskusijų objektu ir įspėjamojo švietimo profsąjungų mitingo pirmų eilių plakatu.

Statistikos departamento duomenimis, 2015 m. trečiąjį ketvirtį vidutinis mokytojo atlyginimas po mokesčių buvo 632, iki mokesčių – 823 eurai. Palyginimui, universitetų dėstytojai 2015-aisiais po mokesčių gavo ne ką daugiau – 670 eurų.

Tačiau bendroje statistikoje išnyksta skirtingai apskaičiuojamo ir kelių veiksnių lemiamo atlyginimo skirtumai. Kokie yra realūs pedagogų atlyginimai tipinėje Lietuvos mokykloje?

Joniškio „Aušros“ gimnazijoje mokosi 497 mokiniai. Joje nėra mokytojų, kurių krūvis būtų mažesnis kaip 20 kontaktinių valandų per savaitę. Beje, ši mokykla buvo viena iš kelių, sutikusių atskleisti, kiek uždirba jos pedagogai.

1106 eurus neatskaičius mokesčių šioje gimnazijoje uždirba mokytojas ekspertas, turintis 27 kontaktines valandas per savaitę ir didesnį kaip 15 metų darbo stažą. O štai technologijų mokytojas, kurio krūvis yra 23 kontaktinės valandos, uždirba 572 eurus, galbūt todėl, kad neturi jokios kvalifikacinės kategorijos, o jo stažas – 10 metų.

Lituanistas metodininkas, turintis 15 metų stažą ir 23 kontaktines valandas, uždirba 900 eurų popieriuje. Jį trimis valandomis lenkiantis matematikas metodininkas, turintis 10 metų pedagoginio darbo patirties, popieriuje gauna 960 eurų. O štai kitas matematikas dirba daugiau metų, bet turi trimis pamokomis mažiau, ir iki mokesčių uždirba 882 eurus. Tad nepaisant to, kad atlyginimą lemia keli veiksniai, lemiamas jų yra darbo krūvis.

Joniškio „Aušros“ gimnazijos direktorius Vidmantas Sutnikas situacijos dėl savo vadovaujamos mokyklos pedagogų atlyginimų nevadina bloga, bet patikina, kad ji nėra tokia gera, kaip norėtųsi. Juolab mokinio krepšelio lėšų lyg ir pakaktų, tačiau metų pabaigoje dalis juk grąžinama į savivaldybės biudžetą. Šiemet, kai neformaliojo švietimo lėšos buvo „išimtos“, gimnazija prarado dar 14 tūkst. eurų. „Krepšelis sumažėjo, taigi šiemet nebegalėjome mokytojams mokėti tarnybinių koeficientų vidurkio“, – sako direktorius.

Vienas iš profsąjungų reikalavimų šias tarnybinių atlygio koeficientų „žirkles“ iš viso panaikinti ir taikyti viršutinę jų ribą. Kaip dabar pagal jas skiriasi atlyginimas? Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojas metodininkas už pakankamu laikomą 18 kontaktinių valandų krūvį taikant maksimalų koeficientą gautų 743, minimalų – 705 eurus. Jei jis turi 24 kontaktinių valandų krūvį, atitinkamai 990 arba 940 eurų iki mokesčių.

Joniškio „Aušros“ gimnazijos vadovas sako, kad stengiasi mokytojams sudaryti sąlygas gauti kuo didesnį darbo krūvį, taigi ir didesnį atlyginimą: „Nesistengiame daryti dirbtinės lygiavos. Yra mokytojų, kurie gauna daugiau krūvio, kartais reikia prašyti mokytojo, kad jis prisiimtų dar vieną klasę. Tačiau tokių, kurie neturėtų 20 kontaktinių valandų, nėra. Neturime tokių silpnų mokytojų, kuriais nepasitikėtume ar skriaustume neduodami pamokų. Atmosfera ir mokytojo nuotaika mokykloje geresnė, kai jis turi kaip įmanoma didesnį krūvį. Todėl nesistengiame turėti daug mokytojų ir dalyti jiems po mažai krūvio, priešingai, siekiame kad tie, kurie dirba, būtų aprūpinti pamokomis.“

Vis dėlto gimnazija jau repetuoja ir liūdnesnį ateities scenarijų: jau nuo rugsėjo mokykloje dviem klasių komplektais bus mažiau (18), o dar po metų kitų jų liks 16. Vadinasi, teks atsisveikinti su kai kuriais mokytojais.

„Turime antraeilininkų, ne pagrindinėse pareigose dirbančių mokytojų, kuriuos pirmiausia pamažu ir turėsime atleisti. Taigi pagrindinėse pareigose dirbančių mokytojų atlyginimai taip nenukentės, tiesiog liks mažiau mokytojų“, – atvirai kalba direktorius.

Taikytis prie egzistuojančios sistemos, bet dirbti taip, kad vaikai norėtų eiti į Klaipėdos „Smeltės“ progimnaziją, ir sukomplektuoti po 3–4 klases – tokį sau, kaip mokyklos vadovui, uždavinį kelia Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos direktorius Edmundas Kvederis. Jei pavyks laikytis šios linijos, mokant atlyginimus bus galima taikyti „žirklių“ koeficientų vidurkį.

„Finansavimo sistema paremta mokinio krepšeliu, tad jei mokykla turi mokinių, 1–8 klasėse yra po 3–4 klasių komplektus, klasėje vidutiniškai mokosi 25 vaikai, tada galima mokytojams mokėti koeficientų vidurkius arba taikyti viršutinę jų ribą. Tarkime, jei tokioje mokykloje mokytojas turi 24–25 pamokų krūvį (bendras krūvis siekia 36 valandas), jo atlyginimas į rankas viršija 600 eurų, o mokytojo metodininko – 700 eurų“, – komentuoja E.Kvederis.

Jo teigimu, maksimalų 36 valandų krūvį galima sukurti, jei mokytojas turi 23–24 kontaktines valandas. Už jas dalykininkas atskaičius mokesčius gali gauti 646 eurus (skirtumai priklausys nuo kvalifikacinės kategrijos). O, pavyzdžiui, antraeilėse pareigose dirbantis mokytojas metodininkas, turintis 8–9 valandų krūvį per savaitę, gaus apie 200 eurų atlyginimo.

Trečiasis pavyzdys – rajono mokykla: Kelmės r. Pakražančio gimnazijoje daugiausia uždirba mokytoja, dėstanti ir matematiką, ir informacines technologijas. Įskaičius ir pamokų, ir papildomas valandas, ji dirba 32 valandas per savaitę ir gauna 834 eurus neatskaičius mokesčių.

O štai už 18 valandų darbą etikos ir anglų kalbos pradinių klasių mokytoja, turinti 9 metų darbo stažą, bruto gauna 419 eurų. Lituanistė vyr. mokytoja, kurios krūvis yra 24–25 valandos, o darbo stažas viršija 15 metų, gauna 660 eurų neatskaičius mokesčių. Chemikas, dėstyti į Pakražančio gimnaziją atvažiuojantis vieną dieną per savaitę, už 8 valandų krūvį gauna 201 eurą iki mokesčių. Ketvirtadalis iš 24 šios gimnazijos mokytojų dirba ne visu krūviu ir važinėja per dvi tris mokyklas.

„Su kitų mokyklų direktoriais deriname tvarkaraščius, kad mokytojai galėtų dirbti keliose vietose“, – sako Pakražančio gimnazijai vadovaujanti Nijolė Čepauskienė.

Direktorės teigimu, jos vadovaujamoje gimnazijoje pedagogų atlyginimų situacija yra kaip visoje Lietuvoje: vieni gauna visą krūvį ir uždirba, kiti turi tenkintis mažesniu pamokų skaičiumi. Vis dėlto direktorė pripažįsta, kad kai kurių mokytojų padėtis pagerėtų, jei jų kolegos, jau pasiekę pensinį amžių, atsisveikintų su mokykla. Tokiu atveju vietoj dviejų to paties dalyko mokytojų likęs vienas gautų didesnį nei 30 valandų darbo krūvį. Tačiau N.Čepauskienė paaiškina lengva ranka atleisti tų mokytojų negalinti, o savo noru, nors ir skatinami išeitinėmis kompensacijomis iš specialaus ŠMM fondo, jie neatsisveikina.

„Ir pernai Vyriausybė buvo numačiusi tokį fondą, bet mokytojai nepageidauja juo pasinaudoti ir palikti mokyklą. Jie žino savo teises, įstatymus. Pavyzdžiui, bibliotekininkė dirbo iki 74-erių metų, kol praėjusį pavasarį pavyko susitarti“, – pasakoja Pakražančio gimnazijos direktorė ir priduria, kad atleisti iš darbo šių mokytojų, jei jiems atsiranda 18 valandų krūvis, ji negalėtų, tad tik įsuktų teismų karuselę.

„Mokytojo pedagoginis etatas yra 18 valandų. Pensinio amžiaus mokytojas, turintis tokį krūvį, dirbti gali, o per tris mokyklas juk važinėja tik jauni mokytojai“, – sako N.Čepauskienė.

Kitas streikas – užprogramuotas

Ekspertai sako, kad jei sistema nebus tvarkoma iš esmės, papildomi pinigai bus tik vienkartinis geros valios mostas, bet ne išeitis.

Pavyzdžiui, Joniškio „Aušros“ gimnazijos vadovas V.Sutnikas išskiria tris problemas, išryškėjusias ilgiau nei savaitę trukusio mokytojų streiko fone. Pirma, švietimo finansavimas Lietuvoje, palyginti su kitomis ES narėmis, yra per menkas. „Mokesčių sistema nėra orientuota surinkti didelio biudžeto, tad nėra galimybių viešajame sektoriuje mokėti didesnius atlyginimus“, – svarsto V.Sutnikas.

Antra, direktoriaus teigimu, reikėtų susitarti, kad mokytojo atlyginimas turėtų būti didesnis nei vidutinis darbo užmokestis šalyje.

Trečia problema – būtinybė sutvarkyti sistemą. „Mokinių mažėja, pamokų mažėja, yra per daug mažų mokyklų, todėl vidutinis mokytojo atlyginimas šalyje yra mažesnis, nei galėtų būti, jei mokyklų tinklas būtų racionaliai sutvarkytas“, – neabejoja V.Sutnikas ir priduria, kad sutiktų, jei tinklą optimizuojant kelios mažos mokyklos būtų jungiamos į didesnius darinius.

O štai Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos vadovas E.Kvederis baiminasi, kad profsąjungoms išsiderėjus pinigų 70 proc. jų bus paskirta mažoms mokyklėlėms, kuriose nėra vaikų. Beje, ir dabar mokinių stokojančioms mažoms kaimo mokykloms mokinio krepšelis apskaičiuojamas pagal kitokią metodiką ir yra didesnis, tad miesto mokyklos, kurios sugeba išsilaikyti, lyg ir nukenčia.

„Jei šie pinigai nukeliaus mažoms mokykloms, jos po dvejų metų vėl neturės vaikų ir imsis streiko, nes neišgyvens. O tų, kurios išsilaiko pačios ir gali mokėti mokytojams daugiau ar mažiau orius atlyginimus, tai nepalies. Aš nesakau, kad mokytojų atlyginimų kelti nereikia, atlyginimai turėtų būti didesni, palyginti ir su Europos šalimis, tačiau be optimizavimo to pa­siekti nepavyks“, – dėsto E.Kvederis.

Panašios nuomonės laikosi ir LLRI prezidentas Ž.Šilėnas. Pasak jo, nepaisant to, ar švietimas gaus daugiau, ar mažiau pinigų, sistema turi būti efektyvi: „Antraip tik atidedame problemą. Profsąjungos iš pradžių reikalavo 18 mln. eurų. Jei šią sumą padalytume visiems mokytojams per mėnesį, atmetus mokesčius, vienas pedagogas gautų 30 eurų. Tačiau tai ne problemos sprendimas – reikia optimizuoti tinklą. Vertybinis pasirinkimas, kam išleidžiame pinigus – mokiniams ar pastatams. Mano vertybių skalėje mokiniai yra svarbiau.“

Kalbant apie mokyklų tinklo optimizavimą mažos kaimų mokyklos dažniausiai apginamos dviem argumentais: pirma, tai kultūros židinys kaimo vietovėje, antra, mokykla turi būti kuo arčiau ugdytinio namų.

Šiaip ar taip, 75 tūkst. Lietuvos mokinių gyvena toliau nei 3 km atstumu nuo savo mokyklos, iš jų 25,5 tūkst. važiuoja ne į pačią artimiausią mokyklą. „Kitaip tariant, bent trečdalis tėvų mokyklą renkasi pagal kitus kriterijus, ir tai normalu. Kuo toliau, tuo labiau jie mokyklą rinksis ne pagal atstumą“, – komentuoja Ž.Šilėnas, kuris, aplenkdamas tris artimesnes mokyklas, pats eidavo į dabartinę Šiaulių Didždvario gimnaziją.

LLRI neseniai suskaičiavo tai, ko su savo turtu nepadarė savivaldybės ar ministerija, ir atrado, kad 2014 m. ugdymui buvo išleista 476 mln., o mokyklų aplinkos priežiūrai – 193 mln. eurų.

Ž.Šilėno teigimu, kuo prasčiau savivaldybė tvarkosi su mokyklų tinklu, tuo didesnę dalį švietimui skirtų pinigų, kurie teoriškai galėtų būti paskirti ir mokytojų atlyginimams, suėda aplinka. Maža to, be sąskaitų už šildymą ir kitus patarnavimus, be pedagoginio personalo, šalies švietimo įstaigose dirba apie 20 tūkst. pagalbininkų – sargų, ūkvedžių, kūrikų…