Jei šią vasarą liksite Vilniuje, nuobodžiauti neteks – kiekvieną savaitę įvairiose sostinės vietose vyks mankštos, dviračių žygiai, šiaurietiško vaikščiojimo ir bėgimo treniruotės, šokių ir kovos menų pamokos bei daugybė kitokių veiklų.
Oficialia sporto diena Vilniuje skelbiamas sekmadienis: iki rugsėjo 22 d. kiekvieną sekmadienį Gedimino prospekte viešoji įstaiga „Sveikas miestas“ kvies į sporto ir laisvalaikio erdvę po atviru dangumi. „Visada bus įrengta kovų menų zona, kurioje vyks svarbiausių kovų menų treniruotės, bus organizuojamos sveikatingumo mankštos, šokių pamokos – gatvės šokių, lindihopo, bus surengti įvairūs sporto turnyrai: badmintono, teniso, stalo teniso ir t.t. Visos šios veiklos bus nemokamos“, – informuoja projektą „Sekmadienis – sporto diena“ organizuojančios VšĮ „Sveikas miestas“ rinkodaros ir projektų vadovė Inga Matkevičienė.
Daugybė galimybių sportuoti sostinėje bus siūloma ir kitomis dienomis. Pirmadieniais ir trečiadieniais 18.30 val. Vingio parke visą vasarą vyks DNB ir “Sveikas miesto” rengiamos šiaurietiško vaikščiojimo treniruotės, o ketvirtadieniais 19 val. ir sekmadieniais 11 val. – bėgimo treniruotės su profesionaliais treneriais. Nuo birželio pradžios šeštadieniais ir sekmadieniais 9 val. ryto penkiose viešosiose erdvėse prasidės taiči mankštos.
Dėmesio sulauks ir dviračių sporto entuziastai. Trečiadieniais 19.30 val. Katedros aikštėje vyksta kalnų dviračių treniruotės “MTB mokyklėlė”, o kas antrą sekmadienį 14 val. nuo Katedros aikštės prasidės dviračių žygiai „Velo sostinė“ po žaliąsias miesto erdves, tokias kaip Belmonto parkas, Verkiai ar Pavilnys.
Beje, neturintys nuosavų dviračių šiemet sostinėje galės naudotis automatine dviračių nuomos sistema. Pirmieji nuomos punktai atsiras liepos pradžioje prie sostinės savivaldybės pastato, Seimo, Vyriausybės ir Katedros.

Universalaus sporto komplekso statybos Palangoje įgauna pagreitį – šiandien į kurortą atgabentos medinės denginio sijos, kurių kiekvienos svoris – beveik 10 tonų, o ilgis – 36 metrai. Iš Marijampolės rajono iki Palangos šios sijos vilkikais gabentos pusantros paros.
Lūžtančios bangos formą atkartojančio pastato stogas savo konstrukcija yra išskirtinis – kito tokio šalyje nėra.
Pasak darbus atliekančios UAB „Rūdupis“ statybos darbų vadovo Stepono Milvydo, pirmiausia bus montuojamos trumpesnės, 18 m. ilgio sijos. Maždaug po dviejų savaičių bus imamasi montuoti trylika 36 metrų ilgio denginio sijų. Šis darbas užtruks keletą savaičių, jį baigti planuojama iki birželio.
Universalaus sporto komplekso statytojai jau baigė pastato gelžbetoninių konstrukcijų darbus, atlikta ir didžioji dalis mūro darbų. „Dabar pradėsime montuoti medines denginio sijas, lygiagrečiai atliekami santechnikos bei elektros pirmos eilės darbai pastato viduje. Stogą uždėti planuojame iki rugpjūčio vidurio“, – sakė S. Milvydas.
Suprojektuoto Palangos universalaus sporto komplekso bendras plotas sieks per 4 tūkst. kv.m.  Sporto salę specialiu tinklu bus galima transformuoti į keletą skirtingų erdvių – jose vienu metu galės vykti krepšinio, tinklinio, rankinio treniruotės ir varžybos. Taip pat bus įrengtos išstumiamos tribūnos 800 sėdimų vietų, moderni treniruoklių sporto salė, persirengimo kambariai bei pagalbinės patalpos.
Tarptautinius standartus atitinkantis sporto kompleksas ne tik pagerins kurorte apsistojusių sportininkų treniruočių sąlygas, bet ir padės plėtoti sporto ir aktyvų turizmą regione, išplės miesto gyventojų ir svečių sveiko gyvenimo būdo ir aktyvaus poilsio pasirinkimo galimybes.

Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Julius Kvedaras sako esąs rimtai nusiteikęs pokyčiams. Jis prognozuoja, kad futbolo A lyga jau netrukus taps kur kas patrauklesnė tiek futbolo aistruoliams, tiek būsimiems rėmėjams.

Šalies futbolo lygis nepasikeičia nei per vieną dieną, nei per vienus metus, todėl ateitimi reikia rūpintis nuolat: kurti tvarią, sklandžiai funkcionuojančią sistemą, kurios pagrindu būtų tęsiama Lietuvos futbolo istorija, o kartu diegti naujoves, kurios futbolą darytų patrauklesnį ne tik šios sporto šakos gerbėjams, bet ir verslininkams. Apie tai, kaip paversti futbolą jei ne nacionaline religija, tai bent jau pasididžiavimą keliančia ir tarptautinėje erdvėje pagarbos verta sporto šaka, kalbamės su LFF prezidentu Juliumi Kvedaru.

– Kiekvienos šalies futbolo veidrodis – nacionalinės rinktinės žaidimas. Kaip vertinate pastarojo laikotarpio laimėjimus?
J.K.: Pergalės ir iškovoti taškai džiugina, pralaimėjimai liūdina. Csabos Laszlo komandoje rinktinės senbuviai demonstruoja solidų žaidimą, kviečiama nemažai jaunimo. Rinktinėje įsibėgėja ir kartų kaita. Kai kuriems žaidėjams pavyko maloniai nustebinti net futbolo specialistus. Jaunimo rinktinėje atsiskleidė keletas perspektyvių futbolininkų, kurie ateityje neabejotinai papildys nacionalinės rinktinės gretas.
Neseniai vykusiose FIFA pasaulio čempionato kvalifikacinėse rungtynėse mūsų moterys parodė charakterį ir pademonstravo gana aukštą futbolo lygį. Jaunimo iki devyniolikos metų komanda šių metų vasarą turės galimybę įrodyti savo sugebėjimus dvikovose su stipriausiomis Europos komandomis UEFA U-19 čempionato finale, kuris vyks Kaune, Alytuje ir Marijampolėje. Kita vertus, turime ir skaudulių: tai netikėtos žaidėjų traumos, nepatenkinami dalies kontrolinių rungtynių rezultatai, tačiau į ateitį žvelgiame optimistiškai.
– Tad koks mūsų futbolo lygis šiandien? Kaip kitų šalių kontekste vertinate mūsų A lygą?
J.K.: Sunkus ir skausmingas klausimas. Dėl finansavimo stokos Lietuvos futbolas nesiplėtoja taip sparčiai, kaip norėtųsi. Pinigų trūksta tiek profesionalų, tiek mėgėjų klubams. Todėl džiaugiuosi, kad sugebame išlaikyti tris futbolo lygas, organizuojame visų amžiaus grupių futbolo čempionatus, finansuojame Nacionalinę futbolo akademiją, teikiame įvairiapusę paramą vaikų futbolui.
Akivaizdu, kad negalime konkuruoti su turtingomis futbolo šalimis, bet drąsiai galiu teigti, jog tikrai nenusileidžiame savo kaimynams latviams ir estams. Profesionalūs mūsų futbolo klubai glaudžiai bendradarbiauja su miestų savivaldybėmis ir kartu su rėmėjais geba suburti pakankamai pajėgias komandas.
Šiais metais A lygos klubai įkūrė Lietuvos futbolo klubų asociaciją (LFKA), kuriai vadovauti išsirinko verslininką Rolandą Skaisgirį. LFF naujai įkurtai klubų asociacijai perleido šių metų A lygos čempionato vykdymo teisę. Tikiuosi, kad efektyviai išnaudojant sukauptą federacijos patirtį ir finansine paramą A lyga taps patrauklesnė tiek futbolo aistruoliams, tiek būsimiems rėmėjams.
Noriu atkreipti dėmesį, kad LFKA ir jos naujai išrinkto prezidento laukia rimta užduotis. UEFA deda daug pastangų, kad būtų sustabdyti rungtynių pardavinėjimo procesai. Tai viena opiausių problemų, jai prižiūrėti LFF įsteigė Sąžiningumo pareigūno instituciją, vykdomos kitos prevencijos priemonės. Nedžiugina, kad Lietuvoje užfiksuotas ne vienas nerimauti verčiantis atvejis, kai keistoki rungtynių rezultatai sukėlė UEFA įtarimus, dėl kurių pradėti tyrimai. Esame gavę ir oficialių pranešimų apie galbūt sutartas rungtynes, taip pat, kiek žinau, į UEFA būstinę buvo iškviesti pasiaiškinti kelių A lygos klubų treneriai. Garsiai sakau, kad šiuo klausimu federacijos požiūris yra labai griežtas. Visomis išgalėmis stengiamės, kad tokių dalykų būtų išvengta, tačiau jei kuris nors klubas susiviliotų tokiais sandoriais, tektų taikyti negailestingas sankcijas.
– Vis pasigirsta priekaištų, kad geriausi mūsų futbolininkai žaidžia ne Lietuvoje.
J.K.: Visi žinome, kad Lietuvos futbolo finansavimas neprilygsta išsivysčiusių šalių galimybėms. Futbolininkai yra profesionalai, užsidirbantys duoną sunkiu darbu, todėl reikia tik džiaugtis, kad sugebame išauginti pakankamai aukšto lygio žaidėjus, turinčius paklausą Anglijos, Italijos ar Turkijos futbolo lygose. Tai pozityvus ir daug perspektyvų suteikiantis Lietuvos futbolo mokyklos įvertinimas, leidžiantis tikėtis, kad per artimiausius ketverius penkerius metus išugdysime naują aukšto lygio profesionalių futbolininkų kartą.
Tačiau vieta tuščia nebūna, lietuvius keičia legionieriai iš įvairių, kartais labai egzotiškų pasaulio kraštų. Susidūrimas su kita kultūra, kita futbolo samprata skatina mūsų jaunimą greičiau tobulėti, realiau vertinti savo galimybes bei išmokti komunikuoti su savo kolegomis. Tai tikrai jiems pravers toliau siekiant karjeros. Ne paslaptis, kad kartais pas mus pasitaiko netolerancijos apraiškų, kai stadionuose asmenys – liežuvis neapsiverčia vadinti jų futbolo aistruoliais – bando įžeisti futbolininkus dėl jų rasės ar tautybės. Futbolo federacija atidžiai stebi šią situaciją ir yra pasiruošusi užkirsti bet kokius rasizmo ar ksenofobijos atvejus.
Grįždami prie temos galime sakyti, kad auga nauja pamaina, kartu su ja turėtų augti ir mūsų futbolas. Tačiau tam reikalingos atitinkamos sąlygos, kurių šiandien trūksta. Jeigu mūsų vaikai turės kur žaisti futbolą, jis taps masiniu sportu, iš kurio ir išaugs naujos žvaigždės. Svarbu tik tuos talentus laiku „pagauti“, kad klystkeliais nenueitų. Akivaizdu, kad tai ne vien futbolo bendruomenės, bet ir valstybės rūpestis – ką ir kaip daryti. Kai kurios futbolo federacijos renka statistinius duomenis, pagal kuriuos galima akivaizdžiai daryti prielaidą, kiek viena naujai pastatyta futbolo aikštelė atitraukia vaikų nuo nepilnamečių nusikaltimų. Mūsų valdžios vyrai pozicijos šiuo klausimu neturi, todėl FIFA ir UEFA pagalba Lietuvai turi ne vien sportinį, bet ir socialinį poveikį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sporto specialistai tvirtina: jeigu norima tapti profesionalu, bet koks sportas bus brangus. Pabūkime mėgėjai, pasižvalgykime po savivaldybių bei privačias sporto mokyklas ir paskaičiuokime, kiek, atsižvelgiant į pasirinktą sporto šaką, vaikų sportas kainuoja jų tėvams.

Mokyklose nunykus užklasinei sporto būrelių veiklai, judrius vaikus ir daug mokėti negalinčius ar nenorinčius jų tėvus gelbsti savivaldybių sporto mokyklos, kurių auklėtiniams sporto bazių ir inventoriaus nuoma bei trenerių paslaugos per mėnesį atsieina tiek, kiek yra nustačiusi tos mokyklos išlaikytoja savivaldybė – dažniausiai 20–30 Lt. Čia priimami visi norintieji, ypač jei einama ne į pas mus pačias populiariausias sporto šakas – krepšinį ar futbolą. Vaikams specialios atrankos rengti neverta, nes, pasak sporto specialistų, pati geriausia – natūralioji atranka.

Savivaldybių sporto mokyklose – simbolinis mokestis
Kelių metų sulaukusį vaiką vesti sportuoti, priklauso nuo tikslų ir sporto šakos. Jeigu svajojama apie profesionalųjį sportą, geriausia pradėti nuo šešerių septynerių – iš tokio amžiaus vaikų specialistams lengviausia lipdyti būsimus olimpiečius ir čempionus. Aišku, yra tokių sporto šakų, į kurias pirmąsyk atėjęs šešiametis pasijus kaip peraugėlis, nes, tarkime, į dailųjį čiuožimą tėveliai atveda ir vos ketverių sulaukusius vaikus.
Į Kauno plaukimo mokyklos, turinčios 1100 auklėtinių, pagrindines grupes renkami pirmokai antrokai, bet ir šeštoko septintoko niekas neišvys, tik, kaip perspėja šios mokyklos sporto specialistė Kristina Skyrienė, plaukimo žvaigždę iš tokio amžiaus jaunuolio sunkoka padaryti. Šiai plaukimo mokyklai priklauso trys miesto baseinai. „Nepamaišytų ir daugiau baseinų“, – sako K.Skyrienė, primindama, kad itin didelį vaikų antplūdį ši sporto mokykla pajuto po Londono olimpinių žaidynių. Ir ne tik Rūtos Meilutytės auksas čia dėtas, bet ir aukščiausios prabos Lauros Asadauskaitės olimpinis apdovanojimas, nuo šio rudens į vandens takelius pritraukęs ne tik plaukikų, bet ir būsimų penkiakovininkų.
Vilniaus futbolo mokykloje, neseniai persikėlusioje į naujas patalpas – Fabijoniškių vidurinę mokyklą, šalia kurios atidarytas naujas futbolo stadionas, sportuoja beveik 600 vaikų. „Galėtų būti ir daugiau, bet pas mus dauguma nori tapti krepšininkais, – sako šios sporto mokyklos direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Ramelis. – Pas mus kainos nustatytos savivaldybės: mažiausi moka po 20 Lt per mėnesį, vyresni po 15 Lt. Žinoma, reikia ir į turnyrus vykti, ir aprangą, kamuolių pirkti. Žiemą vėlgi lauke nesportuosi, todėl tenka už maniežo nuomą nemažai mokėti – čia jau tėveliai papildomai turi paremti. Bet per mėnesį, viską sudėjus, į šimtą litų galima sutilpti“, – patikina S.Ramelis.
Dviejų sūnų mama Remigija Daugėlienė, paklausta, kokiais kriterijais vadovaudamiesi kartu su vyru rinko dabar jau aštuonmečiui jaunėliui futbolo mokyklą, pirmiausia pamini trenerį. „Vaikui, ir ypač mažam, padėti susidomėti sportu gali tik geras treneris, todėl ieškojome specialistų. Taip besiklausinėdami išgirdome apie buvusių žalgiriečių įkurtą Baltijos futbolo akademiją, o netrukus patys pamatėme, kaip karjerą baigę patyrę futbolininkai moka bendrauti su vaikais: be riksmų, be muštro“, – šios mokyklos treneriams gerų žodžių negaili R.Daugėlienė. Mėnesio mokestis – 120 Lt, didžiausia jo dalis atitenka už maniežo, kuriame dažniausiai ir treniruojamasi, nuomą. Tiek pat per mėnesį šeimai atsieina ir privačią Sostinės krepšinio mokyklą (SKM) lankančio šešiolikmečio vyresnėlio treniruotės. Pasak sportiškos mamos Remigijos, žiemos neįsivaizduojančios be slidžių, o vasaros – be dviračio, nors vaikų sportas nemažai kainuoja, ypač berniukams būtina sportuoti. Jie ne tik stiprėja fiziškai, bet ir turi mažiau laiko sėdėti prie kompiuterio ar šiaip be tikslo slampinėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Viešosios paskirties sporto objektai – tai savivaldybės vizitinė kortelė. Ar mūsų savivaldybės rūpinasi, kad kortelė būtų išvaizdesnė, o savivaldos piliečiai – fiziškai aktyvesni ir sveikesni?

Šalia mokyklos aukšta tvora aptvertas stadionas ar dirbtinės dangos universali sporto aikštelė (ypač tai būdinga didžiuosiuose miestuose) rodo, kad šios mokymo įstaigos moksleiviams pasisekė – jie turi kur sportuoti. Tokių aikštynų, prie kurių sutvarkymo prisidėjo Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD), šiuo metu šalyje yra 82.
„Savivaldybė padaro pagrindą – sutvarko nuosavybės dokumentus, įveda apšvietimą, o tada jau mes finansuojame aikštelės įrengimą. Per metus vidutiniškai įrengiame po dešimt tokių aikštelių, – sako KKSD vadovas Klemensas Rimšelis. – Tenka dalyvauti jų atidarymuose, per kuriuos matome spindinčius vaikų veidus ir nesuvaidintą padėką.“
KKSD Investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėjas Mykolas Kačkanas antrina: „O tėvai juokauja, kad dabar žino, kur vakarais ieškoti atžalų.“
Sporto padėtimi besirūpinančios iniciatyvesnės mokyklos ar savivaldybės ir pačios geba pritraukti rėmėjų ar įvairios paramos lėšų, todėl sutvarkytų bendruomenių, mokyklų sporto aikštynų Lietuvoje yra daugiau nei 82. Ar bereikia klausti, į kurias aikšteles – atnaujintas ar sovietmetį menančias mieliau eina pasportuoti vaikai. Ne vienoje mokykloje po rekonstrukcijos darbų kūno kultūros pamokos tampa laukiamos, o sportas padeda spręsti ir vaikų laisvalaikio bei užimtumo klausimus.

Sportą žlugdantis trumparegiškumas
Sporto infrastruktūros padėtį pablogino pirmaisiais nepriklausomybės metais itin trumparegiškas požiūris į, pavadinkime, sovietinio palikimo sporto bazes: kai kurios jų buvo negrąžintinai paverstos kitos paskirties statiniais, nugyventos, neprižiūrėtos, išparceliuotos ir pan. Ne vienų metų prireikė suprasti, kad nė lito neįdėdami tuoj nieko ir neturėsime.
Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius iš visų žmonėms reikalingų sporto objektų išskiria baseinus: „Pagal baseinų skaičių nuo ES vidurkio atsiliekame dvidešimt kartų, daugiausiai žmonių ES nuskęsta Lietuvoje. Žmogus gali nemokėti žaisti krepšinio, tinklinio, futbolo, bet plaukti privalo išmokti, nes įvykus nelaimei gali žūti, todėl plaukimas – kiekvienam gyvybiškai reikalinga sporto šaka.“
Vicemero įsitikinimu, tokie sporto objektai, kaip dar pernai duris turėjęs atverti „Girstučio“ baseinų kompleksas, kad ir kiek kainuotų, yra būtini kiekvienam miestui. „Kartais atidarymo datą tenka nukelti dėl užtrukusių organizacinių darbų, kilusių techninių, finansinių ir kitokių iššūkių, – aiškina S.Buškevičius. – Daugelyje savivaldybių nėra nė vieno plaukimo baseino. Tai nesuvokiama valstybės politika ir neįsivaizduojamas visų vyriausybių trumparegiškumas. Juk sporto objektams išleidžiamus pinigus reikėtų skaičiuoti šiek tiek kitaip: kuo daugiau įdėsi į vaikų užimtumą, tuo daugiau vėliau sutaupysi. Suskaičiuota, kad į sportą įdėtas vienas litas sutaupo tris sveikatos apsaugos srities litus.“

Svarbiausia – savivaldybių iniciatyva
Be kitų tikslų, ir siekiant paskatinti savivaldybes rūpintis aktyviu vietos žmonių laisvalaikiu bei sveikata, nuo 2010 m. buvo pakeista didžiųjų investicinių projektų įgyvendinimo tvarka. „Dabar iniciatyvą pirmiausia turi rodyti savivaldybė. Ir vien noro čia nepakanka, prie sporto statinio reikia prisidėti ir finansiškai, kad jį statytume kooperuotomis lėšomis. Savivaldybė yra užsakovas, ji parengia techninį projektą, numato finansavimą, skelbia konkursą ir atsiskaito už atliktus darbus. Kai išsprendžiami finansavimo ir kiti techniniai būsimo projekto įgyvendinimo klausimai, tada įmūryta kapsulė tampa ne abstrakčiu pažadu ateities kartoms, o realų pagrindą ir konkrečią pabaigtuvių datą turinčiu objektu“, – aiškina K.Rimšelis.
Nuo tų pačių 2010-ųjų atsirado reikalavimas didelį sporto statinį, tokį kaip apie 30 mln. Lt atsieinantį daugiafunkcį sporto centrą, išskaidyti etapais. Nusprendusi statyti daugiafunkcį sporto kompleksą, susidedantį iš 25 m plaukimo baseino, sporto salės ir stadiono, savivaldybė dar turi nutarti, kurio objekto labiausiai reikia. „Pavyzdžiui, nusprendžiama pirmiausia statyti baseiną, tada ir pradedama nuo baseino bei administracinio pastato. Kai pirmasis etapas baigiamas ir baseinas atiduodamas eksploatuoti, toliau statoma tai, kas numatyta tolesniuose etapuose“, – pateikia pavyzdį K.Rimšelis.
Tokios apimties projektus būtina išskaidyti ir dėl to, kad didelė suma nebūtų metama į vieną savivaldybę, kitoms nieko nepaliekant. Juk, pasak sporto ekspertų, nėra nieko blogiau, nei viską iš karto pradėti ir nieko iki galo nepabaigti: nei bendruomenei, nei sporto visuomenei nebaigti sporto statiniai neduoda naudos, praktiškai tai yra išmesti pinigai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dviratininko Lance‘o Armstrongo istorija tik apnuogino šiuolaikinio sporto problemas.

„Tai nebuvo Holivudas ar Disneilendas. Mano istorija, nors ir stebinanti, yra tikra. Aš esu labai laimingas ir mano sąžinė švari“, – taip 1999 m. po pergalės prestižinėse „Tour de France“ dviračių lenktynėse sakė Lance‘as Armstrongas.
Skurdžiomis sąlygomis augęs ir patėvio smurtą kentęs, vėliau pavojingą ligą – vėžį įveikęs atletas buvo tikra žvaigždė ne tik dviračių pasaulyje. Lance‘as buvo žinomas ir kaip filantropas, kurio įsteigtas fondas užsiėmė pagalba sergantiesiems vėžiu. Jam buvo atviros visos durys – pradedant pačiu JAV prezidentu ir baigiant pramogų pasaulio žvaigždėmis.
L.Armstrongas nepriimdavo jokio jam nepalankaus atsakymo. „Der Spiegel“ rašo, kad 2008 m. liepą L.Armstrongas, paskambinęs senatoriui Johnui Kerry, net grasino nuteikti visus savo gerbėjus prieš Demokratų partijos kandidatą į prezidentus Baracką Obamą. Priežastis paprasta: B.Obama, išvykęs į kelionę po Europą, atsisakė dalyvauti L.Armstrongo fondo organizuojamoje konferencijoje apie vėžį.
Štai čia ir ima aiškėti po gražiai nublizgintu paviršiumi slypinti tamsioji L.Armstrongo asmenybės pusė – priešingos nuomonės nepaisymas, begalinis noras dominuoti ir laimėti bet kokiomis priemonėmis. Laimėti net ir vartojant draudžiamus preparatus. Kaip ilgainiui išaiškėjo, L.Armstrongas aplink save sukūrė puikiai daugelį metų veikusią dopingo sistemą, į kurią buvo įtraukti jo komandos vadovai, draugai, medikai. Netrūksta netgi įrodymų, kad šią sistemą globojo kai kurie pareigūnai ir politikai. Teigiamą rezultatą rodydavę dopingo testai būdavo nuslepiami, o visi išdrįsę stoti skersai kelio sulaukdavo grasinimų ir šantažo.
„Der Spiegel“ skelbia, kad kiekvienas L.Armstrongo komandos draugas per metus dopingui vidutiniškai turėdavo išleisti apie 15 tūkst. dolerių. Visa tai tam, kad komanda tarnautų asmeninėms L.Armstrongo ambicijoms.

Ryšiai su „Daktaru EPO“

2001 m. pradėta vis garsiau kalbėti apie L.Armstrongo ryšius su gydytoju Michele Ferrari, užsitarnavusiu pravardę „Daktaras EPO“. Eritropoetinas, skatinantis raudonųjų kūno kūnelių gamybą ir taip leidžiantis kraujui pernešti daugiau deguonies, yra populiarus dopingas itin daug ištvermės reikalaujančiose sporto šakose. M.Ferrari slapčia paskui L.Armstrongą keliaudavo visur, išskyrus Prancūziją, kurioje gydytojams, apkaltintiems tuo, kad davė dopingo sportininkams, gresia reali laisvės atėmimo bausmė. „Daktaras EPO“ buvo atsakingas už L.Armstrongo treniruočių grafiko ir dopingo injekcijų suderinimą.
„Jei Lance‘as yra švarus, tai didingiausias sugrįžimas per visą sporto istoriją. Jei taip nėra, tai visa ši istorija taps didžiausia apgaule“, – turėdamas omenyje L.Armstrongo pergalę prieš vėžį ir puikius jo rodomus rezultatus, dar 2001 m. teigė triskart „Tour de France“ lenktynes laimėjęs amerikietis Gregas LeMondas.
Po 1998 m. skandalo, kai prancūzų pareigūnai sulaikė komandos „Festina“ atstovą, vairuojantį draudžiamų preparatų prikimštą automobilį, imta kalbėti, kad dviračių sportas yra atsidūręs ties žlugimo riba ir kad laimėti būnant švariam praktiškai neįmanoma. Tačiau L.Armstrongui ne be pagalbos iš išorės vis pavykdavo išsisukti.
„Tour de France“ lenktynėms L.Armstrongas ir jo artimiausi bendražygiai Tyleris Hamiltonas bei Kevinas Livingstonas samdydavosi kurjerį su motociklu. Pagrindinė šio žmogaus užduotis buvo pristatyti sportininkams dopingo. Taip buvo siekiama apsidrausti, kad per galimą netikėtą patikrą draudžiamų preparatų nebūtų rasta pas pačius sportininkus. Nors dažniausiai L.Armstrongas žinodavo apie tai, kada jo laukia dopingo patikra, tad galėdavo tam iš anksto tinkamai pasirengti.
Vis dėlto kartą viešbutyje dopingo kontrolieriai jį užklupo netikėtai. L.Armstrongas tuomet užsirakino viešbučio kambaryje, o vienas jo pagalbininkų sugebėjo į kambarį slapta atgabenti fiziologinio tirpalo. Dviratininkas dopingo kontrolieriams pasidavė tik po to, kai jam buvo sulašinta šio tirpalo, sumažinusio hematokrito kiekį kraujyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau keturiasdešimt metų slidžių žygius „Snaigė“ Vilniuje organizuojantis Algimantas Jucevičius džiaugiasi, kad jo akyse užaugo ištisos žygio dalyvių kartos.

Užsukusi į žiemos savaitgaliais sostinės miškuose rengiamus „Snaigės“ žygius, kaskart negaliu atsistebėti vienoje vietoje matydama tiek daug sportuojančių žmonių. Jei sniego daug, daugiau nei tūkstantis įvairiausio amžiaus vilniečių nepabūgsta nei pūgos, nei keliolikos laipsnių šalčio. Po žygio su garuojančiais arbatos puodeliais rankose įspūdžiais dalijasi besišypsančių studentų ir senjorų kompanijos, šeimos su nedidukais vaikais, jaunos poros, viena kita moksleivių grupelė. Jei jau kartą sudalyvavai „Snaigės“ žygyje, veikiausiai daugiau nebesugebėsi atsispirti jo traukai. Dvi tris valandas tyliame miške pasisukinėjęs tarp vaikystės pasakas primenančių apsnigtų eglių, įveikęs smagius kalniukus ar pasigrožėjęs nuo kalno atsiveriančia panorama, namo grįžti pamiršęs neramias mintis ir rūpesčius.
Už visas tas geras emocijas, kurias kiekvieną savaitgalį patiria daugiau nei tūkstantis vilniečių, atsakingas Vilniaus keliautojų klubo pirmininkas 70-metis Algimantas Jucevičius. Jau keturiasdešimt metų kiekvieną žiemos šeštadienį, jei tik yra sniego, A.Jucevičius stoja ant slidžių ir su dar dviem trimis bendraminčiais iki sutemų viename iš sostinės miškų rengia vilniečiams slidinėjimo trasas.  O sekmadienį jo violetinė striukė iš tolo traukia akį žygio dalyvių minioje prie finišo. Iki pat vakaro įveikusius trasą slidininkus jis pasitinka su žygio regalijomis: puodeliu karštos arbatos ir lipduku.
Savaitgalį A.Jucevičius, be jokios abejonės, tampa vienu populiariausių sostinės gyventojų, dėl jo dėmesio varžosi daugelis žygio dalyvių: vieni nori bent vienu kitu žodeliu persimesti, kiti – bent akių kontaktą užmegzti.

Keturiasdešimt metų nepraleido nė vieno „Snaigės“ žygio

Kai kitą rytą po sekmadienį Vingio parke vykusio „Snaigės“ žygio susitinkame su A.Jucevičiumi jo darbovietėje – asociacijos „Sportas visiems“ kabinete, ilgametis žygių organizatorius atsidūsta, kad iš darbo jo niekaip nenori paleisti. Ir pasvajoja, kad išėjęs į pensiją dar daugiau laiko galėtų skirti širdžiai mielai veiklai – žygių organizavimui.
Štai Vingio parke prieš dieną pasiektas dalyvių skaičiaus rekordas – žygyje dalyvavo 1283 žmonės. „O prieš savaitę Antakalnyje trasas įveikė 1546 žmonės. Tai šių laikų rekordai. Esminis skirtumas, palyginti su sovietiniais laikais, kad tada daugelis buvo varu varomi, o dabar atsirado žmonių, kurie pajuto poreikį judėti gamtoje, ir ateina savanoriškai“, – paaiškina A.Jucevičius.
Sovietmečiu dalyvauti „Snaigėje“ įmonių kolektyvus organizuodavo profsąjungos, ateidavo ištisos mokinių klasės, vėliau, nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, slidžių žygio populiarumas nuslūgo, o dabar vėl išgyvena pakilimą – dalyvių kasmet vis daugėja.
Pirmą kartą „Snaigės“ žygyje A.Jucevičius dalyvavo prieš penkiasdešimt metų Kaune – dar būdamas moksleivis. O persikraustęs į Vilnių nuo 1973 m. pats ėmė organizuoti „Snaigės“ žygius. „Pirmąjį žygį surengiau Sapieginėje. Atvažiavęs iš Kauno, kur daugiau lygių vietų, ir radęs kokį kalnelį stengiesi jį išnaudoti, kad paįvairintum trasą, čia penkias dienas ruošiau maršrutą, kad kas nors sprando nenusisuktų“, – pasinėręs į prisiminimus šypteli A.Jucevičius.
„Snaigės“ organizatorius nė vienais metais nedarė pertraukos. O ir kaip tu ją darysi, jei jau užaugo ištisos „Snaigės“ žygių dalyvių kartos: jauniausiam slidininkui žygyje Vingio parke buvo treji, o vyriausiam – 84 metai. „Per šiuos dešimtmečius mano akyse išaugo visos šeimos – ateidavo tėveliai su vaikais, o dabar tie vaikai užaugo, todėl ateina anūkai, tėveliai bei seneliai, – džiaugiasi A.Jucevičius. – Pabandyk dabar nedaryti „Snaigės“ – tuoj pasipila skambučiai, klausimai. Jau niekas neklausia, ar bus „Snaigė“, visi klausia, kada ir kur.“
Kiekvieną sniegingą žiemos savaitgalį rengti trasas ir laukti jas išbandžiusių dalyvių A.Jucevičiui nesutrukdo nei šeimos šventės, nei gimtadieniai, nei noras pailsėti. Paklaustas, kiek „Snaigės“ žygių yra praleidęs, A.Jucevičius nustemba: „Kaip tai praleidęs? Na, nesu praleidęs. Per tuos 40 metų, kai pats esu organizatorius, ačiū Dievui, nepasitaikė ligų ar traumų. O švenčių ir gimtadienių? Ne ne. Gali pasitaikyti, kad rengiant trasas nedalyvauju dėl kokių reikalų, bet kad visiškai nebūčiau „Snaigėje“, taip nėra buvę.“ O paklaustas, ar nesulaukia priekaištų iš žmonos, atsako, kad ir žmona dažniausiai šliuožia „Snaigės“ žygiuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nesimankština trys ketvirtadaliai mūsų šalies gyventojų. Kokiais būdais ir kiek šios proporcijos pasikeis Sveikatingumo metais paskelbtais 2013-aisiais?

Reikia noro ir prieinamų sporto bazių
Prieš keletą metų Lietuvoje įvyko proveržis dėl visko, kas susiję su žodžiu „ekologiškas“, o dabar atėjo eilė dar vienam virsmui – sveikatingumo, sveikatinimo, sporto visiems. Tikimasi, kad proveržio visuomenės sveikatinimui 2013-aisiais suteiks Sveikatingumo metų renginiai.
Neseniai atliekant Sveikatos apsaugos ministerijos užsakytą apklausą paaiškėjo, kad lietuvių fizinis aktyvumas itin mažas – laisvalaikiu nesportuoja, nesimankština net 75 proc. mūsų šalies gyventojų. Lietuviai daug laiko praleidžia gana pasyviai – sėdėdami (vidutiniškai po penkias valandas per dieną), ir ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. Per apklausą taip pat nustatyta, kad 15–25 metų jaunuoliai sėdėjimui net skiria beveik valandą daugiau nei 26–60 metų lietuviai.
„Kai gyvenimo ritmas taip greitėja, kiekvienas priverstas planuoti laiką. Labai svarbu, kad skubantis, visur bėgantis žmogus atrastų sporto teikiamus pranašumus. O jie neišmatuojami. Bet kokia sportinė veikla, ir čia neturiu omeny vien profesionaliojo sporto, ne tik stiprina kūną, imuninę sistemą, gerina savijautą, bet ir suteikia daug teigiamų emocijų. Kai fizinis aktyvumas mums asocijuosis su kasdiene veikla – Lietuva taps sveika tauta. Todėl 2013-ieji, paskelbti Sveikatingumo metais, gali ir turi tapti realia paskata veikti tiek valdžiai, tiek mums visiems“, – teigia Lietuvos sporto universiteto (LSU) rektorius prof. habil. dr. Albertas Skurvydas, beje, pats laisvalaikiu žaidžiantis futbolą, bėgiojantis.
Rektorius pateikia iškalbingą palyginimą: Lietuvoje fiziškai aktyvūs tėra 25 proc. gyventojų, o Suomijoje – net 70 proc. Kodėl toks didelis atotrūkis? Atsakymas, pasak rektoriaus, paprastas: „Šalyje turi būti išplėtota patraukli, prieinama, nebrangi sportuoti skirta infrastruktūra – aikštelės, baseinai, salės, kad kiekvienas norintis sportuoti pilietis galėtų jas nesunkiai pasiekti ir tai nebūtų brangus malonumas.“
Tokių naujų viešųjų erdvių ir uždarų sporto objektų Lietuvoje kasmet daugėja. Deja, nepakankamai, kad kuo daugiau žmonių galėtų mankštintis ir sportuoti.
Pasak A.Skurvydo, norint dar labiau išplėtoti tokią infrastruktūrą, skatinančią gyventojų fizinį aktyvumą, reikia glaudaus bene septynių iš keturiolikos ministerijų ir institucijų bendradarbiavimo.
„Turime integruoti lėšas į konkrečias sritis, kad gyventojams būtų prieinami sporto objektai, sveikatinimui tinkamos erdvės. Nes jei žmogui jos sunkiai pasiekiamos, tai mažėja ir motyvacija, – komentuoja LSU rektorius. – Tenka pripažinti, kad valstybė iki šiol neskyrė pakankamai dėmesio ir lėšų gyventojų sveikatinimo skatinimo programoms, sutelkė pajėgas į profesionalaus sporto rėmimą. Todėl Sveikatingumo metais daugiau lėšų bus skiriama sveikatinimui propaguoti.“
LSU kanclerio Mindaugo Balčiūno teigimu, artėjančiu naujuoju 2014–2020 m. ES finansavimo laikotarpiu visoms fizinio aktyvumo skatinimo, viešųjų erdvių pritaikymo sveikatinimui, sportui programoms numatyta skirti gerokai daugiau lėšų nei iki šiol – per 0,5 mlrd. Lt. „Todėl jau 2013-aisiais Lietuva galės pradėti rašyti ir teikti projektus jų finansavimui užsitikrinti, šiuo atžvilgiu ateinantys metai labai svarbūs“, – pabrėžia LSU atstovas.
Lėšų skirstymas tautos sveikatinimui, susitelkiant į ligų prevenciją, A.Skurvydo manymu, pasieks siekiamų tikslų, kai tai bus daroma ne lėšas išbarstant, o koncentruojant. „Optimistiškai nuteikia naujojo sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio mintys, kad gyventojai turėtų būti pratinami reguliariai tikrintis sveikatą, kad bus skiriama daug dėmesio ligų prevencijai. Reikia manyti, kad Vyriausybė palaikys sveikatinimo kultūrą ir skirs reikiamą finansavimą“, – tikisi aukštosios mokyklos vadovas.
Beje, JAV specialistai prognozuoja, kad artimiausiais metais sveikatinimo, sporto pramonė bus labiausiai auganti sritis, o šiems poreikiams patenkinti JAV 2013 m. pritrūks 400 tūkst. sveikatinimo specialistų.
O kokia padėtis šioje srityje Lietuvoje? Didėjant lietuvių perkamajai galiai, LSU rektoriaus teigimu, taip pat didės ir tokių specialistų poreikis, nes vis daugiau žmonių rinksis fizinio aktyvumo užsiėmimus. Kaune veikiantis LSU (iki pernai rudens – Lietuvos kūno kultūros akademija) parengia daugiausiai trenerių, kineziterapeutų, sporto ir turizmo vadybininkų.
Sporto specialistus rengiančią aukštąją mokyklą šįmet baigė ir bakalauro diplomus gavo 102 būsimieji treneriai, 59 turizmo ir sporto vadybininkai, 57 kūno kultūros mokytojai, 55 kineziterapeutai, 41 socialinės pedagogikos, 36 sveikatos ir fizinio aktyvumo, 35 sportinės rekreacijos ir turizmo, 12 taikomosios fizinės veiklos specialistų.
Tačiau jau nuo šių metų stojančiųjų į LSU laukia svarbūs pokyčiai – stojantiems į socialinės pedagogikos, sveikatos ir fizinio aktyvumo arba treniravimo sistemų studijų programas sudaryta galimybė rinktis gretutines studijas ir įgyti dvigubus bakalauro laipsnius. Be to, universitetas kartu su užsienio partneriais planuoja naują studijų programą, pagal kurią bus rengiami sveikatinimo specialistai, o studijas numatoma vykdyti tiek Lietuvoje, tiek partnerių aukštosiose mokyklose. Pavasarį paaiškės, ar nuo 2013 m. rugsėjo LSU bus pradėti rengti ir šie specialistai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ar geriausi Lietuvos sportininkai išgyvena iš sporto, įstengia susitvarkyti buitį, išlaikyti šeimą, o gal gerokai lenkia iš vidutinių pajamų besiverčiančius piliečius? To klausėme vieno olimpinio čempiono ir trijų vicečempionų.

Jau buvusiems ir tebesantiems garsiausiems mūsų šalies sportininkams ne visada varžovai pagarbiai spaudė ranką, o gerbėjai tikėjosi tik pačių aukščiausių vietų. Reto atleto karjeroje iš pradžių nebuvo nepriteklių ir juodų debesų, kurių prisitvenkdavo nepasisekus, gavus traumą, pamačius prieš nosį užtrenktas duris – čempionato, olimpiados, stipendijos, rinktinės, komandos. Taip pat retas nežino, kas yra bendrabutis. Bet tame kambarėlyje, kurį dažnai tenka dalytis su likimo draugu, įmanoma atrasti vietos mintims apie solidžią šešiaženklę premiją ar naujutėlaitį automobilį.

Ir keli šimtai – paskata

Ar dar prisimena daug garbingų titulų pelnę ir didžių pergalių pasiekę sportininkai, kokia finansinė kreivė ar tiesė juos lydėjo viršūnės link? „Taip seniai viskas buvo, kad jau neatsimenu. Mano pirmieji iš sporto uždirbti pinigai nebuvo pagrindiniai. Aš jau dirbau Vadovybės apsaugos departamente ir už sportavimą kaip priedą prie atlyginimo gaudavau, regis, 300 Lt. Ėjo kokie 1995-ieji, ir tai buvo visiškai normalūs pinigai“, – sportinės karjeros priešaušrį mena vienas tituluočiausių Lietuvos sportininkų Virgilijus Alekna.
Ne visos pirmosios užsidirbtos stipendijos detalės išliko ir Atėnų olimpinės vicečempionės Austros Skujytės atmintyje: „Pačią pirmą stipendiją gavau apie 1997–1998 m. Nepamenu, kaip tiksliai ji vadinosi, gal jaunųjų sportininkų tarptautinė olimpinė stipendija. Tiksliai neprisimenu ir jos dydžio, bet man tada atrodė, kad tai didelė suma. Buvo pirmieji studijų metai, iki tol finansiškai padėdavo tėveliai, todėl buvo labai smagu ir naudinga turėti bent kiek savų pinigų.“
Londone vicečempiono titulą iškovojęs kanojininkas Jevgenijus Šuklinas šiek tiek tikslesnis. „2005-aisiais gaudavau 400 Lt per mėnesį stipendiją. Galima sakyti, tokia buvo mano, kaip sportininko, pirmoji alga. Nors nelabai didelė suma, bet tai buvo mano prakaitu uždirbti pinigai. Vėliau, kai ėmiau rodyti gerus rezultatus, ketverius metus gavau tarptautinę stipendiją. Va tada finansiškai gerai pasijutau.“

Kas, kiek ir už ką

Stipendijas, neretai pačių sportininkų atlyginimu vadinamas, maistpinigius ir kitokią finansinę paramą teikia dvi pagrindinės institucijos – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) bei Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD).
Sprendimui peržiūrėti vienuolika metų nekeistas valstybines sportininkų stipendijas turėjo įtakos itin karštų diskusijų sukėlusi vienos penkiakovininkės meilė Rusijai. Ši nelinksmai prasidėjusi istorija gerai baigėsi didelio meistriškumo sportininkams, kurių maksimali valstybės stipendija šoktelėjo pusantro tūkstančio litų – nuo 1963 iki 3497 Lt. Mažiausia valstybinė stipendija dabar yra 1495 Lt, didžiausia – 3497 Lt.
Į didžiausią stipendiją pretenduoja patys geriausi sportininkai, aukštumų pasiekę olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose. Valstybinė stipendija, kurią šiuo metu gauna 47 sportininkai, mokama per KKSD biudžetinę įstaigą Lietuvos olimpinį sporto centrą (LOSC). „Stipendija priklauso nuo pasiektų rezultatų. Ji gali būti skiriama ir ketveriems metams. Jeigu sportininkas per šį laikotarpį pasiekia dar aukštesnį rezultatą, LTOK ar atitinkamos sporto šakos federacijos teikimu sportininkui gali būti skiriama didesnė stipendija. Šias stipendijas gauna olimpinių ir parolimpinių sporto šakų didelio meistriškumo sportininkai, atstovaujantys Lietuvai tarptautinėse varžybose“, – patikslina KKSD patarėja Agnė Urbonaitė.
Be valstybinės stipendijos, didelio meistriškumo sportininkai iš LTOK gauna arba olimpinę stipendiją, arba vadinamųjų maistpinigių. Olimpinę 2000 Lt iki mokesčių stipendiją pagal sutartis, galiojusias nuo metų pradžios iki spalio pabaigos, gavo dvidešimt olimpiečių. Stipendijos negaunantiems olimpinės rinktinės kandidatams mokami maistpinigiai. „Jeigu sportininkas visą mėnesį treniruojasi Lietuvoje, gauna nuo 1040 iki 1700 Lt maistpinigių“, – Olimpinio komiteto sportininkams mokamą dalį atskleidžia LTOK olimpinių programų direktorius Kazys Steponavičius. Už tas dienas, kurias praleidžia treniruodamasis užsienyje, sportininkas maistpinigių negauna, nes stovykloje būna maitinamas.
Kai kuriuos sportininkus LTOK pavyksta aprūpinti Tarptautinio olimpinio komiteto solidarumo stipendija. „Likus porai metų iki olimpinių žaidynių TOK skiria solidarumo stipendijas olimpiadai pasirengti. Prieš Londono žaidynes gavome devynias tokias stipendijas, jų dydis – 800 JAV dolerių per mėnesį. Šįkart buvo nuspręsta, kad stipendiją gavusį sportininką TOK parama pasieks integruota į mokomojo proceso finansavimą per LOSC. Tarkime, iš tų pinigų sportininkas vyko į varžybas, buvo perkamas reikalingas inventoriaus ir panašiai“, – dėsto K.Steponavičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iš Londono olimpiados penkiems mūsų sportininkams grįžus su medaliais, jau rugpjūčio pabaigoje tų sporto šakų treneriai ir sporto mokyklos sulaukė dvigubai ar net trigubai daugiau norinčiųjų treniruotis nei pernai.

Štai Kauno plaukimo mokykloje šį rudenį norą mokytis plaukti pareiškė tris kartus daugiau vaikų nei ankstesniais metais, tad jų bus priimama net šimtu daugiau. „Pastaruosius dvejus metus nebuvo nė vieno norinčiojo lankyti penkiakovės treniruotes, o šiemet jau yra penki vaikai“, – pasakoja Kauno plaukimo mokyklos direktoriaus pavaduotojas Erikas Skyrius.
Tad akivaizdu, kad tiek plaukikės Rūtos Meilutytės, tiek šiuolaikinės penkiakovės atstovės Lauros Asadauskaitės iškovoti aukso medaliai yra geriausia paskata sportuoti.
Po Londono olimpiados, kurioje kanojininkas Jevgenijus Šuklinas laimėjo sidabro medalį, išpopuliarėjo ir irklavimas. Štai Kauno irklavimo mokykla sulaukė maždaug tris kartus daugiau vaikų nei pernai. Vilniaus „Sietyno“ sporto mokyklos direktoriaus pavaduotojas Robertas Taškūnas pasakoja, kad itin didelis susidomėjimas irklavimu buvo jau rugpjūčio mėnesį.
Beje, įkvėpti imtynininko Aleksandro Kazakevičiaus bei boksininko Evaldo Petrausko laimėjimų olimpiadoje, šiemet daugiau vaikų rinkose ir boksą, taip pat graikų-romėnų imtynes.
Nors visi kalbinti sporto mokyklų atstovai ir treneriai džiaugiasi, kad mūsų sportininkų pergalės įkvepia jaunimą sportuoti, tačiau neslepia, kad toks entuziazmas gana greitai išblėsta dėl prastų treniruočių sąlygų. „Vilniuje galima treniruotis vos dviejuose baseinuose, todėl vaikai priversti plaukti susigrūdę. Viename takelyje tuo pačiu metu treniruojasi dvidešimt jaunuolių, tad dalis vien todėl atsisako sportuoti“, – apgailestauja R.Taškūnas.

Neketinu atvertinėti tautiečių į islamą ar budizmą, bet noriu priminti, kad vis dar garbiname ir kitokius „šventuosius“ – tuos, kurie turi pavardes ir gyvena tarp mūsų. Tačiau kažkodėl jie lietuvių sudvasinami, sutinkami ar išlydimi su gėlėmis, apie juos kuriamos istorijos, jų žodžiai (beje, neretai vargu ar išaugę iš vidurinės mokyklos išsilavinimo lygio) išklausomi lyg Šventojo Rašto ištraukos, o jų elgesys, nors dažnai ir peržengiantis elementaraus nekultūringumo ribą, vertinamas atlaidžiai, lyg mažo vaikelio paišdykavimas.
Neabejoju, kad supratote, jog kalbu apie antrąją, o ne vienam tautiečiui ir pirmąją religiją, – krepšinį. Po praėjusios olimpiados linksniuojamą ne tik nusivylusių garbintojų, bet ir kitų olimpiečių, kurių varganos treniruočių sąlygos vargu bau galėjo leisti tikėtis ne tik kad pakilimo į pasaulinį sporto elitą, bet ir patekimo į olimpines žaidynes apskritai. Ir tik čempionų medaliai pagaliau atvėrė burnas ir jiems, o mums teko išgirsti ne aimanas, bet ir piktų žodžių sporto valdžiai, kuri nuolat virkaudama apie lėšų stoką dosniai maitino „šventuosius“ krepšininkus, kitas sporto šakas kartais apskritai palikdama jų pačių globai ir puoselėjimui.
Ne, nesirengiu pliekti Lietuvos krepšinio rinktinės už blankų žaidimą ar trenerių – už prastą vadovavimą bei aiškiai matomą psichologinio pasirengimo stoką, nes tą padarė kiti. Be to, nesu tikras, ar galima pulti komandą, kuri žaidė taip, kaip sugebėjo. Manau, mums jau laikas suvokti, kad turime vidutinę rinktinę su vidutiniais žaidėjais, kurie, nors ir žaisdami stipriuose klubuose, niekada netapo jų lyderiais, o jų blykstelėjimo įvairiose varžybose užtekdavo vos vienoms rungtynėms. Ir baikime iš jų kurti stabus ir melstis lyg Olimpo dievams.
Mane labiau domina psichologinis tokios padėties aspektas, kuris aiškiai lemia ne vien mūsų, sirgalių, nuotaikas, bet ir pačių sportininkų atsidavimą kovai bei pergalei. Ir čia negaliu neįžvelgti gana prieštaringos situacijos, neleidžiančios bent jau krepšininkams išsaugoti stabilumo ir jaustis saugiai varžybų aikštelėje. O tai yra tas pats garbinimas, nuo kurio ir pradėjau savo istoriją.
Visi puikiai žino paprastą tiesą: nuo genialumo iki beprotybės – vos vienas žingsnis. O psichikos specialistai žino ir kitą, labai panašią aksiomą: idealizavimas ir nuvertinimas visuomet žengia greta. Deja, šią tiesą pamiršta ar tiesiog nepajėgia jos įžvelgti paprasti žmonės, kurie lengvai įsitraukia į sūpuoklių žaidimą: jei komanda laimi, jos nariai sudievinami, jei pralaimi – tampa nevykėliais, „lūzeriais“ ar dar kokiais pragaro gyventojais. Toks nestabilumas sukuria nestabilią situaciją ir pačių sportininkų galvose, jie nebepajėgia priimti elementarios tiesos, kad pergalės nėra žygdarbiai, o neretai sėkmės rezultatas, ir jie turi teisę pralaimėti. Tada ir einama į aikštelę drebančiomis rankomis, nes pralaimėti draudžiama, o sėkmės gali ir nebūti. Kaip kitaip galėjo jaustis mūsų krepšininkai, jei ne vien iš eilinių sirgalių, bet ir specialistų buvo galima išgirsti, kad turime dar vieną „svajonių komandą“.
Dar siaubingiau turėjo jaustis treneriai, kurie po pernai liūdnokai pasibaigusio Europos čempionato (ir dar namie!) nebeturėjo kito pasirinkimo, tik žūtbūt gauti bet kokios spalvos medalį olimpinėse žaidynėse. Ir blaškėsi jie ne mažiau nei patys krepšininkai. Jau ką reiškė vien parodytos „uždegančios“ trenerių kalbos rūbinėje prieš rungtynes? Kažkas tokio, lyg sovietams pralaimint vieną kovą po kitos per Antrąjį pasaulinį karą: „Už mūsų – Maskva!“ Ar kas nors susimąstė, kad toks „įkvėpimas“ sportininkui nesąmoningai sukelia didžiulę įtampą, nes ant jo pečių „susodina“ tris milijonus į pakaušį kvėpuojančių tautiečių. Tautiečių, kurie šiandien alpsta iš laimės, o rytoj gali ir nulinčiuoti…
O pažiūrėkime, kas įvyko, kai mūsiškiai žaidė su amerikiečiais, kurių niekas nereikalavo įveikti. Nebuvo nei įtampos, nei nuovargio, o žaidimas klostėsi lyg iš natų. Ir nereikia verkti, kad pralaimėjome, – vidutiniokai „pastatė į vietą“ žvaigždes! Ir ar ne tai nutiko su mūsų sportininkais, kurie laimėjo olimpinėse žaidynėse? Kas reikalavo aukso iš L.Asadauskaitės ar R.Meilutytės? O kas, priešingai, nereikalavo medalio iš A.Skujytės, S.Krupeckaitės ar V.Aleknos?
Taigi ambivalencija, kurios viename poliuje yra garbė, o kitame – nuvertinimas, žeidžia visus: ir sportininkus, ir tuos, kurie tą ambivalenciją kuria. Ačiū Dievui, kad kitų nei krepšinis sporto šakų atstovams, nors ir pripažintoms žvaigždėms, paminklų niekas nestato. Jie tad ramiai gali pakelti nesėkmes ir laukti kitų kovų.
To nepasakysi apie krepšininkus. Įtikėjimas savo išskirtinumu tampa gynyba prieš minėtą ambivalenciją ir baimę pralaimėti. Todėl ir nutinka, kad vienas girtas voliojasi ant suoliuko kavinėje, kitas, ne mažiau apsvaigęs, pajūryje nusisamdo gatvės muzikantus ir šlaistosi po barus, o trečias arogantiškai pareiškia, jog mes jam turėtume būti dėkingi, kad jis apskritai vasaras Lietuvai „aukoja“, mat už tai niekas nemoka…
Ir kaip nesijausti išskirtiniam, kai net šalies premjeras arogantiškai pareiškia futbolo sirgaliams, prašantiems paremti naujo stadiono statybą (ar ne mūsų šalies gėda jo neturėti?), kad pirmiausia te futbolininkai „atveža“ į šalį grandų, o po to reikalauja… Bet gal priešingai: kai turėsime stadioną, gal ir grandai važiuos? O kur dabar juos kviesime – į „bulvių lauką“ (kaip kad ispanai pavadino reprezentacinį Kauno stadioną)? Man premjero vietoje būtų gėda taip kalbėti, nes, pirma, jis arklį balnoja paskui vežimą, antra, parodo, kad yra tik su tais, kurie stipresni. Lyg paauglys, kuriam dar trūksta pasitikėjimo savimi, tai ir šliejasi prie stipresniųjų. Primityvoka, ar ne?
Na, o tie, kuriems nereikia kovoti su „dieviškąja ambivalencija“, kantriai dirba ir pasiekia rezultatų. Mat jiems nereikia laimėti bet kokia kaina ir jaustis išskirtiniams, kad paskui nebūtų sumalti į miltus, jei nepasiseks. Ir jie nemano, kad aukojasi Lietuvai negaudami už tai pinigų vasarą, nes jiems apskritai niekas nemoka. Ir jie džiaugiasi, kad gali jaustis lietuviais net ir tada, kai prigimtis sako ką kita, o Rusija pasirengusi pakloti nemenką sumą už perėjimą į jos sportininkų gretas, nors treniruotis tenka metaliniuose garažuose kažkur prie Visagino… Ir telieka tik neteisybės kartėlis bei kantrus įvertinimo laukimas.
Tai gal metas keisti religiją, ponai? O gal ne keisti, bet apskritai atsisakyti jos ne vietoje? Visi mes žmonės ir mylėti turime visus vienodai, nes, deja, L.Kleiza niekuo ne geresnis už J.Šukliną, o dievų tarp jų nėra ir niekada nebuvo.

Laikas suvokti, kad turime vidutinę krepšinio rinktinę su vidutiniais žaidėjais. Baikime iš jų kurti stabus ir melstis lyg Olimpo dievams.

B.Čekanavičiaus nuotr.

Londono olimpinėse žaidynėse buvo visko: ir laimės ašarų, kurios lietuviams riedėjo stebint plaukiančią auksinę Lietuvos mergaitę Rūtą Meilutytę, ir skaudaus kartėlio, kai vos per plauką nuo medalių liko disko metikas Virgilijus Alekna bei septynkovininkė Austra Skujytė. Buvo kaip niekad daug ir malonių, ir nemalonių netikėtumų: visa Lietuva kartu džiaugėsi, kai pirmą olimpinį medalį nepriklausomos Lietuvos istorijoje bokso ringe iškovojo dvidešimtmetis iš Šilutės rajono Evaldas Petrauskas, ir kartu gedėjo, kai pirmą kartą per dvidešimt metų šitaip nepasisekė krepšininkams: Londono olimpinės žaidynės į istoriją įeis kaip pirmosios, kuriose Lietuvos rinktinė nepateko į pusfinalį.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) viceprezidentas Algirdas Raslanas apibendrina, kad iš esmės ši olimpiada lietuviams buvo sėkminga. A.Raslano vertinimu, olimpiadoje ypač gerai pasirodė jaunieji sportininkai – jų laimėjimai pranoko pačias optimistiškiausias prognozes. O štai patyrę Lietuvos sportininkai, tokie kaip V.Alekna, Simona Krupeckaitė, Daina Gudzinevičiūtė ar A.Skujytė, LTOK viceprezidento nuomone, buvo pajėgūs užimti geresnes vietas. Vieniems kelią iki medalių užkirto visus sportininkus olimpiadoje slegianti psichologinė našta, kitiems tiesiog pritrūko sėkmės.

Sporto elitas turi pamainą

Jei vertinsime vien pagal laimėtų medalių kiekį, ši olimpiada Lietuvai būtų daugmaž vidutinė. Bet sporto specialistai sėkmę olimpinėse žaidynėse matuoja ne tik medaliais. Ji vertinama ir pagal tai, kaip vienas ar kitas sportininkas pagerino savo laimėjimus, kaip konkuravo su pajėgesniais už save ir kilo aukštyn rezultatų lentelėse. Ypač tai svarbu stebint jaunus sportininkus, kurie dar tik pradeda sportinę karjerą ir kuriems Londonas buvo tik „apšilimas“ prieš didžiausius laimėjimus.
O ši olimpiada, žvelgiant tiek į joje pelnytus medalius, tiek kitus sportininkų rezultatus, labai aiškiai parodė, kad Lietuva, viena mažiausių ir neturtingiausių Europos valstybių, V.Alekną ir kitus didžiausius savo sporto šviesulius išlydi turėdama naują, ne mažiau galingą užtaisą. Londono olimpiada atskleidė, kad Lietuvoje užaugo nauja sportininkų karta, pajėgi varžytis dėl aukščiausių apdovanojimų ir tokiose sporto šakose, kuriose lietuviai daugelį metų buvo statomi tik greta didžiausių nevykėlių.
„Senoji gvardija nueina, bet ateina nauja karta. Ir nors mes neturime nei stadionų, nei maniežų, nei baseinų – neturime daug ko, kuo naudojasi stipriausi pasaulio sportininkai, ateinanti jaunoji karta yra tikrai ne prastesnė nei senoji“, – neabejoja vienas geriausių Lietuvos lengvaatlečių trenerių Aleksas Stanislovaitis.
Jį olimpiadoje nustebino ne tik netikėti jaunųjų sportininkų medaliai, bet ir kai kurie žemesnėse pozicijose likę jauni sportininkai, pavyzdžiui, Lietuvos rekordą pagerinusi bėgikė Lina Grinčikaitė. Olimpinėse žaidynėse L.Grinčikaitei aukščiau kilti sunku, nes čia dominuoja bėgikės ne iš Europos šalių, užtat Europos mastu ši 25 metų sportininkė jau yra viena lyderių.
Na, o 2016 m. Rio de Žaneiro olimpiadoje vietoje V.Aleknos su stipriausiais disko metikais jau galės grumtis jo pamaina vadinamas 21 metų Andrius Gudžius. Pasak A.Stanislovaičio, jau dabar A.Gudžius yra pasiekęs gerokai daugiau nei V.Alekna tokio amžiaus, jo fiziniai duomenys – puikūs. A.Gudžius šiemet įvykdė olimpinį B normatyvą, bet kadangi žaidynėse pagal A normatyvą dalyvavo V.Alekna, į Londoną vykti jis negalėjo. Beje, R.Meilutytė į olimpiadą pateko įvykdžiusi būtent B normatyvą – tai dar viena priežastis stebėtis jaunosios plaukikės laimėjimu.
„Esu priblokštas tokių aukštų mūsų jaunųjų sportininkų rezultatų. Džiugu, kad mes turime kuo pakeisti savo sportininkų elitą. Visose sporto šakose – ir lengvosios atletikos, ir imtynių, ir plaukimo Lietuva turi „perliukų“, – sako prieš dvejus metus iš didžiojo sporto pasitraukęs penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis, pelnęs sidabro ir bronzos medalius 2004 ir 2008 m. olimpinėse žaidynėse. Vykstant šiai olimpiadai Londone jis buvo tik stebėtojas, karštai palaikantis savo žmoną penkiakovininkę Laurą Asadauskaitę-Zadneprovskienę.
„Tie, iš kurių medalių labiausiai tikėtasi ir kurie dar buvo pajėgūs kovoti aukštu lygiu, apdovanojimų nelaimėjo, bet taip jau būna: sporte patirtis gali daug ką, bet jos ne visada pavyksta išnaudoti ir jaunystė kartais nugali, – pridūrė A.Zadneprovskis. – Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kol esi jaunas, gali labai daug, nes tavo akys dega.“

Tamsioji olimpiados pusė

Ši olimpiada Lietuvai buvo išskirtinė ne tik jaunų sportininkų laimėjimais. Nuožmi kova dėl medalių, sportininkų prakaitas ir triumfo akimirkos yra tik fasadinė olimpinių žaidynių pusė, o už viso to, kaip sako LTOK viceprezidentas A.Raslanas, slypi ir ne tokie gražūs dalykai. Šioje olimpiadoje Lietuvos sportininkai ir treneriai kaip niekad juto didžiųjų ir turtingųjų šalių paniekinantį požiūrį į Lietuvą, ypač tuomet, kai mūsų sportininkai kai kuriose rungtyse pastodavo kelią didžiųjų valstybių atletams.
„Londone buvo ypač akivaizdu, kad olimpiados medalius tarpusavyje dalijasi septynios šalys, kurios iš paskutiniųjų stengiasi nieko nepalikti kitiems. Ir kai kokia nors nedidelė šalis ima pretenduoti į apdovanojimą, iš karto sulaukia milžiniško spaudimo. Žaidynėse vyksta nekorektiški dalykai“, – pastebi A.Raslanas.
Jis priminė, koks ažiotažas kilo, kai aukso medalį iškovojo R.Meilutytė. Sportininkė iš karto sulaukė puolimo, ypač iš didžiąją dalį medalių plaukimo rungtyse susišluojančių JAV pusės, kad esą vartojo dopingą. Lyg plaukimas būtų ta sritis, kur lietuviams nevalia kišti nosies.
Dar vienu akibrokštu LTOK vadovybė ir treneriai vadina A.Skujytės istoriją. Tai, kad viena septynkovės lyderių tapusi lietuvė vienintelė iš visų varžovių buvo pakviesta varginančiai dopingo kontrolės procedūrai ir todėl negalėjo pailsėti prieš likusią lemiamą bėgimo rungtį, olimpinės rinktinės vyr. gydytojas Dalius Romanas Barkauskas įvardija kaip Lietuvos, mažos šalies, žeminimą, kuris mums kainavo – jis tuo visiškai tikras – olimpinį medalį.
Lietuviai įsitikinę, kad jei A.Skujytės vietoje būtų atsidūrusi, pavyzdžiui, varžybų favoritė Didžiosios Britanijos atstovė 26 metų Jessica Ennis, galiausiai laimėjusi septynkovės auksą, būtų kilęs neregėtas skandalas, o šalies žiniasklaida tokio sprendimo autorius būtų „sudraskiusi į gabaliukus“. LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas net išsiuntė raštą Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentui Jacques’ui Rogge’ui, prašydamas padėti išsiaiškinti lengvaatletės A.Skujytės dopingo kontrolės klausimus.
Londono olimpiadoje buvo akivaizdu ir dar kai kas: žaidynėse dalyvauja vis daugiau natūralizuotų sportininkų, o tai iškreipia pamatinius olimpiados principus rungtis už savo gimtąją šalį. Aišku ir tai, kad Tarptautinis olimpinis komitetas į tai visiškai nekreipia dėmesio.
Užsienio šaltinių duomenimis, Londono olimpinėse žaidynėse JAV atstovavo apie keturiasdešimt natūralizacijos būdu šalies pilietybę įgijusių sportininkų (iš viso amerikiečių olimpinėje rinktinėje buvo 529 sportininkai). O, pavyzdžiui, iš daugiau nei penkiasdešimties Azerbaidžanui žaidynėse atstovavusių sportininkų net beveik pusė buvo natūralizuoti piliečiai.
Bahreinui atstovavo keturiolika sportininkų, iš kurių tik pora buvo nenatūralizuoti piliečiai. Dauguma Bahreino sportininkų yra šalies pilietybę dėl olimpinių žaidynių įgiję etiopai ir Kenijos gyventojai, kuriems net buvo suteikti nauji arabiški vardai, stengiantis bent kiek užmaskuoti jų kilmę.
Rusijai Pekino olimpiadoje 2008 m. atstovavo tik keturi, o Londono žaidynėse – jau keturiolika natūralizuotų sportininkų. Bent po vieną natūralizuotą užsienietį buvo ir daugelyje vyrų krepšinio rinktinių. Tarp natūralizuotų sportininkų buvo ir medalių laimėtojų. Pavyzdžiui, japonai džiūgavo, kad natūralizuota korėjietė Ren Hayakawa šaliai padėjo pelnyti pirmą olimpinį medalį istorijoje šaudymo iš lanko varžybose.
„Tenka matyti, kad ant nugalėtojų pakylos stovintis sportininkas net nemoka savo atstovaujamos šalies himno, net nežino, apie ką jis, – pastebi A.Skujytė. – Tikrai keistai atrodo. Geriau jau kaip pas mus, kur visi esame natūralūs lietuviai, kad ir kaip mums sektųsi.“
Iš tiesų LTOK viceprezidentas A.Raslanas patikino, kad Lietuvos olimpinėje delegacijoje Londone, kurią sudarė 62 sportininkai, nebuvo nė vieno natūralizuoto užsieniečio. Tai yra turime ir lenkiško, ir rusiško ar baltarusiško kraujo turinčių sportininkų nelietuviškomis pavardėmis, bet jie visi yra gimę kaip Lietuvos piliečiai.
Lietuvos rinktinė tuo požiūriu – viena „gryniausių“, nes, viena vertus, pilietybės suteikimo užsienio piliečiams tvarka mūsų šalyje itin griežta (ir, tenka pripažinti, perdėtai griežta), kita vertus, kaip pabrėžia buvęs Europos vyrų krepšinio čempionato Lietuvoje organizatorius, o dabar – premjero patarėjas Mindaugas Špokas, Lietuva yra pernelyg neturtinga, kad galėtų sau leisti pirkti geriausius užsienio sportininkus.
Beje, reikia pripažinti, kad vis didėjantį natūralizuotų sportininkų skaičių olimpiadose lemia ne vien sportininkų pirkimas, kai turtingos šalys bando „užlopyti“ kai kuriose rungtyse atsiradusias “skyles“ įsigydamos stiprų užsienietį, bet ir globalizacijos procesai, nes tautos vis labiau maišosi.
„Štai Rusijai ir Ukrainai trišuolio rungtyse atstovavo juodaodžiai, bet aš neabejoju, kad jie turi ir rusiško kraujo, – tėvas ar motina turbūt yra rusai“, – svarsto Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyr. treneris Kęstutis Jezepčikas.
Iš tiesų trenerio minėtas tamsiaodis Rusijos trišuolininkas Lyukmanas Rasakovichius Adamsas yra gimęs Sankt Peterburge, o juodaodžio Sheryfo El-Sheryfo, trišuolio rungtyje atstovavusio Ukrainai, motina – ukrainietė. „Globalizacija labai stipriai palietė olimpines žaidynes“, – apibendrina K.Jezepčikas.
Taigi tik laiko klausimas, kada ir mūsų krepšinio rinktinėje pamatysime žaidžiančių juodaodžių.

Pranokę visas prognozes, medalius Londono olimpiadoje susižėrė jauni sportininkai

Rūta MEILUTYTĖ, trejus metus Didžiojoje Britanijoje gyvenanti penkiolikmetė, visą pasaulį nustebino iškovodama auksą 100 m plaukimo krūtine rungtyje. Tai pirmas olimpinis plaukimo medalis nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Prieš olimpiadą Rūtai prognozuota tik 4–8 vieta.

Aleksandras KAZAKEVIČIUS, 26 metų vilnietis imtynininkas, net ir nematydamas viena akimi, per graikų-romėnų imtynes svorio kategorijoje iki 74 kg įveikė 2007 ir 2009 m. pasaulio vicečempioną daną Marką O.Madseną ir iškovojo bronzą. Priešolimpinės prognozės ir šįkart prašovė: jam planuota tik 5–10 vieta.

Evaldas PETRAUSKAS, 20 metų boksininkas iš Traksėdžių kaimo Šilutės rajone, tapo dar viena olimpiados staigmena: po to, kai ketvirtfinalyje palaužė 2009 m. pasaulio čempioną Domenico Valentino iš Italijos, užsienio bokso specialistai nesiliauja stebėtis, iš kur išdygo šis niekam nežinomas talentingas boksininkas. Tai pirmas olimpinis Lietuvos boksininkų medalis po nepriklausomybės atkūrimo. E.Petrauskui prognozuota 5–17 vieta.

Patyrę Lietuvos sportininkai pasirodė neblogai, bet liko be medalių

Virgilijui ALEKNAI, 40 metų disko metikui, buvo sunku varžytis su 10–20 metų jaunesniais varžovais – finale lengvaatletis liko ketvirtas. Sportininkui tai buvo paskutinės olimpinės žaidynės. 2000 m. Sidnėjaus ir 2004 m. Atėnų olimpiadose jis pelnė auksą, o 2008 m. Pekine laimėjo bronzos medalį. Londone V.Aleknai prognozuota 1–6 vieta.

Simona KRUPECKAITĖ, 29 metų treko dviratininkė, buvo laikoma viena didžiausių Lietuvos olimpinių vilčių Londone – iš pasaulio čempionės ir planetos rekordininkės tikėtasi mažų mažiausiai bronzos (prognozuota 1–6 vieta). Tačiau visų savo galimybių sportininkei išnaudoti nepavyko ir sprinto varžybose ji užėmė penktą, o keirino – septintą vietą.

Austra SKUJYTĖ, 33 metų septynkovininkė, liko vos per žingsnį nuo olimpinio medalio. Olimpiadoje ji grūmėsi iš paskutiniųjų – buvo nepralenkiama rutulio stūmimo ir šuolių į aukštį rungtyse, bet pristigo jėgų bėgdama ir galutinėje įskaitoje užėmė penktą vietą. 2004 m. Atėnuose A.Skujytė pelnė olimpinį sidabro medalį.

Gintarė SCHEIDT, 29 metų geriausia Lietuvos buriuotoja, 2012 m. pasaulio čempionė ir 2008 m. Pekino olimpiados sidabro medalio laimėtoja, Londone užėmė šeštą vietą. Kovoti dėl medalių sportininkei sutrukdė Atlante siaučiantys stiprūs vėjai – tai, ko ji labiausiai bijojo. G.Scheidt Londono olimpinėse žaidynėse prognozuota 1–8 vieta.

Daina GUDZINEVIČIŪTĖ, 46 metų šaulė, 2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių aukso laimėtoja, Londone šaudė prasčiau, nei tikėjosi, ir galutinėje įskaitoje užėmė 14 vietą. Nusivylimo rezultatais neslėpė ir pati sportininkė. D.Gudzinevičiūtei Londone buvo prognozuojama 4–8 vieta.

Lietuvių rekordai Londono olimpiadoje

* Plaukikė R.Meilutytė Londone pagerino tris rekordus: 100 m plaukimo krūtine atrankos varžybose penkiolikmetė pagerino sau pačiai priklausiusį Lietuvos rekordą, o plaukdama pusfinalyje buvo dar greitesnė ir pasiekė naują Europos rekordą (distanciją įveikė per 1:05.21 min.). R.Meilutytė taip pat pagerino Lietuvos rekordą 50 m plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyje (25.55 s).
* Septynkovininkei A.Skujytei nuo šiol priklauso naujas pasaulio rekordas moterų daugiakovės rutulio stūmimo rungtyje – lietuvė Londono olimpinėse žaidynėse rutulį nustūmė 17,31 m. Ligšiolinis rekordas priklausė ukrainietei Natalijai Dobrynskai (17,29 m).
* 25 metų sprinterė Lina Grinčikaitė Londono olimpinių žaidynių 100 m rungties atrankos varžybų trečiajame bėgime distanciją įveikė per 11,19 s, 0,1 s pagerindama Lietuvos rekordą. Tiesa, pusfinalyje klaipėdietė, kaip ir dauguma kitų europiečių sportininkių, gerokai nusileido savo varžovėms ir į finalą nepateko.

Ar dar egzistuoja „švarus“ sportas
Londono olimpinių žaidynių metu buvo vykdoma itin griežta dopingo kontrolė, mat britai buvo užsibrėžę tikslą surengti „švariausią“ visų laikų olimpiadą. Dėl dopingo patikrinta keli tūkstančiai sportininkų, iš kurių įkliuvo apie dvidešimt, tarp jų – ir 2008 m. olimpinis čempionas italas Alexas Schwazeris, ir šiemet pretendavęs į medalį 50 km sportinio ėjimo varžybose.
Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse tokių nemalonumų išvengė – it musę kandę liko ir tie skeptikai, kurie garsiai rėkė, kad dopingą vartojo R.Meilutytė, nes nė vienas testas to nepatvirtino. Tiesa, dar prieš olimpiadą dopingas užkirto kelią į žaidynes lietuvių sunkiaatlečiui Aurimui Didžbaliui ir dviratininkei Rasai Leleivytei, taigi ir lietuvių sportininkai – tikrai ne šventieji.
Kaip sako Lietuvos antidopingo agentūros direktorė Ieva Lukošiūtė-Stanikūnienė, Lietuva pagal dopingo paplitimo sporte mastą iš kitų šalių pernelyg neišsiskiria. „Visose šalyse atsiranda tam tikras procentas sportininkų, kurie vartoja draudžiamus preparatus, ir mes šiuo požiūriu nesame nei geresni, nei blogesni už kitus“, – vertina pašnekovė.
Kita vertus, ji nemano, kad Lietuvoje galėtų egzistuoti nelegalios dopingo laboratorijos, kuriomis, ne paslaptis, naudojasi didesnių šalių sportininkai, – jose kuriamos naujausios metodikos, kaip sportininkui vartoti draudžiamus medicininius preparatus ir pakilti aukščiau savo galimybių ribų, bet neįkliūti kontrolieriams. Kaip sako I.Lukošiūtė-Stanikūnienė, sportininkams, kurie naudojasi tokių pogrindinių laboratorijų paslaugomis, svarbiausia yra pergudrauti dopingo testus, tai yra kad per patikrinimus jų kraujo ar šlapimo mėginiuose nieko įtartina nebūtų rasta.
Tiek Lietuvos antidopingo agentūros vadovė, tiek daugelis trenerių neabejoja, kad kai kurie sportininkai, ypač didžiausių ir turtingiausių valstybių, tikrai randa būdų, kaip „praslysti“ pro dopingo kontrolę. Bet tai padaryti darosi vis sunkiau, mat dopingo kontrolė tampa vis griežtesnė. Pavyzdžiui, viena pastarųjų naujovių – iš sportininko keletą kartų per metus, esant įvairioms situacijoms, paimama kraujo ir sukuriamas jo vadinamasis kraujo profilis. Po to stebima, kaip sportininko kraujas kinta. Taip nustatomi ne tik neleistinų medžiagų vartojimo, bet ir kraujo perpylimo, kuris sporte taip pat naudojamas ištvermei padidinti (ypač ilgų nuotolių bėgikų, dviratininkų, plaukikų), atvejai.
I.Lukošiūtė-Stanikūnienė pabrėžia, kad sportininko dopingo testų mėginiai yra saugomi net aštuonerius metus, o tai reiškia, kad dėl tam tikrų naujų medžiagų vartojimo, kurių taip pat išrandama vis daugiau, jie gali būti patikrinti ir ateityje, o laimėti medaliai – atimti.
Tokių atvejų, kai sportininkai dėl dopingo turėjo atsisveikinti su medaliais, pasaulyje jau būta ne vieno. Bene didžiausias toks skandalas kilo JAV po Sidnėjaus olimpinių žaidynių, kai šios šalies bėgikė Marion Jones dėl uždraustų stimuliatorių vartojimo turėjo grąžinti penkis olimpiadoje laimėtus medalius – tris aukso ir du bronzos.
Šios ir kitos istorijos kelia abejonių, ar „švarus“ sportas šių dienų pasaulyje dar apskritai egzistuoja. Tuo labiau kad šiandien jau beveik neliko sportininkų, kurie savo karjeros aukštumų siekia visiškai natūraliu keliu, tai yra nevartodami jokių maisto papildų bei kitų, kad ir nedraudžiamų, medicininių preparatų. „Visi ką nors vartoja, kitaip sporte nebepakonkuruosi, – „Veidui“ sakė vienas žymaus sportininko treneris. – Bet kad Lietuvoje kuriam nors sportininkui būtų taikomas, pavyzdžiui, kraujo dopingas, abejoju, mes dar nesame tiek toli pažengę.“
Greitai veikiantys ir iš organizmo pasišalinantys naujausios kartos anaboliniai steroidai, eritropoetinas ir kiti, dažniausiai hormoniniai, preparatai, taip pat kraujo perpylimas, kaip sako lietuvių olimpinės rinktinės vyr. gydytojas Dalius Romanas Barkauskas, – sporto pasaulyje šiuo metu populiariausios dopingo rūšys. Jis mano, kad tarp elitinių Lietuvos sportininkų draudžiami preparatai paplitę mažiau. „Mes su savo sportininkais dirbame „švariai“, – patikino D.R.Barkauskas.
Medikas priminė, kad sporte svarbiausia yra rezultatas – tai kūno vedimas prie jo maksimalių galimybių ribos, o už to slypi juodas darbas, milžiniškos fizinės perkrovos, didžiulė įtampa, psichologinė našta, dažni depresijų dėl traumų ar nesėkmių atvejai. Na, o specifinių maisto papildų, pavienių aminorūgščių ir kitų nedraudžiamų preparatų vartojimas esąs neišvengiamas. „Teigti, kad tik makaronus valgydamas gali žengti link savo maksimalių galimybių ribos, būtų neteisinga. Taip galima pasiekti tik labai mėgėjiškų rezultatų“, – apie nematomą sporto pusę kalbėjo olimpiečių gydytojas.
O būdų, kaip nubėgti dar greičiau ar nušokti dar toliau, esama įvairiausių. Kaip vieną natūralių sportinės formos gerinimo metodų D.R.Barkauskas paminėjo ir kai kurių sporto šakų atstovų dabar gana plačiai naudojamą barokamerą – aparatą, kuriame dirbtinai keliamas slėgis ir didinama deguonies koncentracija. Kai kurių sporto šakų sportininkai naktį miega barokamerose, taip imituojant gyvenimo aukštikalnėse sąlygas, o dieną gyvena ir treniruojasi sau įprastoje aplinkoje. Taip kraujas maksimaliai prisotinamas deguonimi, pagerėja raudonųjų kraujo kūnelių gamyba, geriau funkcionuoja visos organizmo sistemos, atsakingos už deguonies patekimą į audinius.
Taigi kelias olimpinių medalių link yra daug sunkesnis, nei atrodo stebint sportininkų triumfo akimirkas.