Ekonominė diplomatija – tai viena iš Lietuvos diplomatinės tarnybos funkcijų, kuri mūsų šalyje vis plačiau ir garsiau buvo prisiminta 2014 m. Rusijai įvedus prekybos embargą Europos ir jos sąjungininkų gaminiams.

Simonas ŠATŪNAS, URM Išorinių ekonominių santykių departamento direktorius

„Kartu su jūsų prekybos rūmais norėtume surengti Lietuvos informacinių technologijų sekretoriaus B2B renginį“; „Žinome, kad jūsų kompanija analizuoja gamybinės plėtros galimybes Rytų Europoje. Gal jus sudomintų specialusis Lietuvos paskatų paketas, kurio jums negalėjo pasiūlyti konsultantai iš privataus sektoriaus?“; „Būtume dėkingi, jei galėtumėte pasidalyti detalesne informacija apie šių IT paslaugų pirkimą. Mes turime puikių įmonių Baltijos regione, kurios jus nustebins kainos ir kokybės santykiu“; „Gal jau žinote, kada į Lietuvą atvyks jūsų institucijos veterinarijos ir sanitarijos inspektoriai patikrinti mūsų X ir Y įmonių?“; „Ši žiema buvo tikrai labai šalta, tačiau štai nuotrauka, kurioje aiškiai matyti, kad Klaipėdos uostas ir vėl nebuvo sukaustytas ledo, o krovos terminalai išplėtė krovos pajėgumus.“

Tai tik iliustracija, apie ką užsienyje kalba Lietuvos ambasadoriai, diplomatai ir komercijos atašė su kitų šalių įmonių C lygio vadovais, ministerijų, žiniasklaidos bei verslo struktūrų atstovais. Tai ir yra Lietuvos ekonominės diplomatijos praktika arba metodai, kuriuos derėtų sugrupuoti į keturias plačias sritis:

Ekonominė žvalgyba ir analizė;

Ekonominių „draugų“ ir kontaktų rato būrimas;

Ekonominių pristatomųjų renginių organizavimas;

Patarimai Lietuvos įmonėms, „durų atvėrimas“ ir pagalba kebliose situacijose.

Lietuvos ekonominės diplomatijos veiklą būtina skirti į 3 funkcines kryptis: 1) tiesioginių užsienio investicijų paieška, 2) prekių ir paslaugų eksporto skatinimas, 3) ekonomiškai patrauklios šalies įvaizdžio stiprinimas. Ir reikia pripažinti, kad šių funkcijų sėkmę lemia profesionalios partnerystės.

Partnerystė Nr. 1 – investicijų pritraukimas. Skan-dinavijos, Vokietijos, JAV, Jungtinės Karalystės rinkose Lietuvos ambasados kreipiamos „medžioti“ galimas įmonių relokacijas į Rytų ir Vidurio Europą, t.y. siekiame kaip galima daugiau dėmesio skirti tiesioginių „green field“ investicijų, orientuotų į eksportą ir naujų darbo vietų Lietuvoje kūrimą, paiešką. Neabejotinai tam reikalingas stiprus ir kokybiškas Lietuvos „privalumų“ parengimas ir pristatymas. Tik sustiprinę partnerystę su „Investuok Lietuvoje“ komanda, pasirengę patrauklius „investicinius paketus“ atversime kompanijų sprendimų priėmėjų kabinetų duris.

Galima vadovautis strategija „spray and pray“ (kuri kai kada irgi duoda naudos), tačiau daug efektyviau remtis sukaupta analitika ir siekti tų užsienio kompanijų, kurios jau „mąsto“ apie relokaciją, dėmesio. Pastaraisiais metais sustiprinta partnerystė su „Investuok Lietuvoje“ padėjo pasiekti, kad per Lietuvos ambasadas ateinančių galimų perspektyvių investicinių projektų skaičius padidėjo tris kartus.

Kitas galimas žingsnis – dar gilesnė Lietuvos diplomatijos integracija ir įsitraukimas į profesionalią tiesioginių užsienio investicijų paiešką, kompetencijų kėlimas, institucinė integracija.

Partnerystė Nr. 2 – eksporto skatinimas. Lietuvos įmonės yra gerai įsitvirtinusios ES, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, kitų Baltijos šalių rinkose. Tai kasdieninės, o dažnai ir „namų“ rinkos Lietuvos prekių ir paslaugų eksportuotojams. Tačiau naujų eksporto žaidėjų naujos ambicijos ir interesai (o verslas tikrai nestovi vietoje) nuolat skatina Lietuvos diplomatiją atnaujinti savo partnerystes su eksportuoti pradedančiomis įmonėmis ar į eksportą orientuotomis Lietuvos verslo asociacijomis. LINPRA (inžinerinė pramonė), LATIA (tekstilė), LitMEA (maisto pramonė), „Infobalt“ (IT technologinės paslaugos), „Linava“ (transporto paslaugos), „Liteka“ (lazeriai) – tai specializuotos asocijuotos verslo struktūros, su kuriomis Lietuvos ambasados surengė eksporto skatinimo ir Lietuvos gamintojų prisistatymus JAV, Kinijoje, Skandinavijos šalyse, Pietų Afrikos Respublikoje, Japonijoje, Kazachstane ir kitose rinkose, kuriose Lietuvos verslas mato perspektyvų.

Partnerystė Nr. 3 – įvažiuojamojo turizmo su Turizmo departamentu ir Lietuvos verslu skatinimas, teisėtų Lietuvos įmonių interesų gynimas, šalies mokslinio potencialo, universitetų ir atviros prieigos centrų reklamavimas. Tai naujos, nuolat besiplečiančios ambasadų užsienio veiklos sferos. Tačiau šių veiklų ir temų jungiamoji grandinis – Lietuvos ekonominis patrauklumas, naujovės ir jų pristatymas.

Ką daryti, kad Lietuvos ambasadų ir diplomatų pridėtinė vertė Lietuvos ekonomikai būtų reikšmingesnė? Atsakymas vienas – į rezultatus orientuotos partnerystės su „Investuok Lietuvoje“, Versli Lietuva“, eksportuojančiomis Lietuvos įmonėmis ir jų asociacijomis bei tolesnis asmeninis Lietuvos ambasadorių įsitraukimas į ekonominę ambasados veiklą (tai kasdieninė Skandinavijos ir kitų šalių ambasadorių veikla, o Prancūzijos URM įsteigtas net „įmonių direktoratas) ir konkrečių, bendrų užduočių iš Vilniaus formulavimas mūsų ambasadoms.

Lietuvos diplomatinė tarnyba ir ambasados toliau sieks stiprinti šias partnerystes, didinti jų kokybę ir žengti koordinuoto veikimo užsienyje keliu. Gal ką ir nustebins, bet Užsienio reikalų ministerija turbūt pirmoji iš ministerijų diegia paprastą ir skaidrią ekonominės veiklos užduočių valdymo sistemą, kuri padės tiek Lietuvos verslui, tiek diplomatams, tiek kitoms institucijoms efektyviau išnaudoti mūsų resursus Lietuvos diplomatinėse atstovybėse, aiškiau formuluoti užduotis bei dalytis pasiektais rezultatais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

ekonaujienos.lt nuotr.

Šalys nesiderės dėl kokybės standartų bloginimo. „Tai parašyta juodu ant balto“, – taip sako Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento direktorius Simonas Šatūnas. Tai netiesioginis atsakymas į klausimą, kuris buvo išrašytas plakate: „Ar norėtum chloruotos vištienos savo lėkštėje?“

Arūnas BRAZAUSKAS

Nuodinga mėsa, genetiškai modifikuoti produk­­­tai ir netgi demokratinės santvarkos pa­ma­tų klibinimas – tokiais baubais gąsdina pro­­­­­tes­­tuo­jantieji dėl Transatlantinės prekybos ir in­ves­ticijų partnerystės sutarties (angl. Transatlantic Tra­de and In­vestment Partnership – TTIP), kuri JAV ir ES pa­verstų laisvosios prekybos zona. Gali būti, kad sutartis bus pasirašyta dar iki JAV prezidento Ba­­­racko Oba­mos kadencijos pabaigos 2016 m.

„Vardan korporacijų pelnų aukoti valstybių suvere­nitetą – transgalaktinė nesąmonė!“ – tai dar vienas klau­simas raštu, nuskambėjęs Vilniuje 2015 m. ba­landžio 18-ąją per Pasaulinę veiksmo prieš laisvosios prekybos sutartis dieną. Paskaitos apie TTIP dalyviai nusifotografavo su plakatėliais, tačiau ar tai buvo piketas – veikiau lingvistinė, o ne juridinė problema.

Kas dar, be susirūpinusių aktyvistų, domisi TTIP, ku­­­ri, anot tų pačių aktyvistų, gali negrįžtamai pakeisti eu­­ropiečių gyvenimo sąlygas? Įvardijus svarbiausią TTIP priešininką, į savo vietas atsistoja ir kiti skeptikai.

Kam ir kodėl nepatinka?

Šįmet rugsėjo 28 d. kalbėdamas Jungtinių Tautų Ge­­neralinėje Asamblėjoje Rusijos prezidentas Vla­dimiras Putinas užsipuolė neįvardytų šalių didėjantį ekonominį egoizmą už tai, kad šios valstybės neva nu­­ėjo „uždarų ekskliuzyvinių ekonominių susivienijimų“ kūrimo keliu. V.Putino nuomone, tai gali visiškai išbalansuoti prekybos sistemą, suskaldyti ekonomi­­nę erdvę. Nors V.Putinas nepaminėjo nė vieno kon­­­kretaus atvejo, buvo aišku, kad jis kalba apie TTIP ir panašią sutartį, kuria kuriama Didžiojo vande­­­nyno laisvosios prekybos zona.

Tam tikros formos ūsiukai dar nereiškia, kad žmogus yra nacis, taip ir rūpestis dėl TTIP ar kitų prekybos reikalų nereiškia, kad užduodantieji keblius klau­­­simus atstovauja Rusijos interesams. Kai kas nors sako, kad labai svarbu užtikrinti, jog į ES, taip pat ir į Lietuvą, neatkeliautų genetiškai modifikuotų pro­duktų, kurie JAV maisto pramonėje naudojami la­bai plačiai, – taip jis išreiškia iki šiol galiojančią ES nuostatą.

Europos gamintojams svarbią derybų poziciją kaž­­kada priminė europarlamentaras vokietis Bern­das Lange (Socialistų frakcija): „Turime derėtis dėl ES geografinių nuorodų apsaugos. Ateityje norėčiau bū­­ti tikras, kad parmezanas yra iš Parmos, o Švarcval­­do kumpis pagamintas Švarcvalde, bet ne, pavyzdžiui, Ontarijo provincijoje.“ Smulkmena, kurioje sun­ku įžvelgti turinį, nesusijusį vien su verslu.

Derybas dėl TTIP, didžiausio pasaulyje laisvosios pre­kybos susitarimo, ES ir JAV pradėjo 2013 m. birže­­lį. Vienas iš argumentų prieš sutartį, kurios priešinin­­kų peticijos ES dabar paremtos daugiau nei 3 mln. parašų, – apie susitarimo turinį visuomenė menkai informuojama. Sutarties projektas buvo nutekintas į viešumą 2014 m., o šįmet Europos Komisija (EK) pradėjo viešą dalies punktų aptarimą. Me­džia­ga apie TTIP prieinama ES tinklalapiuose.

„Noriu pasakyti klausimus keliančioms interesų gru­pėms: paskaitykite derybų mandatą“, – „Veidui“ sakė S.Šatūnas. Jis atkreipė dėmesį į tai, dėl ko laužo ietis sutarties priešininkai: tai nuostata, kad inve­stuo­­tojai, kurių teisės pažeistos, galėtų kreiptis į tarptau­tinį arbitražą, o ne vien į nacionalinius teismus.

Antai žiniasklaida cituoja jau minėtą paskaitą apie TTIP  skaičiusį Darnaus vystymosi centro direkto­rių Liutaurą Stoškų: „Jau dabar matome, kad ne­retai politikai lengva ranka laimina sprendimus, ku­rie ne tik kad atskirus žmones, bet ir visą valstybę gali padaryti stambių korporacijų įkaite. Ar mūsų politikai pasiryžę su­tikti, kad Europos šalių politiką nu­lem­­tų trijų šalies piliečių nerinktų ir jų interesams ne­atstovaujančių teisininkų, sudarančių arbitražą, spren­dimai? O juk kaip tik tai ir siūlo viena iš TTIP da­lių: investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo me­chanizmas.“

Tačiau, pasak S.Šatūno, tokia nuostata jau 14 m. galioja Lietuvos ir JAV dvišalėje sutartyje – investuotojai gali kreiptis į tarptautinį arbitražą. Tačiau per šį laikotarpį nebuvo kilusių disputų ar problemų.Taigi Lietuvoje toks sprendimas jau seniai palaimintas santykiuose su didžiausia pasaulio ekonomine galybe. „Šiuo metu ES vyksta diskusijos. Siekiama sukurti ir susitarti dėl patobulintos ir reformuotos Investicinių teismų sistemos, kurioje būtų ne tik pirmos instancijos tribunolas, bei ir apeliacinis tribunolas, Tai būtų institucija, kurioje nuolat dirbtų viešai paskirti aukščiausios kvalifikacijos nepriklausomi teisėjai iš ES ir JAV. Tarkime, pagal dabar galiojančią dvišalę Lie­tuvos ir JAV sutartį būtent Lietuva atsakytų, jeigu ji įgyvendina kokią nors ES direktyvą ir dėl to nukenčia investuotojų interesai. O įsigaliojus TTIP su nauja Investicinio teismo sistema, tokio pobūdžio klausimų sprendimas persikeltų į ES lygmenį. Taigi, net ir šiuo aspektu Lietuvai TTIP būtų naudingas. Transat­lan­tinė sutartis sudarytų daugiau galimybių apsisaugoti, jeigu būtų kuriami teisės aktai, kurie keičia sąlygas investuotojams. ES diskusijos dėl to vyksta ir EP, ir valstybėse narėse. Buvo plačiai konsultuotasi ir su visuomene, Atsižvelgiant į tai, EK pateikė siūlymus, kaip ši Investicinių teismų sistema galėtų atrodyti“, – sakė URM departamento vadovas.

Parlamentarų skaitiniai

Vien teksto apimties atžvilgiu TTPI bus ilga – nekalbat apie publikai suprantamus derybinių pozicijų išaiškinimus. Santykis su ilgais ir todėl neįdėmiai skaitomais pamatiniais dokumentais Lietuvoje turi nacionalinių ypatumų. Pavyzdžiui, Sutartis dėl Kons­­titucijos Europai mūsų šalies Seime buvo ratifikuota žaibiškai 2004 m. lapkritį.

Lietuva tapo pirmąja ES valstybe, priėmusia Kons­tituciją, kuri galiausiai taip ir liko istorinis dokumentas, nes Konstituciją atmetė referendumai Pran­cūzijoje ir Nyderlanduose. Buvusio Prancūzijos prezidento Valery Giscard‘o d’Estaing‘o, vieno iš Kons­ti­­tucijos tėvų, sveikinimai Seimui iš tiesų reiškė pa­gar­bą žmonėms, kurie dokumentą ignoravo, nes var­­giai buvo su juo susipažinę.

Žinant Lietuvos politikų įprotį atidėlioti storų seg­­­tuvų su dokumentais skaitymą, o atėjus svarstymams juos paviršutiniškai peržvelgti ir pažerti neišma­nymą atskleidžiančių klausimų, galima tikėtis, kad TTPI pasiekus Seimą argumentus „už“ ir „prieš“ kai kas ims iš parankių vietų internete.

Bent jau lietuvių kalba tokių lyg tyčia sukurtų tink­­­lalapių esama. Jų žymenys: aplinkosauga, žalumas. Politiniu požiūriu tai kairė. Lygiai tos pačios te­mos iškyla tinklalapiuose, iš kurių sklinda radikalios dešinės šauksmas.

„Kai nenorima klausytis, kai kalbama tik emocingai, esą visi valgysime genetiškai modifikuotą maistą ar­ba didelės kompanijos paduos į teismus, – tai yra po­­­litikavimas be argumentų. O tokių organizacijų pas mus yra viena kita. Žinoma, diskutuoti reikia. Mes va­ži­nėjame po Lietuvą, susitinkame su ūkininkais, kitomis interesų grupėmis“, – „Veidui“ sakė S.Ša­tūnas.

Priešininkai, kurie atsidūrė šalikelėje

Lyg tyčia tokių kalbų pavyzdinę formą galima at­ras­ti rusiškai. Rusijos prezidento kalba JT tėra vienas iš tos formos ištrauktų liejinių.

Apibendrinus kelių Rusijos ekonomistų rašinius ga­lima apibūdinti pačią pažiūrų sistemą, pagal kurią TTIP yra didis blogis visų pirma europiečiams. Tei­gia­ma, kad už uždarų durų kurpiama sutartis paveiks Eu­ro­pą labiau nei šimtai tūkstančių pabėgėlių, plūste­lė­ju­sių per jos sienas. TTIP galutinai palaidos ES vi­du­ri­nę klasę. Kuriama podemokratinė Europa. Ža­damas 100 mlrd. eurų bendras ES ir JAV vidaus produkto prie­­augis, kuris atsiras dėl transatlantinės preky­­bos su­tarties, neperžengia statistinės paklaidos ribų.

Taip sukurpti tekstai orientuoti į labiau išsilavinusius piliečius. Prieš TTIP nukreipta propaganda piešia europiečius kaip kvailus, nesuvokiančius savo interesų, lengvai vedžiojamus už nosies.

Tuo siekiama didinti nepasitikėjimą ES institucijomis. Kita vertus, propaganda atskleidžia ir jos kūrėjų pasaulėžiūrą. Kapitalistinė verslo aplinka suvokiama kaip lengvai manipuliuojama, neskaidri, sudaryta iš subjektų, kurie iš esmės nesavarankiški. Tačiau to­kia yra pati Rusija, o ne ES ar JAV, kur verslo subjektai veikia konkurencijos – kitaip tariant, laisvės – są­lygomis.

Kodėl Rusijos propaganda visomis priemonėmis veikia prieš TTIP?

Tik todėl, kad Maskva bijo dėl savo vietos globalio­je ekonomikoje. Šįmet buvo pasirašyta sutartis, ap­imanti 12 valstybių, – Didžiojo vandenyno partnerys­tė (angl. Trans-Pacific Partnership – TTP). Rusijai gre­sia at­sidurti tarp dviejų milžiniškų laisvosios preky­bos zo­nų, kurios užgoš ją savo mastais. Trans­at­lan­tinė sutartis, taip pat vidinių JAV apribojimų panaikini­mas pa­leng­vins Amerikos energijos išteklių kelią į Europą. O tai jau konkurencija Rusijos naftai ir du­joms.

Bandymas visus racionalius svarstymus dėl TTIP lai­­kyti Rusijos inspiruotais dvelktų paranoja. Tačiau ru­­siškų trukdžių nederėtų ignoruoti – kad ir kokie men­ki jie būtų.

Į Ukrainos ketinimą pasirašyti laisvosios prekybos su­tartį su ES Rusija atsakė didžiuliu diplomatiniu, propagandiniu spaudimu ir galiausiai agresija prieš silp­nesnę kaimynę.