Tag Archive | "Ronaldas Reaganas"

Clarkas Judge’as: „Gera kalba – kiekvienos politinės kampanijos ašis“

Tags: , , , , , , , , , ,


Clarkas S.Judge'as

 

Lietuvoje vykusios Seimo rinkimų kampanijai oratorystės perlų neišgirdome. Kaip sako JAV prezidentams kalbas rašęs ir rinkimų kampanijų strategijas rengęs Clarkas Judge’as, Amerikoje „toks triukas nepraeitų“.

 

Rima JANUŽYTĖ

 

C.Judge’as apie rinkimų kampanijas, regis, žino viską: klausydamasis vieno ar kito kandidato jis gali beveik neklysdamas pasakyti, kuris pelnys daugiau balsų. Tokios patirties jis įgijo dirbdamas Baltuosiuose rūmuose. Mat C.Judge’as buvo tuomečio viceprezidento George‘o Busho vyriausiojo komandos narys, rašė kalbas prezidentui Ronaldui Reaganui, buvo kviečiamas rašyti kalbų viršūnių susitikimams, o dabar politikus ir verslininkus konsultuoja kalbų, kampanijų, strategijos klausimais. „Veidas“ teiraujasi jo nuomonės apie JAV, Europoje, taip pat ir Lietuvoje vykstančias politikų varžybas ir jų gebėjimą sužavėti rinkėjus.

 

– Esate rašęs kalbas JAV prezidentams ir viceprezidentams, stambių korporacijų vadovams, taigi esate gerai žinomas kalbų rašytojas. Kaip tokiu tampama?

– Aš ilgai domėjausi viešu kalbėjimu. Daug ir įvairiai studijavau. Nors neturiu būtent tokio išsilavinimo, išstudijavau daugybę pavyzdžių, daug apie juos galvojau. Daug kartų turėjau progą ir pats viešai kalbėti. Tačiau pirmą kalbą parašiau netrukus po to, kai pradėjau dirbti Baltuosiuose rūmuose. Dirbau tiesiogiai su tarptautine ekonomikos politika, prieš tai dirbau vyriausybėje, tad buvau žmogus su patirtimi. Tiesa, ta patirtis nebuvo tiesiogiai susijusi su viešu kalbėjimu, tačiau aš kažkuria prasme buvau tarptautinės ekonomikos politikos srities rašytojas. Dar iki pradedant dirbti Baltuosiuose rūmuose man teko rašyti įvairiems žurnalams – tai buvo mano pragyvenimo šaltinis.

Baltuosiuose rūmuose buvau padėjėjas ir matydavau visus tekstus, kurie rašomi sekretoriui, antrajam sekretoriui, o skaitydamas informaciją, skirtą visuomenei, galvojau: ji tikrai bloga. Tai nereiškia, kad ši informacija nebuvo intelektuali. Ji tiesiog nebuvo gerai surašyta.

Taigi ėmiau tuos tekstus koreguoti, aiškindamas, kad pats esu rašantis žmogus. Mano pastabos buvo priimtos labai palankiai. Paaiškėjo, kad daugybė žmonių, kurių pareigos buvo aukštesnės negu mano, viską vertino taip pat.

Tuo metu susipažinau su vienu viceprezidento kalbų rašytoju ir ėmiausi jam padėti. Beje, ne tiek su rašymu, kiek su informacija apie tarptautinę ekonomikos politiką. Pamažu susikūriau šiokią tokią reputaciją, kol galiausiai tapau viceprezidento kalbų rašytoju. Tai buvo 1984-ieji, kaip tik prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Jos metu užsitarnavau reputaciją Baltuosiuose rūmuose, o kai atėjo laikas, buvau pasirinktas kaip vienas prezidento kalbų rašytojų.

 

– Sakote, kad išsinagrinėjote daugybę kalbų. Ar tebedarote tą patį? Ar gera politiko kalba šiandien yra panaši į gerą politiko kalbą 1984-aisiais?

– Ne laikas svarbiausia. Svarbiausia – „pagauti“ savo kalbėtojo balsą. O daugelis kalbėtojų jo nė neturi. Arba dar patys jo neatrado. Aš dirbau su prezidentu ir su žmogumi, kuris vėliau tapo prezidentu. Šie žmonės žinojo, ką sako. Daug žmonių – gal net daugelis – to nesugeba. Kai dirbi su žmogumi, kuris moka kalbėti, privalai tą jo kalbėjimą perprasti. Suprasti, ko jis siekia, ką nori nuveikti, kokių aistrų jis turi, koks jis nori būti matomas viešumoje. Viskas priklauso nuo žmogaus – kiekvienas yra unikalus. Neseniai girdėjau, kad nors žmogaus DNR sudaryta iš 23 chromosomų ir gali atrodyti, kad viskas gana paprasta, pasirodo, jog tose chromosomose yra tiek informacijos, kiek neįsivaizdavome esant. Jei kaip palyginimą imtume USB atmintinę, tai 23 chromosomose yra tiek informacijos, kiek gali tilpti 2 tūkst. USB atmintinių pripildytų „Titanikų“.

Taigi turi pajausti žmogaus unikalumą.

 

– O kaip auditorija? Ar ji bėgant laikui pasikeitė? Ką šiandieniniai klausytojai nori išgirsti iš kandidato?

– Auditorija nori girdėti tai, kas tuo metu aktualu. Ypač ryškūs tarpkultūriniai skirtumai: kas priimtina vienoje kultūroje, nesuveiks kitoje. Reikia labai gerai tai išmanyti. Tačiau keičiasi ir reikalavimai prezidento kalboms. Beje, tą patį, manau, galima pasakyti ir apie prezidento kalbų rašymą Lietuvoje. Didžioji dalis auditorijos, kuri išgirs labai aukšto rango asmens kalbą, yra ne priešais tave, o prie televizoriaus, radijo imtuvo arba interneto. Anksčiau žiniasklaidos kanalų buvo palyginti nedaug, bent jau tokių, kurie pasiektų visą tautą. Pora trejetas laikraščių, keletas televizijos ir radijo transliuotojų. Visi jie darė tą patį, skleidė tą pačią informaciją. Net reporteriai tardavosi tarpusavyje ir nuspręsdavo, kas vienoje ar kitoje kalboje buvo svarbiausia, ko minėti neverta. Jie nekonkuravo tarpusavyje – priešingai, vadovavosi bendradarbiavimo nuostata. Taigi svarbiausias klausimas buvo tai, kaip tavo žinutę supras žiniasklaida, o tiksliau – kaip tave pacituos.

Citatos mums Baltuosiuose rūmuose buvo svarbiausias uždavinys. Kaip pasakyti sakinį, kad būtum pacituotas būtent taip, kaip tikiesi? Yra tam tikra kalbos struktūra, sakiniai, posakiai, kurie leidžia tai pasiekti. Ilgainiui išsiugdai jausmą, kaip ir ką pasakyti, kad būtum tinkamai cituojamas. Ištobulini techniką, kad būtum cituojamas kuo plačiau. Nesakau, kad būtent tam skirdavome daugiausiai laiko, tačiau būtent tai turėjo didžiausią poveikį.

Tai labai pasikeitė. Dabar tam skiriama daug mažiau dėmesio. Viskas ėmė keistis atsiradus internetui. Anksčiau dauguma žmonių iš visos kalbos išgirsdavo tik sakinį ar du, o dažniausiai perskaitydavo kažkieno kito parašytą santrauką. Tad būdavo labai svarbu, kokie tie sakiniai bus, kokiame jie bus kontekste. Dabar internete atsiranda visa kalba ar didžioji jos dalis. Pavyzdžiui, visa Donaldo Trumpo ir Hillary Clinton kalba. Gali susirasti visas anksčiau pasakytas kalbas.

Noriu pasakyti, kad vieno ar dviejų sakinių reikšmė dabar daug mažesnė. Trumpai sakant, per internetą tu gali pasiekti milijonus žmonių visame pasaulyje, ir nebėra taip svarbu būti tinkamai pacituotam. Taigi nebereikia tiek galvoti apie šmaikščias frazes, kurios anksčiau „prasimušdavo“ į žiniasklaidą.

 

– Tačiau D.Trumpas žaidžia būtent su citatomis. Ar manote, kad tai jis daro pats, sąmoningai, ar kažkas jam rašo kalbas ir pataria, kaip ir ką sakyti?

– Ir vienaip, ir kitaip. Ilgą laiką jis pats popieriuje pasižymėdavo pastabas. Dabar kartais perskaito ištisą kalbą, net neapsimesdamas, kad to nedaro. Kartais išlenda improvizacija, bet jų dabar būna gerokai mažiau. Prasidėjus dvikovai su H.Clinton jis suprato, kad turi keisti taktiką, priešingu atveju nelaimės balsų. Taigi D.Trumpas sutiko naudotis paruoštukais.

 

– Vis dėlto D.Trumpas ir dabar nevengia šiurkščių, aštrių frazių, įžeidinėjimų. Ar tai daro tyčia, ar jam kitaip neišeina?

– Jo duktė neseniai pasakė, kad jis yra nepataisomas įžeidinėtojas ir užgauliotojas. Jis užgaus bet ką – vyrą, moterį. Ypač jei nusimena ar pajunta iššūkį. Manau, kad kai kurie įžeidimai buvo suplanuoti. „Meluojantis Tedas“ (D.Trumpo pasisakymas apie kandidatą Tedą Cruzą – red. past.) buvo vienas tokių. D.Trumpas norėjo sukurti oponentams „prekės ženklus“. Kai kurie jų buvo visai sėkmingi ar bent jau įbaugino oponentus. Žiniasklaida susitelkė būtent į tai, ką sakė jis.

Kažkas suskaičiavo, kiek laiko eteryje jis gavo ir kiek tai būtų kainavę, jei už tą eterį jam būtų tekę susimokėti. Išėjo maždaug 8 mln. dolerių, ir tai buvo prieš kelis mėnesius. Jis įrodė esąs genijus, priverčiantis žiniasklaidą visą dėmesį sutelkti tik į jį. Tačiau dabar jis tai daro naudodamas mažiau šiurkščių komentarų. Galima sakyti, jis susiėmė. Daug labiau susikoncentravo į reikalus, į konkrečius klausimus.

 

– Vis dėlto JAV publikai jis „tiko“ ir būdamas įžeidinėtojas. Ką tai pasako apie ją? Amerikiečiams patinka įžeidinėjimai?

– Sakyčiau, jie jį mėgsta nepaisant to, o ne dėl to. Tai žinome ir iš apklausų, ir iš komentarų žiniasklaidoje. Šiurkštieji komentarai pasitarnauja patraukdami žiniasklaidos dėmesį, tačiau ne sukeldami simpatijas. Svarbiausia, kad dabar jis itin nuodugniai kalba apie kiekvieną klausimą, ypač politinį ir ekonominį, ir gali susidaryti įspūdis, kad jis – specialistas, labai atsidavęs, labai susirūpinęs. Tai sukelia pasitikėjimą. Net demokratai pripažįsta, kad apie kai kuriuos reikalus jis kalba labai rimtai. Atseit štai, pagaliau atsirado žmogus, kuris nusiteikęs tikrai rimtai. Kitas klausimas – kiek D.Trumpas darys tai, ką žada.

Ar jis deportuos žmones? Ne. Tačiau gal jis sugriežtins imigracijos politiką. Jei H.Clinton apie konkrečius dalykus kalbėtų taip pat rimtai kaip D.Trumpas, jis neturėtų tokio palaikymo kaip dabar.

Jos kampanijos ašis – status quo. O status quo nėra populiaru, net jei tai – geriausia politika.

 

– Ar galima pasakyti, kiek viešas kalbėjimas padeda pelnyti balsų arba kokią sėkmės dalį jis lemia? Ar įmanoma kaip nors apskaičiuoti ryšį tarp geros kalbos ir pergalės rinkimuose?

– Atsakysiu kaip kalbų rašytojas. Man pasisekė, nes dirbau su labai gabiais kalbėtojais. Jie būtų tai padarę ir vieni, be mano pagalbos. Su jais pasiekiau daugiau, nei būčiau pasiekęs be jų. Tačiau geros kalbos, gerai parašytos kalbos, kurios pagerina kandidato įvaizdį visuomenės akyse, buvo ir tebėra svarbiausia politinės kampanijos dalis. Jei nesugebi pasakyti kalbos, vargu ar laimėsi.

Vis dėlto šioje JAV rinkimų kampanijoje vyksta kai kas neįprasta. H.Clinton išleido šimtus milijonų dolerių televizinei reklamai. Spėkite, kiek sumokėjo D.Trumpas?

 

– Nieko.

– Teisingai, visiškai nieko. Jei jis laimės šiuos rinkimus, bus paneigtos visos pastaruosius 50 metų galiojusios prezidentinės kampanijos taisyklės.

 

Jei D.Trumpas laimės šiuos rinkimus, bus paneigtos visos pastaruosius 50 metų galiojusios prezidentinės kampanijos taisyklės.

 

Jo kampanija beveik nieko nekainuoja: jis nenaudoja TV reklamos, jis nenaudoja savo korporacijų pinigų. D.Trumpo kampanija paremta duodamais interviu ir internetu platinamomis  jo kalbomis. Tai sudaro didžiąją jo kampanijos dalį. Ir tai visiškai kitokia strategija, nei įprasta.

 

– H.Clinton naudojasi senaisiais metodais. Ar galima sakyti, kad vyksta kova ne tik tarp kandidatų, bet ir tarp požiūrio į pačią rinkimų kampaniją?

– Daug žmonių mano, kad D.Trumpas pasirinko neįmanomą kelią. H.Clinton siekia, kad kiekvienas ją palaikantis amerikietis ateitų už ją balsuoti. Ir tai jau vyksta, nes valstijose prasidėjo išankstinis balsavimas. Agitacija balsuoti bendrą gautų balsų skaičių statistiškai gali padidinti 2–3 proc. Ir jei D.Trumpo ir H.Clinton gerbėjų skaičius bus labai panašus, bet H.Clinton rinkėjai – aktyvesni, ji laimės. Ir tik todėl, kad jis pasirinko naują kampanijos formą, o ji pasiliko prie senos.

Nesakau, kad nauja forma geresnė, bet jis ją mėgina. Pažiūrėsim, kuo tai baigsis.

 

– O kiek būtent JAV prezidentui svarbu, kad jo rinkimų kampanijos metu sakomos kalbos būtų palankiai priimtos užsienio šalyse, pavyzdžiui, Europoje? Juk nors kandidato kalba adresuojama rinkėjams, ją girdi visas pasaulis. Ar rašydamas kalbas galvodavote apie tarptautinę auditoriją?

– Visuomet. Kaip ir mano kolegos. Imkime D.Trumpo kalbą, kurioje jis pasisako NATO klausimu. Kai kas gal suprato, kad jis nepalaiko NATO, tačiau atidžiai išnagrinėjus jo pasisakymus galima pastebėti, kad jis nekvestionuoja paties Aljanso. Jis kelia klausimą dėl narių, nesilaikančių įsipareigojimo skirti 2 proc. lėšų gynybai. Lietuva šį kriterijų atitinka, bet kai kurios valstybės – ne. Ir net nenori to daryti.

Manau, D.Trumpas turi galvoje vieną labai svarbų, esminį klausimą: JAV finansinė padėtis yra labai labai bloga. Didelė skola, kuri nuolat didėja. Sveikatos apsaugos sistema, pensijų programa – mūsų padėtis dabar tokia, kad…

Prognozės tokios: maždaug po 15–25 metų 100 proc. JAV pajamų bus skiriama pensijų programai, sveikatos apsaugos vyresniesiems programai ir valstybės skolos palūkanoms padengti. Kitaip sakant, kiekvienas gynybai skirtas doleris bus skolintas. Kiek tai galės tęstis? Jei esi galinga valstybė ir sau keli tokioms valstybėms svarbius tikslus, susijusius su pasaulio saugumu, negali tuo rūpintis iš skolintų pinigų. Manau, D.Trumpas pradeda sakyti, kad kitos šalys privalo prisidėti. Gynyba turi būti tvari. Dabar turime lėktuvą, kurio projektavimas kainavo milijardą dolerių ir kuris tikriausiai niekada neskraidys, – girdėjote apie F-35?

Tai signalizuoja apie visiškai sugedusią vystymo ir įsigijimo sistemą. Ją reikia sutvarkyti, tačiau tai nevyksta greitai. Pirmiausia reikia sutvarkyti pensijų ir sveikatos apsaugos sistemas. Kad šalies fiskalinė sveikata pagerėtų, padaryti reikia labai daug. Ir manau, jog D.Trumpas pareiškė, kad jis bent jau pradeda apie tai galvoti. O jei jis tikrai turėjo omenyje tai, ką aš sakau, tuomet jis nusiteikęs rimčiau negu H.Clinton.

Čia buvo ilgas atsakymo variantas. Trumpai – kaip kalbos rašytojas, turi visuomet galvoti apie tarptautinę auditoriją. Tai ne tiesioginė auditorija, tačiau ne mažiau svarbi.

 

– Pokalbio pradžioje minėjote tarpkultūrinius skirtumus. Kalba, kurią gerai įvertina JAV rinkėjai, gali visiškai neatitikti europiečių lūkesčių ir supratimo, kokia kalba yra gera. Taigi ar įmanoma kaip nors apibrėžti ar apibūdinti geros amerikietiškos ir geros europietiškos kalbos standartą?

– Mano nuomone, europiečių politikų, išskyrus britus, kalbos yra mažiau aistringos ir biurokratiškesnės. Tokia kalba JAV „nepraeitų“. Amerikiečiams svarbu, kad kalba tave paliestų, sujaudintų, sudomintų.

Šiuo požiūriu H.Clinton kalbos kur kas europietiškesnės. Kai klausaisi D.Trumpo, nesvarbu, ar palaikai jį, ar ne, atrodo, kad jis kalbasi su tavimi. Kai klausaisi H.Clinton, vėlgi nepaisant politinių simpatijų susidaro įspūdis, kad ji tarsi mokytoja prie lentos aiškina pamoką. „Dabar, vaikučiai…“

Jaučiate skirtumą? Manau, tai viena H.Clinton silpnybių.

Skaitydamas paskaitas dažnai remiuosi buvusių JAV prezidentų pavyzdžiais, nuo R.Reagano iki Baracko Obamos. Kiekvieno jų viešas kalbėjimas atitinka tam tikrą muzikos formą. Tai tarpusavyje suderintos natos, kuriomis išgaunama tam tikra nuotaika, emocija, formuojamas pranešimas.

 

Kai manęs paklausia, koks yra H.Clinton kalbų skambesys, aš atsakau, kad jai nepakenktų nueiti į vieną kitą muzikos pamoką…

 

Kai manęs paklausia, koks yra H.Clinton kalbų skambesys, aš atsakau, kad jai nepakenktų nueiti į vieną kitą muzikos pamoką…

 

– O kokio ilgio kalba kandidatui yra tinkamiausia? Juk svarbu, kad auditorija nepradėtų nuobodžiauti.

– Žmonės linkę kalbėti per ilgai. Kažkokių konkrečių reikalavimų, kiek turi tęstis kalba, nėra. Svarbu jausti auditoriją, mokėti išlaikyti jos dėmesį. Žinoma, galimas ir priešingas variantas – atsistoti ir pasakyti per mažai. Bet dažniau pasitaiko ilgų kalbų. Tad nesvarbu, kiek kalba trunka, – būtina mokėti įtraukti klausytojus.

Kai G.Bushui vyresniajam rašiau kalbas, jas pateikdavau surašytas ant kortelių – na, žinote, kurias kalbančiajam po vieną rodo asistentas ir iš kurių kalba skaitoma. Jis paimdavo tas korteles į ranką ir sakydavo: „Gana sunku, Clarkai.“ Taigi išmokau kalbas „lengvinti“.

 

– Ar prašydavote, kad žmogus, kuris sakys jūsų parašytą kalbą, ją pirmiausia pasakytų jums? Juk gali būti, kad rašydamas intonaciją įsivaizdavote vienaip, o kalbėtojas jūsų žodžius gali perskaityti visai kitaip.

– Dirbau su tokio lygio žmonėmis, kuriems nieko nepaliepsi. Ne, man kalbų niekas nesakydavo. Tačiau galiu pasakyti, kad R.Reaganas jas perskaitydavo geriau, negu aš būdavau sumanęs. Nors labai aiškiai parašydavau mintį, jis suteikdavo tiems patiems žodžiams visai kitą prasmę, ir ta mintis tapdavo gilesnė. Tai subtilybė, kai pakanka intonacijos, kad galėtum kurti naujas prasmes. Jis mano kalbas patobulindavo nieko nekeisdamas. Šis žmogus tiesiog turėjo labai stiprų kalbos jausmą.

 

– Kuris JAV politikas, jūsų nuomone, buvo geriausias kalbų sakytojas, jei neminėsime Martino Lutherio Kingo?

– Kiekvienas laikmetis turėjo savo žvaigždes. Viskas priklausė nuo aktualijų, situacijos. Vienais laikais geriausi oratoriai buvo pastoriai – iš pastoriaus šeimos buvo kilęs ir tas pats M.L.Kingas. Tuo metu tai buvo tinkamiausia forma, atitinkanti auditorijos supratimą.

Vėliau buvo Franklinas D.Rooseveltas, pasižymėjęs dideliu literatūriškumu, – tokios buvo ir jo kalbos. Taip pat R.Reaganas, Billas Clintonas – šie prezidentai, manau, buvo geriausi oratoriai. B.Clintonas sugebėdavo įtikinti net tuo, kuo šiaip abejotum. Jis kalbėdavo labai nuosekliai, ir tai imponuoja.

B.Obama irgi žavimasi kaip kalbėtoju, nors manau, kad jo kalbėjimas pranoksta kalbų turinį.

30-asis JAV prezidentas Calvinas Coolidge’as, kiti prezidentai Dwighte‘as Eisenhoweris, Thomas Jeffersonas irgi kažkuo panašūs. George‘as Washingtonas nebuvo tobulas, bet kelios jo kalbos – labai stiprios.

Johno Kennedy kalbos irgi įsimintinos. O paskui kalbų lygis tarsi nukrito. Tiesa, G.W.Bushas buvo geresnis oratorius, nei daug kam atrodo.

Apibendrinant JAV istorijoje buvo keli puikūs oratoriai, nemažai gerų, daugelis – vidutiniai. Tačiau bent jau XX a. prezidentu galėjo būti išrinktas tik toks politikas, kuris sugebėjo gerai kalbėti. Tai rinkėjams labai svarbu – svarbiau negu XIX a.

 

– O kiek šalyje turi būti gerų kalbų rašytojų?

– Tik vienas! Kai dirbau Baltuosiuose rūmuose, mūsų buvo 14. Tačiau tikrai talentingų žmonių yra labai mažai. Tiksliau, jų yra, bet juos nusisamdyti – labai keblu.

Kartais žmogus sugeba labai gerai rašyti, bet menkai išmano kontekstą, politinę situaciją. Arba įsivaizduoja, kad jo parašytą kalbą politikas pasakys žodis žodin. Anaiptol – po kiekviena politine kalba pasirašo begalė žmonių.

Kitas puikiai rašo, bet nejaučia auditorijos. Parašyti gerą esė – ne tas pats, kas parašyti gerą kalbą. Čia kitas tempas, kita ritmika. Geras kalbų rašymas reikalauja visapusiško talento.

 

Visą savaitraščio Veidas numerį skaitykite ČIA


 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...