Prieš gerus du mėnesius gvildenau temą apie mūsų abiturientų baigiamuosius valstybinius egzaminus ir jų išgyvenimus žengiant į vis savarankiškesnį gyvenimą. Maniau, su egzaminais baigsis ir ši tema. Kur tau! Vos tik kur pasipainioja kokia valstybinė ar nevalstybinė institucija, turinti galią lemti žmonių likimus, tuoj pat bus kokia liūdna paprastam žmogui ir vaisinga rašančiajam naujiena. Štai ir pasipainiojo. Šį kartą visų būsimųjų Lietuvos studentų likimus sprendžianti organizacija – Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendram priėmimui organizuoti (LAMA BPO). Ir nutik tu man, kad organizacija, kurios tikslas – kaip galima toliau pabėgti nuo valstybės kontrolės ir, manding, jai būdingų elgesio su žmonėmis būdų, pasielgė nė kiek ne blogiau nei prokuroras, žvelgiantis į žudiko ar prievartautojo ašaras.

Taip jau nutiko, kad šiemet įdėmiau stebiu mūsų abiturientų vasaros gyvenimą. O jį spalvina du, kitiems atrodantys visai nereikšmingi, bet patiems vaikams ir jų tėvams bei artimiesiems svarbiausi gyvenime įvykiai – baigiamieji brandos egzaminai ir stojimo (ar nestojimo) į aukštąją mokyklą procesas. Nenuvertinkime: šie įvykiai ne vienam mūsų lemia visą tolesnį gyvenimą. Tai ir žiūrėti į juos tenka rimtai. Juolab kad abiturientas vis dar tebėra paauglys, kurio psichiką nėra taip sunku ir sugriauti. Štai čia ir prasideda visų griaunančių veiksnių veikla: įtampa prieš egzaminus, atsakomybė prieš tėvus ir artimuosius, kurių lūkesčius būtinai reikia įgyvendinti, gėda prieš draugus.

Žodžiu, ta pati istorija kaip ir apie Lietuvos krepšininkus, kuriems laimėti ne padeda, bet dar labiau trukdo pergalių reikalaujanti į nugarą alsuojanti trijų milijonų sirgalių minia. Bet ten bent už komandos draugų gali pasislėpti, o čia vienam teks kaltę ir gėdą nesėkmės atveju pakelti. O dar mūsų ministerija ir patys universitetai “pajuokauja” – šast, ir likus porai mėnesių iki egzaminų paskelbia, kad stojant į vieną ar kitą specialybę reikalaujamų egzaminų ar metinių pažymių dalykų sąrašas ėmė ir pasikeitė… Ir koks skirtumas, kad prieš dvejus metus rinkaisi vienus dalykus, pasitikėdamas valstybe ir jos žmonėmis, kurie tai sprendžia, tvirtai žinodamas, kokių dalykų reikės, o kokių ne.

Svarbiausia – išlaikyti intrigą ir parodyti jėgą! Taigi pirmoji abiturientų vasaros dalis ne tik įtampai pasmerkta, bet ir bet kokį pasitikėjimą griaunanti.

Ir štai prasideda naujas etapas. Te nesupyksta LAMA BPO, bet šiemet apie juos kalbant norisi sūrių epitetų pavartoti… O viskas prasidėjo paprastai arba dar geriau pasakyti – norėjau kaip geriau, išėjo kaip visada. Ši organizacija sugalvojo visą dokumentinę stojimų dalį paversti internetine. Kitaip sakant, tikrai norėjo kaip geriau – niekam niekur eiti ir nešti dokumentų su pasirenkamomis specialybėmis nebereikia, tik svarbu laiku savo norus internete pažymėti. Būtų gražu, bet… Išėjo kaip visada: jau ir taip įtampos užvaldyti būsimieji studentai, kurie ir taip nebuvo tikri dėl savo galimybių įstoti į vieną ar kitą specialybę, susidūrė su technine problema: internetas strigo, o nustatytą dieną ir valandą rezultatai pasirodė tik kai kam, o po to internetas “užlūžo”, ir… visi liko it musę kandę – jokių naujienų. Įtampa tik auga, o kai kuriems jaunuoliams atsiunčiamos žinutės telefonu, kad jie niekur nepakviesti. Sudie, svajonės ir viltys… Ir ta daug kartų aptarta atsakomybė ir gėda!

Bet viskas tuo dar nesibaigia. Internete atsiranda pakvietimai studijuoti į valstybės finansuojamas vietas, o nefinansuojamos vietos paaiškėjo tik po paros! O kad būtų dar “linksmiau”, maždaug šimtas norinčiųjų studijuoti tiesiog “pametami”, nes baigė gimnazijas ir vidurines mokyklas ne šiemet, o jų perlaikyti kai kurie egzaminai sistemai pasirodė “nepriimtini” ir įvertinami tik nuliu… Ir nesvarbu, kad tavo balas buvo 90, įstoti neturi šansų, nes internete intensyviai rodomas nulis.

Štai tokiam chaosui ir įtampai esant viskas pagaliau stoja į vietas po paros, o masiškai nemiga ir neįsivaizduojama įtampa besiskundę naujieji studentai sulaukia rezultatų, kurie, pasirodo, kai kam net skiriasi nuo atsiųstų pranešimų SMS žinutėmis. Apie kokį pasitikėjimą tada galime kalbėti?

Bet įdomumas psichologiniu požiūriu prasideda net ne tada, o dar vėliau, kai žurnalistai kreipiasi į žmogų, kuris yra vienas atsakingųjų LAMA BPO darbuotojų. Yra toks ponas Aloyzas, kuris į paklausimą, ką mano apie beprotišką įtampą, kurią patyrė būsimieji studentai dėl jo organizacijos kaltės, atsako, kad nemato ko nerimauti, ir apskritai atrodo, kad jam nusispjaut ant žmonių jausmų. Atsiprašyti sugeba tik organizacijos technikai, atsakantys už internetinę sistemos pusę. O patys jos vadai nemato reikalo atsiprašinėti: suprask, mums, profesoriams, nusileisti iki “piemenų” lygio – tai jau ne!

Štai ir turime situaciją: tik leisk žmogui pasijusti visagaliam, tuoj kam nors tai atsirūgs. O mūsų jaunuoliai pateko į dar vieną žeminančią ir net, galima sakyti, traumuojančią situaciją. Čia man ir norisi pasitelkti dar vieną motinos ir vaiko pavyzdį. Šiuolaikinė psichoanalizė teigia, kad vieną teigiamiausių įspūdžių vaikui palieka ne tai, kad jo motina yra tobula, nes tokių apskritai nebūna, bet tai, kad ji gali daryti klaidas, bet sugeba jas ir ištaisyti, o vyresniame amžiuje – ir atsiprašyti. Visa tai vaiko psichikoje sukuria suvokimą, kad visos problemos gali būti sprendžiamos ir išsprendžiamos, ir vietoje nuolatinio, sakyčiau, savižudiško lėkimo į perfekcionizmą jis gali leisti sau mokytis iš klaidų, jas taisyti ir, jei reikia, atsiprašyti.

Tad aprašytoji šiųmetė stojimo į universitetus situacija verčia tik liūdnai palinguoti galvą ir atsidusti – ir vėl užlipome ant to paties grėblio ir, užuot padėję paaugliui ateiti į suaugusiųjų pasaulį, dar sykį parodėme jam gyvenimo iltis, pamokę, kad silpnesnius, jei tik galima, reikia ne užjausti ir jiems padėti, bet bent jau gerai apkramtyti. Kad savo vietą žinotų… O už klaidas atsiprašyti apskritai nereikia – juk tai silpnųjų dalia. Taigi, mielas jaunime, sveikas atvykęs į žvėryną!

Pačiam atostogų sezono įkarštyje Lietuvą užklupo švenčių lietus. Maža to, didžioji pastarojo meto jų dalis yra mūsų patriotizmo ir pasididžiavimo tėvyne išbandymas. Nekalbu apie Jonines, kurios, matyt, kai kam tėra eilinis pabėgimas nuo darbo, bet kitos šventės jau nepalieka abejingos visos valstybės. Valstybės diena… Žalgirio mūšio 600-asis gimtadienis… Karšta liepa – karštos mūsų tautos didybės dienos. Bet ar tikrai? Ar iš tiesų jaučiamės kaip nors susiję su Mindaugu, Vytautu, galų gale visais galvas už tėvynę guldžiusiais didžiavyriais?

Pasiklausius aplinkinių susidaro įspūdis, kad didžiosios mūsų tautos šventės daugeliui yra visiškai tas pats, kas ir Joninės, kaimyno vaiko krikštynos ar paprasčiausia galimybė išlėkti už miesto nusiplauti prakaito vėsiame vandens telkinyje. Ir niekam galvos neskauda, kad tokios dienos galėtų atspindėti pasididžiavimą tuo, kad lietuviais esame gimę, kad bent jau tada galėtume viena ir vieninga tauta jaustis. Žodžiu, kažkaip patriotizmu nekvepia.

O tada prisimenu pastarąjį ne vienam vyrui galvą apsukusį sporto renginį – pasaulio futbolo čempionatą, kuris tik prieš savaitę nutildė tūkstančius vieningomis pasijutusių tautų atstovų, susirinkusių stadionuose, aikštėse ar namuose sustingusių prie televizoriaus ekrano. Būtent taip – vieningų tautų! Matydamas oranžine spalva pražydusias olandų sirgalių tribūnas ar raudonuojančias ispanų jūras, nevalingai pasijunti tapęs vienu jų, nelygu už kurią komandą sergi…

Ir kurgi vėl tas patriotizmas? Bus bus, nesijaudinkit, juk pasaulio krepšinio čempionatas artinasi – rugpjūtį ir rugsėjį pagaliau džiaugsimės lietuviais esantys. Duok Dieve, kad lietuviai bent jau laimėtų, o tai vėl bandysime susitapatinti su tais, kurie laimi, – olandais ar ispanais būsime.

Štai ir norisi paklausti, kur mūsų pasididžiavimas tauta pradingęs, kodėl didžiųjų pergalių nebevertiname ir kodėl tikri lietuviai jaučiamės tik tada, kai mūsų sportininkai serbus ar rusus nugali? Vos pralaimime, tą tapatybės jausmą akimirksniu prarandame.

Tapatybė. Štai kas mūsų tautinį pasididžiavimą lemia. Žmogus gimsta vienišas, bet tuoj po gimimo su kitais žmonėmis gyvena. Ir tam, kad žmonių giminės atstovu pasijustų, turi save motinos akyse išvysti. Po to – tėvo. Dar vėliau – senelių, mokytojų, draugų, draugių, pažįstamų ir nepažįstamų gatvėje sutiktų žmonių akyse savo atspindį pamatytų. Ne vien apie žvilgsnį ir akis kalbu. Mums nuo gimimo saugumo ir pripažinimo reikia. Ir jei mama ar tėtis žvelgia į mane ramybe spindinčiomis akimis, tai ir aš ramus bei visavertis jausiuos.

Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau ir drąsos bei pasitikėjimo gauname. Iš pradžių mamos ir tėvo gana, bet vėliau tenka ir kitokių tapatybių ieškoti. Tėvas ir mama dar mažiems esant tampa mūsų vidinio pasaulio dalimi, o mums patiems nejaučiant ir toliau už rankos veda. Tikime, kad augdami nuo jų atsiskiriame, nes gamta taip sutvarkė, kad namus, laikui atėjus, paliktume. Ir labai apsigauname, nes jie mūsų vidiniais tėvais tampa ir gyvenimo keliu nuveda. Todėl ir imame paaugliais tapę maištauti, visaip jų nusikratyti bandome. Ieškome kitų “dievų” – muzikos, kino ar tiesiog gatvės.

O tada ateina laikas, kai imame ir prabundame, vėl tėvus prisimename. Ir ne toks jau kvailas tas mano tėvas man ima atrodyti, ir ne tokia priekabi mama tampa. Taip ir tampame suaugusiais – tokiais kaip tėvai mūsų, kaip ir kiti tėvynėje gyvenantys… Įsiklausykime į žodį “tėvai” ir suprasime, kad “tėvynė” ta pačia šaknimi puikuojasi. Galutinai su tėvais susitapatinę ir tėvynę mylėti pajėgiame. Svarbu, kad saugūs su tėvais buvome, tai ir tėvynėje saugumą rasime. O jei ne?

Jei tėvai saugumą savaip suprato, tai mums ne tik jie svetimi atrodo, bet ir gimtieji namai atbaido, ir sava tauta gąsdina. Ir imame tada saugumo visur ieškoti, į galingus lyderius gręžiamės. Taip ir gimsta “tautos vadai”, kurie galiausiai saugumą ne suteikia, bet jį atima, nes tik išsigandęs žmogus paklūsta. Psichoanalizėje mes turime tokį terminą “regresija”, kuris nevalingą grįžimą į vaikišką būseną reiškia. Regresavęs žmogus ir yra tas, kuris prašo globos ir savo valia visas jėgas kitam atiduoda. “Neturėjau tėvo, tai bent dabar radau…” Sovietinė sistema gerai šį metodą įvaldžiusi buvo: visi baimėje gyveno, todėl ir maištauti negalėjo. Ačiū Dievui, atsirado tokių, kurie saugumą savyje atrado ir todėl su kitais pasidalyti galėjo. Tada ir kilo Sąjūdis, kuris baimę nušlavė. Bet ar saugumo daugiau atsirado?

Pasirodo, kad žmonės ne drąsą savyje atrado. Kai reikėjo patiems kurti, tai paaiškėjo, kad vis dar regresavę esame… Ir prasidėjo: “Landsbergis neduoda… Vagnorius kolūkius sugriovė… Prie ruso geriau buvo…” Ir nesvarbu, kad kolūkiai ir sovietai tik savo vadukus maitino, bet užtat kokie jie stiprūs atrodė!

Taip ir nukeliavome per nepriklausomybę vis laukdami, kad atsiras toks, kuris duos ir paguos. Ir davė, ir paguodė… Vienas tvirtas lyg ąžuolas buvo, kumščiu į stalą trenkti mokėjo ir su paprastu žmogumi bendra kalba pakalbėti galėjo. Žinoma, geresnis “tėvas” nei tas, kuris vis Rusija gąsdino… Tada kitas atsirado – tvarką ir teisingumą nešti žadėjo. Tik, bėda, kad netoli tenunešė – pats nuo vidinių silpnumų išsivaduoti nepajėgė. Buvo ir kitų. Ir visi žadėjo…

Vardiju ir nesmagu kažkaip darosi. Kaip kažkas pasakęs yra: “Širdį dėl tėvynės skauda…” O skauda, nes kažkokie tamsoj tebeklaidžiojantys vaikai esame. Matyt, tėvai ne vieno patys nesaugūs buvo, kad saugumo mums neįskiepijo. Tai vis ir ieškome, kas duos, kas paguos, kas už rankos pavedžios. Bėda, kad nepagalvojame, jog ir už nosies pavedžioja.

Iki šiol esu sakęs, kad mūsų valdžia mažai su tauta kalbasi, neretai arogantiškai į ją žiūri. Bet ar mes patys linkę ką nors pasiūlyti? Ar nebus taip, kad vos valdžia prabils į mus, kaip žmones, tai tuoj ir pareikalausime, kad vėl ką nors duotų? O ką mes patys tėvynei duosime? Atrodo, kad tik vėl papildysime aviakompanijų sąskaitas į užsienius bėgdami. Ir vėl tėvynę keiksime, nes ji, matai, nieko neduoda. Ir nesusimąstysime, kad Mindaugas, Vytautas ir visi iki šiol dėl tėvynės žuvusieji nereikalavo, kad ji jiems ką nors duotų, bet patys buvo pasirengę save už ją atiduoti.

Keistas tas mūsų patriotizmas… Jei pamaitins, tai tėvynę mylėsiu, jei ką nors duos, tai gal čia ir pasiliksiu. Ir tada atrodo, kad ne tik maži vaikai, bet ir narcizai esame. Aikštingi, reiklūs, įžeidūs. Ir vis dar už stipresnių pasislėpti besistengiantys. Ir tik tuos, kurie laimi, mylintys. O tėvynė mat tokia kaip Dievas. Sakoma, kad ji mums suteikė galimybę gyventi ir turėti, o kaip jau pasinaudosime tuo, tai tik mūsų pačių reikalas.

Nupasakosiu porą vaizdelių, kurie, matyt, bus labai gerai pažįstami bei daugelio matyti… Saulėta ir šilta vasaros diena. Pavakarys. Vidurio Lietuvos miestelis ir centrinė jo aikštė. Ant pastatytos laikinos scenos primityviai plyšauja gerai iš televizijos ekranų pažįstamas merginų numylėtinis. Aikštėje šėlsta jaunimėlis. Šėlsta, tačiau kuo toliau, vis mažiau girdi naująją žvaigždę, nes gerokai įdomiau stebėti aplink vykstantį judėjimą. O ten pora policininkų bando nuo žemės pakelti stipriai nuvargusį vyruką, kurio keletas draugų visomis išgalėmis bando jį išvaduoti. Aplinkiniai taip pat veržliai bando įsitraukti į diskusijas su pareigūnais, nes patys jaučiasi atsineštų “bambalių” turinio padrąsinti.

Diskusijos atmosfera nuolat kaista, kol galiausiai kažkuris karštas “derybininkas” vožteli ranka policininkui į veidą. Atvyksta pastiprinimas, ir aistros toje vietoje rimsta, tačiau veiksmas jau persikėlė į aikštės prieigas. Energijos pertekliaus skatinami vaikinai imasi ir kitų šventės dalyvių “auklėjimo”. Nepavyko sutvarkyti policininkų, tai bent kiti težino, kas čia šeimininkai!

Ir kitas paveikslas. Katedra. Centrinėje sostinės aikštėje šurmuliuoja daugiausia vyresnio amžiaus minia, nes ne visiems lemta sutilpti į šventovę. Reikia laikytis ramybės – juk mišios. Užtat viduje vietos užteko pagrindiniams šventės dalyviams – politikams, ne vienam kurių gal atrodo, kad jie vos ne šventės kaltininkai. Išdidūs, rimti ir susikaupę valdininkai švenčia. Ir nesvarbu ką. Svarbu, kad savo dalyvavimu papuošia renginius, išstumdami iš bažnyčių nuolatinius jų lankytojus, kuriems apsilankymas šventovėse nėra vien tuščias žodis ar valdiškos šventės atspindys. Valdžios žmonėms svarbiausia dalyvauti, užsiimti vietas pirmose eilėse ir dar kartą patekti į televizijos ekraną. Ir koks skirtumas, kad neteko girdėti apie Aukojimą, Konsekraciją ar Komuniją.

Šie kontrastiški vaizdai į galvą atėjo po ką tik praūžusių švenčių, kurios vieniems suteikė galimybę pailsėti, kitiems švęsti, o tretiems – tiesiog prisigerti ir kumščiais pasišvaistyti. Pastarasis scenarijus, kaip ir pirmasis vaizdelis, atspindi vieną mūsų nacionalinių švenčių šventimo ypatumą – išlieti agresiją. Nesvarbu, kad antrasis paveikslas mažai ką turi bendra su Joninėmis, jis labai gerai parodo antrąjį mūsų švenčių ypatumą – rimtį ir susikaupimą net tada, kai, atrodytų, tiesiog reikėtų sprogti iš džiaugsmo švenčiant, tarkim, Nepriklausomybės dieną.

Du kraštutinumai – lyg dvi skirtingos šventės. Lyg dvi skirtingos tautos. O tauta juk ta pati. Tik gyvena visai skirtinguose pasauliuose. Lyg kosmose skriejančios planetos mūsų tautos dalys juda apie tą pačią motiną Saulę, bet vis savo trajektorijomis, ir niekada nesusiliečia. Bėda tik ta, kad vieni yra arčiau Saulės, todėl ir sušildo ji juos labiau savo spinduliais. Kiti – toliau, tai ir šalčio, tamsos bei vidinės tuštumos daugiau patiria. Maža to, arčiau Saulės skriejantieji kartais ją nuo tolesniųjų užstoja.

Apie ką čia aš? Ogi apie tas pačias šventes ir kasdienybę. Apie susvetimėjimą ir nutolimą. Apie valdžios žmones, kurie kartais ir patys šviečia, o kartais paprasčiausiai iš kitų šviesą atima. Ir apie paprastus mūsų šalies piliečius, kurie kartais negauna tos šilumos, kurios tiek nedaug ir tereikėtų, o kartais ir patys ją iš savęs atima.

Vis dėlto kodėl mes tapome tokia keista tauta, kuri ne vienybės, bet nutolimo ieško? Net ir per šventes stengiamės pabrėžti savo skirtingumą, nors taip tik ir parodome, kad negalime vieni kitų pamiršti. Vieni nustumia kitus iš šventovių prieigų, o kiti panašius į save tvatija, bet įsivaizduoja, kad kurį nors iš išrinktųjų muša.

Mąstant apie visas tokias situacijas, į galvą ateina du scenarijai. Pirmasis siauresnis, su žmogaus psichologija susijęs. Juk tauta tai kaip ir vienas žmogus būtų, kuriam būdingas savas vidinis pasaulis ir jame vykstančios kovos. O tai jau klasika – dar S.Freudas sakė, kad mūsų viduje kaunasi įvairios jėgos, bet pagrindinės dvi: id, kuris žemiausius troškimus ir postūmius atspindi, ir superego, kuris moralines vertybes reiškia, orumą ir taisykles atstoja. Kuo tos taisyklės ir reikalavimai griežtesni, tuo stipriau id su jomis kovoja. Jei save labai smaugiu, tai ir laužyti tuos varžtus labiau reikia.

Šiame scenarijuje ir mūsų tauta sutilptų. Tik valdžia jame superego atstovautų – ne tik su taisyklių kitiems kūrimu, bet ir su kiek didoka panieka: “Ir kam čia reikia žmonėms aiškinti apie vienokių ar kitokių įstatymų kūrimą? Jie vis tiek nesupras…” O paprasti žmonės tampa id struktūra, kuri ir bando viską laužyti. Kuo daugiau paniekos ir taisyklių, tuo laužymas stipresnis, kuo mažiau pagarbos ir noro kalbėtis, tuo mažiau noro suprasti ar laikytis tvarkos.

Ir antrasis scenarijus. Mūsų tauta sena, bet politiniu požiūriu esame tik paaugliai. Ką reiškia 20 metų nepriklausomybės, palyginti su visuomenių ir kultūrų istorija? Tai ir elgiamės kaip paaugliai, kuriems kraštutinumai būdingi. Kartais paklūstame, kalbamės, o kartais viską griauname. Tačiau šiuolaikinis psichologijos mokslas sako, kad jei sugebėtume suprasti paauglį ir su juo kalbėtumės, tada ir destrukcijos mažiau būtų. Bet kurgi mes kalbėsimės? Ir apskritai esame istorijos įkaitai. Niekaip negalime pamiršti prieš amžius buvusios savo didybės ir išskirtinumo. Lyg mes su Vytautu kryžiuočius būtume mušę ar paskutiniais Europos krikščionimis tapę… O kur dar sovietiniai laikai, kai “broliškosios tautos” į mus kaip į vakariečius žvelgė? Žodžiu, esame išskirtiniai. Tad kodėl mūsų taip negerbia?

Nesąmoningai esame linkę save sureikšminti, jaustis pasaulio bamba ir kaltinti visus, kad kažkodėl nemyli mūsų.
Tai taip ir tvatijame vieni kitus. Juk jei negalima mušti svetimų, tai bent saviems įkrėsime. Ir, deja, įkrečia ne vien padugnės normaliems žmonėms. Neapsigaukime. Ir valdžios žmonės muša. Tik mušimas jų kitoks: rafinuotesnis, įstatymiškas, šaltas.

Mūsų paauglystė eina į pabaigą: psichoanalizė sako, kad apie 21-erius ji baigiasi. Nors kai kuriems ji ir tuomet nesibaigia… Bet vis dėlto gal imsime gerbti vieni kitus ir vieni su kitais kalbėtis? Ir gal tada pagaliau imsime kartu šventes švęsti ir mūsų nacionaliniai šventimo ypatumai taps kitokie – be paniekos ir agresijos, be neadekvačios rimties ir susikaupimo, bet su džiaugsmu ir pasitenkinimu savo tauta, kuri pagaliau išsivaduos iš to viduramžiško pasipūtimo ir amžinos vidinės kovos.

Prasideda vasara, ir kūnas bei siela tiesiog šaukte šaukiasi poilsio, vandens ir saulės malonumų. Vaikai meta į šalį kuprines, griebiasi kamuolio, dviračio ar kokio kito gyvenimo džiaugsmą laiduojančio padargo, suaugusieji vis dažniau kraunasi krepšius išvykoms į gamtą, bent trumpam primiršdami namie paliekamus darbo ar kasdienybės rūpesčius. Kai kurie ir apskritai lyg paukščiai kyla į tolimesnius atostogų skrydžius. Ir viskas tam, kad palepintume kūną saulėje, išvaduotume dvasią nuo per metus pabodusios įtampos ir nerimo.

Atostogos. Matyt, neapsiriksiu teigdamas, jog vien paminėjus žodį “vasara” sielą užplūsta palaima, primenanti, kad jei ne šiandien, tai visai netrukus viską mesime ir tapsime vienais iš daugelio po pasaulį, savus ir užsienio kurortus klajojančių, o gal kur užmiestyje ar kaime žemę kapstančių atostogautojų. Visi tam pamažu rengiamės.

Bet ar tikrai visi? Yra grupė žmonių, ir ne tokia jau menka, kuriems vasara reiškia išbandymus, didelę įtampą ir neramų laukimą. Tie žmonės – tai mūsų vaikai, netrukus baigsiantys mokyklas ir pradėsiantys visiškai jiems nepažįstamą žygį į naujas erdves, naują, suaugusiojo gyvenimą.

Tėvai brandos egzaminus laiko nė kiek ne lengviau nei jų vaikai: juk rūpi, kad atžalos tinkamą kelią pasirinktų, sėkmingai mokyklą baigtų, o gal ir mūsų lūkesčius ne tik pateisintų, bet ir pranoktų. Taip netikėtai abiturientų būrys išauga, nes į jį patenka ne tik patys vaikai, bet ir tėvai, mokytojai, artimieji. Taip ir vargsta pusė Lietuvos kiekvieną birželį – kas mokyklos suole egzaminą laikydamas, kas už laikančiuosius sirgdamas, kas didžiausias dovanas savo vaikams už gerus rezultatus pažadėdamas. Čia kaip sporte – trys milijonai stebi, serga, žada visokiausius apdovanojimus, tačiau pergalę tenka pasiekti tik jam vienam…

Ir vis dėlto jie dar vaikai. Vaikai, kurie tik žengia pro gyvenimo duris, už nugaros palikdami nerūpestingą vaikystę ir tik vos pakeldami suaugusiojo atsakomybės bei rūpesčių skraistę. Duok Dieve, kad tą skraistę jie tik vos pakeltų. Kur tau – dar neperžengus atsisveikinimo su vaikyste slenksčio, tenka gerti sklidiną atsakomybės taurę. Patys brandos egzaminai – tik pirmas gurkšnis, o po jo laukia kiti, gerokai sodresni.

Apie ką čia aš? Taigi prisiminkime tą sportininkų terminiją: visi serga ir stebi, o jis vienas kovoja. Ne veltui užsiminiau apie šeimas, mokytojus ir artimuosius. Vargšas abiturientas, deja, negali negalvoti ir apie juos. Ką manys tėvai, jei jam nepavyks? Kaip jie jausis? O dar ir pažadėtosios dovanos nuplauks. Taip jau yra, kad mes, tėvai, visuomet į savo vaikus sudedame įvairiausius lūkesčius. Gerai, kad tie lūkesčiai atitinka vaiko jėgas, o jei ne? Ne kartą savo kabinete esu susidūręs su tėvais, kurie savo nesėkmingą gyvenimą bando taisyti vaikų rankomis: “Aš niekuomet neturėjau tokių galimybių… Tai kaip jis nepasinaudos jomis?”; “O kaip aš giminėms į akis pažvelgsiu, jei ji blogai egzaminus išlaikys?”; “Aš viską paaukojau vardan jo. Kaip jam ne gėda nepasistengti?”

Gėda… Štai tas stebuklingas žodis, nuodijantis gyvenimą ne vienam vaikui. Nuo gimimo siekdamas įsitvirtinti šeimoje vaikas kuria tam tikrus vidinius idealus tėvų lūkesčiams patenkinti. Psichoanalizėje mes tam turime ir pavadinimą – ego idealas. Tik jį, visiškai atitinkantį tėvų lūkesčius, teturi vaikas, norėdamas būti priimtas, suprastas, pagirtas. Kiek vėliau iš jo išsirutulioja nauja mūsų psichikos struktūra, kurią vadiname superego ir kuri atsako jau ne vien už gėdą, bet ir už kaltę. Dar vienas gerai pažįstamas jausmas, ar ne?

O kiek gėdos ir kaltės savo vaikams užkrauname mes, suaugusieji, reikalaudami ne šiaip išlaikyti egzaminus ir pasirinkti jiems tinkamą bei patinkantį kelią, bet sudėdami savo pačių neįgyvendintas svajones, iliuzijas ir lūkesčius? Nevalingai mūsų vaikas tampa kempine, kuri turi sugerti ne tik savo, bet ir artimųjų nerimą. Štai ir ta “lengvutė” suaugusiųjų pasaulio atsakomybės bei rūpesčių skraistė. O gal Sizifo akmuo? Kad ir kiek ridensi į kalną, tiek jis sprūs atgal: neišlaikysi egzamino taip, kaip aplinkiniams priimtina – gėda, tėvai blogai jausis – kaltas! O kur dar draugai, kurie gal gali ir didesne sėkme pasigirti…

Atrodytų, jau ir to gana. Bet ne, dar ne viskas… Egzaminų karštinę pakeičia kita – įstojimo į vieną ar kitą universitetą karštinė. Ir vėl tas pats – kuris geresnis, kuris nugalės. Ir vėl tėvai bei artimieji: kaip jie galės kitiems į akis pažiūrėti, jei sūnus ar dukra netaps prestižinės specialybės studentais? Ir nesvarbu, kad verslo kompanijų tuoj nebebus tiek, kiek turėsime vadybininkų, bet juk atsilikti nuo kitų nevalia. O kaip saldžiai skamba: “Mano sūnus (dukra) studijuoja Anglijoje…” Ir nesvarbu, kad kai kurie užsienio universitetai priima bet ką, kad tik patys studentų nestokotų, nes jų šalies jaunimas mokosi kitokiose, prestižinėse mokyklose. Juk užsienis!

Dieve, kiek mumyse dar to provincialaus pasipūtimo ir susižavėjimo blizgučiais. Ir vėl užkrauname jį ant savo vaikų. O gal kartais mūsų vaikai jau ima bėgti nuo mūsų lūkesčių, nebegalėdami to Sizifo akmens užritinti į kalną? Susimąstykime: gal kai kurie tiesiog bėga nuo tėvų – tegul ir nežinomas universitetas, bet toliau nuo tos tėvų mėtomos “karštos bulvės”.

O gal daugiau mūsų vaikų liktų Lietuvoje, jei ir čia jie netaptų bandomaisiais triušiais? Juk ir mūsų aukštosios mokyklos, o ir pati valstybė “sėkmingai” sudalyvauja tame rūpesčių ir atsakomybės skraistės žaidime, kai paskutinį mėnesį paskelbiamas reikalingų stojimui į vieną ar kitą universitetą dalykų ir egzaminų sąrašas. Ir koks netikėtumas: dar pernai toks dalykas buvo svarbiausias, o šiemet jo apskritai nebėra. Ir kam reikėjo prieš dvejus metus rinktis istoriją, jei svarbiausias tampa geografijos pažymys brandos atestate?

Tada ir norisi pasakyti: tikra stebuklų šalis! Pratinkimės prie netikėtumų. Kaip sovietiniais laikais armija neva buvo vyriškumo mokykla, šiandien, matyt, brandos egzaminai ir stojimas į aukštąją mokyklą galėtų pranokti bet kokius lūkesčius.

Taip ir įžengia mūsų vaikai į suaugusiųjų pasaulį: ant pečių nešdamiesi ne tik savo patirtį, bet ir savo tėvų lūkesčius, jausmus bei svajas. Nesaugūs būna tokie suaugusieji… Ir iš kur tas saugumas, jei nuo pirmųjų savarankiškesnių žingsnių tenka išmokti ne tik pakelti tuos į pakaušį alsuojančius “tris milijonus” sirgalių, bet ir atlaikyti netikėtumus pasirinkimo kelyje? Ir visai pamirštame, kad tik tikėjimas savimi ir kitais yra saugumo pamatas.

Svarbiausias mūsų tikslas turėtų būti, kad visų mūsų bėgimo takeliai susieitų į vieną platų taką, kurio pradžioje ir gale būtų parašyta “Šeima”.

Pavasaris gyvas ne tik atgimstančia gamta, bet ir šventėmis. Nespėjame pasidžiaugti grįžusiu pavasariu ir prisikėlusiu Kristumi, kai į duris beldžiasi dar dvi labai artimos savo reikšme ir turiniu dienos – Motinos diena ir Tėvo diena. Vieną neseniai paminėjome, kita irgi ne už kalnų.

Keistos dienos… Keistos šventės… Vien tokiu požiūriu turėčiau užsitraukti ne vieno normalaus žmogaus nemalonę ir nusistebėjimą. Vis dėlto norėčiau paaiškinti savo ne mažiau keistą požiūrį.

Niekam nekelia abejonių: tiek motina, tiek tėvas verti pagarbos ir padėkos. Tėvus sekinančios nemigos naktys, begalinė kantrybė, rūpestis ir atsakomybė kiekviename žingsnyje jau būtų pakankamas argumentas šias šventes versti ne išskirtinumu, bet kasdienybe. Ir net jei kasdien tokias dienas minėtume, to tikrai nebūtų per daug. Bet ar visuomet vertai?

Šiuolaikinė psichologija neabejotinai taptų pagarbos motinai ir tėvui atrama. Jau nuo Sigmundo Freudo laikų psichologai nepailsta nagrinėti tėvų vaidmens ne tik vaiko raidai, bet ir tolesniam gyvenimui. Visi šiandien žinome, kad be motinos (ar ją atstojančio globėjo) vaikas neužaugtų ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Mama mus ne tik išmaitina, globoja ir augina, bet ir sukuria mūsų vidinį pasaulį. Be jos vaikas niekuomet nepažintų savo jausmų, neišmoktų su jais tvarkytis, būtų bejėgis santykiuose su kitais žmonėmis, nes paprasčiausiai ir liktų “naujagimis” – nepajėgus suvokti tiek savo, tiek ir kito dvasios.

Pakankamai, matyt, visi prisiklausome apie tokius iš smurtaujančių, geriančių ir apskritai nekreipiančių dėmesio į savo vaikus šeimų paleistus į pasaulį vargetas. Vargetas, kurie niekaip negali užsigydyti žaizdų ir pasirengę bet kada nuskriausti kitą – silpnesnį, vienišesnį, apleistesnį. Nepykim ant jų: jie tikrai nesupranta, ką darą – juk niekas jų neišmokė atjausti artimo. Jie niekada nesužinojo, kad skausmas būna ne tik fizinis, bet ir dvasinis. Todėl kartais ir “eksperimentuoja” su kitu žmogumi: o gal ims ir supras, kaip skauda sielą?

Galinga ta mama… O ir tėvas nė kiek ne silpnesnis. Jei ne jis, tai vaikas niekuomet netaps vientisa asmenybe. Tik tėvas padeda mažyliui pajusti kitokį gyvenimo skonį: su savo fizine jėga, tempu ir kintančiu ritmu. Ne veltui kiekvienas vaikas taip džiaugiasi, kai tėtis paima ant rankų ir pamėtėja į viršų. Dar sykį… Ir dar. Skrydis ir visuomet pasirengusios sugauti tėvo rankos sukuria tą neapsakomą saugumo jausmą bei begalinį pasitikėjimą žmogumi. Tik tėvo dėka vaikas pažįsta pasaulį, kuris susideda iš daugelio žmonių, tik jam padedant kūdikis palieka mamos glėbį ir tampa savarankiška būtybe. Ir tai ne viskas: tik tėvas iš berniuko sukuria vyrą, o iš mergaitės – moterį. Ir vėl tas prakeiktas klausimas: ar visuomet?

Nebekalbėkime apie nuskriaustas šeimas – tuos mirkstančius alkoholio ir savo vaikų ašarų vandenyne žmogelius, tuos bejėgius suaugusiuosius, kurie jaučiasi visaverčiai tik skriausdami savo vaikus. Jau daug apie tai prikalbėta. Kalbėkime apie tą šiandien įsivaizduojamą normalią šeimą, galbūt ir apie mus visus.

Dairausi aplinkui ir akis vis kliūva už to paties. Bėgimas, nuolatinės lenktynės su laiku ir su savimi. Verslą vežantis ir nuolat užsiėmęs šeimos galva, kasdienybės rūpesčiuose, o ir darbe skęstanti mama. Ir vaikai, kurie neretai pamiršta, kas yra dėmesys ir šiltas pokalbis. Vakaruose vis kartojamas, o psichologijos knygose primenamas kaip blogas pavyzdys posakis: “Vaikai turi būti matomi, bet nebūtinai girdimi…” Ir tikrai: kada gi juos išklausyti, jei net sau laiko nebelieka?

Vieniša, vyro primiršta motina neranda kitos galimybės, kaip rinkti dėmesio trupinius iš vaikų, o ne skirti jiems. Tuomet ji įsikabina už savo sūnaus kaip vienintelio tikro vyro, kuris pagaliau pasirūpins ir ja. Ir tai nėra vien reikalavimai, bet ir idealizavimas, aukštinimas. Tuo tarpu dukrai telieka viena – visais būdais kabintis už įsiteikimo motinai tam, kad neliktų už šeimos, kurią jau sudaro mama ir brolis, borto. Apie bręstantį moteriškumą net kalbos nebėra… Sūnus, deja, irgi nelaimi nieko. Ne jo jėgoms atstoti tėvą. Kas jam belieka? Tik pyktis ir atšiaurumas, kuris jo vidiniame pasaulyje susisieja su vyriškumu, nes tokį tėvo paveikslą jis dažniausiai ir mato.

Kas toliau? Toliau jau psichoterapeutams gerai pažįstamas vaizdas: nuolat aukštinamas princas užauga karaliumi, kuriam viskas galima, kuriam visi turi tarnauti, o viduje tiksi pykčio bomba. Vargšė jo žmona, vargšai vaikai. Ir čia užburtas ratas vėl ima suktis – jo žmona atsigręžia jau į jo sūnų, kuris turi “pakeisti” vyrą. O šis kartais eina toliau, spjaudydamas pyktį ant visų moterų. Gal čia ir rastume arogancija trykštančios paniekos moteriai, kartu ir savo motinai, paaiškinimą: juk jos visos bobos! Jiems net prezidentė virsta tiesiog boba. O gal čia ir atsakymas, kodėl garbieji seimūnai imasi vaiko priežiūros atostogų motinoms trumpinimo?

Motinos diena… Tėvo diena… Keistos šventės. Keistos, nes kažkodėl atskiros. Motina ir tėvas “gyvena” skirtinguose kalendoriaus lapeliuose, net skirtinguose mėnesiuose. Ir vaikai juos tarsi skyrium turėtų lankyti. Ir po to patys su savo šeima skyrium gyventi.

Sakysit, perdeda. Bet apsidairykit aplinkui, pažvelkit į save. Ar tikrai esate kartu? Ar nebėgat šitoj gyvenimo trasoj kiekvienas savo takeliais? Ir nė ant vieno jų nėra užrašytas to begalinio bėgimo tikslas – šeima… Begalinio tol, kol staiga pamatome, kad takelis baigėsi, o tas užrašas, pasirodo, liko toli už nugaros – bendro bėgimo tako pradžioje. Po to takai išsiskyrė: vienas į karjerą, kitas – į buitį, trečias dar kažkur… O iš paskos atbėga vaikai. Tik bėda, kad ir jie turi rinktis atskirus takus, nes mes jiems kitokios galimybės nepalikome. Tiesiog vietos nebėra.

Kažin ar kada švęsime Šeimos dieną? Ir gal tada aplankysime abu tėvus, o jie gal aplankys ir savo vaikus. Nes, matyt, pasiutusiai teisus buvo psichoanalizės klasikas Donaldas Winnicottas, sakydamas, kad nėra tokio daikto, kaip kūdikis be motinos ar motina be vaiko. Ir gal tada mūsų bėgimo takeliai susieis į vieną platų taką, kurio pradžioje ir gale bus parašyta “Šeima”.