Gvatemalos atogrąžų miškuose aptikti senovės majų civilizacijai datuojami griuvėsiai, kurių sienose aptiktas seniausias iš visų šiandien žinomų majų kalendoriaus egzempliorių. Juodais ir raudonais dažais padengti hieroglifai sienoje paneigia populiarų mitą, jog majų kalendorius baigiasi šių metų gruodį, informuoja „Livcescience.com“.

Ekspedicijos dalyviai atkasė galinę sieną, kurioje buvo atvaizduotas fantastiškas paveikslas – soste profiliu sėdintis majų karalius su raudona karūna ir mėlynomis plunksnomis

„Majų kalendorius laiką skaičiuos milijardus, trilijardus ir oktilijardus metų, jei tiek temps mūsų Žemė, – majų kalendoriaus pabaigą neigia rašmenis dešifravęs Teksaso universiteto archeologas Deividas Stiuartas (David Stuart). – Tokie skaičiai netelpa mūsų galvose.“

Naujai atrastas majų kalendorius – gana sudėtinga sistema, kurią sudaro stulpeliai ir taškeliai. Jais skaičiuojami mėnulio ciklai. Tačiau archeologai griuvėsiuose pirmiau pastebėjo ne šiuos matematinių skaičiavimų artefaktus. Gvatemalos šiaurės rytinėje dalyje senovės majų miesto Ksultuno (Xultun) griuvėsius tyrinėjęs Bostono universiteto archeologas Viljamas Saturno (William Saturno) kartu su ekspedicijoje dalyvavusiais studentais seną, lobių ieškotojų išraustą tranšėją aptiko dar 2010 m. Joje tyrinėtojai rado senovės majų piktogramų.

„Iš pradžių atrodė, jog radinys ne itin vertas dėmesio, – žurnalistams gegužės 10 d. pasakojo V. Saturno, kurio publikacija apie senovės majų sienojus pasirodys šios savaitės žurnalo „Science“ numeryje. – Dažai drėgname Gvatemalos klimate išsilaiko nekaip.“ Archeologui atrodė, jog studento aptikta juodų ir raudonų linijų sistema ne itin informatyvi, tačiau jautė, jog lobių ieškotojų aptiktą patalpą reikia kasinėti nuodugniau.

Pradėjęs kasinėjimus, V. Saturno buvo priblokštas: ekspedicijos dalyviai atkasė galinę sieną, kurioje buvo atvaizduotas fantastiškas paveikslas – soste profiliu sėdintis majų karalius su raudona karūna ir mėlynomis plunksnomis. Greta karaliaus buvo atvaizduota dar viena figūra. Gretimoje sienoje buvo aptikti dar trys siluetai su strėnas juosiančiu audeklu ir plunksnų karūnomis.

Pasaulio pabaigos nebus

Šie piešiniai dengė vakarinę ir šiaurinę senovinio pastato sieną. Tačiau jie – ne vienintelė archeologų laukusi Ksultuno staigmena. Ant rytinės sienos kažkas buvo išgraviravęs seriją smulkių, sudėtingų hieroglifų. Tyrėjai netruko išsiaiškinti, jog tai – kalendorius.

„Tai – kažkas panašaus į senovinį atitikmenį baltos lentos auditorijoje, ant kurios šiais laikais markeriu rašomos formulės ir skaičiavimai“, – analogiją pasitelkia V. Saturno.
Ksultuno griuvėsių sienoje aptikto majų kalendoriaus fragmentas
©William Saturno and David Stuart, National Geographic

Senovės majai laiką skaičiuodavo ciklų serijomis – 400 metų trukmės ciklas buvo vadinamas baktunu (baktun). Būtent baktunų atradimas paskatino kalbas, jog 2012 m. gruodžio 21 d. majų kalendorius pasibaigs – tądien baigsis trylikos baktunų serija. Anot D. Stiuarto, interpretuoti tai kaip pasaulio pabaigą – nesusipratimas. Majų kultūros tyrinėtojai seniai žino, kad majų kalendorius tryliktuoju baktunu nesibaigia. Po jo seka naujas ciklas – keturioliktasis. Kalendoriuje baktunų yra gerokai daugiau nei 13.

„Jie savo kalendorių sudarė iš 24 laiko vienetų, – aiškina D. Stiuartas. – Mes čia matome tik penkis vienetus, o jie aprėpia išties didžiulį laikotarpį.“

Viename ant sienos aptiktame stulpelyje archeologai suskaičiavo 17 baktunų ciklą. Kitoje vietoje kažkas sienoje išrėžė „žiedo skaičių“ (angl. – „ring number“). Šie užrašai buvo naudojami fiksuoti ankstesnių ciklų laiką – tūkstančius metų atgal. Tyrinėtojai pastebėjo, jog kalendoriuje fiksuojami ir Marso bei Veneros ciklai. Kiekvieno mėnulio ciklo viršūnę vainikuoja dievų simbolis – tai reiškia, jog kiekviena ciklą globoja kokia nors dievybė.

„Majų kalendoriuje baktunų yra gerokai daugiau negu 13“, – pabrėžia D. Stiuartas.

Senovinį „sieninį kalendorių“ archeologai laiko svarbiausiu radiniu Ksultune. Jis yra seniausias toks kalendorius. Anksčiau seniausio kalendoriaus „titulas“ priklausė vadinamajam „Drezdeno kodeksui“ – knygai, datuojamai XI ar XII a. Labai tikėtina, jog tiek sieninis kalendorius, tiek „Drezdeno kodeksas“ kilę iš ankstesnių, jau išnykusių rašytinių šaltinių.

Laiko skaičiavimu itin domėjosi majų karaliai, tvirtina D. Stiuartas. Jų prievolė buvo planuoti ir vykdyti ritualines naujų laiko ciklų atnašas. Sienoje iškalto majų karaliaus vardo archeologams išsiaiškinti nepavyko.

Ksultunas buvo atrastas 1915 m., tačiau iki šiol ištyrinėta mažiau nei 0,1 proc. jo teritorijos, aiškina V. Saturno. Didžiąją dalį senovinio miesto aštuntajame dešimtmetyje suniokojo lobių ieškotojai – didžioji dalis istorinių vertybių pražuvo. Tačiau archeologai kol kas nėra radę senovinio miesto ribų. Kasinėjimus Ksultune finansavo Nacionalinė geografijos draugija.

technologijos.lt

Per pastaruosius du tūkstančius metų žmonija laukė daugiau nei dviejų šimtų pasaulio pabaigų. Nė viena jų neįvyko. Tikėkimės, nesulauksime jos ir 2012-aisiais.

Majai tikėjo, kad 2012-aisiais įvyks pasaulio pabaiga, nes kaip tik šiemet gruodžio 21 dieną baigiasi jų kalendorius, tiksliau, artėja 5126 metų epochos pabaiga.

Apie šią dieną jau kuriami apokaliptiniai filmai, o pasaulio pabaiga neabejoja ne tik dalis fantastikos mėgėjų ar religinių fanatikų, bet ir mokslininkų. Pirmieji tiki, kad pasaulio pabaigos priežasčių nėra reikalo, o gal ir neįmanoma paaiškinti. Tuo tarpu mokslininkai neabejoja, jog tikimybė, kad 2012-aisiais gali baigtis gyvybės egzistavimas, nėra tokia jau menka.

Ir megacunamiai, ir kosmoso radiacija

NASA mokslininkai kartu su Nacionaline JAV mokslų akademija paskelbė hipotezę, kad 2012-aisiais gali įvykti elektromagnetinė katastrofa – mūsų planetą iš Saulės gali pasiekti plazmos pliūpsniai, kurie paralyžiuotų visus elektros tinklus, o dabartinei žmonijai tai būtų tiesiogine prasme pražūtinga.

Mokslininkų skaičiavimais, per metus nuo Saulės audros sukelto ekonominio paralyžiaus mirtų milijonas amerikiečių. Jungtinės Tautos JAV įrašytų į trečiojo pasaulio šalių sąrašą. O atsigauti pasaulinei ekonomikai reikėtų nuo ketverių iki dešimties metų. Į šiuos skaičiavimus neįtraukti galimi socialiniai ir politiniai tokios katastrofos padariniai, pavyzdžiui, karų grėsmė, religinio fanatizmo stiprėjimas, padidėjęs badaujančių žmonių skaičius.

Nors plazmos pliūpsnių iš Saulės mūsų planetoje yra buvę ir anksčiau (pastarąjį sykį – 1859 m.), ir jokios pasaulio pabaigos dėl to neįvyko, tačiau mokslininkai įsitikinę, kad tuomet buvo dar tik pati pramonės vystymosi pradžia, todėl žmonija nepatyrė didelių nuostolių. Dabar Žemės gyventojai, mokslininkų nuomone, yra kur kas labiau pažeidžiami.

“Saulės audros pasekmės gali būti palygintos su atominiu karu arba asteroido atsitrenkimu į Žemę”, – sako profesorius Danielis Bakeris.

Tačiau tie patys mokslininkai pabrėžia, kad tai nebūtų tikroji pasaulio pabaiga, o tik didžiulis šokas mūsų planetai. “Saulė nesugebėtų sugeneruoti tokio galingo žybsnio, kuris mūsų planetą visiškai sudegintų”, – teigia NASA mokslininkai.

Kita šiemet visai reali grėsmė mūsų planetai – tai megacunamis. Du mokslininkai fatalistai Simonas Day ir Billas McGuire’as nepaliaujamai aiškina, kad jį sukels ugnikalnio išsiveržimas vienoje iš Kanarų salų. “La Palmos saloje galima tikėtis žemės drebėjimų ir ugnikalnio išsiveržimo, kuris “perplėštų” salą perpus, o vakariniu šlaitu į Atlanto vandenis nuslinktų uolienų ir akmenų lavina. Šimtai tūkstančių tonų salos grunto galėtų sukelti megacunamį”, – aiškina šie mokslininkai.

Pasak geologų, tokios bangos aukštis siektų nuo 600 iki 900 metrų. Didžiulė banga Atlanto vandenyno paviršiumi nuvilnytų maždaug 1 tūkst. km/val. greičiu. Tokiu atveju Kanarų salos akimirksniu būtų nuplautos nuo planetos paviršiaus, po valandos šimtų metrų aukščio cunamio banga pasiektų vakarinius Afrikos krantus, o po 6–8 valandų judanti keliasdešimties metrų aukščio vandens siena atvilnytų į Karibų jūrą, nuplautų nuo žemės paviršiaus Antilų salas ir užtvindytų rytinę JAV pakrantę nuo Majamio ligi Niujorko. Šiek tiek silpniau cunamis smogtų Lotynų Amerikai, taip pat Vakarų Europos valstybėms Ispanijai, Portugalijai, Didžiajai Britanijai.

Ar toks kraupus scenarijus realus? Yra nemažai mokslininkų, palaikančių šią teoriją ir manančių, kad prieš dešimtmetį iškelta hipotezė pildosi, deja, gana tiksliai. “Vulkaninės kilmės Kanarų salyne prasidėję seisminiai pokyčiai labai grėsmingi, ir cunamio, didesnio ar mažesnio, tikimybė yra labai padidėjusi. Ar tai būtų megacunamis, abejotina, tačiau vandens banga gali būti gana aukšta, o kadangi ji pasiektų net kelių žemynų pakrantes, tai taptų pasauline katastrofa”, – apibendrina Sautamptono okeanologijos centro mokslininkai dr. Russellas Wynnas ir dr. Dougas Massonas.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.