Tarpukariu Lietuvos sporto pradininkai pasodino gležnus ūglius, o šiandien lietuviai lygiaverčiai su kitais pasaulio atletais.

Žvelgiant į praeitį ir bandant lyginti abiejų Lietuvos nepriklausomybės laikotarpių sportą, nesunku pastebėti, kad tarpukariu jis tik užgimė ir žengė pirmuosius netvirtus žingsnius. Antrą kartą atgavusi laisvę, Lietuva turėjo neblogą materialinę bazę, patyrusių trenerių bei tarptautinio pripažinimo (Sovietų Sąjungos sudėtyje) sulaukusių sportininkų.
Iš Tartu į Lietuvą grįžo būsimasis sveikatinimo teoretikas Karolis Dineika, iš JAV atvyko Steponas Darius. Šie žmonės ir buvo pirmieji, entuziastingai ėmęsi rengti parodomąsias varžybas, kuriose patys ir dalyvavo. Jie steigė klubus, sporto sąjungas, lygas, vertė iš užsienio kalbų įvairių sporto žaidimų taisykles.
Daugiausiai erdvės plėtotis buvo toms šakoms, kurioms nereikėjo gausaus sporto inventoriaus ar didelių aikštynų.
Dauguma sportininkų treniravosi, rengė varžybas, vyko į tarptautines varžybas už savo pinigus. Pavyzdžiui, 1924-aisiais į pirmąsias Lietuvai pasaulio olimpines žaidynes Paryžiuje važiavę dviratininkai Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas neturėjo tinkamų dviračių ir neįveikė trasos. Šiose žaidynėse taip pat dalyvavo mūsų futbolo komanda, kurią treniravo S.Darius. Deja, pralošėme šveicarams 0:9.
Tekdavo nugalėti įvairių kliūčių. Štai pirmosios futbolo varžybos vykdavo Kauno Ąžuolyne tuo metu plytėjusiose ganyklose, ir sportininkai turėjo derintis su ūkininkais: vasarą negalėdavo žaisti, kol nenupjauta žo lė, o vėliau lankoje buvo ganomi gyvuliai, kurie palikdavo įvairių „kliūčių“.

Į olimpines žaidynes – už savo pinigus
Tais pačiais metais įkurti Kūno kultūros rūmai – valstybinė sportą koordinuojanti institucija, pradedami rengti fizinio lavinimo mokytojai, organizuojamos skautų vasaros stovyklos.
Susidomėjimo apogėjus pasiektas 1938 m. surengus Tautinę lietuvių olimpiadą, kurią atidarė pats prezidentas Antanas Smetona. Po jos stipriai padaugėjo sporto bazių statybų, o 1939 m. pastatyta ypač moderni tais laikais Kauno sporto halė ir joje surengtas svarbiausias sporto renginys tarpukario Lietuvoje – Europos krepšinio čempionatas.
Šiandien tokių klausimų net nekyla – mokyklose fizinio lavinimo pamokos įprastos, o valstybė remia sportininkus, vykstančius į tarptautines varžybas. „Antrą kartą Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, mūsų sportininkų
dėmesys jau nukreiptas į tarptautinę veiklą – mūsiškiai ėmė siekti aukščiausio meistriškumo“, – pabrėžia A.Raslanas.
Po nepriklausomybės atkūrimo olimpinėse žaidynėse (beje, tik vasaros) mūsų sportininkai yra iškovoję šešiolika medalių.

Sportininkas anuomet buvo pavyzdys
Tarpukariu Lietuvos sportininkai taip pat bandė savo jėgas tarptautiniuose sporto renginiuose, nors iš pradžių didelių rezultatų ir nebuvo. „Didžiausiu laimėjimu galima būtų laikyti tai, kad žmonės trečiajame XX a. dešimtmetyje apskritai sportavo“, – vertina J.Minelgaitė.
Pirmą ryškesnį rezultatą parodė boksininkas Juozas Vinča: 1928 m. Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse jis užėmė 5–8 vietas. Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje pasikeitusi valstybės politika sporto atžvilgiu pradėjo duoti vaisių. 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, tiesa, sudaryta daugiausia iš sugrįžusių išeivių, tapo Europos čempione. Tais pačiais metais sidabrą Europos čempionate iškovojo ir Lietuvos vyrų šaudymo olimpiniais pistoletais rinktinė. 1939 m. abi minėtos rinktinės ir vėl pakartojo šiuos laimėjimus. 1938 m. moterų krepšinio rinktinė laimėjo sidabrą Romoje vykusiame Europos čempionate. Lietuviai buvo stiprūs lauko ir stalo teniso, jojimo, aviacijos sporte – pastarosios šakos klestėjo, nes kariuomenė labai aktyviai dalyvavo sporto veikloje.
Vis dėlto sportas nebuvo profesija, kaip yra šiandien. „Neretai sportininkai buvo tarnautojai, valdininkai, dirbantys privačiose ir valstybinėse įstaigose, todėl vykstant į sporto varžybas kartais tekdavo prašyti viršininką, kad išleistų“, – pasakoja J.Minelgaitė. Buvo manoma, kad už sporto laimėjimus ne gali gauti atlygio, nes tai sumenkintų spor ininko veiklą.
Dauguma sportininkų buvo universalūs, pavyzdžiui, S.Darius ne tik pats žaidė futbolą bei treniravo kitus, bet ir užsiiminėjo lengvąja atletika, populiarino (ir pats žaidė) krepšinį, beisbolą, ledo ritulį, boksą. Kai kurie Lietuvos rinktinės krepšininkai ir krepšininkės buvo ir Lietuvos stalo teniso rinktinės nariai.
P.Majauskas ir A.Raslanas pabrėžia, kad skiriasi sportininkų moralinė laikysena bei elgesys tarpukariu ir šiandien. Anuomet idealiam sportininkui svarbu buvo ne tik iš lavintas kūnas, bet ir moralinis veidas, patriotizmas. Jis turėjo būti mandagus, nepatek ti į kokių nors skandalų epicentrą, prisižiūrėti, būti pavyzdžiu visuomenei.
„Šiandien visuomenės ir pačių sportininkų požiūris į sportą pasikeitęs: daug daugiau pragmatiškumo ir abejingumo, sportas dažniau suvokiamas tiesiog kaip amatas“, – apgailestauja Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas A.Raslanas. ■

Paskutinėms savo karjeroje olimpinėms žaidynėms šiuo metu intensyviai besiruošiantis lengvaatletis Virgilijus Alekna tvirtina, kad šiais metais nei vienos olimpinės sporto šakos Lietuvos atstovai neturėtų jaustis finansiškai nuskriausti.

Mat taip dar niekuomet nėra buvę, kad visos sporto federacijos būtų gavusios viską, ko prašė. Apie pastaraisiais metais vykstančius poslinkius Lietuvos sporto pasaulyje kalbamės su dukart olimpiniu čempionu V.Alekna, kuriam šiemet Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje suteikta garbė nešti mūsų šalies vėliavą.

VEIDAS: Dažnai galima išgirsti priekaištų, kad Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas krepšiniui, o kitos sporto šakos pamirštamos. Kiek, Jūsų vertinimu, yra pagrįstos tokios kalbos?
V.A.: Nereikia stebėtis, kad šiandien krepšinis Lietuvoje – populiariausia sporto šaka. Didžiausio dėmesio krepšininkai sulaukia pelnytai. Juk iškovota daugybė medalių. Krepšininkai pergales laimi kiekvienais metais įvairiose amžiaus grupėse. Tai ir suformuoja teigiamą įvaizdį apie krepšinį. Būtent todėl šią sporto šaką lietuviai mėgsta. Daug vaikų ir suaugusiųjų žaidžia krepšinį, stebi rungtynes, nes geriausiai išvystyta šios sporto šakos infrastruktūra. Vis dėlto, dėmesio sulaukia ir kiti sportininkai. Štai prieš kelis metus pradėtos mokėti valstybinės stipendijos aukšto meistriškumo sportininkams. Šiuo metu jau nemažas būrys jas gauna. Tai patvirtina, kad valstybė pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiria sportininkams.
VEIDAS: Ar pakanka tokio dėmesio?
V.A.: Žinoma, jo galėtų būti ir daugiau, tačiau bent jau šiemet sportininkai neturėtų skųstis. Olimpiniais metais kai kurios sporto federacijos gavo net trigubai daugiau pinigų nei anksčiau Dar niekuomet toks finansavimas nebuvo skiriamas. Šiais metais nusiskundimų, bent jau iš tų sporto šakų, kurių atstovai dalyvauja olimpiadoje, dėl pinigų stygiaus tikrai neturėtum išgirsti. Pasirodo, teisingai sudėliojus prioritetus, net tokiais visai valstybei sunkiais metais, galima rasti lėšų sportui.
VEIDAS: Kodėl šiemet sportininkai sulaukė didesnio dėmesio iš valstybės. Juk Lietuva daugelį metų dalyvauja olimpiadose?
V.A.: Pernai ruošiantis Europos krepšinio čempionatui ir daug investavus į krepšinį, pavyzdžiui, arenas, kitos sporto šakos nukentėjo. Tačiau šiemet krepšinio federacija iš biudžeto negavo nei lito, nes čempionato metu uždirbo nemažą pinigų sumą ir iš tų lėšų sutiko dengti šiemetines išlaidas. Tad du milijonai litų atitinkamomis dalimis buvo padalinti kitoms federacijoms. Taip kitos sporto šakos pajuto ženklų lėšų padidėjimą.
VEIDAS: Kas paskatintų lietuvius labiau domėtis kitomis sporto šakomis, o jaunimą žaisti ne vien tik krepšinį?
V.A.: Geriausiais skatinimas – sportininkų iškovojamos aukštos pergalės Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Neabejoju, kad tų šakų atstovai, kurie šiemet iš Londono parsiveš medalius, kelis kartus pakels savo atstovaujamo sporto populiarumą. Prieš dešimt metų Lietuvoje mažai kas žinojo, kas yra sportinė penkiakovė, o dabar tai viena iš svarbiausių sporto šakų mūsų šalyje. Kai tik laimimos prizinės vietos ir spaudoje pasirodo daugiau straipsnių apie tuos sportininkus, iškart daugiau vaikų ateina treniruotis.
VEIDAS: Ar šiandien vaikams sudarytos pakankamos sąlygos treniruotis?
V.A.: Visada norisi geresnių sąlygų, bet neatsiras tokio stebukladario, kuris per vieną dieną viską sutvarkytų. Per dvidešimt dvejus metus situacija pasikeitė, bet ne taip ženkliai, kaip norėtųsi. Daugelis sporto salių vis dar apleistos, dušai neatnaujinti, nesinori net kojos ten įkelti. Tad į tokias sales vaikai neateis. Jie pasirinks kitą tuo metu patrauklesnę, nors ir ne tokią naudingą veiklą: televizorių, kompiuterinius žaidimus. Jei norime pritraukti jaunimą, pirmiausia turime, pateikti patrauklų pasiūlymą. O talentingų vaikų tikrai yra, tačiau reikia padėti jiems atsiskleisti. Kai turėsime sutvarkytą infrastruktūrą, talentų tik daugės.
VEIDAS: Ko stinga, kad būtų kuriama, atnaujinama sporto infrastruktūra?
V.A.: Daugelį metų Lietuvoje buvo bandoma vienu metu renovuoti daug sporto bazių. Dėl to nei viena nėra sutvarkyta iki galo, nors pradėta nemažai darbų. Estija, Latvija, Lenkija gerokai toliau pažengusios nei mes. Ten sporto bazės geriau sutvarkytos, nemažai naujų pastatyta, kitos renovuotos. Ir pas mus vyksta atsinaujinimas, tačiau kur kas lėtesniais tempais nei kaimyninėse šalyse. Jeigu būtų dar ženklesnis valstybės prisidėjimus prie tokių projektų, darbai sparčiau judėtų. O kurti sporto infrastruktūrą labai svarbu, tačiau ne dėl to, kad galėtumėt didžiuotis medaliais. Svarbiausia, sudaryti sąlygas kuo didesnei daliai visuomenės sportuoti: ir jaunimui, ir pagyvenusiems žmonėms. Tai turėtų būti vienas iš pagrindinių valstybės tikslų. Renovuojant senas ir kuriant naujas sporto bazes galima stipriai prisidėti prie žmonių sveikatinimo. Be to, prasidėjus masiniam sportavimui, užaugs ir dar daugiau naujų talentų, kurie garsins mūsų šalį pasaulyje, skins pergales Europos, pasaulio čempionatuose, olimpiadose.
VEIDAS: Ar mūsų valdininkai pritaria tokiam požiūriui?
V.A.: Daugelyje valstybių sportas suprantamas kaip investicija į žmogų. Tad tiesiamos dviračių trasos, bėgimo takeliai parkuose, kuriamos nedidelės jogos, žaidimų aikštelės. Šia kryptimi jau einama ir Lietuvoje, suprantama, kad pinigai investuoti į sporto infrastruktūrą po penkerių ar dešimties metų grįš dvigubai. Mat kai žmonės nuolat sportuoja, jiems reikia mažiau vaistų, jie rečiau kreipiasi į gydytojus, mažėja išlaidos sveikatos apsaugos sistemai.
VEIDAS: Ar pastebite, kad daromi konkretūs žingsniai, kad sportavimas taptų masiniu reiškiniu mūsų visuomenėje?
V.A.: Yra pastatyta naujų baseinų, rajonuose atidaryta stadionų. Užsibrėžta Lietuvoje kasmet sutvarkyti po kelias sporto bazes įvairiuose miestuose. Tad visos šalies kontekste, nelabai jaučiama, kad investuojama į sportą. Jeigu visos lėšos būtų panaudojamos tik Vilniuje, labai greitai pamatytume rezultatą ir naudą, tačiau negalima skriausti ir mažesnių miestų. Jeigu dabartiniai tempai bus išlaikyti, po maždaug dešimties metų, poslinkiai bus ženklūs. Turėsime tokias sporto bazes, kaip daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių.
VEIDAS: Grįžkime prie profesionalaus sporto. Kokiomis sąlygomis treniruojasi mūsų sportininkai ruošdamiesi olimpiadai?
V.A.: Šiuo metu aš treniruojuosi Palangos stadione, kuriam mažiausiai keturiasdešimt metų. Jis tik savo kontūrais primena stadioną, tačiau mėtyti diskui vietos užtenka. Yra šiokia tokia sunkumų kilnojimo salė. Nuvažiuojame ir į Klaipėdą pasportuoti. Keikti galima viską, tačiau vaizdas, kuris buvo prieš penkiolika metų, kai pradėjau sportuoti, nuo dabartinio labai skiriasi. Anuomet sportas tikrai buvo pamirštas ir apleistas, todėl labai daug puikių trenerių paliko Lietuvą. Dabar jau turime keletą, nors nedidelių, bet naujų stadionų, yra sutvarkytų maniežų. Žinoma, jeigu sportininkai treniruotųsi tik Lietuvoje, medalių neparvežtų. Tačiau aukščiausio lygio sportininkams sudaromos puikios sąlygos treniruotis kitose šalyse. Visi gali laisvai išvykti į užsienyje vykstančias treniruočių stovyklas. Jeigu situacija būtų beviltiška, neturėtumėm tiek profesionalų. Štai šiais metais į olimpines žaidynes vyksta apie penkiasdešimties įvairių sporto šakų atstovų delegacija. Sugebame ne tik įvykdyti normatyvus, bet parvežame ir nemažai medalių iš kiekvienos olimpiados, čempionatų.
VEIDAS: Teigiate, kad Lietuvos sportininkų situacija gerėja, vis dėlto skiriamas finansavimas keliolika kartų mažesnis nei kitose šalyse. Nepaisant to mums pavyksta nugalėti turtingų šalių atstovus.
V.A.: Aš jau vetenaras, tačiau esu nusiteikęs kovingai. Manau, kad ir kiti sportininkai, kurie važiuoja į olimpines žaidynes, tvirtai tiki savo jėgomis ir stengsis pasirodyti, kuo geriau. Atstovaudami Lietuvai mūsų sportininkai negalvoja, apie tai kokiomis sąlygomis treniravosi, nes ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau mylėti savo šalį, deramai jai atstovauti ir kuo geriau pasirodyti. O visi sunkumai eina ir praeina.
VEIDAS: Paprognozuokite, kiek lietuviai parsiveš medalių iš Londono olimpinių žaidynių?
V.A.: Nesu orakulas, tad nedrįsčiau spėlioti, iš anksto prognozuoti. Vis dėlto, neabejoju, kad visi sportininkai patekę į olimpines žaidynes, žino ko ten važiuoja, ką atstovauja ir dės maksimalias pastangas, kad kuo geriau pasirodytų. Visuomet mūsų sportininkai stengiasi maksimaliai išnaudoti savo jėgas ir parodyti geriausius rezultatus. Tokių pastangų norėtųsi ir iš valdininkų, nuo kurių priklauso poslinkiai sporte, sporto infrastruktūroje.

Gimnastė Laura Švilpaitė vadinama Lietuvos sportinės gimnastikos olimpine viltimi. Septyniolikmetė vilnietė šiuo metu intensyviai rengiasi pasaulio pirmenybėms Japonijoje, kurioje bus kovojama dėl kelialapių į 2012 m. Londono olimpines žaidynes.

Pernai pasaulio čempionate Olandijoje iki finalinio dvidešimt ketvertuko Laurai pritrūko vos 1,901 balo. Nors visus pratimus ji buvo atidirbusi idealiai ir puikiai pasirengusi varžyboms, tačiau pritrūko šiek tiek sėkmės, koją pakišo ir jaudulys. Mat Laurai tai buvo pirmosios planetos pirmenybių varžybos ir vos antras kartas, kai ji varžėsi suaugusiųjų kategorijoje su kitų šalių sportininkėmis.
Šiemet gimnastė dirba dar intensyviau, nes yra užsibrėžusi tikslą kuo geriau pasirodyti spalį Japonijoje vyksiančiose pasaulio pirmenybėse, kad iškovotų teisę atstovauti Lietuvai Londono olimpiadoje.
Būsimoji vienuoliktokė visas vasaros atostogų dienas leidžia sporto salėje. Ji treniruojasi du kartus per dieną po tris keturias valandas ir yra pasiryžusi rungtis su viso pasaulio gimnastėmis – jeigu ne 2012 m. Londono olimpiadoje, tai 2016-ųjų vasaros olimpinėse žaidynėse jau tikrai.

Karstėsi kaip beždžionėlė

Sportuoti Laura pradėjo sulaukusi vos ketverių metukų. Jos buvusi trenerė Irina Katinienė prisimena, kad smulkutė 94 cm ūgio ir 14 kg svorio mergaitė iškart išsiskyrė iš kitų vaikų. “Ji žemo ūgio, smulkaus sudėjimo, tačiau kūnas, rankų ir kojų ilgis – proporcingas. Tokia figūra – idealiai tinkama gimnastei. Be to, Laura labai judri. Tik įėjusi į salę ir pasakiusi “teta, žiūrėk, ką aš moku padaryti”, pradėjo siausti kaip vijurkas”, – pasakoja I.Katinienė.
Lauros mama Natalija Švilpienė taip pat prisimena, kad būsimoji gimnastė nuo mažų dienų buvo didelė nenuorama, galėjo bet kur užsikabaroti, be to, buvo labai lanksti ir fiziškai kur kas greičiau vystėsi nei bendraamžiai. “Septynių mėnesių ji jau vaikščiojo ir nuo to laiko ramiai, vienoje vietoje retai pabūdavo. Namie radiatorių vamzdžiu užsilipdavo net iki lubų ir ten tupėdavo kaip beždžionėlė. Treneriai ją net Tarzanu vadino, nes jai jokių kliūčių nebūdavo bet kur užlipti”, – prisimena N.Švilpienė.
Pamačiusi, kad mergaitė turi išskirtinių gabumų ir yra tiesiog sukurta sportinei gimnastikai, jos mama, pati buvusi profesionali akrobatė, nuvedė Laurą į treniruotę. Nuo to laiko mergaitė be pertraukų treniruojasi. Vos penkerių metų pradėjusiai važinėti į treniruočių stovyklas ir varžybas, šiandien Laurai sunku suskaičiuoti visus laimėjimus. Jau ne vienus metus ji yra nepralenkiama ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse varžybose užima pirmąsias vietas. Štai trejus metus iš eilės Laura laimėjo JAV vykstančias “Metroplex” sportinės gimnastikos varžybas, 2005 m. Olandijoje vykusiame planetos jaunių akrobatinių šuolių čempionate iškovojo bronzos medalį. Prieš trejus metus Maskvoje, tarptautiniame Michailo Voronino vardo sportinės gimnastikos turnyre, kuriame dalyvavo stipriausios pasaulio gimnastės, Laura pateko į finalus ir iškovojo dvi trečiąsias vietas, 2009 m. Europos jaunimo olimpiadoje iš septyniasdešimt aštuonių merginų buvo ketvirta.
Tiesa, kartais nuo talentingos gimnastės nusisuka sėkmė. “Visada iš visų jėgų stengiuosi laimėti, bet šiame sporte reikia ir sėkmės. Gali viską idealiai mokėti, atidirbti visus judesius, tačiau netyčia kryptels koja, ir gero rezultato nebus. Labai daug priklauso ir nuo mano pačios nusiteikimo prieš varžybas, nuo to, kaip jaučiuosi”, – atskleidžia Laura.
Ji sako, kad prieš varžybas būna susikaupusi, galvoja tik apie tai, kaip visus pratimus tiksliai atlikti, tačiau ir ramina save, kad viskas bus gerai. Vis dėlto jaudulio nepavyksta atsikratyti. Ypač didelis jis būna tik startavus. “Stresas prieš varžybas ne visada pakiša koją, dažnai jis suteikia daugiau jėgų, įkrauna energijos. O kai nepasiseka, galvoju, ką reikėtų padaryti, kad kitą kartą nekartočiau klaidų”, – sako jaunoji gimnastė.

Į varžybas – su knygomis

I.Katinienė pastebi, kad Laurai labai svarbu laimėti, ji bet kokia kaina stengiasi būti pirma. Be to, pasak sportinės gimnastikos trenerės, mergina labai savimi pasitiki. “Šie charakterio bruožai svarbūs kiekvienam sportininkui, tačiau vien noro ir pasitikėjimo neužtenka. Norint pasiekti aukščiausių rezultatų, būtina ir labai daug dirbti. Kartais net vidutinių gabumų vaikas gali pasiekti daugiau nei apdovanotas išskirtiniu talentu, bet pritingintis”, – aiškina I.Katinienė.
Be to, pasak trenerės, sportuojant reikia laikytis giežto poilsio ir mitybos režimo, mat gimnastikoje net vienas ar keli papildomi kilogramai gali turėti įtakos rezultatams.
Laura šiuo metu sveria vos 41 kilogramą, tačiau stengiasi numesti dar pusantro, kad lengviau būtų atlikti pratimus ir kad išvengtų traumų. “Nuo šeštos valandos vakaro nieko nevalgau, riboju skysčius, nes mano organizmas juos linkęs kaupti. Dešimtą valandą vakaro jau turėčiau miegoti, tačiau retai pavyksta tokiu laiku atsigulti. Tad stengiuosi pamiegoti po rytinės treniruotės”, – kaip rengiasi vienoms svarbiausių savo varžybų, pasakoja gimnastė.
O ar jaunai merginai lieka laiko paplepėti su draugėmis ir prasimanyti kitokių pramogų? “Laisvo laiko labai mažai turiu ne tik per mokslo metus, bet ir vasarą. Po treniruočių būnu pavargusi, todėl eiti jau niekur nesinori. Vakare kelias valandas pasiuvinėju paveikslėlį ir einu miegoti. O mokslo metais net ir šiam hobiui nelieka laiko. Po pamokų – treniruotė, paskui iki vidurnakčio ruošiu namų darbus. Vienintelė laisva diena – sekmadienis, bet ir ją skiriu mokslams, nes reikia prisivyti klasės draugus, nuo kurių atsilieku, kai išvykstu į varžybas”, – pasakoja sportininkė.
Nuo tokio krūvio Laura dažnai pavargsta, nuo įtampos jai pradeda skaudėti galvą, tačiau mokslų ji neapleidžia, stengiasi, kad pažymių vidurkis būtų daugiau nei 8. Ir tik labai retais atvejais, po ypač sunkios treniruotės, atsiprašo mokytojų, kad neparuošė namų darbų.
“Mokytojai supranta Laurą, nebaudžia, bet ji tuo nepiktnaudžiauja. Į visas varžybas važiuoja su knygomis ir susirinkusi užduotis. Namie sėdi prie namų darbų, kol viską padaro. Jeigu kas nepavyksta, aiškinasi, kol supranta. Ji visas jėgas atiduoda ne tik sportui, bet ir mokslams”, – džiaugiasi gimnastės mama.

Vos sulaukia treniruotės

Dėl įtempto treniruočių ir varžybų grafiko bei dėl nugaros skausmų, kurie neretai ją kamuoja, Laura ne kartą galvojo visai atsisakyti gimnastikos, tačiau merginą sulaiko mintis, kad tiek pasiekus būtų neprotinga pasitraukti iš profesionalaus sporto. “Po itin sunkios treniruotės ar įtemptų varžybų pagalvoju, kad daugiau nebenoriu sportuoti, bet pailsiu ir kitą dieną jau vėl vos sulaukiu, kada galėsiu eiti treniruotis. Man būtų sunku be aktyvaus gyvenimo. Negaliu ilgai nusėdėti vienoje vietoje”, – tvirtina Laura.
Nors ji nėra patenkinta gimnastams Lietuvoje sudarytomis treniruočių sąlygomis, be to, pastaraisiais metais išsiskyrė požiūriai su treneriais, tačiau vis tiek atkakliai siekia savo tikslo – dalyvauti olimpinėse žaidynėse. “Negaliu išmokti daug naujų dalykų, nes salėje trūksta erdvės. Vienu metu treniruojasi daug vaikų, kurie naudojasi vienu buomu, tad reikia laukti savo eilės. Taip tik gaištu laiką. Buomų reikėtų bent trijų, taip pat naujų lygiagrečių, akrobatinio tako”, – vardija perspektyvi sportininkė.
Ji ir tolesnį gyvenimą sieja su sportu. Kol galės, dalyvaus varžybose, o vėliau, baigusi universitete kūno kultūros specialybę, norėtų dirbti trenere.
“Laura jau seniai žino, ko nori, turi tikslą, kurio kryptingai siekia. Nuo mažens važinėdama į kelių savaičių stovyklas, užaugo labai savarankiška. Daugeliu klausimų turi tvirtą savo nuomonę, todėl jei jau ką nusprendė, ją sunku būna perkalbėti. Tačiau man jos nereikia įkalbinėti nei kad sportuotų, nei kad stengtųsi mokytis. Pati supranta, kodėl tai yra svarbu”, – apibendrina N.Švilpienė.