2012 Rugpjūčio 01

Sportas: nuo saujelės universalių mėgėjų –prie būrio olimpinių čempionų

veidas.lt

Tarpukariu Lietuvos sporto pradininkai pasodino gležnus ūglius, o šiandien lietuviai lygiaverčiai su kitais pasaulio atletais.

Žvelgiant į praeitį ir bandant lyginti abiejų Lietuvos nepriklausomybės laikotarpių sportą, nesunku pastebėti, kad tarpukariu jis tik užgimė ir žengė pirmuosius netvirtus žingsnius. Antrą kartą atgavusi laisvę, Lietuva turėjo neblogą materialinę bazę, patyrusių trenerių bei tarptautinio pripažinimo (Sovietų Sąjungos sudėtyje) sulaukusių sportininkų.
Iš Tartu į Lietuvą grįžo būsimasis sveikatinimo teoretikas Karolis Dineika, iš JAV atvyko Steponas Darius. Šie žmonės ir buvo pirmieji, entuziastingai ėmęsi rengti parodomąsias varžybas, kuriose patys ir dalyvavo. Jie steigė klubus, sporto sąjungas, lygas, vertė iš užsienio kalbų įvairių sporto žaidimų taisykles.
Daugiausiai erdvės plėtotis buvo toms šakoms, kurioms nereikėjo gausaus sporto inventoriaus ar didelių aikštynų.
Dauguma sportininkų treniravosi, rengė varžybas, vyko į tarptautines varžybas už savo pinigus. Pavyzdžiui, 1924-aisiais į pirmąsias Lietuvai pasaulio olimpines žaidynes Paryžiuje važiavę dviratininkai Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas neturėjo tinkamų dviračių ir neįveikė trasos. Šiose žaidynėse taip pat dalyvavo mūsų futbolo komanda, kurią treniravo S.Darius. Deja, pralošėme šveicarams 0:9.
Tekdavo nugalėti įvairių kliūčių. Štai pirmosios futbolo varžybos vykdavo Kauno Ąžuolyne tuo metu plytėjusiose ganyklose, ir sportininkai turėjo derintis su ūkininkais: vasarą negalėdavo žaisti, kol nenupjauta žo lė, o vėliau lankoje buvo ganomi gyvuliai, kurie palikdavo įvairių „kliūčių“.

Į olimpines žaidynes – už savo pinigus
Tais pačiais metais įkurti Kūno kultūros rūmai – valstybinė sportą koordinuojanti institucija, pradedami rengti fizinio lavinimo mokytojai, organizuojamos skautų vasaros stovyklos.
Susidomėjimo apogėjus pasiektas 1938 m. surengus Tautinę lietuvių olimpiadą, kurią atidarė pats prezidentas Antanas Smetona. Po jos stipriai padaugėjo sporto bazių statybų, o 1939 m. pastatyta ypač moderni tais laikais Kauno sporto halė ir joje surengtas svarbiausias sporto renginys tarpukario Lietuvoje – Europos krepšinio čempionatas.
Šiandien tokių klausimų net nekyla – mokyklose fizinio lavinimo pamokos įprastos, o valstybė remia sportininkus, vykstančius į tarptautines varžybas. „Antrą kartą Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, mūsų sportininkų
dėmesys jau nukreiptas į tarptautinę veiklą – mūsiškiai ėmė siekti aukščiausio meistriškumo“, – pabrėžia A.Raslanas.
Po nepriklausomybės atkūrimo olimpinėse žaidynėse (beje, tik vasaros) mūsų sportininkai yra iškovoję šešiolika medalių.

Sportininkas anuomet buvo pavyzdys
Tarpukariu Lietuvos sportininkai taip pat bandė savo jėgas tarptautiniuose sporto renginiuose, nors iš pradžių didelių rezultatų ir nebuvo. „Didžiausiu laimėjimu galima būtų laikyti tai, kad žmonės trečiajame XX a. dešimtmetyje apskritai sportavo“, – vertina J.Minelgaitė.
Pirmą ryškesnį rezultatą parodė boksininkas Juozas Vinča: 1928 m. Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse jis užėmė 5–8 vietas. Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje pasikeitusi valstybės politika sporto atžvilgiu pradėjo duoti vaisių. 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, tiesa, sudaryta daugiausia iš sugrįžusių išeivių, tapo Europos čempione. Tais pačiais metais sidabrą Europos čempionate iškovojo ir Lietuvos vyrų šaudymo olimpiniais pistoletais rinktinė. 1939 m. abi minėtos rinktinės ir vėl pakartojo šiuos laimėjimus. 1938 m. moterų krepšinio rinktinė laimėjo sidabrą Romoje vykusiame Europos čempionate. Lietuviai buvo stiprūs lauko ir stalo teniso, jojimo, aviacijos sporte – pastarosios šakos klestėjo, nes kariuomenė labai aktyviai dalyvavo sporto veikloje.
Vis dėlto sportas nebuvo profesija, kaip yra šiandien. „Neretai sportininkai buvo tarnautojai, valdininkai, dirbantys privačiose ir valstybinėse įstaigose, todėl vykstant į sporto varžybas kartais tekdavo prašyti viršininką, kad išleistų“, – pasakoja J.Minelgaitė. Buvo manoma, kad už sporto laimėjimus ne gali gauti atlygio, nes tai sumenkintų spor ininko veiklą.
Dauguma sportininkų buvo universalūs, pavyzdžiui, S.Darius ne tik pats žaidė futbolą bei treniravo kitus, bet ir užsiiminėjo lengvąja atletika, populiarino (ir pats žaidė) krepšinį, beisbolą, ledo ritulį, boksą. Kai kurie Lietuvos rinktinės krepšininkai ir krepšininkės buvo ir Lietuvos stalo teniso rinktinės nariai.
P.Majauskas ir A.Raslanas pabrėžia, kad skiriasi sportininkų moralinė laikysena bei elgesys tarpukariu ir šiandien. Anuomet idealiam sportininkui svarbu buvo ne tik iš lavintas kūnas, bet ir moralinis veidas, patriotizmas. Jis turėjo būti mandagus, nepatek ti į kokių nors skandalų epicentrą, prisižiūrėti, būti pavyzdžiu visuomenei.
„Šiandien visuomenės ir pačių sportininkų požiūris į sportą pasikeitęs: daug daugiau pragmatiškumo ir abejingumo, sportas dažniau suvokiamas tiesiog kaip amatas“, – apgailestauja Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas A.Raslanas. ■

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...