Tag Archive | "Nicolas Sarkozy"

Prancūzijos dilema, arba kai esi kitas

Tags: , , , , , , , , , , , , , , ,


"Scanpix" nuotr.

Artėjant 2017-ųjų prezidento rinkimams Prancūzijos politinis bei kultūrinis elitas ūmai susirūpino migracijos problema. Jokių abejonių: liaudis suklus, nes tebėra žaizdota po žiaurių teroristinių išpuolių virtinės šiais ir praėjusiais metais. Piliečiams leidžiama suprasti, kad šalį siaubia ne savi… Taigi, metas imtis tų kitų „reikalo“.

 

Aušra MATULEVIČIŪTĖ, Specialiai „Veidui“ iš Paryžiaus

A.Matulevičiūtė

„Nacionaliam frontui“ (ekstremaliems dešiniesiems) migracija yra problema iš principo, respublikonams (buvusiems UMP, dešiniesiems) – iš esmės. „Nacionalinis frontas“ pageidautų, kad piliečiai nuomonę šiuo klausimu išreikštų referendume, tai yra pasakytų, ar reikia šaliai migrantų, ar ne.

Pretendentas į dešiniųjų kandidatus prezidento rinkimuose Nicolas Sarkozy labiau susirūpinęs emigrantų identiteto problema. Pasak jo, šiandien trečioji emigrantų karta, gimusi ir išsilavinimą gavusi Prancūzijoje, yra mažiau integravusis už kadaise čia atsikėlusius jų senelius.

 

Kalė „Džiunglių“ nebeliko

Kairioji Prancūzijos socialistų partija bando savo kadenciją užbaigti elegantišku reveransu ir pagaliau išspręsti vieną matomiausių šalies migracijos problemų: spalio mėnesį išardė „Džiungles“ – neteisėtą emigrantų stovyklavietę Kalė uoste. Vienintelę tokio dydžio visoje Europoje. Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas, apibendrindamas šios procedūros eigą, pareiškė, kad valstybė parodė savo gražųjį veidą.

Iš tiesų, visa atrodė oriai kitų Europos šalių atžvilgiu, ypač tų, kuriose pabėgėliams sulaikyti statomos sienos ir rengiami referendumai. Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų. Tūkstantis šios galimybės atsisakė. Kol kas išsibarstę Prancūzijos sostinėje, jie vėl bandys patekti į Jungtinę Karalystę, kuri iki šiol nesutinka jų įsileisti.

Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų

Pasak prancūzų filosofo Alaino Badiou, praeityje Europa labai daug nusikalto stengdamasi kitą mokyti. Dabar metas per tą kitą išsigryninti.

Taigi, kitų Prancūzijoje nuolat daugėja. Vieni puikiai pritapę, savęs kitais ir nepavadintų, o antri – kur kas labiau matomi, jų situacija daugiau ar mažiau stigmatizuojama. Šiandien, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Prancūzijoje legaliai gyvenančių svetimšalių yra beveik 8 mln. (įskaičiuojant beveik 2 mln. tų asmenų, kurie kažkada į šalį atvyko turėdami jos pilietybę). Vien 2015-aisiais 200 tūkst. atvykėlių gavo leidimą gyventi šalyje, 86 tūkst. suteikta pilietybė, o prašančiųjų prieglobsčio – 22 proc. daugiau nei ankstesniais metais.

Kaip prancūzai gyvena su atvykėliais iš kitų kraštų? Kitais, kurie laikui bėgant pritapo juos priglobusioje šalyje?

 

Klausimai sau, imigrantei

„Koks tu turtingas – augi trijose kultūrose!“, „Žinote, „maišyti“ vaikai būna ne tik gražūs, bet ir itin gabūs“, – Prancūzijoje sakoma mano sūnui.

Galvoju: ar tai – tik atidirbtos bendravimo su emigrantu frazės, ar kažkas daug žmogiškiau, pavyzdžiui, proga susimąstyti apie savo pačių tapatybę, kuri tarsi savaime suprantama, arba net šioks toks atvykėlio statuso pavydas.

Man kyla ir kitų klausimų. Neretas iš jų suko galvą daugiau nei prieš dešimtmetį emigravus. Štai keli iš jų: kaip šiandien reikia kalbėti apie savo kilmę? Kaip ją aiškinti vaikams? (Turiu galvoje ne apie kažkokį sterilų žodyną, kai „gero tono“ reikalaujami turime šnekėti apie savo identitetą.) Apskritai – kaip jaunajai kartai kalbėti apie žmogų? Apie tai, kad visi mes gimstame vienodi? Skirtingi?..

Ir dar: ar gimę, savose šalyse, automatiškai esame jų piliečiai? O gal visa tai reikia nusipelnyti?

 

Sugebėti ryžtis tai perimti?

Kad svetur pritaptum, reikia stipraus patriotiškumo jausmo ir paklusnumo. Patriotiškumo pirmiausia savo šaliai, kurį sugebėtum pritaikyti priglobusiajai. Skamba kaip išdavystė? Tačiau ar patriotiškumas nėra ta sąvoka, kuri apeliuoja į kur kas platesnę pasaulėžiūrą, nei identifikavimasis su viena šalimi ar tauta? Sąmoningai suvoktas jausmas, o ne vien aistra?

Egzilis priverčia savyje susivokti, save apmąstyti, kas nebūtina gyvenant gimtojoje šalyje, kur viskas, regis, vyksta natūraliai. Tai laiko reikalaujantis procesas. Tačiau pasirodo, kad šioje epochoje stabčioti nėra kada, be to, tai labai pavojinga…

Emigrantas turi būti apsisprendęs čia ir dabar. Vienintelis leistinas ir privalomas jo tapsmas – integracija. Greitas ir efektyvus įsišaknijimas. Virsmas pasaulio piliečiu! Jei bandai pritapti savais metodais, likdamas ikiemigravusiu savimi, tuo aiškiau pajunti, jog esi kitas. Pojūtis gali būti labai subtilus…

Taigi, kitų Europoje esti labai daug ir įvairių „kitoniškumo“ laipsnių. Šiandieninių įvykių fone turime neįkainojamą galimybė tą kitą stebėti. Suprasti ne per atstumą, skirtumus, o priartėjant. Tas kitas, nūdien labiausiai matomas, gali būti apsileidęs, neraštingas, garsiai kalbantis, nuolatos kažko prašantis… Kitaip tariant, tai žmogus, kurio iš tikrųjų niekados nesame regėję – nebent per TV ar egzotinėse kelionėse pro automobilio langą. Dabar tą kitą matome ne izoliuotą po jam priklausančio dangaus dalimi, o čia, tarp mūsų, labai realiai…

Jis ypač išryškėjo per pastarąjį dešimtmetį. Tapo paprasta jį atpažinti. Ilgainiui tas kitas virto visų baimių priežastimi. Mat jis kėsinasi į iliuzinę ramybę tų, kurie iki šiol gyveno su apgaulinga garantija tuo kitu niekados netapti, su teise, o gal privilegija nebūti tuo kitu kontempliuojamam…

Išeitų, kad pasaulio piliečiai dvejopi: tie, kurie nevaldomai plūsta, ir tie, kurie yra priversti tą bangą atlaikyti. Tiesa, pastarieji turi teisę spręsti, ar jiems viso to reikia, mat jie gyvena demokratiškai…

Šio laikmečio euromąstytojai grūmoja, esą klaidingai suvokiame Europą bei ES. Pastaroji sukurta ne tik laisvam judėjimui, bet, svarbiausia, – saitams. Pasirodo, kad šie ne tokie patvarūs, jei kritiniu atveju eurobendruomenėje gali išsigimti į neapykantą…

Pavyzdys – Jungtinė Karalystė. Neišvengiamai kyla klausimas: kuo buvo grįsti britų bei atvykėlių santykiai visus tuos dešimtmečius? Paslėptu pykčiu? Ar tylima buvo tik iš bejėgiškumo, nes priklausyta ES? Arba kad tiesiog nerūpėjo kitas? Dar įdomiau: kaip „Brexit“ atveju pasielgtų kitos ES šalys?

Pasak prancūzų filosofo eseisto Alaino Finkielkrauto, baisiausia, kad šiandien pokyčiai yra „ne tai, ką mes darome, o kas mums nutinka“. Ne viena Europa akistatoje su bendrabūvio problema. Gyventi su savo artimu – ne skonio, o būtinumo reikalas. Neišvengiamybė. Tai rodo Libano atvejis: čia prieglobstį gavo arti 2 mln. sirų. Pastaba: abi šalys keletą dešimtmečių gyveno karo padėties sąlygomis. Paradoksas. Arba likimas, arabiškai skambantis „mektub“…

Nebus geresnio meto už dabartinį pabandyti įsikūnyti į tą kitą. Pasijusti nors per atstumą jo kailyje. Bent mintyse ištarti: aš esu kitas.

Kai politikai postringauja apie nesaugumą šalyje, teroro aukų artimieji ragina neužsidaryti baimėje. „Jūs nesulauksite iš manęs neapykantos!“ – sako to paties pavadinimo dokumentinio filmo bei knygos autorius žurnalistas Antoine‘as Leiris, prieš metus Paryžiuje „Bataclan“ koncertų salėje netekęs žmonos. Kai teroro dramai skirtos laidos metu vedėja paklausia, ką šiuo filmu kūrėjas norėjęs pasakyti publikai, šis atsako: „Užduokite šį klausimą pati sau ir atsakykite į jį taip, kaip jums lieps protas ir žmogiškumas.“

Tai – Prancūzija, į kurią tebetraukia, nepaisant aplink jos identitetą kuriamų abejonių ir baimių.

 

***

Mano trimetis sūnus, išgirdęs, kad Kalėdas švęsime Lietuvoje, klausia: „O kur tuo metu bus Prancūzija?“

Vienas svarbiausių klausimų, kurį gali užduoti emigranto atžala. Kultūrų mišinys… Naujos kartos kitas?… Vaikiškai mylintis tokias skirtingas žemes, kuriomis jį nuo gimimo vedžioja tėvai.

 

Rinkimų skandalų tvermės dėsnis

Tags: , , , , , ,


Scapinx nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Artėja rinkimai – daugėja kompromituojančių istorijų. Tokia yra Vakarų pasaulio rinkimų laikotarpio realybė, kurioje tirpsta reitingai, žvanga antrankiai ir kyla naujos žvaigždės.

Lapkritį 2014 m. prieš pat Lenkijos savivaldos rinkimus šalyje kilo tiek skandalų, kad būtų pakakę keleriems ateinantiems rinkimams į priekį. Į skandalų sūkurį pateko ir tie, kurie juokėsi pirmieji, ir tie, kurie – paskutiniai.

Likus keliems mėnesiams iki rinkimų laime tryško opozicinė Teisės ir teisingumo partija (TTP). Pergalę jai žadėjo ir rinkėjų apklausos, ir politologai, ir skandalų dėsnis, mat į nemalonią istoriją įsivėlė TTP konkurentai – valdančioji Piliečių platformos partija (PPP). Ši partija sukompromitavo, kai dviejuose restoranuose padavėjai slapta įrašė ir į paviešino ministrų bei aukštų valdininkų pokalbius, iš kurių paaiškėjo, kad valdantieji yra įsipainioję į korupcijos ir valstybės lėšų švaistymo skandalus.

R.Sikorskio kaltinimai sukėlė didelį tarptautinį atgarsį ir, anot opozicijos, diskreditavo Lenkijos politikus, kaip nusikalbančius.

Šiek tiek vėliau premjerą Donaldą Tuską išrinkus Europos Vadovų Tarybos pirmininku, PPP reitingai vėl ėmė kilti, bet neilgam: juos vėl numušė niekų priplepėjęs buvęs užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis. Jis pareiškė, esą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš keletą metų Maskvoje D.Tuskui siūlęs pasidalyti Ukrainą, bet vėliau prisipažino tokius teiginius išsigalvojęs.

Tokie R.Sikorskio kaltinimai sukėlė didelį tarptautinį atgarsį ir, anot opozicijos, diskreditavo Lenkijos politikus, kaip nusikalbančius.

Bet paskui paaiškėjo, kad nusikalbėjimas – dar ne pats blogiausias dalykas Lenkijos politikoje, o kaltinamieji virto kaltinančiaisiais. Dienraštis „Fakt“ atskleidė, kad trys TTP atstovai į vienos Europos Tarybos (ET) komisijos posėdį Ispanijos sostinėje Madride vyko ne automobiliais, bet lėktuvu, nors kelionei automobiliais iš Seimo buhalterijos jau buvo paėmę keliolika tūkstančių zlotų. Žiniasklaida atskleidė, kad minėta trijulė tokius triukus per užsienio komandiruotes rengė nuolat, o tą kartą Madride jie net nedalyvavo ET posėdžiuose. Užuot posėdžiavę, jie su žmonomis smagiai leido laiką baruose ir net buvo užfiksuoti rodantys iškeltus vidurinius pirštus Madrido gatvių praeiviams.

O juk minėtos trijulės lyderis tuomet 34 metų TTP atstovas spaudai Adamas Hof­manas garsėjo kaip tik tuo, kad valdančiuosius nuolat kaltino iždo grobstymu, ir aiškino, jog jų partija siekia moralinio politikos atnaujinimo.

Ši Lenkijoje užvirusi skandalų kova tuo nesibaigė. TTP vadovas Jaroslawas Kaczynskis prasikaltusią trijulę skubiai išmetė iš partijos ir, naudodamasis proga, dar pasišaipė, kad PPP iš savo gretų nešalino į korupcijos aferas įsipainiojusių politikų. Be to, priminė, kad apie komandiruočių finansinės kontrolės sugriežtinimą teisuolio tonu prabilęs Seimo pirmininkas R.Sikorskis pats garsėja pomėgiu puotauti už valstybės pinigus.

Tuo tarpu opoziciją palaikantis žurnalas „W Sieci“ likus savaitei iki rinkimų apkaltino Varšuvos merę Haną Gronkiewicz-Waltz pasipelnius iš neteisėtai perimto žydų turto – esą namas, kurį merės vyras advokatas atsiėmė iš valstybės ir perpardavė už 15 mln. zlotų, prieškariu priklausė ne jo dėdei, o žydų Openheimų šeimai.

Po Antrojo pasaulinio karo, kai Varšuvoje žydų beveik nebeliko, vietos aferistas Leonas Kalinowskis suklastojo Openheimų turto dovanojimo aktus ir pigiai perpardavė kelis namus. Nors aferą demaskavęs teismas dar prieš 60 metų nuteisė L.Kalinowskį penkeriems metams kalėjimo, H.Gronkiewicz-Waltz vyras kažkaip sugebėjo perimti namą kaip giminės nuosavybę.

„W Sieci“ taip pat atskleidė, kad kitų L.Kalinowskio suklastotais dokumentais perimtų namų privatizuoti nebuvo leista, o išimtis buvo padaryta tiktai dabartinės merės vyrui.

Dar prieš kelerius metus J.Kaczynskis maršo dalyvius yra pavadinęs tikraisiais patriotais, o šie skandavę antivyriausybinius ir TTP palaikymo šūkius.

Tačiau po šių nemalonumų vienas koziris dar buvo likęs ir PPP – tai Varšuvoje per Nepriklausomybės dienos minėjimą prasidėjusios futbolo chuliganų sukeltos riaušės. Nors opozicinė TTP eitynėse nedalyvavo ir nuo riaušių atsiribojo, žiniasklaida priminė, kad dar prieš kelerius metus J.Kaczynskis maršo dalyvius yra pavadinęs tikraisiais patriotais, o šie skandavę antivyriausybinius ir TTP palaikymo šūkius.

Rinkėjai galiausiai viską sudėliojo į vietas: nubaudė ir vieną, ir kitą partiją. Nors laimėjo valdančioji PPP, tačiau plonyčiu skirtumu, ir tik aštuoniose vaivadijose iš 16-os.

Įdomiai rutuliojosi ir rinkimų skandalas, prieš daugiau nei dešimtmetį krėtęs Prancūziją. Triukšmas prasidėjo 2004 m., pasigirdus kaltinimams, kad tuometis Prancūzijos vidaus reikalų ministras Nicolas Sarkozy ir kiti politikai turi sąskaitas Liuksemburgo banke kaip atlygį už tai, kad prisidėjo prie skandalingo sandorio su Taivanu, kai 1991 m. Prancūzija atšaukė jam embargą ir pardavė kelias savo fregatas.

Nors netrukus paaiškėjo, kad pateiktas sąskaitų sąrašas suklastotas, tyrimas nebuvo nutrauktas. N.Sarkozy ir kiti pradėjo piktintis, kad taip buvo siekiama diskredituoti iškiliausius politikus, o galiausiai visos strėlės pradėjo lėkti į Prancūzijos premjerą Dominique’ą de Villepiną, kuris buvo siejamas su politinio šmeižto prieš savo konkurentą kampanija.

Galiausiai vadinamasis „Clearstream“ skandalas sužlugdė D.Villepino pastangas tęsti reformas ir sulaukė kraštutinių dešiniųjų pasipiktinimo prieš 2007 m. prezidento rinkimus, mat „Le Monde“ išspausdino vieno slapto dokumento ištraukas, kurios, pasak leidinio, įrodo, kad D.Villepinas apie nešvarių triukų kampaniją, juodinančią N.Sarkozy, žino daugiau, nei prisipažįsta.

Vaizdajuostės išvijo G.Saakašvilį

Be skandalų, koreguojančių rinkimų rezultatus, ko gero, nėra apsiėjusi nė viena valstybė. Antai 2014 m. rugsėjį, tiesiog rinkimų išvakarėse, anoniminis vartotojas į  „YouTube“ įkėlė vaizdo įrašą, iš kurio latviai prieš kitą dieną vykusius rinkimus sužinojo, kad Latvijos premjerės Laimduotos Straujumos atstovė spaudai Džeina Tamuleviča dalyvavo aktorių atrankoje į pornografinį filmą.

Žinoma, šis skandaliukas nebuvo pagrindinė priežastis, kodėl L.Straujumos valdančioji partija rinkimuose užėmė antrą vietą ir nusileido prorusiškiems veikėjams, tačiau neabejotinai dalį balsų šis kompromatas iš partijos atėmė.

Gerokai labiau rinkimų rezultatus paveikė prieš parlamento rinkimus Gruzijoje kilęs skandalas. Nors šiuose rinkimuose pergalė buvo prognozuojama Michailo Saakašvilio Jungtiniam nacionaliniam judėjimui, viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai buvo paviešintos vaizdajuostės, kuriose užfiksuota, kaip kalėjimuose kankinami kaliniai. Šie vaizdai visoje šalyje sukėlė masinius protestus, o galiausiai lėmė milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio bloko „Gruzijos svajonė“ pergalę parlamento rinkimuose.

Nepadėjo net tai, kad valdantieji po vaizdajuosčių paviešinimo ėmėsi skubiai slopinti visuomenės pyktį ir kalėjimų reikalų ministru paskyrė kalėjimų sistemą kritikavusį šalies žmogaus teisių ombudsmeną, be to, nusiuntė į kalėjimus policininkus, kurie pakeitė kalėjimų prižiūrėtojus, ir pažadėjo iš pagrindų pertvarkyti kalėjimus.

„Vyriausybės atsakas buvo stiprus, skubus ir adekvatus, bet ji tiesiog neturėjo pakankamai laiko iki rinkimų, kad sumažintų žalą, kurią patyrė dėl šios krizės. O štai „Gruzijos svajonei“ tai buvo dovana, apie kurią ji būtų galėjusi tik svajoti, ir ji ja labai gerai pasinaudojo“, – po rinkimų sakė Tbilisyje įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų instituto ekspertas Aleksandras Rondelis.

Visai kitokios taktikos ėmėsi prieš rinkimus nemalonumų užkluptas Turkijos premjeras Receppas Tayippas Erdoganas.

Prieš rinkimus buvo paskelbti telefoniniai pokalbiai, kuriuose premjeras bei artimiausia jo aplinka sprendžia aktualių su finansinėmis machinacijomis susijusių bylų klausimus, diskutuoja apie milijoninius sandorius ir kalba apie konflikto Sirijoje eskalaciją. R.T.Er­doganas iš karto pareiškė, kad šie skambučiai sufabrikuoti politinių oponentų, o tokią „klastotę“ pavadino grėsme nacionaliniam saugumui. Be to, ėmėsi ir savotiškų veiksmų: apribojo nepalankios informacijos srautą, uždrausdamas šalyje socialinį tinklą „Twitter“, o netrukus – ir vaizdo įrašų peržiūros portalą „YouTube“.

Nors visuomenėje tokie sprendimai sutikti priešingai, R.T.Erdogano politinei karjerai ir populiarumui tai niekaip neatsiliepė.

Priešingai nutiko Slovėnijoje, kur 2008 m. rugsėjį prieš parlamento rinkimus premjeras Janezas Janša įsivėlė į korupcijos skandalą. Tai labai pakenkė J.Janšos centro dešiniųjų Slovėnijos demokratų partijai, kuri likus savaitei iki rinkimų pirmavo apklausose, tačiau per rinkimus pralaimėjo Socialdemokratų partijai.

Tokius rinkimų rezultatus neabejotinai lėmė Suomijos televizijos YLE reportažas, kuriame paskelbta įtarimų, kad J.Janša ir kiti vyriausybės pareigūnai ėmė kyšius, kai 2006 m. Suomijos kompanijai „Patria“ patikėjo didžiausią Liublianos kada nors pasirašytą karinį kontraktą. J.Janša tokius kaltinimus pavadino absurdu ir pridūrė, kad prieš rinkimus yra svarbesnių reikalų. „Užuot diskutavę, kaip per rinkimus galėtume pagerinti savo gyvenimą, aptarinėjame, ar aš ėmiau kyšius“, – įžūliai aiškino J.Janša, tikėdamasis, kad slovėnai, dažnai save lyginantys su italais, korupcijai irgi bus tokie tolerantiški kaip kaimynai pietuose, daugybę metų nekreipę dėmesio į Silvio Berlusconi, iki šiol tituluojamą Europos skandalų karaliumi ir sugebėjusį ilgai išvengti ir teisėsaugos, ir rinkėjų pasmerkimo.

Tas pats S.Berlusconi kartą yra pasakęs, kad geriems rinkimams reikia gero skandalo: „Manote, būčiau Italijos lyderis, jei elgčiausi kaip nuobodi kaimo mergelė?“

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...