Arūnas BRAZAUSKAS

„Veidui“ iš Elbos

Po šimto dienų nuo darbo pradžios vyriausybių ir valstybių vadovai imami kalti prie simbolinių kryžių. Dienų skaičius galbūt nurašytas nuo Napoleono Bonaparto stulbinamo šimtadienio.

Ar šiaip vedžiosime pirštu kalendoriuje, ar kitaip, „Erelio skrydis“ – taip vadinamas paskutinis Napoleono blyksnis – truko šimtą ir dar maždaug tuziną parų. Laiką galima skaičiuoti nuo pabėgimo iš Elbos salos 1815 m. vasario 26 d. iki pralaimėjimo Vaterlo mūšyje birželio 18 d. Žiūrint nuo 1815 m. kovo 20 d., kada imperatorius vėl paėmė valdžią Paryžiuje, iki liepos 8 d., kada ją prarado, – irgi daugiau nei šimtas dienų.

Napoleono šimtadienis buvo „išnešiotas“ per 9 mėnesius ir 21 dieną – tiek Bonapartas praleido Elboje nuo išsilaipinimo 1814 m. gegužės 3-iąją.

Nė metų neišbuvęs saloje, imperatorius tapo savotišku aitvaru, kuris jau du šimtmečius neša elbiečiams pinigėlių. Pagrindinio Elbos uosto Portoferajo suvenyrų krautuvėlės dabar „bonapartistinės“. Nemažai turistų patraukia Napoleono rezidencijos saloje.

O ir būdamas tenai Napoleonas negailėjo investicijų. Gal tai būta informacinio karo manevro – tegul visi mano, kad saloje jis ketina ilgai gyventi ir nukaršti.

Spaudžiamas vadinamosios Šeštosios koalicijos, kurios kariuomenė apsiautė Paryžių, Napoleonas I atsisakė sosto 1814 m. balandžio 11 d. Pagal tądien pasirašytą Fontenblo sutartį buvo atkurta Burbonų dinastijos valdžia – sostą užėmė Liudvikas XVIII.

Napoleonui ir jo sutuoktinei Marijai Luizai, Habsburgų giminės atžalai, buvo palikti imperatoriaus ir imperatorienės titulai, tačiau jų palikuoniams atimtos teisės į Prancūzijos sostą.

Marijai Luizai atiduotos valdyti Parmos, Plačentijos ir Gvastalos kunigaikštystės Italijoje. Napoleono ir Marijos Luizos sūnus Napoleonas (1811–1832), vėliau įvardytas Napoleonu II (nors pasimirė būdamas austrų karininkas), tapo Parmos, Plačentijos ir Gvastalos princu.

Pačiam Napoleonui buvo įsteigta Elbos kunigaikštystė – nuo Prancūzijos valdų tam tikslui atskirta suvereni valstybė, kur jam leista išvykti su kelių šimtų vyrų apsauga. Prancūzų imperatoriaus (būtent prancūzų, o ne Prancūzijos) titulą teko pritaikyti prie aplinkybių – Napoleonas tituluotas „imperatoriumi Elboje“.

1799-aisiais įvykdęs karinį perversmą Napoleonas kelis kartus keitė šalies konstituciją. 1804-aisiais plebiscitu buvo įteisinti konstitucijos pakeitimai – Napoleonui suteiktas imperatoriaus titulas, kurį galėjo paveldėti jo vyriškos lyties palikuoniai. Plebiscitas vyko atvirai balsuojant – specialiuose sąrašuose greta pavardės įrašant „taip“, arba „ne“. Iš maždaug 7 mln. rinkėjų (20 metų sulaukę vyrai) atėjo balsuoti 47 proc. Imperijos konstitucijai pritarė 99 proc. pasirašiusiųjų.

Napoleonas lygiavosi į Romos imperiją, bet nereikia pamiršti, kad vadinamoji Romos imperija išsaugojo juridinį respublikos fasadą. Imperatorius buvo veikiau titulas, o ne pareigybė. 1804 m. konstitucijoje parašyta, kad respublikos valdymas patikimas imperatoriui Napoleonui Bonapartui, „pirmajam nacijos atstovui“, ir jo vyriškiems palikuoniams.

Pagal Fontenblo sutartį Prancūzija įsipareigojo mokėti vien titulą, bet ne valdžią išsaugojusiam Napoleonui po du milijonus frankų kasmet.

Kadangi toliau bus minimos įvairios pinigų sumos, pravartu bent jau pabandyti tai konvertuoti į eurus. Napoleono kaldinta 20 frankų moneta turėjo 5,805 g gryno aukso. Pagal aukso kainą, kokia buvo pateikiant šį straipsnį spaudai, apskaičiuota, kad Napoleono frankas prilygsta maždaug 10,5 euro. Vadinasi, Napoleono renta tremtyje sudarė apie 21 mln. eurų. Tik reikia turėti omeny, kad už eurus dabar galima pirkti išmaniuosius telefonus ir lėktuvo bilietus, o Napoleono laikais visų tų dalykų nebuvo, bet buvo gerokai daugiau žirgų. Mechaniškai nustatytas kursas – dar ne palyginamoji kaina.

Užtat adekvatu lyginti valdų plotus. Elba užima 224 kv. km. Mažiausio Lietuvoje Širvintų rajono plotas – 906 kv. km. Pagal plotą Elba šiek didesnė už to rajono Širvintų seniūniją, kuri prilygsta Lichtenšteinui. Iš akies galėtume sakyti, kad Elbos plotas – kaip dviejų Meškuičių seniūnijų Šiaulių rajone. Toje seniūnijoje yra Naisių gyvenvietė. Napoleonas tapo maždaug 12 tūkst. piliečių valdovu. Širvintų rajone dabar gyvena apie 16 tūkst. žmonių.

Atvykęs į Elbą pareiškė, kad pavers ją poilsio sala. Per tuos 9 mėnesius imperatorius be jokio poilsio vykdė visokiausias reformas. Alexandre‘as Dumas Napoleonui skirtoje knygoje rašo: „Pirmąsias dienas paskyręs būtiniems įsikūrimo reikalams, gegužės 18-ąją jis šoko ant žirgo ir apjojo visą salą, norėdamas įsitikinti, kokia žemės ūkio būklė, kokių pajamų iš komercijos gali turėti sala, kiek gali duoti žvejyba, marmuro ir metalų gavyba. Ypač jis domėjosi karjerais ir šachtomis – pagrindiniais tos žemės turtais.“

Apžiūrėjęs kiekvieną kaimelį ir visur parodęs gyventojams dėmesio, sugrįžęs į Portoferają Napoleonas ėmėsi skaičiuoti pajams, kurias davė geležies kasyklos (iš to buvo galima uždirbti iki milijono frankų per metus), taip pat tunų žvejyba, duodavusi nuo keturių iki penkių šimtų tūkstančių frankų per metus, druskos kasyba, pelnydavusi maždaug tokią pat sumą. Sudėjus viską į krūvą, pridėjus Napoleono rentą, buvo galima turėti apie keturis su puse milijono frankų metinių pajamų (per 47 mln. eurų).

Savo stiliumi Napoleono veiklos Elboje aprašymai kartais primena kokios nors Lietuvos savivaldybės ataskaitą apie Europos Sąjungos lėšų panaudojimą. Napoleonas gilinosi į pavaldinių ūkinius reikalus, nurodinėjo, kaip sutvarkyti savo nykštukinę karalystę. Įvykdė žemės reformą – dalijo dirvonuojančius plotus, skatino juos apdirbti. Ragino veisti naujus vynuogynus, ėmėsi šilkverpių aklimatizacijos.

Valdovas leido dekretus, kuriais siekė pagerinti viešosios higienos būklę, nurodė įrengti akvedukus, kanalizaciją, sodus, statyti tiltus, tiesti kelius. Įrengė ligoninę, globos namus, suremontavo kareivines, pertvarkė gynybos įtvirtinimus, pastatė teatrą. Miestuose imta grįsti gatves, pasirūpinta geriamojo vandens tiekimu. Vien kelių būklei gerinti buvo skirta 60 tūkst. frankų (630 tūkst. dabartinių eurų).

Kaip tikras liberalas, imperatorius sumažino mokesčius, muitus, rinkliavas – leido verslui kvėpuoti. Kartu prigriebė vieną kitą monopolininką. Antai tunų žvejybos teisė priklausė turtingam genujiečiui, kuris rentė Portoferajuje verslui reikalingus statinius. Neperspėjęs savininko, Napoleonas įsakė jam nepatikusius namus nugriauti. Genujietis grasino teismu, tačiau, kas nagrinės bylą? Napoleonas genujiečiui atsakė skelbsiąs naują konkursą dėl tunų žvejybos teisių ir atiduosiąs jas tam, kas daugiausiai sumokės. Pradinė kaina būsianti 20 tūkst. frankų (210 tūkst. eurų) didesnė nei anksčiau. Genujietis iškart sutiko sumokėti Napoleono padidintą sumą, o šis kilniaširdiškai nuleido 10 tūkst. frankų (apie 105 tūkst. eurų).

Elbos imperatoriaus užmojai įspūdingi, tačiau ataskaitų kalba gali apgauti dėl masto. Ir apie Vilnių, ir apie Naisius galima parašyti, kad vandentiekis tenai veikia puikiai, tačiau sutvarkyti gyvenvietę su maždaug 600 gyventojų lengviau negu miestą, kuriame gyvena tūkstantį kartų daugiau žmonių. Matyt, ir pastangų santykis 1:1000.

Napoleono veikla reikalavo pinigų, o jų imperatorius daug neturėjo. Prancūzija neskubėjo mokėti jam skirtos rentos. Napoleonas savo projektams Elboje leido slapta atsivežtus imperijos iždo pinigus. Atvykęs į Elbą jis turėjo apie 4 mln. frankų (42 mln. eurų). Iki pabėgimo jau buvo trečdalį išleidęs.

Gyventojai ir ypač vietinė diduomenė buvo jo apžavėti. Kitas reikalas, ar Napoleoną žavėjo provincialus pasaulėlis, dar ankštesnis nei jo tėvynė Korsika.

Gimtoji Napoleono Bonaparto kalba buvo korsikiečių – tai italų kalbos dialektas, kuriuo šnekama Korsikoje ir Šiaurės Sardinijoje. 1768-aisiais Korsika tapo Prancūzijos valda – vieni metai prieš Napoleonui ateinant į šį pasaulį. Napoleonas ėmėsi mokytis prancūzų kalbos jau būdamas paauglys. Hipotezė: kai kurie 
 tyrinėtojai mano, kad Napoleono prancūzų kalbos žodynas buvo skurdokas, todėl tai neva sukeldavo nesusipratimų perteikiant jo įsakymus mūšio lauke.

Pakeliui į Elbą Napoleonas perskaitė, ką tik galėjo, apie salos istoriją ir tuometinius reikalus. Pirmąkart jis ten užklydo 1799-aisiais, grįždamas iš Egipto žygio. Plaukdamas į savo karalystę Napoleonas sukūrė jos vėliavą: baltą audeklą su raudona įstrižaine, ant kurios nupieštos trys auksinės bitės, – jos „atskrido“ iš imperatoriško Napoleono herbo. Laivo siuvėjas pasiuvo porą naujos valstybėlės vėliavų, bet plaukiant pro uosto vartus anksčiau atvykę Napoleono pasiuntiniai iškėlė Prancūzijos imperijos trispalvę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2017-m

Lygiai prieš 200 metų milžiniška Napoleono armija pežygiavo per Lietuvą ir stipriai ją nusiaubė.

Napoleonas Bonapartas (1769–1821 m.), dažniau vadinamas tiesiog Napoleonu – ypatinga XIX a. Europos istorijos figūra. Tai paprasto Korsikos salos advokato sūnus, dėl savo fenomenalių gabumų ir valios tapęs ne tik žymiausiu visų tautų ir laikų karo vadu, bet ir Prancūzijos imperatoriumi, karo žygiais sudrebinęs Europą ir mirtinai įbauginęs jos valstybių vadovus. Nors Lietuvoje jis buvo labai neilgai, vis dėlto ir čia spėjo palikti gilų pėdsaką: jo vardu ir šiandien tebekrikštijami vaikai, pavadinti kalnai ir kalneliai – pavyzdžiui Lepelionių piliakalnis Prienų rajone dar vadinamas Napoleono kepure. Jo sukurtas ir jo vardu vadinamas Civilinis kodeksas galiojo didelėje Lietuvos dalyje iki pat 1940 m.
Tiesa, dėl savo nesaikingų užmojų – užkariauti visą Europą, o gal ir Indiją, jis gyvenimą baigė tremtyje, nelaisvėje, bet tas nekliudo prancūzams jį laikyti savo nacionaliniu didvyriu.

Į Maskvą – per Kauną ir Vilnių

Mūsų Užnemunė, dabartinė Marijampolės apskritis ir dalis Alytaus bei Kauno apskričių prancūzų valdžioje atsidūrė jau 1807 m. ir iš to kai ką laimėjo: Napoleonas čia, kaip ir kituose jo užgrobtuose kraštuose panaikino baudžiavą, tiesa, su išlygomis – valstiečiai gavo laisvę, bet negavo žemės. Kartu prancūzai pasiekė Nemuną – o už jo buvo jau Rusijos caro Aleksandro I valdos. Todėl dviejų imperijų karinis susidūrimas tapo neišvengiamas – nepaisant daugelio bandymų sureguliuoti santykius taikiai. Napoleonas kaltino rusų carą remiant jo mirtinus ir dar neįveiktus priešus – anglus, o rusai įtarė, kad prancūzai taikosi į ką tik jų užgrobtą Lenkiją. O Lietuvoje daug kas Napoleono laukė – bajorai tikėjosi atgauti turėtas neribotas laisves, o valstiečiai – kad Napoleonas panaikins baudžiavą ir likusioje krašto dalyje.
Napoleonas suprato, kad žygis į Rusiją bus sunkus, todėl rimtai jam pasirengė: sutelkė iki tol karų istorijoje neregėto dydžio armiją – per 600 tūkst. karių su 1400 patrankų. Jėgų persvarą jis turėjo didelę. Rusai prie vakarinių savo sienų buvo sutelkę tik 220 tūkst. karių ir 950 patrankų. Visa ši galinga prancūzų ir jų sąjungininkų – italų, ispanų, vokiečių, lenkų, austrų ir kitų tautų atstovų – masė  buvo nukreipta į Maskvą, nes Napoleonas pareiškė: „Eidamas į Peterburgą aš pagaučiau Rusiją už galvos; eidamas į Kijevą, aš pačiupčiau už kojų; eidamas į Maskvą, aš vienu smūgiu perversiu visos imperijos širdį.“
Taigi jo armija Rusijos link traukė keliomis kolonomis ir kryptimis, bet pagrindinę sutelkė ties Kaunu, kitoje Nemuno pusėje, Aleksoto kaime, (kur dabar lygiai taip pat vadinama Kauno dalis), čia atvyko ir pats imperatorius. Kaip tik jis atliko žvalgybą, parinko vietas, kur statyti 3 pontoninius tiltus armijai persikelti per upę – netoli tos vietos, kur Jiesia įteka į Nemuną. Taip Kaunas tapo svarbiausiu Rusijos sienos perėjimo punktu, nes čia buvo patogu atgabenti milžiniškas maisto ir ginklų atsargas, sukauptas Dancige ir Karaliaučiuje.
Tiltų statyba prasidėjo vėlyvą birželio 23-iosios vakarą ir vyko sparčiai ir sėkmingai. Po pusiaunakčio jie buvo baigti ir per juos patraukė armijos kolonos, nesutinkančios nė menkiausio rusų pasipriešinimo, mat šie pasitraukė. Napoleonas visa tai stebėjo per žiūronus, įsikūręs ant kalvos, kuri ir šiandien jo vardu tebevadinama. Jis ilgokai stebėjo ir gėrėjosi galinga savo armija, kurios, deja, laukė liūdnas likimas.
Bet to, kol kas niekas nežinojo, tad žygis vyko tiksliai pagal Napoleono nustatytą planą. Tiesa, birželio 24-osios popietę Kaune kilo baisi audra su perkūnija ir gausiu lietum. Vėliau kai kas tame įžiūrėjo nelaimės ženklą. Kaune imperatorius praleido porą dienų, sprendė kariuomenės aprūpinimo klausimus, nutarė įrengti čia didelį karo reikmenų sandėlį. Jis tikėjosi, kad rusų armija bandys gintis dar Lietuvoje, bet turint tokią galingą armiją, rusus pavyks sutriuškinti ir padiktuoti carui savo sąlygas – taip karas bus baigtas. Tačiau rusai pasirodė gudresni: jau birželio 26 d. caras iš Vilniaus pasitraukė Švenčionių link, o paskui jį netrukus pajudėjo ir visa jo kariuomenė, kartu ir valdininkai.
Napoleonui teko ją vytis ir brautis į Rusijos gilumą, o tas darė jo armijos aprūpinimo problemas vis sudėtingesnes – juk geležinkelių dar nebuvo. Birželio 28-osios rytą priešakiniai prancūzų daliniai įžengė į Vilnių, o po pietų pro Aušros Vartus čia įjojo patsai Napoleonas, po to jis nuo Gedimino kalno apžvelgė miestą, kuriame tuo metu siautė nemažai gaisrų, nes liepsnojo rusų padegti jų armijos maisto sandėliai. Vilniečiai prancūzus sutiko iš esmės palankiai, bet be didelio entuziazmo. Jis dar labiau sumažėjo, kai paaiškėjo, kad jie elgiasi ne kaip išvaduotojai, bet kaip užkariautojai, kaip ir prieš tai Kaune – grobė, plėšė, nes maisto jiems trūko.
Napoleonas Vilniuje praleido net 19 dienų. Per jas rūpinosi maisto tiekimu savo armijai, bandė sustiprinti jos drausmę. Jis tikėjosi, kad karą laimės greitai: „Aš atkeliavau, kad kartą ir visiems laikams pribaigčiau didžiuosius Šiaurės barbarus. Nepraeis nė mėnuo, ir jie klūpos prieš mane ant kelių.“
Lenkų ir Lietuvos bajorai laukė, kad būdamas Vilniuje Napoleonas atkurs senąją Abiejų Tautų Respubliką. Bet apsiriko: imperatoriaus planai buvo visai kitokie, lenkus jis vertino prastai: „Tauta lengvabūdė, ir sunku atkurti tokią valstybę, kuri galėtų ką nors naudinga nuveikti.“ O svarbiausia – jis vadovavosi auksine imperialistų taisykle – skaldyk ir valdyk! Todėl užkariavęs beveik visą Europą visur kūrė mažas karalystes ir kunigaikštystes, dalydamas jų sostus savo giminaičiams ir maršalams. Tą patį jis planavo pakartoti ir Lietuvoje, o kol kas 1812 m. liepos 1 d. savo dekretu paskelbė laikinąją valdžią – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės komisiją su vietos dvarininku Stanislovu Soltanu priešakyje. Ją turėjo prižiūrėti prancūzų komisaras, o svarbiausias jos uždavinys – aprūpinti Napoleono armiją pinigais, rekrūtais, arkliais, maistu ir pašarais.
Tačiau ši valdžia veikė prastai, o priežasčių tam buvo daug – į ją pateko žmonės be administracinio darbo patyrimo, visoje Lietuvoje kilo valstiečių neramumai, mat jie tikėjosi baudžiavos panaikinimo, kaip Užnemunėje, bet nesulaukė. Taigi prasidėjo maištai – valstiečiai neklausė savo ponų, nėjo lažo, slapstėsi miškuose, plėšikavo. O Napoleonas liepos 16 d. pagaliau paliko Vilnių ir su savo armija per Švenčionis, Vitebską, Smolenską nužygiavo tolyn į Rusiją, kol rugsėjo 14 d. pasiekė Maskvą.

Liūdnas kelias atgal

Istorikai jau porą šimtmečių svarsto, koks būtų buvęs prancūzų imperatoriaus likimas, jeigu ir Rusijoje jis būtų panaikinęs baudžiavą – mužikai to iš jo tikėjosi. Gyvendamas Maskvos Kremliuje Nepoleonas iš tiesų tokį klausimą svarstė, bet susipažinęs su J.Pugačiovo vadovaujamo valstiečių karo 1773–1775 m. istorija, duoti laisvę baudžiauninkams pabijojo – kad tas vėl nepasikartotų. Vietoj to ir braudamasis gilyn į Rusiją, ir įsikūręs Maskvoje Napoleonas vis kvietė carą Aleksandrą I tartis dėl taikos. Tačiau jo atsakymą gavo tik kartą, dar birželio 25-ąją: derybos galimos tik prancūzams palikus Rusiją. O laikas bėgo ne jų naudai – artėjo žiema, trūko maisto nors ir gerokai, iki 100 tūkst., sumažėjusiai armijai.
Taip penkias savaites praleidęs Maskvoje spalio 19 d. Napoleonas ryžosi ją palikti ir ieškoti patogesnės vietos žiemoti. Žinoma, tikėjosi žygiuoti kitu keliu, Ukrainos link, per karo dar nenuniokotus kraštus, bet rusų armija kelią į Pietus jam užtvėrė, o leistis į kautynes imperatorius jau nebesiryžo. Todėl jam ir jo armijai vėl teko traukti Smolensko, Borisovo, Vilniaus link, o armija nuolat tirpo – dėl šalčio (iki 30 °C.), bado, ligų, rusų puldinėjimų. Smurgainiuose Napoleonas savo karius paliko ir su nedidele palyda nuskubėjo į Paryžių – naujos armijos formuoti. Į Vilnių jis buvo užsukęs gruodžio 6 d., prieš tai pakeliui netoli Ašmenos vos nepakliuvęs į nagus kazokams. Po to vėl per Kauną, Marijampolę, Varšuvą, Leipcigą galiausiai gruodžio 18 d. pasiekė Paryžių.
Išvarginta, pakrikusi ir vis retėjanti prancūzų armija slinko lėčiau ir Vilnių pasiekė gruodžio 8–9 d. Prancūzai čia tikėjosi sušilti, sočiai pavalgyti, atsigauti, manė, kad čia būsianti jų kančių pabaiga. Iš tiesų Smurgainyse perduodamas vadovavimą armijai pačiam gabiausiam ir mylimiausiam savo maršalui J.Miuratui Napoleonas įsakė jam kaip tik čia sustabdyti rusų armiją, įsitvirtinti ir žiemoti – kol jam į pagalbą ateis su nauja kariuomene. Tačiau visos šios viltys žlugo – sušalusių, ligotų ir alkanų prancūzų armijos karių Vilniuje niekas nelaukė, nepuolė jų maitinti ir gydyti. Iš tiesų tai buvo jau nebe armija, bet neorganizuota, pakrikusi minia, kuri puolė plėšti gyventojus ir parduotuves. Vilniečiams beliko tik viską slėpti ir slėptis patiems, bet ne visiems tai sekėsi. Miestas buvo nusėtas lavonais, prancūzų ir vietos gyventojų, per juos žuvusių. Skirtingų šaltinių duomenimis, jų būta nuo 40 iki 80 tūkst. Vienas amžininkas rašė: „Kiemai, koridoriai ir visos ligonių palatos, prigrūstos lavonų, atrodė kaip tikri laidojimo rūsiai.“
O Michailo Kutuzovo vadovaujama rusų armija prancūzams nedavė laiko atsikvėpti, jo kazokai buvo jau čia pat. Tad J.Miuratui teko sprukti Kauno link. Čia plėšimų mastas buvęs dar didesnis, ypač aptikus degtinės sandėlius – svaigalai liejosi gatvėmis, jų prisigėrę žmonės čia pat sušaldavo. Gruodžio 13 d. prancūzai paliko Kauną, o kartu ir Lietuvos teritoriją.
Taip žlugo didingi Napoleono planai, o su jais – ir gražios Lietuvos bajorų bei baudžiauninkų viltys. Caras Aleksandras I vėl atvyko į Vilnių, čia priėmė vietos bajorų atgailą ir paskelbė jiems amnestiją. Gyvenimas grįžo į senąsias vėžes…

Jonas Rudokas