2012 Liepos 01

Napoleonas Lietuvoje

veidas.lt


Lygiai prieš 200 metų milžiniška Napoleono armija pežygiavo per Lietuvą ir stipriai ją nusiaubė.

Napoleonas Bonapartas (1769–1821 m.), dažniau vadinamas tiesiog Napoleonu – ypatinga XIX a. Europos istorijos figūra. Tai paprasto Korsikos salos advokato sūnus, dėl savo fenomenalių gabumų ir valios tapęs ne tik žymiausiu visų tautų ir laikų karo vadu, bet ir Prancūzijos imperatoriumi, karo žygiais sudrebinęs Europą ir mirtinai įbauginęs jos valstybių vadovus. Nors Lietuvoje jis buvo labai neilgai, vis dėlto ir čia spėjo palikti gilų pėdsaką: jo vardu ir šiandien tebekrikštijami vaikai, pavadinti kalnai ir kalneliai – pavyzdžiui Lepelionių piliakalnis Prienų rajone dar vadinamas Napoleono kepure. Jo sukurtas ir jo vardu vadinamas Civilinis kodeksas galiojo didelėje Lietuvos dalyje iki pat 1940 m.
Tiesa, dėl savo nesaikingų užmojų – užkariauti visą Europą, o gal ir Indiją, jis gyvenimą baigė tremtyje, nelaisvėje, bet tas nekliudo prancūzams jį laikyti savo nacionaliniu didvyriu.

Į Maskvą – per Kauną ir Vilnių

Mūsų Užnemunė, dabartinė Marijampolės apskritis ir dalis Alytaus bei Kauno apskričių prancūzų valdžioje atsidūrė jau 1807 m. ir iš to kai ką laimėjo: Napoleonas čia, kaip ir kituose jo užgrobtuose kraštuose panaikino baudžiavą, tiesa, su išlygomis – valstiečiai gavo laisvę, bet negavo žemės. Kartu prancūzai pasiekė Nemuną – o už jo buvo jau Rusijos caro Aleksandro I valdos. Todėl dviejų imperijų karinis susidūrimas tapo neišvengiamas – nepaisant daugelio bandymų sureguliuoti santykius taikiai. Napoleonas kaltino rusų carą remiant jo mirtinus ir dar neįveiktus priešus – anglus, o rusai įtarė, kad prancūzai taikosi į ką tik jų užgrobtą Lenkiją. O Lietuvoje daug kas Napoleono laukė – bajorai tikėjosi atgauti turėtas neribotas laisves, o valstiečiai – kad Napoleonas panaikins baudžiavą ir likusioje krašto dalyje.
Napoleonas suprato, kad žygis į Rusiją bus sunkus, todėl rimtai jam pasirengė: sutelkė iki tol karų istorijoje neregėto dydžio armiją – per 600 tūkst. karių su 1400 patrankų. Jėgų persvarą jis turėjo didelę. Rusai prie vakarinių savo sienų buvo sutelkę tik 220 tūkst. karių ir 950 patrankų. Visa ši galinga prancūzų ir jų sąjungininkų – italų, ispanų, vokiečių, lenkų, austrų ir kitų tautų atstovų – masė  buvo nukreipta į Maskvą, nes Napoleonas pareiškė: „Eidamas į Peterburgą aš pagaučiau Rusiją už galvos; eidamas į Kijevą, aš pačiupčiau už kojų; eidamas į Maskvą, aš vienu smūgiu perversiu visos imperijos širdį.“
Taigi jo armija Rusijos link traukė keliomis kolonomis ir kryptimis, bet pagrindinę sutelkė ties Kaunu, kitoje Nemuno pusėje, Aleksoto kaime, (kur dabar lygiai taip pat vadinama Kauno dalis), čia atvyko ir pats imperatorius. Kaip tik jis atliko žvalgybą, parinko vietas, kur statyti 3 pontoninius tiltus armijai persikelti per upę – netoli tos vietos, kur Jiesia įteka į Nemuną. Taip Kaunas tapo svarbiausiu Rusijos sienos perėjimo punktu, nes čia buvo patogu atgabenti milžiniškas maisto ir ginklų atsargas, sukauptas Dancige ir Karaliaučiuje.
Tiltų statyba prasidėjo vėlyvą birželio 23-iosios vakarą ir vyko sparčiai ir sėkmingai. Po pusiaunakčio jie buvo baigti ir per juos patraukė armijos kolonos, nesutinkančios nė menkiausio rusų pasipriešinimo, mat šie pasitraukė. Napoleonas visa tai stebėjo per žiūronus, įsikūręs ant kalvos, kuri ir šiandien jo vardu tebevadinama. Jis ilgokai stebėjo ir gėrėjosi galinga savo armija, kurios, deja, laukė liūdnas likimas.
Bet to, kol kas niekas nežinojo, tad žygis vyko tiksliai pagal Napoleono nustatytą planą. Tiesa, birželio 24-osios popietę Kaune kilo baisi audra su perkūnija ir gausiu lietum. Vėliau kai kas tame įžiūrėjo nelaimės ženklą. Kaune imperatorius praleido porą dienų, sprendė kariuomenės aprūpinimo klausimus, nutarė įrengti čia didelį karo reikmenų sandėlį. Jis tikėjosi, kad rusų armija bandys gintis dar Lietuvoje, bet turint tokią galingą armiją, rusus pavyks sutriuškinti ir padiktuoti carui savo sąlygas – taip karas bus baigtas. Tačiau rusai pasirodė gudresni: jau birželio 26 d. caras iš Vilniaus pasitraukė Švenčionių link, o paskui jį netrukus pajudėjo ir visa jo kariuomenė, kartu ir valdininkai.
Napoleonui teko ją vytis ir brautis į Rusijos gilumą, o tas darė jo armijos aprūpinimo problemas vis sudėtingesnes – juk geležinkelių dar nebuvo. Birželio 28-osios rytą priešakiniai prancūzų daliniai įžengė į Vilnių, o po pietų pro Aušros Vartus čia įjojo patsai Napoleonas, po to jis nuo Gedimino kalno apžvelgė miestą, kuriame tuo metu siautė nemažai gaisrų, nes liepsnojo rusų padegti jų armijos maisto sandėliai. Vilniečiai prancūzus sutiko iš esmės palankiai, bet be didelio entuziazmo. Jis dar labiau sumažėjo, kai paaiškėjo, kad jie elgiasi ne kaip išvaduotojai, bet kaip užkariautojai, kaip ir prieš tai Kaune – grobė, plėšė, nes maisto jiems trūko.
Napoleonas Vilniuje praleido net 19 dienų. Per jas rūpinosi maisto tiekimu savo armijai, bandė sustiprinti jos drausmę. Jis tikėjosi, kad karą laimės greitai: „Aš atkeliavau, kad kartą ir visiems laikams pribaigčiau didžiuosius Šiaurės barbarus. Nepraeis nė mėnuo, ir jie klūpos prieš mane ant kelių.“
Lenkų ir Lietuvos bajorai laukė, kad būdamas Vilniuje Napoleonas atkurs senąją Abiejų Tautų Respubliką. Bet apsiriko: imperatoriaus planai buvo visai kitokie, lenkus jis vertino prastai: „Tauta lengvabūdė, ir sunku atkurti tokią valstybę, kuri galėtų ką nors naudinga nuveikti.“ O svarbiausia – jis vadovavosi auksine imperialistų taisykle – skaldyk ir valdyk! Todėl užkariavęs beveik visą Europą visur kūrė mažas karalystes ir kunigaikštystes, dalydamas jų sostus savo giminaičiams ir maršalams. Tą patį jis planavo pakartoti ir Lietuvoje, o kol kas 1812 m. liepos 1 d. savo dekretu paskelbė laikinąją valdžią – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės komisiją su vietos dvarininku Stanislovu Soltanu priešakyje. Ją turėjo prižiūrėti prancūzų komisaras, o svarbiausias jos uždavinys – aprūpinti Napoleono armiją pinigais, rekrūtais, arkliais, maistu ir pašarais.
Tačiau ši valdžia veikė prastai, o priežasčių tam buvo daug – į ją pateko žmonės be administracinio darbo patyrimo, visoje Lietuvoje kilo valstiečių neramumai, mat jie tikėjosi baudžiavos panaikinimo, kaip Užnemunėje, bet nesulaukė. Taigi prasidėjo maištai – valstiečiai neklausė savo ponų, nėjo lažo, slapstėsi miškuose, plėšikavo. O Napoleonas liepos 16 d. pagaliau paliko Vilnių ir su savo armija per Švenčionis, Vitebską, Smolenską nužygiavo tolyn į Rusiją, kol rugsėjo 14 d. pasiekė Maskvą.

Liūdnas kelias atgal

Istorikai jau porą šimtmečių svarsto, koks būtų buvęs prancūzų imperatoriaus likimas, jeigu ir Rusijoje jis būtų panaikinęs baudžiavą – mužikai to iš jo tikėjosi. Gyvendamas Maskvos Kremliuje Nepoleonas iš tiesų tokį klausimą svarstė, bet susipažinęs su J.Pugačiovo vadovaujamo valstiečių karo 1773–1775 m. istorija, duoti laisvę baudžiauninkams pabijojo – kad tas vėl nepasikartotų. Vietoj to ir braudamasis gilyn į Rusiją, ir įsikūręs Maskvoje Napoleonas vis kvietė carą Aleksandrą I tartis dėl taikos. Tačiau jo atsakymą gavo tik kartą, dar birželio 25-ąją: derybos galimos tik prancūzams palikus Rusiją. O laikas bėgo ne jų naudai – artėjo žiema, trūko maisto nors ir gerokai, iki 100 tūkst., sumažėjusiai armijai.
Taip penkias savaites praleidęs Maskvoje spalio 19 d. Napoleonas ryžosi ją palikti ir ieškoti patogesnės vietos žiemoti. Žinoma, tikėjosi žygiuoti kitu keliu, Ukrainos link, per karo dar nenuniokotus kraštus, bet rusų armija kelią į Pietus jam užtvėrė, o leistis į kautynes imperatorius jau nebesiryžo. Todėl jam ir jo armijai vėl teko traukti Smolensko, Borisovo, Vilniaus link, o armija nuolat tirpo – dėl šalčio (iki 30 °C.), bado, ligų, rusų puldinėjimų. Smurgainiuose Napoleonas savo karius paliko ir su nedidele palyda nuskubėjo į Paryžių – naujos armijos formuoti. Į Vilnių jis buvo užsukęs gruodžio 6 d., prieš tai pakeliui netoli Ašmenos vos nepakliuvęs į nagus kazokams. Po to vėl per Kauną, Marijampolę, Varšuvą, Leipcigą galiausiai gruodžio 18 d. pasiekė Paryžių.
Išvarginta, pakrikusi ir vis retėjanti prancūzų armija slinko lėčiau ir Vilnių pasiekė gruodžio 8–9 d. Prancūzai čia tikėjosi sušilti, sočiai pavalgyti, atsigauti, manė, kad čia būsianti jų kančių pabaiga. Iš tiesų Smurgainyse perduodamas vadovavimą armijai pačiam gabiausiam ir mylimiausiam savo maršalui J.Miuratui Napoleonas įsakė jam kaip tik čia sustabdyti rusų armiją, įsitvirtinti ir žiemoti – kol jam į pagalbą ateis su nauja kariuomene. Tačiau visos šios viltys žlugo – sušalusių, ligotų ir alkanų prancūzų armijos karių Vilniuje niekas nelaukė, nepuolė jų maitinti ir gydyti. Iš tiesų tai buvo jau nebe armija, bet neorganizuota, pakrikusi minia, kuri puolė plėšti gyventojus ir parduotuves. Vilniečiams beliko tik viską slėpti ir slėptis patiems, bet ne visiems tai sekėsi. Miestas buvo nusėtas lavonais, prancūzų ir vietos gyventojų, per juos žuvusių. Skirtingų šaltinių duomenimis, jų būta nuo 40 iki 80 tūkst. Vienas amžininkas rašė: „Kiemai, koridoriai ir visos ligonių palatos, prigrūstos lavonų, atrodė kaip tikri laidojimo rūsiai.“
O Michailo Kutuzovo vadovaujama rusų armija prancūzams nedavė laiko atsikvėpti, jo kazokai buvo jau čia pat. Tad J.Miuratui teko sprukti Kauno link. Čia plėšimų mastas buvęs dar didesnis, ypač aptikus degtinės sandėlius – svaigalai liejosi gatvėmis, jų prisigėrę žmonės čia pat sušaldavo. Gruodžio 13 d. prancūzai paliko Kauną, o kartu ir Lietuvos teritoriją.
Taip žlugo didingi Napoleono planai, o su jais – ir gražios Lietuvos bajorų bei baudžiauninkų viltys. Caras Aleksandras I vėl atvyko į Vilnių, čia priėmė vietos bajorų atgailą ir paskelbė jiems amnestiją. Gyvenimas grįžo į senąsias vėžes…

Jonas Rudokas

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...