Pirmąją savaitę po 2011 m. lapkričio 16 d., kai buvo nacionalizuotas bankas „Snoras“ ir kai buvo apribota jo veikla, ėmiau jaustis gyvenąs itin pažangioje ir civilizuotoje valstybėje.

Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko ir finansų ministrės Ingridos Šimonytės veiksmai tą savaitę buvo tiesiog tobuli. Kaip tik jie ir lėmė mūsų valstybėje dar neregėtą proceso skaidrumą: per tą savaitę Lietuvos bankas parengė 13 pranešimų žiniasklaidai, surengė 11 specialių spaudos konferencijų, Lietuvos banko vadovybė davė per 150 interviu, Lietuvos banko „karštąja linija“ atsakyta į 11 tūkst. skambinusių interesantų klausimų. Todėl visai nekeista, kad tarp „Snoro“ indėlininkų panikos nekilo.
Tačiau jau antrąją savaitę buvo įjungta lėtesnė pavara, o dabar visos pavaros išjungtos ir viskas sustoję. Skaidrumo nebeliko, tad ir vėl jaučiuosi gyvenąs necivilizuotoje ir nepažangioje valstybėje. Ką šiandien apie „Snoro“ istoriją žino vidutinis Lietuvos gyventojas? Tai, kad visiems indėlininkams, „Snore“ turėjusiems mažesnius nei 345 tūkst. Lt indėlius, šie pinigai jau grąžinti. Žino ir tai, kad „Snoro“ vadovai bei savininkai V.Antonovas ir R.Baranauskas šiuo metu gyvena Londone ir jų grąžinimo į Lietuvą klausimas bus sprendžiamas dar negreitai. Tuo visos žinios ir pasibaigia. Informacijos apie „Snorą“ valdytojai mano, kad žmonėms to visai pakanka.
Ieškantieji informacijos apie gilesnius reiškinius, tarkime, kaip sekasi valdyti, tvarkyti ir pardavinėti „Snoro“ turtą, kada valstybė atgaus į „Snorą“ sumerktus milijardus (kurie ir buvo išdalyti indėlininkams), kas laukia „Snoro“ darbuotojų, ko gali tikėtis sąskaitas „Snore“ laikiusios įmonės ir savivaldybės, ar dar gali kokių nors vilčių turėti didesnius nei 345 tūkst. Lt indėlius „Snore“ laikę klientai, šiuo metu patupdyti informacijos vakuume.
Lietuvos bankas jau nusiplovęs rankas. Paskutinis pranešimas apie „Snorą“ sukurptas sausio 20 d., taigi prieš du mėnesius. Paskambinus šio banko valdybos nariai aiškina, kad jie „ne prie ko“, jie nieko nežino, o viską žino banko bankroto administratorius ir tyrėjai. Bet kadangi vyksta ikiteisminiai tyrimai, informacijos platinimas apribotas. Bankroto administratoriaus platinama informacija tėra atsirašinėjimai arba dar blogiau: praėjusią savaitę paskelbta, kad „Snoro“ bankroto administratorius, jau gavęs 60 mln. Lt, prašo dar daugiau pinigų. Ir jų gaus.
Taigi galima teigti, kad šiemet „Snoro“ banko istorija narpliojama tipiškai lietuviškai: gana neskaidriai ir visai panašiai kaip dauguma ankstesnių bankroto atvejų. Net abejonių nekyla, kad atomazga bus nyki: kaltininkai nubausti nebus, o jei ir taip, tai bausmės bus neadekvačios, valstybė, tai yra mokesčių mokėtojai, ženklią dalį tų į „Snorą“ sumerktų milijardų gali jau užmiršti, „Snoro“ turtas bus parduotas su dideliais nuostoliais, o dauguma nuo „Snoro“ nacionalizavimo nukentėjusių indėlininkų ir kreditorių save jau gali priskirti prie „Sekundės” ir LAIB indėlininkų likimo brolių.
Lietuvos bankas, žinoma„ tvirtins, kad jis dėl tokios atomazgos nekaltas, kaip Reinoldijus Šarkinas buvo nekaltas dėl „Snoro“ nacionalizavimo. Kažkiek kaltas bus „Snoro“ bankroto administratorius Neilas Cooperis, bet jis jau bus išvažiavęs.
Kaip viskas galėtų pasikeisti? Gal tiesiog reikėtų prisiminti, kaip buvo elgiamasi pirmąją savaitę apribojus „Snoro“ veiklą. Žengti maksimalaus skaidrumo keliu, apie viską jei ne kas savaitę, tai kas dvi informuoti visuomenę per specialias konferencijas, nepalikti nežinioje buvusių „Snoro“ klientų. Tuomet po šios istorijos atomazgos gal nors kartą bus galima sakyti ne „norėjosi kaip geriau, o išėjo kaip visada“, bet „norėjosi kaip geriau, o išėjo tiesiog neblogai“.

Šiemet „Snoro“ banko istorija narpliojama tipiškai lietuviškai: gana neskaidriai ir visai panašiai kaip dauguma ankstesnių bankroto atvejų.