Kelionės. Marokas, Vietnamas, Gruzija, Altajus ar Himalajai – tai tik kelios tolimos vietos, kuriose įdomu pasižvalgyti su bendraminčių kompanija minant dviračių pedalus.

„Mes su bendraminčiais keliautojais kelionėms dviračiais ieškome tokių vietų, kurios būtų mažiau paliestos žmogaus, kad ten būtų galima atitrūkti nuo civilizacijos ir pasidžiaugti tikru natūraliu gamtos grožiu“, – pasakojimą pradeda keliautojas Algirdas Gurevičius, dviračiais numynęs tūkstančius kilometrų Gruzijoje, Himalajuose, Altajaus Respublikoje ir kitose šalyse.

Algirdui antrina ir prisiekęs kelionių dviračiais gerbėjas, dviračiu išmaišęs daugybę tolimų ir egzotiškų šalių, Gintautas Deksnys. „Visos šalys keliauti įdomios, tačiau man labiausiai patinka ten, kur mažiau civilizacijos. Kai pradėjau keliauti, bene labiausiai patiko ir itin stiprių prisiminimų paliko Centrinė Azija – Turkija, Turkmėnija, Uzbekija, tačiau man įdomios ir Europos šalys, kuriose daug laukinės gamtos“, – sako Gintautas, vos prieš kelias dienas grįžęs iš savo antrosios kelionės dviračiais po Maroką.

Negi įmanoma dviračiais keliauti tokioje šalyje, kaip Marokas? Ar nebaisu? Pasirodo, ne tik įmanoma, bet ir labai patogu. Pasak Gintauto, dviračių takų nėra, tačiau keliai geri, ir ten, kur mažesnis automobilių eismas, važiuoti dviračiais apskritai puikios sąlygos. Be to, Maroke pakankamai saugu, nes žmonės nėra agresyvūs, atvirkščiai – draugiški ir malonūs. Pasirodo, Maroke net galima vietoje išsinuomoti neblogus dviračius ir jais keliauti.

„Maroke keliauti dviračiais yra geros sąlygos. Visos baimės ir nerimas dėl kelionės įsivaizduojamo sudėtingumo kyla tik dėl situacijos nežinojimo“, – pabrėžia keliautojas.

Beje, keliautojai apsistodavo ne tik viešbučiuose – nevengdavo pernakvoti ir laukinėje gamtoje (tokių nakvynių buvę apie pusę). Tiesa, jų poilsį sergėdavo pareigūnai, numigdami šalia dviratininkų stovyklavietės.

„Kadangi dviračiais keliavo apie 20 žmonių, tai mus pastebėjo valdžios atstovai ir policija. Mūsų kompaniją pareigūnai lydėjo, prižiūrėjo, rūpinosi. Mums išsirinkus nakvynės vietą laukinėje gamtoje pareigūnai pasilikdavo ir nakvodavo šalia dėl mūsų saugumo. Jei keliautų mažesnė grupė, manau, būtų galima susirasti vietą ir pernakvoti kur nors gamtoje be nuolatinės pareigūnų palydos“, – pasakoja Gintautas ir priduria, kad norint galima rasti itin vaizdingų nakvynės vietų.

Pasak mūsų pašnekovo, orų keliaujant pasitaikė visokių. Kelionės pradžioje merkė lietus, truputį vėliau kilo toks smarkus vėjas, kad dauguma dviratininkų nebegalėjo važiuoti ir teko nulipus nuo transporto priemonės varytis ją pėstute, prie vandenyno keliautojai gaivinosi vėsesniu oru. „Tačiau apskritai orai buvo kaip mums įprastą lietuvišką vasarą, tik daugiausia švietė saulė“, – sako pašnekovas.

Keliautojai nuo vasario 17-osios iki kovo 9-osios per lygumas, palei vandenyną ir vaizdingus Atlaso kalnus nuriedėjo apie 1300 km. Maroko gamta akį džiugino įvairove, juk ne veltui vietiniai keliautojus vilioja girdamiesi, kad ši šalis – daugiaveidė ir peizažas čia kinta kas keliasdešimt kilometrų.

Kompanija ne tik džiaugėsi laukine gamta, bet ir nemažai dėmesio skyrė Maroko miestams, garsėjantiems savo istorija bei tradicijomis, Tanžerui, as Suvairai, Kasablankai ir, aišku, keturiems imperatoriškiesiems miestams – Fesui, Meknesui, Rabatui, Marakešui. Miestuose keliautojai apsistodavo ir ilgiau, kartais net porą naktų pernakvodavo, apžiūrėdavo įspūdingus senovinius architektūros paminklus, klaidžiodavo viduramžiškomis gatvelėmis, vaikštinėdavo po medinas.

Dviratininkai kelionę pradėjo nuo Maroko šiaurės – istorinio miesto Tanžero. Legendos pasakoja, kad miestą įkūręs Antėjas – Gajos ir Poseidono sūnus. Motina apdovanojusi sūnų nepaprastomis galiomis. Jei jis liesdavosi prie žemės, savo motinos, įgaudavo tokią nepaprastą jėgą, kad niekas negalėdavo jo įveikti. Antėjas, besididžiuodamas savo jėga, į dvikovas kviesdavo visus prašalaičius bei atvykėlius ir be gailesčio nugalabydavo. Nelaimėlių kaukoles pasiimdavo, mat svajojo iš jų suręsti šventyklą, kurią paskirtų savo tėvui Poseidonui.

Tačiau čia atsibastė Heraklis ir kautynių metu pastebėjo, kad Antėjas, iškeltas į orą, praranda savo jėgas. Tad pusdieviui teliko pakelti Gajos sūnų ir šiek tiek palaikyti, kol šis prarado visas jėgas ir mirė. Na, o miestas, įkurtas Antėjo, buvo pavadintas jo žmonos Tinijos (kiti vardo variantai Tinga, Tenga) vardu. Įamžintas ir nugalėtojas. Netoli Tanžero yra Heraklio uola, savo forma primenanti Afrikos žemyno kontūrą.

O pats Tanžeras, ėjęs iš rankų į rankas – kartaginiečių, bizantiečių, arabų, portugalų, ispanų, 1956 m. Marokui paskelbus nepriklausomybę galiausiai atiteko šiai šaliai. Dar šiandien mieste galima išvysti visų šeimininkų pėdsakų, na, jei ne gatvėje ar archeologinėje vietovėje, tai bent muziejuje.

Bet ne to čia keliautojai ieško: pasirodo, atvykėlius domina vis dar rusenanti hipiška dvasia ir garsiosios legendinės aktorių bei rašytojų mėgtos kavinės.

Paviešėję Tanžere keliautojai patraukė per neaukštus kalnus vienu klaidžiausių pasaulyje laikomo Feso miesto link. Fesas garsėja ne tik gatvelių, rodos, neišeinamais labirintais, bet ir tuo, kad yra Marko amatų ir menų centras. Mieste gausybė dirbtuvėlių, kuriose audžiami šalikai, kilimai, įvairiausi audiniai, kalami vario ar sidabro indai ir gaminami auksiniai papuošalai, verdamas muilas, išgaunami kvapieji aliejai, rauginamos odos ir iš jų gaminami drabužiai ar aksesuarai. Sakytum, kas čia ypatinga? Pasirodo, amatininkai, išsaugoję senovines paslaptis, viską gaminą taip kaip viduramžiais.

Žingsniuojant siaurutėmis, kartais vos metro ar pusmetrio pločio gatvelėmis, akys tiesiog raibsta nuo audinių spalvų, galva svaigsta nuo rytietiškų saldumynų, stiprios mėtų arbatos kvapo, smilkalų ir kvepalų aromato, kurį dažnokai permuša aitrus rauginamos odos dvokas. Tas šlykštokas rauginamų odų kvapas ir turėtų būti orientyras, vedantis į vieną įdomiausių Feso rajonų – pas odadirbius.

Odos čia apdorojamos senoviniu būdu – rankomis ir kojomis, rauginamos didžiuliuose atviruose kubiluose, dažomos natūraliais dažais ir išdžiovinamos saulėje. Kiekviena savaitę kvartalas sušvinta vis kokia nors kita spalva. Pavyzdžiui, vieną savaitę visos odos dažomos kobaltu mėlynai, kitą savaitę aguonų žiedlapių ekstraktu spalvinamos raudonai, trečią savaitę šafranu dažomos geltonai ir t.t.

Iš klaidžių senovinių Feso gatvelių labirinto net nesinori išeiti, taip įtraukia čia verdantis gyvenimas, tačiau šiaip ne taip išsivadavus iš viduramžių kerų visai įdomu pereiti per buvusį žydų auksakalių, juvelyrų ir bankininkų ~mellah~ rajoną ar paganyti akis į arabų bei maurų statinius, tokius kaip karališkieji Marinidų rūmai, stabtelėti pasigrožėti Al Karavijino mečete, pastatyta IX a.

Apžiūrėję Fesą mūsų pašnekovas su kompanija patraukė palei vandenyną Maroko sostinės Rabato link, pakeliui stabtelėdami Meknese, kuris turistų dėmesio sulaukia dėl istorinį senamiestį apjuosusios apie 25 km ilgio gynybinės sienos.

Rabate esama nemažai įdomių antikai ar Maroko istorijai bei menui skirtų muziejų, akį vilioja ir grakštūs XII a. minaretai, puošnios mečetės, dėmesio verti karaliaus rūmai bei Udajo tvirtovė.

Vis dėlto už sostinę gerokai garsesnis kitas miestas – Kasablanka. Jo pavadinimas daugeliui žmonių asocijuojasi su legendine 1942 m. amerikiečių kino drama „Kasablanka“. Filmą kūrė režisierius Michaelas Curtizas, vaidino ryškiausios tuometės kino žvaigždės – Humphrey Bogartas ir Ingrida Bergman. Filmas, pasakojantis vidines herojaus kančias renkantis tarp meilės moteriai ir būtinybės atlikti savo pareigą, dar ir šiandien itin mielai žiūrimas ir garbinamas kino mėgėjų bei kritikų.

Nenuostabu, kad tokios šlovės sulaukęs filmas į Kasablanką privilioja daugybę turistų, kurie čia tikisi aptikti daugiau kaip prieš 70 metų nufilmuotų vaizdų. Kai kurie lieka labai nusivylę, mat miesto veidas per dešimtmečius smarkiai kito. Tad keliautojams tenka pasižvalgyti po modernų pramonės, finansų ir prekybos centrą, akinantį stikliniais dangoraižių bokštais ir šiuolaikiniais vaizdais. Tokių miesto peizažų galima prisižiūrėti dažname Europos didmiestyje.

Vis dėlto ir Ksablankoje yra kai kas, ką privalu pamatyti keliautojams. Į šį miestą verta užsukti vien dėl Didžiosios Hasano II mečetės – tai vieninteliai musulmonų maldos namai, į kuriuos gali įeiti ir juos apžiūrėti kitų tikėjimų žmonės. Įdomu, kad tai antra pagal dydį mečetė pasaulyje, o jos 200 metrų aukščio minaretas pasaulyje yra aukščiausias. Beje, mečetė visai nauja – pastatyta vos prieš trisdešimt metų.

Mūsų pašnekovas sako, kad tai viena įspūdingiausių jo matytų mečečių, mat puošybai pinigų negailėta: akį traukia marmuro, onikso grindys ir granito kolonos, stebina kruopščiausi kedro raižiniai ir gausybė mozaikų detalių.

Beje, ne tik Kasablankos mečetėje nuo prabangių detalių negali atitraukti akių – visa vandenyno pakrantė stebina spalvomis ir vaizdais. Čia pabirę nedideli spalvingi kurortai, ypač dėmesio verta ryškiaspalvė balta ir mėlyna as Suvaira, apjuosta galingais XVI a. įtvirtinimais ir sienomis, ar baltumu akinanti Lagzira. O vandenyno pakrantė stebina uolų, smingančių į bangas, formomis – nuo rūsčių smailių iki elegantiškai laiko ir erozijos išlenktų raudonų arkų.

Atsisveikinę su pakrante keliautojai per Atlaso kalnus patraukė į Marakešą. Šiame istoriniame mieste architektūros paminklų apstu, stūkso XII a. sienos ir Kutubijos mečetės minaretas, kiekvienas nuo saulės ir kaitros gali atsipūsti XIX a pr. dailininkui Jacques’ui Majorelle’iui priklausiusiame, tarsi iš pasakos perkeltame, žydinčių augalų pilname sode ar prabangiuose El Bahia rūmų kiemeliuose su fontanais, tačiau vis tiek vilios ne kartą grįžti ten, kur prieš tavo akis atgyja tikra arabiška pasaka, – į Džma el Fna aikštę.

Šioje aikštėje šimtmečiais vykdavo turgūs, valdovai demonstruodavo ant iečių pamautas priešų galvas, na, o šiandien vakarėjant čia pasipila ugnį ir kardus ryjantys fakyrai, melodingai suvirpa gyvačių kerėtojų fleitos, akis apdumti bando magai ir žonglieriai, į kakofoniją susilieja gatvės muzikantų melodijos ir vandens, vaisių ar saldumynų pardavėjų šūkčiojimas.

Vietiniai labiausiai apspinta istorijų pasakotojus, kurie ne tik naujienų pažeria, bet ir ne vieną legendą, pasaką ar istoriją apie valdovus paporina. Verta paminėti, kad istorijų pasakotojai – tai sena, tradicinė ir labai marokiečių gerbiama profesija. Mat Rytų šalyse vis dar išsaugota žodinė kultūra – taip iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, žinios, šalies istorija.

Na, o Gintautas rekomenduoja mėgautis marokietišku maistu, gausiai paskanintu prieskoniais. Prisiminus apie maistą galima paminėti, kad lygiai taip pat skanu keliauti ir pietinėje Vietnamo dalyje, kurią visą Gintautas su bendraminčiais išmaišė mindami dviračius. „Ten oras važiuoti dviračiu labai geras – karšta, bet ne taip labai, kad nebūtų galima keliauti. Šalis nebrangi, galima rasti viešbučių, siūlančių nedaug kainuojančią nakvynę, tačiau kartkartėmis pernakvodavome ir gamtoje“, – prisimena keliautojas.

O gamta įspūdinga – tiek šilta Pietų Kinijos jūra su smėlėtais laukiniais paplūdimiais ir juose lakstančiais krabais, tiek Vietnamo Šveicarija vadinami kalnai. O ir egzotikos čia netrūko: keliautojai apžiūrėjo Mekongo deltą, garsėjančia tuo, kad čia yra ne tik didžiausias pasaulyje turgus ant vandens, bet ir, rodos, kasdienis gyvenimas vyksta tik ant vandens. Įdomu aplankyti ir Hošiminą (angl. Saigonas), dažnai vadinamą Tolimųjų Rytų brangakmeniu.

Net ir neturint laiko Hošimine įdomu žvilgtelėti į miesto centre esančią ~Notre Dame~ katedrą, prancūzų pastatytą katalikų bažnyčią, tada apžiūrėti grakščią ir puošnią ~Thien Hau~ pagodą, skirtą jūrų deivei, seniausią keturis šimtus metų skaičiuojančią ~Quan Am~ pagodą ir kitas šventyklas.

Įdomu dviračiais keliauti ne tik istorinėmis vietomis, bet ir kalnuose, kuriuose net patyrusiems žygeiviams nesaldu būna. Tačiau sunkumai laukinių vietų ieškančių žmonių neatbaido. Štai kelionių dviračiais būdą propaguojantis A.Gurevičius svajoja šiais metais pakeliauti Kirgizijoje, į pietus nuo Karakolio ežero.

„Nuvažiuosime nedaug – kokius 500–700 km, tačiau tai bus vienas sudėtingiausių mano įveiktų maršrutų. Važiuosime per negyvenamus (čia net porą savaičių gali nesutikti žmogaus) kalnus, o trasos aukštis vietomis sieks iki keturių kilometrų. Jei pavyks įgyvendinti šią svajonę, įspūdžių parsivešiu visam gyvenimui“, – planuoja Algirdas, praėjusią vasarą dvi savaites keliavęs po atokų Gruzijos regioną Tušetiją.

Pasak mūsų pašnekovo, Gruzija nėra ta šalis, kurioje galima visiškai atitrūkti nuo civilizacijos, tačiau čia yra nemažai atkampių ir mažai apgyvendintų vietų, tokių kaip Tušetija, į kurią veda vienui vienas kelias, o juo tegalima išvažiuoti vasaros mėnesiais. Žiemą kelias užverčiamas sniegu ir į Tušetiją pakliūti praktiškai neįmanoma. Todėl prieš žiemą dauguma čia gyvenančių žmonių pasitraukia, pasilieka tik vienas kitas.

„Čia fantastiškai gražu, ypač lietuvio akiai, pripratusiai prie lygumų. Viskas keri laukiniu grožiu – nuo kalnų viršūnių, smingančių į 5 km aukštį, iki slėnių, sraunių upių ar išskirtinio grožio miškų. Tai tokia pasaulio vieta, kur tu gali atsisėsti ant šlaito ir žiūrėti į tuos vaizdus, ir nesinorės niekur daugiau važiuoti“, – nepamirštamais įspūdžiais dalijasi Algirdas.

Pasak keliautojo, vietiniai gyventojai taip pat puikūs – šilti, draugiški ir malonūs. Ir nors sakoma, esą gruzinai lietuvius mėgsta, tačiau kol nenuvažiuoji pats, tol neįsitikini, kad taip yra iš tikrųjų. Štai dviratininkai važiavo pasikabinę Lietuvos vėliavas, tad gruzinai netrukus išsiaiškindavo, iš kokios šalies atvyko turistai, ir tuoj kur nors iš už kampo pasigirsdavo šaukiant: „Laba diena! Laba diena!“

Beje, Tušetijoje stebina ne tik gamta, bet ir labai savotiški beveik keturių aukštų gynybiniai bokštai, kurių seniausi skaičiuoja ir bene tūkstantį metų. Pirmame aukšte būdavo laikomi belaisviai ir gyvuliai, antrame trečiame, gyvenamose patalpose, įsitaisydavo moterys ir vaikai, na, o ketvirtame įsikurdavo kariai.

Įdomu, kad bokštai statyti be rišamųjų medžiagų, tiesiog kraunant akmenis vienas ant kito, tačiau tvirtumu nenusileidžia net saugiausioms tvirtovėms, atlaikančioms pikčiausias armijas. Verta paminėti, kad tušetinai statė ne tik šiuos bokštus, – jie gerai įtvirtindavo ir savo gyvenvietes.

Pasak Algirdo, gynybiniai bokštai stovi ten, kur per šimtmečius traukdavo didžiulės ordos karių, ketinusių pasiglemžti čia esančias žemes. Vis dėlto net gerokai didesniam skaičiui užpuolikų įveikti tušetinų tvirtovių nepavykdavo.

„Bokšte įsitaisę trylika karių sugebėdavo atlaikyti kad ir šimto priešų būrį. Tiesiog reikia pamatyti tą bokštą: į jį išorine siena ir šiaip būtų sunku užlipti, o jei dar kažką pila ant galvos ir šaudo? Išties juos užimti labai sudėtinga buvo. Labai įdomūs tie bokštai, neteko niekur bent kažko panašaus matyti“, – tikina Algirdas.

Beje, apie kelionę po Gruziją Algirdas su bendraminčiais yra sukūręs filmą „Dviračiais per Gruziją“. Filmo žiūrovas šiek tiek supažindinamas su Gruzija, tačiau, pasak mūsų pašnekovo, tai nėra dokumentika, skirta aplankytai šalies istorijai ar turistinėms vietoms. Filme daugiau dėmesio skiriama kelionėms dviračiais ir žmonių santykiams.

„Mes neturime nusistovėjusio rato žmonių, su kuriais keliaujame, – ieškome vis naujų pakeleivių. Ir būna nemažas iššūkis, kai tau reikia su nepažįstamais žmonėmis susigyventi ir praleisti kartu 24 valandas per parą“, – šypteli keliautojas, pridurdamas, kad filmas vasario pabaigoje buvo rodomas Gruzijos filmų festivalyje „Eu film festival“.

O kaip kilo tokia idėja – filmuoti kelionę ir sukurti filmą? Pasak A.Gurevičiaus, jis tiesiog suderino pomėgį filmuoti ir keliauti. „Ir pačiam smagu, ir džiugu, kad dar gali pasidalyti su kitais. Be to, prieš kelerius metus su bendraminčiais vien dėl savo pomėgių įkūrėme ne pelno siekiančią organizaciją VšĮ „Špikis“, ir taip keliaudami bei filmuodami raginame dviračiais keliauti kitus žmones“, – tikina Algirdas.

Pasak jo, yra sukurti filmai ne tik apie Gruziją, bet ir apie kitas keliones į Altajaus Respubliką, Himalajus.

Altajus keliautoją sužavėjo savo laukine žalia gamta, o Himalajai – įspūdingo aukščio uolėtais kalnais. Didžiausias dviratininkų įveiktas aukštis buvo 5,3 km perėja. „Gyvenime nėra tekę nieko panašaus patirti. Įspūdis fantastiškas. Kelionėje po Himalajus prie mūsų prisidėjo du užsieniečiai – indas ir vokietis. Jie pirmieji pakilo ant perėjos, aš važiavau iš paskos. Matau, kad jie viršuje dūksta, šokinėja, džiaugiasi. Et, užsieniečiai, pamaniau sau, aš šaltesnio kraujo, lietuvis, tikrai nestrikinėsiu kaip be galvos. Tačiau pakilus į viršų viduje sukilo visos emocijos, kažkas sprogo, užplūdo milžiniško pasiekimo džiaugsmas. Juk buvo taip beprotiškai sunku, tačiau man pavyko, ir leidausi šokinėti, rėkauti, džiaugtis. Tokie potyriai kaip narkotikas – norisi dar ir dar, ir dar“, – pasakojimą baigia Algirdas.

Penki vaizdingiausi dviračių takai Europoje

1. Olandija – žydinčių tulpių laukais

Tiek Amsterdame, tiek mažesniuose miestukuose gyvenimas be dviračių neįsivaizduojamas. Šalyje išplėtota dviratininkams itin patogi infrastruktūra: šalis išraižyta dviračių takais, gausu puikiai įrengtų kempingų, kuriose galima apsistoti nakvynei su palapine. Pats įspūdingiausias regionas keliauti dabar – vadinamasis gėlių kelias, vedantis pro gėlių laukus iki pat Leideno ir Nordviko pro Harlemą ir Koikenhofą. Čia jau skleidžiasi įvairiaspalviai hiacintai, narcizai, tulpės, kurių lysvės tolumoje susilieja su dangumi, o malonus kvapas tiesiog svaigina.

2. Fachverkiniai miesteliai Mozelio ir Reino upių slėniuose

Maži vokiški fachverkiniai miestukai pakeri savo trapumu, romantiškumu ir jaukumu, o jei dar šalia šlaitas, užsodintas vynuogėmis, o ant šlaito pūpso nedidelė pilaitė su grėsmingais įtvirtinimais, tai nieko daugiau keliautojui ir nebereikia. Tokių vaizdų iki soties prisižiūrėsi keliaudamas Mozelio ir Reino slėniais. Keliaujant Mozelio slėniu verta užsukti į Bernkastelio-Kuso ar Kochemo miestelius, o keliaujant palei Reiną – į Riudesheimą ar Koblencą.

3. Dviračiais palei ugnikalnius ir geizerius Islandijoje

Geizerių, ugnikalnių ir ledynų apžiūrėti reikia traukti į Islandiją. Čia, aišku, patogu išsinuomoti automobilį ir keliauti juo. Tačiau jei nebijote iššūkių – kodėl po salą nepasidairius keliaujant dviračiu. Prieš akis versis įvairiaspalviai lavos laukai, rūkstantys ugnikalniai, geizeriai, karštosios versmės ir žėrintys sniegynai. Kelionę galima susiplanuoti taip, kad visą atostogų laiką praleisi laukinėje gamtoje, nesutikdamas žmogaus.

4. Palei Norvegijos fiordus

Norvegija – labai graži šalis, tačiau joje keliauti sudėtinga dėl nemažų kainų ir didelių atstumų tarp įdomiausių turistinių objektų. Kita vertus, sėdus ant dviračio ir patraukus palei artimiausius fiordus kelionė tampa neskubri, rami ir ilgam prisimenama dėl įspūdingų fiordų vaizdų. Vis dėlto panorus pamatyti kelias garsiausias vietas, tokias kaip Trolio Liežuvio ar Sakyklos uolos, arba keliaujant palei Sognės fiordą apžiūrėti bent vieną garsią medinę bažnyčią, pavyzdžiui, Borgundo, reikėtų kelionę dviračiais derinti su kelione automobiliu.

5. Kuršių nerija smėlynuose

Vienas gražiausių dviračių maršrutų vingiuoja Kuršių nerija. Tiesa, Lietuvai priklauso tik maža nerijos dalis, kita dalis – Kaliningrado sričiai. Drąsesni keliautojai, kurių negąsdina geopolitinė padėtis, gali mėgautis puikiais laukiniais paplūdimiais, aukštomis kopomis ir tankiais miškais, besitęsiančiais iki pat Kaliningrado (Karaliaučiaus) miesto.

Kuršių nerijoje yra keletas istorinių gyvenviečių, tačiau istorinių paminklų jose beveik nelikę. Vis dėlto įdomu užsukti į Morskoję (Pilkupa), Rybačyje (Rasytė) verta užmesti akį į neogotikinės bažnyčios pastatą, kuriame dabar veikia cerkvė. Įdomu Krante, pervadintame į Zelenogradską. Čia dar išlikę puošnių XX a. pradžios namų ir vilų. Deja, jie labai apleisti.