Lietuva artėja prie naujos atomazgos: netrukus šalis vėl bus tikrinama, kaip atitinka kriterijus eurui įsivesti. Pastarąjį sykį taip prie euro įvedimo buvome priartėję tik 2006 m., kai tik per procento dalį nepavyko tenkinti reikalavimų dėl infliacijos.

Šiemet yra labai realu, kad Lietuvai leidimas įsivesti eurą bus duotas. Tačiau garsiau girdime ir euroskeptikus, pasisakančius ne tik prieš leidimą įsigyti žemės užsieniečiams, bet ir prieš bendrą valiutą. Vis dėlto priimant sprendimą norėtųsi atsiriboti nuo emocinių argumentų ir labiau vadovautis ekonominės naudos kriterijais bei teisiniais argumentais.
Eurobarometro, periodinių viešosios nuomonės apklausų, atliekamų ES šalyse, duomenys rodo, kad po euro įvedimo pinigų sąjungos vertinimas paprastai pagerėdavo. Tas pasakytina apie Slovėniją ir Slovakiją, kurios prie euro zonos prisijungė 2007 ir 2009 metais. Itin pagerėjo bendros valiutos vertinimas ir 2011 m. eurą įsivedusioje Estijoje: čia 2010 m. bendrai Europos valiutai pritarė 57 proc., 2013 m. – jau 76 proc. gyventojų. Tyrimas rodo, kad tarp lietuvių bendrai valiutai šiuo metu pritaria 40 proc., tačiau esama paradoksų. Remdamiesi kitų šalių patirtimi galime matyti, kad valiutos pakeitimas tik iš pradžių atrodo bauginantis, o vėliau paaiškėja, kad nuogąstavimų būta perdėtų.
Negalima nesutikti su nesenu itin euroskeptiškos Lenkijos centrinio banko vadovo pastebėjimu, kad Ukrainos krizė verčia dar kartą permąstyti vertybes ir kad verta daugiau investuoti į Europos Sąjungą, nes kitaip liekame pažeidžiami įtakos iš kitos žemyno pusės. Šiuo metu Lietuvoje aktyviai reiškiasi euroskeptikai, įskaitant aukščiausius valdžios sluoksnius. Tačiau tenka girdėti daugiau emocinių nei ekonominių argumentų, akcentuojamas tautiškumo praradimas. Bet kažkaip sunkoka būtų patikėti, kad monetariniai kintamieji tikrai taip pakirstų šalies ilgametę kultūrą. Litas pats nėra sena valiuta – įskaitant tarpukario laikotarpį, ja realiai disponuojame 40 metų. O Lietuvos kultūros istorija daug ilgesnė ir patyrusi kur kas didesnių iššūkių nei valiutos keitimas.
Grįžkime prie ekonominių argumentų, nes pinigai visų pirma yra finansų objektas. Euro įvedimas turės savo kainą ekonomikai: tai vienkartinis poveikis kainoms ir vienkartinės įvedimo sąnaudos, taip pat reikės prisidėti įmokomis prie Europos stabilumo mechanizmo fondo. Bet gaunama nauda bus gerokai labiau įvairiapusė ir kokybinė. Kartu su bendra valiuta neliks ir skirtumo tarp palūkanų normų litais ir eurais, o tai turėtų mažinti skolinimosi kainą. Ir čia kalbame ne tik apie namų ūkių ir įmonių paskolas, bet ir apie valstybės skolinimąsi tarptautinėje finansų rinkoje. Investuotojai gana jautriai vertina šalis pagal tokius kriterijus, o bendros valiutos turėjimas mažintų Lietuvai taikomas rizikos premijas. Lietuvos banko skaičiavimais, vien palūkanoms privatus ir viešasis sektorius 2014–2022 m. sutaupytų nuo 2 iki 3,9 mlrd. Lt.
Pridėkime dar ir tai, kad Lietuva ilgainiui gali gauti geresnius kredito reitingus, kurie ne tik padėtų pritraukti lėšų pigiau, bet ir bendrai veiktų investicinį klimatą šalyje. Kai eurą jau turi Latvija ir Estija – klausimas, į kurią šalį labiau norėsis investuoti Baltijos regione.
Dėl bendros valiutos daug lėšų sutaupytume ir todėl, kad nebereikėtų patirti konvertavimo. Įskaitant ir apsidraudimo nuo valiutos rizikos kainą, iš viso ne bankų sektorius Lietuvoje šiuo metu tam skiria apie 0,14 proc. BVP per metus.
Viena didžiausių euro įvedimo grėsmių dažnai įvardijama infliacija. Tiesa, tam tikras kainų šuolis bus, to niekas neneigia. Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį, kad visuomenėje pervertinamas jo mastas. Dalis sąnaudų įvedant eurą gali būti perkelta ant vartotojų pečių, dalis kainų gali kilti dėl apvalinimo, bet tai nėra ilgalaikės infliacijos priežastis. Latvijoje nuo 2014 m. sausio įvedus eurą vartotojų kainų indeksas padidėjo 0,6 proc., o tai netgi mažiau nei sausio mėnesio infliacijos vidurkis per pastaruosius keturiolika metų, siekiantis 1,0 proc.
Lietuvos banko atlikto tyrimo duomenimis, eurą įsivedusiose šalyse kainų augimas patirdavo vienkartinį papildomą 0,2–0,3 proc. punkto padidėjimą pirmaisiais mėnesiais. Ilgalaikei infliacijai reikia kitokių prielaidų nei vien tik pasikeitusi valiuta. Infliacija paprastai kyla arba dėl augančios ekonomikos, tai yra didesnio vartojimo, didėjančio darbo užmokesčio, arba dėl brangstančių esminių išteklių, tokių kaip nafta ar maisto produktai.
Sritis, kurią iš dalies galėjo pagyvinti ir euro baimės, – nekilnojamojo turto rinka. Nors pagyvėjimas matomas jau nuo praėjusių metų, Lietuvos bankai naujų paskolų būstui įsigyti išdavė ne ką daugiau nei 2012 m. Atrodo, kad nekilnojamojo turto paklausą šiuo metu „maitina“ keletas veiksnių: žemos palūkanų normos ir didelės sumos, laikomos indėlių ir grynųjų pavidalu. Vėlgi euras, kaip valiuta, pats savaime nekilnojamojo turto rinkoje pokyčių lemti negali. Ilgainiui nekilnojamojo turto kainos turi prielaidų didėti, nebent jei ekonomikos augimo sąlygos gerės. Tačiau šiuo metu, be būsto poreikio, kitą priežastį įsigyti nekilnojamąjį turtą greičiausiai lemia lūkesčių komponentas bei indėliams alternatyvių investicijų paklausa. Tikimasi didesnės investicijų grąžos nei kad iš indėlių, o kartu geresnės apsaugos nuo infliacijos.
Norėdama įsivesti eurą Lietuva turi atitikti penkis Mastrichto kriterijus: biudžeto deficito, skolos, infliacijos, palūkanų normos ir valiutos kurso stabilumo. Biudžeto deficitas turi būti mažesnis nei 3 proc. BVP, skola – ne didesnė nei 60 proc. BVP, vidutinė metinė infliacija – ne didesnė nei 1,5 proc. punkto virš trijų euro zonos šalių su mažiausia vidutine metine infliacija vidurkis. Dešimties metų palūkanų norma turi būti ne didesnė nei tų pačių trijų šalių palūkanų normos vidurkis plius 2 proc. punktai. Valiuta turi dalyvauti vadinamajame valiutos kurso mechanizme II, apibrėžiančiame reikalavimus nacionalinės valiutos svyravimų mastui.
Šiandien atitikti kriterijus yra labai realu, į ribas kriterijai turėtų tilpti. Tačiau tai nereiškia, kad galima pernelyg atsipalaiduoti, nes vertinamas ir jų ilgalaikis tvarumas.
Maža ir ekonomiškai atvira valstybė, kokia ir yra Lietuva, patiria daug daugiau naudos ir ekonominės integracijos dėl sklandesnės užsienio prekybos ir mažesnės pinigų kainos. Šiuo metu net turėdami litą vargiai ar turime kokių nors svertų paveikti savo ekonomikos kursą reikiama linkme ir vis tiek paklūstame euro tendencijoms. Kita vertus, liekame be papildomo stabilumo, kurį gali duoti pinigų sąjunga.
Kol kas atrodo, kad kai kurie iš mūsų norime, jog ES vykdytų savo įsipareigojimus dėl laisvo darbo jėgos judėjimo ir toliau skirtų šaliai finansinę paramą, o iš savo pusės įsipareigojimų vykdyti nesame nusiteikę.

Kitų šalių patirtis rodo, kad valiutos pakeitimas tik iš pradžių atrodo bauginantis, tačiau vėliau paaiškėja, jog nuogąstavimų būta perdėtų.

Lietuvos ekonomika šiemet jau turėtų pasiekti prieškrizinį 2008 m. lygį, tačiau ekonominės struktūros atsitiesimas nėra vienalytis: asimetriją, deja, matome darbo rinkoje, kuri ir turėtų būti vienas esminių ekonomikos kokybės matų.

Čia vis dar žioji didesnis, negu norėtųsi, atotrūkis, nepaisant teigiamų BVP pokyčių per pastaruosius ketverius metus. Iš dalies tokią būklę lemia ir prasta ekonomikos būklė Vakaruose. Šalimais esančioje euro zonoje darbo rinka atrodo prastai: čia nedarbas siekia 12 proc. – tai tik 0,1 proc. punkto mažiau nei rekordas, o nedarbo mažėjimo iš esmės nematyti jau nuo 2011-ųjų vidurio.
Nedarbo lygis 2008 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 7,8 proc., o 2013 m. IV ketv. duomenimis, jis siekia 11,4 proc. ir yra atsitraukęs nuo blogiausios savo reikšmės, siekusios 18,2 proc. 2010-ųjų pradžioje. Taigi pokyčiai darbo rinkoje yra palankūs, tačiau nepaisant ekonominio atsigavimo jie ne visai tuo pačiu mastu žengia su visu ūkiu. Panagrinėję dirbančiųjų statistiką atidžiau matome, kad per pastaruosius keletą ekonomikos augimo metų ne tik mažėjo bedarbių, bet traukėsi ir darbo jėga. 2010–2013 m. emigracija buvo itin intensyvi, iš šalies išvyko daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, tai negalėjo neatsiliepti ir darbo rinkai. Laimei, bedarbių mažėjo greičiau, todėl traukėsi ir nedarbo lygio rodiklio reikšmė.
Per pastaruosius penkerius metus kardinaliai pasikeitė ir pati bedarbių sudėtis. 2008 m. pabaigoje asmenų, neturinčių darbo šešis mėnesius ir ilgiau, dalis siekė 41 proc., o šiuo metu jų yra 63 proc., palyginti su visais bedarbiais. Taigi dominuoja ilgalaikiai bedarbiai. Per 2013-ųjų tris ketvirčius bedarbių Lietuvoje sumažėjo 26 tūkst., iš jų 29 tūkst. sumažėjo ilgalaikių bedarbių, o trumpalaikių padaugėjo 3 tūkst. Trumpalaikių bedarbių skaičius pastaraisiais metais laikosi gana stabilus, o tai verčia susimąstyti, ar ilgalaikio nedarbo mažėjimas nevyksta dėl to, kad tiesiog dalis asmenų apskritai pasitraukė iš darbo rinkos. O būtent dėl ilgalaikių bedarbių mažėjimo traukiasi visas nedarbo lygio rodiklis.
Darbo rinka yra vienas inertiškiausių ekonomikos elementų, čia pokyčiai įvyksta paskutiniai. Darbuotojai paprastai atleidžiami, kai nėra kito būdo mažinti sąnaudas. Sprendimas samdyti naujus taip pat priimamas tada, kai įsitikinama, kad padėties gerėjimas rinkoje nėra trumpalaikis ir gamybos pajėgumus galima padidinti tik su daugiau darbuotojų. Kol kas ekonomikos augimo būta nepakankamo dideliam naujų darbo vietų kūrimui – laisvų darbo vietų Lietuvos įmonėse randasi negausiai. Per pirmus tris praėjusių metų ketvirčius laisvų darbo vietų suskaičiuota beveik tiek pat, kiek per tą patį laikotarpį 2012 m., t.y. apie 32 tūkst., o geriausiu ekonomikai metu jis buvo pustrečio karto didesnis.
Kol kas sunku tikėtis, kad nedarbo lygis lengvai sugrįžtų prie ankstesnių žemumų. Visų pirma ekonomikos augimo tempas nėra pakankamai didelis – jo užtenka esamai būklei palaikyti, tačiau esminiams pokyčiams reikia išsamesnio ūkio augimo. Iki krizės Lietuvos ekonomika veikė perkaitimo sąlygomis ir situacija gal netgi buvo šiek tiek iškreipta priešinga linkme. Kita vertus, per krizę įmonės buvo priverstos suefektyvinti savo veiklą ir valdyti sąnaudas. Tas pats veiklos optimizavimas greičiausiai sulaiko ir nuo didesnio darbo jėgos poreikio šiuo metu. Tiesą sakant, gal ir nevertėtų tikėtis, kad nedarbo lygis sugrįš iki prieš krizę matytų žemumų, kai vienu metu nesiekė nė 3 proc., nes tokia būklė taip pat rodo esant ekonominės struktūros nesubalansuotumą.
Į prieškrizinį lygį dar negrįžo ir darbo užmokestis. Vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius 2013 metų III ketv. Lietuvoje buvo 1784 litai. Didžiausias vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje statistikų registruotas 2008 metų III ketv. – 1773 litai. Taigi atrodytų, kad prieškrizinis lygis peržengtas. Šiandien nominalios vidutinės pajamos „į rankas“ yra padidėjusios 0,6 proc. Tačiau jei atsižvelgsime į infliaciją, matysime, kad realiai kalbame apie maždaug 1520 litų darbo užmokestį, arba apie 15 proc. mažesnes realias vidutines dirbančiųjų pajamas “į rankas”, palyginti su geriausiu laikotarpiu iki krizės. Ekonomikoje vis dar jaučiamas vidinės devalvacijos poveikis, ir šiandien vidutinio iš darbo pajamų gyvenančio asmens pajamos nėra tokios pat kaip prieš penketą metų.
Minimalaus darbo užmokesčio padidinimas iki 1000 litų praėjusiais metais padėjo kilstelėti vidutinį darbo užmokestį šiais metais. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad tik minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA) didinimu pavyktų išspręsti šalies dirbančiųjų pajamų didėjimo problemą. Vidutinis darbo užmokestis šalyje pastaruosius keletą metų didėjo kukliai ir žymiau pradėjo kilti tik praėjusiais metais. Tad MMA šuolis, apie kurį buvo neseniai kalbama – 1509 litai nuo 2015 m., atrodo neadekvatus bendriems pokyčiams rinkoje, nes būtų neproporcingas visos darbo rinkos pokyčiams. Per 2013 m. pirmus tris ketvirčius vidutinis darbo užmokestis padidėjo tik 3 proc., o minimalų siūloma didinti daugiau nei 50 proc.
Taigi žvelgiant į bendrą darbo rinkos situaciją atrodo, kad ir Lietuvos ekonomikai atsigaunant kalbame apie nemažą „ligų maišelį“: tai paskui BVP atsitiesimą nespėjantis užimtumas, trumpalaikis nedarbas, kuris mažėja gerokai vangiau nei ilgalaikis, galimas ilgalaikių bedarbių traukimasis iš darbo rinkos, emigracija, menkesnis nei prieš krizę realusis darbo užmokestis, neįspūdingas laisvų darbo vietų skaičiaus gausėjimas ir t.t.
Ikikrizinių lygių greičiausiai tikėtis neverta, bet, nepaisant netenkinančių simptomų, „ligonio“ būklė vis dėlto yra linkusi gerėti, o prognozės pranašauja pokyčius teigiama linkme. Lietuvos ekonomikai reikia spartesnio augimo, ir jei pasaulio ekonomistų prognozės išsipildys ir Vakarų Europoje prasidės taip laukiamas pagyvėjimas, tai ir mūsų BVP turėtų stiebtis ne taip santūriai. Tada ir darbo rinka taps dinamiškesnė.
Tačiau šiemet pokyčiai dar bus atsargūs, o nedarbo lygis gali sumažėti dar keletu procentinių punktų, iki 9 proc. Integracija į euro zoną, kuri kol kas atrodo labai reali, taip pat turėtų sukelti teigiamų padarinių darbo rinkoje.

Šiandien vidutinės dirbančiųjų pajamos, atskaičius mokesčius, realiai yra apie 15 proc. mažesnės nei geriausiu laikotarpiu iki krizės.