2014 Kovo 19

Rūta Medaiskytė

Ar prasmingos euro baimės

veidas.lt


Lietuva artėja prie naujos atomazgos: netrukus šalis vėl bus tikrinama, kaip atitinka kriterijus eurui įsivesti. Pastarąjį sykį taip prie euro įvedimo buvome priartėję tik 2006 m., kai tik per procento dalį nepavyko tenkinti reikalavimų dėl infliacijos.

Šiemet yra labai realu, kad Lietuvai leidimas įsivesti eurą bus duotas. Tačiau garsiau girdime ir euroskeptikus, pasisakančius ne tik prieš leidimą įsigyti žemės užsieniečiams, bet ir prieš bendrą valiutą. Vis dėlto priimant sprendimą norėtųsi atsiriboti nuo emocinių argumentų ir labiau vadovautis ekonominės naudos kriterijais bei teisiniais argumentais.
Eurobarometro, periodinių viešosios nuomonės apklausų, atliekamų ES šalyse, duomenys rodo, kad po euro įvedimo pinigų sąjungos vertinimas paprastai pagerėdavo. Tas pasakytina apie Slovėniją ir Slovakiją, kurios prie euro zonos prisijungė 2007 ir 2009 metais. Itin pagerėjo bendros valiutos vertinimas ir 2011 m. eurą įsivedusioje Estijoje: čia 2010 m. bendrai Europos valiutai pritarė 57 proc., 2013 m. – jau 76 proc. gyventojų. Tyrimas rodo, kad tarp lietuvių bendrai valiutai šiuo metu pritaria 40 proc., tačiau esama paradoksų. Remdamiesi kitų šalių patirtimi galime matyti, kad valiutos pakeitimas tik iš pradžių atrodo bauginantis, o vėliau paaiškėja, kad nuogąstavimų būta perdėtų.
Negalima nesutikti su nesenu itin euroskeptiškos Lenkijos centrinio banko vadovo pastebėjimu, kad Ukrainos krizė verčia dar kartą permąstyti vertybes ir kad verta daugiau investuoti į Europos Sąjungą, nes kitaip liekame pažeidžiami įtakos iš kitos žemyno pusės. Šiuo metu Lietuvoje aktyviai reiškiasi euroskeptikai, įskaitant aukščiausius valdžios sluoksnius. Tačiau tenka girdėti daugiau emocinių nei ekonominių argumentų, akcentuojamas tautiškumo praradimas. Bet kažkaip sunkoka būtų patikėti, kad monetariniai kintamieji tikrai taip pakirstų šalies ilgametę kultūrą. Litas pats nėra sena valiuta – įskaitant tarpukario laikotarpį, ja realiai disponuojame 40 metų. O Lietuvos kultūros istorija daug ilgesnė ir patyrusi kur kas didesnių iššūkių nei valiutos keitimas.
Grįžkime prie ekonominių argumentų, nes pinigai visų pirma yra finansų objektas. Euro įvedimas turės savo kainą ekonomikai: tai vienkartinis poveikis kainoms ir vienkartinės įvedimo sąnaudos, taip pat reikės prisidėti įmokomis prie Europos stabilumo mechanizmo fondo. Bet gaunama nauda bus gerokai labiau įvairiapusė ir kokybinė. Kartu su bendra valiuta neliks ir skirtumo tarp palūkanų normų litais ir eurais, o tai turėtų mažinti skolinimosi kainą. Ir čia kalbame ne tik apie namų ūkių ir įmonių paskolas, bet ir apie valstybės skolinimąsi tarptautinėje finansų rinkoje. Investuotojai gana jautriai vertina šalis pagal tokius kriterijus, o bendros valiutos turėjimas mažintų Lietuvai taikomas rizikos premijas. Lietuvos banko skaičiavimais, vien palūkanoms privatus ir viešasis sektorius 2014–2022 m. sutaupytų nuo 2 iki 3,9 mlrd. Lt.
Pridėkime dar ir tai, kad Lietuva ilgainiui gali gauti geresnius kredito reitingus, kurie ne tik padėtų pritraukti lėšų pigiau, bet ir bendrai veiktų investicinį klimatą šalyje. Kai eurą jau turi Latvija ir Estija – klausimas, į kurią šalį labiau norėsis investuoti Baltijos regione.
Dėl bendros valiutos daug lėšų sutaupytume ir todėl, kad nebereikėtų patirti konvertavimo. Įskaitant ir apsidraudimo nuo valiutos rizikos kainą, iš viso ne bankų sektorius Lietuvoje šiuo metu tam skiria apie 0,14 proc. BVP per metus.
Viena didžiausių euro įvedimo grėsmių dažnai įvardijama infliacija. Tiesa, tam tikras kainų šuolis bus, to niekas neneigia. Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį, kad visuomenėje pervertinamas jo mastas. Dalis sąnaudų įvedant eurą gali būti perkelta ant vartotojų pečių, dalis kainų gali kilti dėl apvalinimo, bet tai nėra ilgalaikės infliacijos priežastis. Latvijoje nuo 2014 m. sausio įvedus eurą vartotojų kainų indeksas padidėjo 0,6 proc., o tai netgi mažiau nei sausio mėnesio infliacijos vidurkis per pastaruosius keturiolika metų, siekiantis 1,0 proc.
Lietuvos banko atlikto tyrimo duomenimis, eurą įsivedusiose šalyse kainų augimas patirdavo vienkartinį papildomą 0,2–0,3 proc. punkto padidėjimą pirmaisiais mėnesiais. Ilgalaikei infliacijai reikia kitokių prielaidų nei vien tik pasikeitusi valiuta. Infliacija paprastai kyla arba dėl augančios ekonomikos, tai yra didesnio vartojimo, didėjančio darbo užmokesčio, arba dėl brangstančių esminių išteklių, tokių kaip nafta ar maisto produktai.
Sritis, kurią iš dalies galėjo pagyvinti ir euro baimės, – nekilnojamojo turto rinka. Nors pagyvėjimas matomas jau nuo praėjusių metų, Lietuvos bankai naujų paskolų būstui įsigyti išdavė ne ką daugiau nei 2012 m. Atrodo, kad nekilnojamojo turto paklausą šiuo metu „maitina“ keletas veiksnių: žemos palūkanų normos ir didelės sumos, laikomos indėlių ir grynųjų pavidalu. Vėlgi euras, kaip valiuta, pats savaime nekilnojamojo turto rinkoje pokyčių lemti negali. Ilgainiui nekilnojamojo turto kainos turi prielaidų didėti, nebent jei ekonomikos augimo sąlygos gerės. Tačiau šiuo metu, be būsto poreikio, kitą priežastį įsigyti nekilnojamąjį turtą greičiausiai lemia lūkesčių komponentas bei indėliams alternatyvių investicijų paklausa. Tikimasi didesnės investicijų grąžos nei kad iš indėlių, o kartu geresnės apsaugos nuo infliacijos.
Norėdama įsivesti eurą Lietuva turi atitikti penkis Mastrichto kriterijus: biudžeto deficito, skolos, infliacijos, palūkanų normos ir valiutos kurso stabilumo. Biudžeto deficitas turi būti mažesnis nei 3 proc. BVP, skola – ne didesnė nei 60 proc. BVP, vidutinė metinė infliacija – ne didesnė nei 1,5 proc. punkto virš trijų euro zonos šalių su mažiausia vidutine metine infliacija vidurkis. Dešimties metų palūkanų norma turi būti ne didesnė nei tų pačių trijų šalių palūkanų normos vidurkis plius 2 proc. punktai. Valiuta turi dalyvauti vadinamajame valiutos kurso mechanizme II, apibrėžiančiame reikalavimus nacionalinės valiutos svyravimų mastui.
Šiandien atitikti kriterijus yra labai realu, į ribas kriterijai turėtų tilpti. Tačiau tai nereiškia, kad galima pernelyg atsipalaiduoti, nes vertinamas ir jų ilgalaikis tvarumas.
Maža ir ekonomiškai atvira valstybė, kokia ir yra Lietuva, patiria daug daugiau naudos ir ekonominės integracijos dėl sklandesnės užsienio prekybos ir mažesnės pinigų kainos. Šiuo metu net turėdami litą vargiai ar turime kokių nors svertų paveikti savo ekonomikos kursą reikiama linkme ir vis tiek paklūstame euro tendencijoms. Kita vertus, liekame be papildomo stabilumo, kurį gali duoti pinigų sąjunga.
Kol kas atrodo, kad kai kurie iš mūsų norime, jog ES vykdytų savo įsipareigojimus dėl laisvo darbo jėgos judėjimo ir toliau skirtų šaliai finansinę paramą, o iš savo pusės įsipareigojimų vykdyti nesame nusiteikę.

Kitų šalių patirtis rodo, kad valiutos pakeitimas tik iš pradžių atrodo bauginantis, tačiau vėliau paaiškėja, jog nuogąstavimų būta perdėtų.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Rūta Medaiskytė:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...