“Praėjusią savaitę pasaulis neteko Laisvės milžino”, – taip žinią apie Nelsono Mandelos, pirmojo juodaodžio Pietų Afrikos Respublikos prezidento, Nobelio taikos premijos laureato, kovotojo už žmogaus teisės ir orumą mirtį sutiko Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas.

Gedinčiuosius gali paguosti tik faktas, kad vienas labiausiai gerbiamų planetos lyderių šioje žemėje praleido beveik visą amžių – mirė eidamas 96-uosius metus.
Nelsonas Mandela, arba Tėvas Madiba, kaip vadina vietos gyventojai, laikomas Pietų Afrikos Respublikos (PAR) transformacijos iš rasinio despotizmo į liberalią demokratiją tėvu.
Nors tai, kad N.Mandela sunkiai serga, buvo žinoma jau kurį laiką, pranešimas apie jo mirtį buvo sutiktas itin jautriai: tūkstančiai žmonių PAR gatvėse sunkiai tramdė ašaras, miestuose nutilo triukšmas, o viso pasaulio šalyse įsakyta nuleisti vėliavas iki pusės stiebo.

Sugebėjo suvienyti tautą

1918 m. gimęs Rolihlahla Mandela, kosų tautos Thembu klano vado sūnus, visiems žinomą vardą gavo visai atsitiktinai: pradėjęs lankyti metodistų misionierių mokyklą Mandela Nelsonu žymaus britų generolo garbei buvo pramintas todėl, kad mokytojui britui tikrąjį jo vardą ištarti buvo paprasčiausiai per sudėtinga.
Jis buvo pirmasis šeimoje, pradėjęs lankyti mokyklą, kurioje ėmė ryškėti jo, kaip lyderio, bruožai. „Jau tada buvo matyti, kad jis gali vesti paskui save kitus“, – sakė vienas draugų.
1947 m. tapęs Afrikos nacionalinio kongreso (angl. ANC) Jaunimo lygos lyderiu N.Mandela susidūrė su pirmaisiais iššūkiais. 1948 m. į valdžią atėjusi Nacionalistų partija iki pat 1990 m. vykdė apartheido politiką, kurios esmė – neeuropietiškos išvaizdos žmonių klasifikavimas ir diskriminavimas, skirtingų rasių asmenų santuokų draudimas.
ANC tapo pagrindine tam besipriešinančia jėga – tais pačiais metais kongreso paskelbtame manifeste teigiama, kad skirtingos rasinės grupės privalo sugyventi. Baltųjų valdomoje kolonijoje afrikietiškas nacionalizmas buvo nepriimtinas, todėl buvo uždrausti politiniai susibūrimai.
Veikdamas Jaunimo lygoje N.Mandela priešinosi bet kokios ideologijos dominavimui ir ypač prieštaravo marksistinėms idėjoms. „Tikėjau, kad tik grynas afrikietiškas nacionalizmas, o ne marksizmas ar daugiarasė idėja mus išvaduos“, – savo atsiminimuose rašė N.Mandela.
Kovodamas dėl rasinės segregacijos panaikinimo, N.Mandela visada siekė tai daryti taikiai, tačiau už savo veiksmus buvo apkaltintas valstybės išdavyste, nors vėliau išteisintas. Tačiau po 1960 m. įvykio, kai policija ginklais išvaikė masinę demonstraciją ir sušaudė 69 protestuotojus, N.Mandela atsisakė taikaus veiksmo politikos ir pradėjo organizuoti pogrindinį judėjimą, nevengusį ir kitokių priemonių. Pavyzdžiui, siekiant sutrikdyti valdžios veiklą buvo susprogdintos kelios elektros jėgainės.
1964 m. N.Mandela buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, o iš beveik trijų dešimtmečių, praleistų už grotų, ilgą laiką buvo kalinamas griežčiausio režimo kalėjime Robeno saloje.
Teigiama, kad į kalėjimą N.Mandela pateko kaip nesėkmingai vyriausybę bandęs nuversti aktyvistas, tačiau iš jo išėjo kaip lyderis, sugebėjęs suvienyti tautą taikiam gyvenimui bei rasiniam susitaikymui. Grotos jo nesustabdė: kalėjime jis organizavo bado akcijas bei kitus protestus, siekdamas pagerinti kalinių sąlygas ir panaikinti juodaodžių diskriminaciją (pavyzdžiui, jiems buvo leidžiama dėvėti tik šortus, o ne ilgas kelnes).
Ilgainiui kruvini susidorojimai su kovotojais prieš apartheidą ėmė susilaukti vis didesnio tarptautinio dėmesio, o demokratinės valstybės ėmė taikyti PAR valdžios izoliaciją. Pasinaudojęs šia proga N.Mandela pradėjo derybas su vietos valdžia dar būdamas įkalintas. Į kampą įstumta PAR valdžia penkerius metus su būsimu lyderiu vedė slaptas derybas, apie kurias nežinojo niekas. „Kartais lyderis turi išeiti į priekį, pasukti nauja kryptimi būdamas tikras, kad veda savo žmones teisingu keliu“, – prisiminimuose rašė N.Mandela.
1990 m. tuometis prezidentas Frederikas de Klerkas panaikino opozicinių partijų draudimą ir paleido politinius kalinius, tarp jų ir N.Mandelą. „Smurto laikas baigėsi, prasideda susitaikymo valanda“, – tarė jis kalbėdamas parlamente.
Nors tai buvo tik kelio į lygias teises bei demokratinę santvarką pradžia, būtent 1990-ieji žymi esminių reformų šalyje, kurių priešakyje buvo N.Mandela, pradžią.