Liūdna sukaktis: prieš 70 metų, 1943 m. rudenį, Vilniaus krašte savo veiklą ypač suaktyvino lenkų karinė pogrindžio organizacija Armija krajova, nuo kurios nukentėjo tūkstančiai vietos gyventojų, ypač lietuvių.

Neretai rengiamose bendrose mokslinėse konferencijose Antrojo pasaulinio karo įvykiams aptarti Lietuvos ir Lenkijos istorikų pateikiami Armijos krajovos (AK) veiksmų Vilnijoje vertinimai labai skiriasi: lenkams tai žygdarbiai, didvyriška kova dėl laisvės, mūsiškiams – nekaltų žmonių žudymai, plėšimai, bandymai vėl užgrobti šį kraštą. Tad kodėl nuomonės taip skiriasi?
Priminsime, kad 1939 m. rudenį hitlerinė Vokietija, užgrobusi Lenkiją, ten įvedė labai žiaurų okupacinį režimą (beveik tokį pat, koks vėliau buvo TSRS užimtoje teritorijoje), paskelbė, kad Lenkijos valstybė išnyko visiems laikams ir niekada nebebus atkurta. Bet lenkai, ilgų nelaisvės metų užgrūdinti ir pamokyti, nepasidavė: sukūrė galingą, masinį pasipriešinimo judėjimą, kuris buvo remiamas iš Londono. Šis judėjimas iš pradžių vadinosi Ginkluotos kovos sąjunga, o 1942 m. vasarį buvo pavadintas Armija krajova. Tai buvo iš dalies sukarinta partizanų organizacija, vadovaujama iš Varšuvos ir pavaldi Lenkijos vyriausybei.
Vilniaus krašte viso lenkų pogrindžio priešakyje buvo 1942 m. įkurta šios vyriausybės Delegatūra, vadovaujama buvusio gimnazijos direktoriaus, filosofijos daktaro Zygmundo Fedorovičiaus, čia veikė ir AK, pavaldi Delegatūrai. Tačiau jos padėtis buvo kitokia nei Lenkijoje, kitokie buvo ir jos uždaviniai bei veikimo metodai. Negana to, ir keitėsi jie kelis kartus. Iš pradžių emigracinė Lenkijos vyriausybė Londone ir centras Varšuvoje iš AK reikalavo „stovėti su ginklu prie kojos“, t.y. vengti stambesnių ginkluotų operacijų, kol politinė padėtis galutinai paaiškės, taip pat taupyti jėgas lemiamoms kovoms ateityje. Iš esmės taip ir buvo daroma. Tačiau 1943 m. pavasarį padėtis ėmė keistis – tą lėmė keletas svarbių aplinkybių.

Lenkai ir vokiečiai – sąjungininkai?

Pasauliniam karui persivertus į antrąją pusę, ėmė artėti lemiamo rytinių Lenkijos sienų, taip pat Vilnijos likimo sprendimo momentas, o tai skatino lenkus stiprinti savo pozicijas šiame krašte, ruoštis jo reokupacijai. Tiesa, tam labai trukdė lietuviškoji krašto administracija ir vokiečiai, be to, labai trūko ginklų. Bet kaip tik tada atėjo palankus metas šioms kliūtims įveikti: vokiečiai, pablogėjus jų reikalams fronte, ėmė intensyviai ieškoti naujų sąjungininkų, galingesnių ir labiau paklusnių už lietuvius. Prasidėjo represijos prieš mūsų inteligentiją, ūkininkus, o kartu vokiečių įstaigų atstovų – abvero, SS, vermachto atstovų derybos su Armijos krajovos vadovybe dėl abipusio bendradarbiavimo.
Tai, kas dar visai neseniai atrodė absoliučiai neįmanoma, dabar tapo realybe, nes šalių interesai sutapo: AK reikėjo, kad vokiečiai prispaustų lietuvišką krašto administraciją, ir ginklų, vaistų, maisto ji gauti iš niekur kitur negalėjo – tik iš vokiečių. O šiems atrodė, kad stipri, gerai organizuota Armija krajova bus jiems patikima sąjungininkė pirmiausia prieš partizanus, o vėliau gal ir prieš Raudonąją armiją. Maža to, iš vokiečių pusės būta net užuominų, kad lenkų lojalumas, jų pagalba Reichui padės palankiai spręsti jų ateities reikalus po karo.
Žinoma, abiem pusėms tokia sąjunga buvo negarbinga, negraži ir dar rizikinga. Vokiečiai baiminosi, kad jų Armijai krajovai padovanoti ginklai gali būti panaudoti prieš juos pačius – taip galų gale ir įvyko 1944 m. vasarą. O lenkams jų vyriausybė Londone griežtai uždraudė tartis su vokiečiais – juk tiek ji, tiek AK vadovybė Varšuvoje skelbėsi kovojančios antihitlerinės koalicijos gretose.
Tačiau Varšuva buvo toli, Londonas – dar toliau, o AK plėstis, vykdyti iš aukščiau gautus uždavinius (kurių svarbiausias – sustabdyti Raudonąją armiją ties 1939 m. rytine Lenkijos siena, susigrąžinti Vilnių ir Lvovą) reikėjo.
Armijos krajovos aprūpinimas vokiečių ginklais Vilnijoje vyko labai sėkmingai: gavę atitinkamus pranešimus, lenkų partizanai patys pasiimdavo juos iš menkai tesaugomų sandėlių. Vilniaus apygardos lietuvių saugumo viršininkas Aleksandras Lileikis net turėjo fotonuotraukų, kaip vokiečiai ginkluoja AK būrius Šalčininkų rajone.
Beje, bendradarbiavimas tuo neapsiribojo: Armija krajova gaudavo maisto iš SS sandėlių ar iš lenkų valdomų dvarų (su vokiečių žinia), taip pat ir vaistų, ir medicinos pagalbą karo ligoninėse. Be to, lenkų partizanams pažadėta mokėti tokias pat algas, kaip ir lietuvių policijai.
Žinoma, šis sandėris buvo slaptas, bet paslaptis – menka: AK būrių vadai atvirai kalbėjo: „Mes prieš vokiečius nekariaujame, mes – tik prieš lietuvius.“ Greitai tą sužinojo ir lietuvių administracija Vilniaus krašte, policija, mat vokiečiai jai įsakė nepersekioti lenkų partizanų, leisti jiems veikti, jie paleisdavo į laisvę mūsų policijos suimtus AK vadus. A.Lileikis iš vokiečių bandė sužinoti, ką visa tai reiškia, bet, žinoma, nieko nelaimėjo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.